ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Tikėkite nemirtingumu

VLADIMIR BOROVOJ

[skaityti komentarus]

Jau kiek laiko nelaimingoji žmonija vaikosi nemirtingumo, o jis vis išslysta iš rankų. Kol kas paklausus apie nemirtingumą galima išgirsti tik vieną atsakymą – neigiamą. Tradicinis mokslas ir medicina nuo seno įsitikinę, kad amžinai trunkančio gyvenimo ir amžinai stangrios veido odos receptas neegzistuoja. Konservatorių pusėje – daugelio kartų patyrimas. Veltui senovės kinai kurpdavo savo piliules iš cinoberio. Tuščiai viduramžių alchemikai triūsė prie retortų. Perniek nuėjo ir grynai materialistinės Apšvietos epochos tyrėjų pastangos. Net XX a. pradžios mokslininkai – bulgakoviški profesoriai preobraženskiai, siūlę imtis tokių priemonių kaip jaunų beždžionių lytinių liaukų persodinimas žmonėms, – irgi nieko doro nepasiekė.

Bet mūsų epocha nė kiek nenusileidžia kitoms – vilčių pasiekti nemirtingumą požiūriu. Žinoma, tyrinėtojai pradėjo blaiviau žiūrėti į problemą ir nebesiskelbia netrukus sukursią tabletę nuo mirties, bet rankų nuleisti neketina, negana to, susigalvoja vis naujų būdų, kaip pasiekti trokštamą tikslą remiantis vien naujausiomis technologijomis.

Kūno užšaldymo šalininkai – veteranai tarp nemirtingumo ieškotojų. Kaip pratęsti gyvenimą pasitelkus krioanabiozę, žmonės pradėjo aktyviai svajoti dar pirmoje praėjusio šimtmečio pusėje. Tarp pirmųjų šio būdo populiarintojų buvo ir Vladimiras Majakovskis bei Aleksandras Beliajevas: pirmasis parašė pjesę "Blakė", kurioje pagrindinis veikėjas termiškai apdorojamas, antrasis – apysaką "Nei gyvenimas, nei mirtis", kurioje krioninių pirmeivių vaidmenį atlieka mokslininkas astronomas ir poetas. Po literatūrinės fantastikos bumo šeštajame dešimtmetyje visi buvo beveik tikri, kad nemirtingumą žmonija pasieks specialiuose šaldikliuose.

Šiuolaikinė krionika – mokslas apie gyvų organizmų užšaldymą – išsivysčiusi pakankamai gerai. Sėkmingai užšaldyti žmones išmokta dar 1967 m. Dėl atgalinio proceso iki šiol kyla sunkumų, užtat mokslininkai tiksliai išsiaiškino, kokias problemas reikia išspręsti, kad atšildytas žmogus būtų gyvas ir sveikas.

Pirma, sako jie, atšildant pažeidžiama apie 10 proc. kūno ląstelių, ir tai mirtina. Todėl būtų gerai sukurti tokių nanorobotų, kurie šias ląsteles taisytų, o kiti – ruoštų ląsteles atsigauti po anabiozės ir apskritai visaip jaunintų. Bioinžinieriai žadėjo padaryti tokį dalyką ne vėliau kaip 2040 m., o gal ir anksčiau – jeigu nanotechnologijų kūrimo tempai nepakiš kojos.

Antra, iki šiol nepavyko išsiaiškinti, ar užšaldymą ir atšaldymą pakels galvos smegenys. Antikrionistai nurodo, kad netgi po keletą minučių trunkančios klinikinės mirties smegenys patiria mirtinus pažeidimus, o informacija apie žmogaus asmenybę, saugoma neuronuose, visiškai prarandama.

Jiems pagrįstai prieštaraujama: spontaniško užšaldymo atvejais (pavyzdžiui, žmogui įkritus į ledinį vandenį) galvos smegenų funkcijos atsinaujina nė kiek ne prasčiau negu kiti gyvybiniai procesai.

