ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Į kairę ir tiesiai

DARIUS GIRČYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus fotoinstaliacija

Smalsi bitė įskrido gausdama propeleriais į kambarį. Čia nebuvo nei gėlių, nei geriamo vandens. Čia laukiau prie stalo aš, kupinas prieštaringų jausmų, ir keikiau karštį. Bitė įsibėgėjo iš giliausio kampo ir kalė visu greičiu smailia galva į lango stiklą. Dukart šitaip. Ji priminė mano jaunystės laikų idealizmą ir norą būti laisvam. Dabar aš įsibėgėjau iš giliausio kampo, išsiveržiau iš vėsios šešėlio gelmės, šuoliais pralenkiau propelerių dūzgimą ir atidariau, ne, atplėšiau apmūsijusį langą į karštą šviesą. Pusę sekundės vėluodama atzvimbė bitė ir smailia galva susmigo į tankų minkštą voratinklį, plevenantį tarp lango rėmo ir surūdijusio vamzdžio. Kad ją iš ten išvaduočiau, turėjau atsistoti ant atbrailos ir rizikuoti gyvybe. Turėjau atplėšti kuprotą apžėlusį vorą nuo išsižergusios jaunutės aukos. Bet nejaugi jūs patikėsite, kad taip ir padariau?

Susilenkęs per juosmenį, pagyvenęs žmogus trumpomis kreivomis kojomis apžiūrinėja žalią vabzdį, ropojantį įkaitusiu šaligatviu. Atsargiai leidžia žemyn kaulėtus įdiržusius pagyvenusio vyro čiuptuvus, erzina savo dramblotu šešėliu nežinia kur keliaujantį gyvį ir yra pats to neįtardamas labai panašus į to vabalo tėvą, nurodinėjantį, kur leidžiama ropoti, o kur ne. Gerai pagalvojus tai yra šešėlis, išduodantis mano mintis apie tėvą, kurio nemačiau jau daug metų. Ilgas jo šešėlis kartais krenta pro langą ir išties mane gąsdina.

Campanella per 27 kalėjimo vienutėje praleistus metus parašė "Saulės miestą". Gali būti, kad įskridusiems į kamerą vabzdžiams jis suteikdavo vardus. Jie perduodavo jam svarbias žinias iš platumų, kur viešpatauja teisingumas ir tvarka. Juk įsižiūrėjus net ir paprastų vabalėlių piruetai ore primena rašmenis. Reikia tik panorėti į juos gilintis. Įsigyti bloknotą, persipiešti raidėmis ore atliekamas figūras, jungti jas į žodžius, o paskui į sakinius.

Kitados tradiciniais metodais bandžiau aprašyti vieno klasiko fotografiją, ten buvo pavaizduotas didelis subtiliai pilkas lygiašonis akmuo. Jis stūksojo sau ir nesiruošė kalbėti su manimi. Kūrinys sekino mane savo tobulumu ir varė į tradicinę neviltį. Rašomuoju stalu nervingai blaškėsi mėšlinė musė ir lyg tyčiodamasi mėgdžiojo mano sutrikimą. Tai užšokdavo ant akmens, tai nušokdavo. Pro langą krito judrus šešėlis ir blaškė mane mintimis apie viską stebintį tėvą. Susukau į ritinėlį akmens atvaizdą ir rėkdamas kirtau per musę iš visų jėgų. Tėškiau iš nevilties, o juk iš tikrųjų paleidau į save tą vos pakeliamą luitą. Į musę taip ir nepataikiau. Aišku, viskas yra labai sąlygiška. Sienos dydžio santykis su mano nedideliu ūgiu paverčia mane patį niekingu vabzdžiu, o sieną – tuo baugiai stūksančio pilkšvo akmens šonu. Matau scenovaizdį iš toli, veiksmas vyko prieš penketą metų...

Jos džinsai buvo vienu dydžiu mažesni, negu reikia, o jo žodžiai kaitino gomuriniu liežuviu ir taip raudonus ausų spenelius. Dviaukščiame autobuse, riedančiame į vakarus, buvo labai tamsu. Į priekinį stiklą aplink dvi ką tik susiglaudusias figūras žudėsi peteliškės, aptaškydamos žibintų apšviestą miško plotą rudai žalsvu krauju. Jis rezgė nekvailą mintį apie trumpėjantį gyvenimo laiką, o ji sukuždėjo, kad jai, nors ir keturiasdešimt, kažkas darosi. Beje, ji mėgsta lakstyti vyro ar draugo mašina. Jeigu sustabdo, pasako, kad yra labai svarbaus pareigūno žmona, ir jai kartais net atiduoda pagarbą. Ne, ne, tikrai ne, ji niekada nepiktnaudžiavo įtakingų draugų parama. Autobusas pristabdė ties geležinkelio pervaža. Na, bet tu juk visai manęs nepažįsti, kačiuk, toliau murkė ji, o ką gali žinoti, atkurkė jis, paleidęs kibius automechaniko pirštus į laisvę. Mane reikėtų užrakinti klėtyje, o raktą išmesti, vebleno ji su vos girdimu lenkišku akcentu, o mus, giliai miegančius keleivius, lenkė patrankos formos benzinvežis. Porelė paspyrė po sėdynėmis išgertą butelį. Į mano iki kraštų mišku užpildytą šoninį langą lyg didelis rudas kiaušinis dunksėjo kiek prasižiojusi kaimyno galva. Porelė krizeno žirgliodama per miegančiųjų kojas lyg per storas šaknis miško takelyje. Užsižiebė raudona WC lemputė autobuso gale. Dabar peteliškės sproginėjančiais į priekinį stiklą kūnais gynė juodose nakties įsčiose miegantį Lenkijos kaimą, pavadinimo neįžiūrėjau, matyt, pats į tamsą nugrimzdau.

Teta Lionė kiekvieną savaitgalį nuo sunkiai užgyventų baldų rūpestingai šluostė dulkes. Sakau "rūpestingai", nes valgydamas pietus matydavau, su kokiu fanatizmu buvo trinama stalo papilvė. Nors Lionės beveik niekas nelankė, ji vis kartojo, kad jeigu prie šio stalo susės svečiai, jų keliai tikrai neapkibs ten susitelkusia nešvara. Ne taip kaip pas kitus apskretėlius, kur vieni pastalę apklijuoja kramtomąja guma, o kiti, saugodami kilimą, slapta rodomuoju lipdo snarglius. Lionė keiksnojo dulkes, jos lyg įgydavo kažkokį sąmoningumo laipsnį, gal net ir sunkiai, bet prognozuojamą elgesį. Piktybinį, žinoma, pataisomą nebent juodu prižiūrėtojos darbu. Žiūrėk, rėkdavo iš toli, žiūrėk, kas ten bėga po tuo radiatoriumi. Vabzdžiai buvo sukurti tamsių jėgų, kad dėtų kiaušinius šiltame tetos Lionės bute, o teta, išmoningai vadovaudama priešlėktuvinei gynybai, budriai saugojo žvilgančius šventoriaus vartus. Kiekvienas daugiakojis, įtartas panašumu į tarakoną, buvo baudžiamas batu ir laidojamas šniokščiančiame unitazo verpete. Teta nervingai barbeno pirštu į mano roko grupių vardais aprašinėtą kuprinę. Jie gudrūs, košė pro sukąstus dantis teta, kartais įšoka ir į drabužius, todėl reikėtų parėjus namo juos gerai iškratyti. Kur įsisiurbia erkės, nesakysiu, bijosi į krūmus bėgt. Iš tikrųjų, kai mokykloje žiūrėjome padidintas vabzdžių nuotraukas