Geros perspektyvos, žvalūs raportai iš vietų, tinkamas darbas su žiniasklaida ir įžymybėmis padarė krioniką ekonomiškai patrauklią. Jau dabar JAV krioniniuose depozitoriumuose saugoma apie 120 žmonių (tarp jų, neoficialiais duomenimis, Waltas Disneyus ir Salvadoras Dalí), o eilės laukia apie pusantro tūkstančio – nors pats pigiausias užšaldymo variantas kainuoja 30 tūkstančių dolerių (o aukščiausios klasės – 150 tūkstančių). Specialistai yra apskaičiavę, kad jei verslas plėsis tokiais tempais, šimtmečiui įpusėjus krioninių kompanijų pelnas sieks šimtus milijardų dolerių, o jų veikla plėtosis visame pasaulyje, įskaitant buvusios SSRS erdvę.

Pagrindinė krionikos konkurentė, be jokios abejonės, yra taikomoji genetika. Apie abejotiną kamieninių ląstelių injekcijų kurso malonumą pasakoja kas netingi. Šios procedūros reklamos kampanija vyksta gyvai ir triukšmingai, ir reikia pasakyti, palyginti su užšaldymu, jos pranašumai akivaizdūs: nereikia mirti, kad priartėtum prie amžino gyvenimo.

Kitas dalykas, kad patys tyrimai dar ką tik iš kiaušinio išsiritę, o ir tokio būdo efektyvumas daugeliui kelia abejonių. Tačiau specialistai, sėkmingai dirbantys šioje srityje (tarp jų daktaras Williamas Haseltine’as, tyrimo grupės Human Genome Sciences vadovas), prašo nekreipti dėmesio į visokius šarlatanus ir palaukti didžiausių pasaulio laboratorijų darbo rezultatų (jei tik įvairių šalių vyriausybės, išgąsdintos žodžio "klonas" ir bijodamos religinių organizacijų, netrukdys mokslininkams ramiai darbuotis). Kai bus įmanoma atjauninti suaugusio žmogaus kamienines ląsteles ir saugiai persodinti jas į organizmą, štai tada ir prasidės amžinas gyvenimas ir amžinoji jaunystė.

Kad ir kaip būtų keista, plačiai išgarsintas genomo iššifravimas, dar visai neseniai laikytas vienu iš patikimiausių būdų pasiekti nemirtingumą, smarkiai nukentėjo dėl amerikiečių biologų atradimo. Jie išsiaiškino, kad net visiškai iššifravę genomą mokslininkai galėtų atskleisti tik 20 proc. informacijos, saugomos žmogaus genuose, ir šis penktadalis informacijos visai nebūtinai bus susijęs su neįkainojamomis žiniomis, kaip kartą ir visiems laikams išvengti mirties.

Atskirai derėtų aptarti įvairaus plauko mažai adekvačius veikėjus, kurie dirba su aplombu, nė kiek nepasikeitusiu nuo viduramžių. Pavyzdžiui, JAV aktyviai ir visai legaliai veikia kompanija "Zornex" – dar viena pretendentė į asmeninio nemirtingumo formulės atradėjų titulą. Iš pažiūros viskas kaip pridera: pageidaujantiems siūloma įsigyti specialias DNR saugyklas, vadinamas Zyberi, kad po tam tikro laiko, kai medikams pakaks vienos molekulės išauginti visaverčiam kūnui, jie atgimtų specialioje klinikoje ir gyventų šviesioje ateityje, kiek tik panorės. Tačiau toje vietoje, kur produkto aprašyme kalbama apie kliento asmenybės išsaugojimą, prasideda ištisas neįrodomas misticizmas. Žmogus, girdi, turi vidinį energetinį pluoštą, kurį galima nuskaityti pasitelkus įrenginį "Personalinė kopija", o paskui įdėti į saugyklą kartu su audinio pavyzdžiais.

Negana to, kompanija turi netgi tokį daikčiuką, vadinamą "ZyberSoul", kur kliento siela, jeigu tokia egzistuoja, po mirties gali atskristi ir laukti, kol galės įsikūnyti į naujai išaugintą kūną. "Zornex" nemirtingumo komplektas kainuoja nepigiai, nors ir ne itin brangiai – apie aštuonis tūkstančius dolerių. Net numatyta grąžinti pinigus, jei jums staiga pasirodys, kad jūsų siela vargu ar įlįs į tą nedidukę piramidę su permatoma galva viršuje arba kad visa ši zyberistorija – apgaulė. Tiesa, pinigų grąžinimo sistema gana paini.

Jei atsitrauksime nuo nūdienių (ne itin patikimų) bandymų žengti žingsnį link nemirtingumo ir pažvelgsime į problemą plačiau, pamatysime, kad egzistuoja du gana skirtingi būdai, kaip pasiekti tikslą. Pirmasis – sujungti gyvą organizmą su elektroniniais agregatais (fantastai šį būdą praminė "kiborgizacija"). Antrasis – visapusis genų modeliavimas, leidžiantis sukurti gyvas būtybes, funkcionuojančias neribotą laiką ir turinčias nepaprastai didelius gebėjimus.

Kibernetinė idėja buvo populiari prieš kokius penkiolika metų: keisti vidinius organus mechaniniais analogais ir net apskritai perkelti žmogaus protą į nesenstantį mašininį kūną tuomet atrodė labai perspektyvu. Vėlesni genetikų pasiekimai sugadino mechanistinio požiūrio adeptų reputaciją: "žmogus-mašina" tapo retrofuturizmo muziejaus eksponatu, o ateities prognozių ir fantastinės literatūros pagrindiniais veikėjais tapo tobulos būtybės iš mėgintuvėlio.

Siekdami išlikti nemirtingumo lenktynėse, mechanistai išskaidė pastangas. Viena vertus, pradėjo spręsti aktualiausius uždavinius: projektuoti protezus, valdomus nervų impulsais, sukūrė akių implantą, galintį grąžinti regėjimą akliesiems, ir pažadėjo artimiausioje ateityje pateikti dar daugiau naudingų prietaisų žmonėms, turintiems defektų (kas devintajame dešimtmetyje galėjo pagalvoti, kad pirmaisiais kiborgais taps neįgalieji?). Kita vertus, jie įsitraukė į skaitmeninių technologijų ir virtualios realybės kūrimo procesą.

Naujausi jų pasiekimai labai patiko šiuolaikinei visuomenei. Kai kurie vartotojai taip jais susižavėjo, kad džiaugsmingai sutiko kvietimą kartą palikti laikiną kūną ir tapti nemirtingiems elektroninėse superkompiuterio smegenyse skaitmeninės sąmonės pavidalu. Mechanistai gali džiaugtis: "žmogaus-mašinos" idėja, patobulinta ir deramai užmaskuota, vėl atrado vietą visuomenės informacinėje erdvėje.

Antrojo būdo šalininkai technologijų lenktynes siūlo pakeisti kokybiniu šuoliu visose biologijos srityse. Šis požiūris paprastai arčiau širdies nuosaikesniems žmonėms. Jie nesiekia atsikratyti savo kūno ir nenori perkelti atsakomybės kibernetikams. Geriau, sako jie, kombinuoti genus ir pamažu kurti žmones, kurie lengvai ir be žalos sveikatai atsispirs pavojingiausiems virusams, didelei radiacijai ir, žinoma, senatvei bei mirčiai. Klausantis konservatorių ir klerikalų dejonių, esą žmogaus genų modifikavimas pažeidžia natūralią tvarką, norisi jiems priminti, kad ir pati žmonių giminė atsirado pasaulyje per mutacijas. Kodėl turėtume atsisakyti tokio veiksmingo instrumento? Ypač jei jis leidžia pratęsti gyvenimą iki astronominių laikotarpių. Kaip ir anksčiau, drąsiausias prognozes šia tema pateikia rašytojai fantastai.

Puikus rašytojas fantastas Paulas Di Philippo, pavyzdžiui, sukūrė "ribofanko" pasaulį, kur fizika tampa atskira biologijos mokslo šaka, žmonės suaugę ir veiksnūs tampa sulaukę dvylikos metų, o įprasti daiktai, tokie kaip durys, krėslai ar automobiliai, virsta gyvomis būtybėmis, idealiai pritaikytomis atlikti savo paskirtį ir iš to patiriančiomis pasitenkinimą. Senti ir juo labiau mirti tokiame pasaulyje – tik oficialiai neuždraustas ekscentriškumas.


"Izvestija-Nauka", 2005.VIII.26

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba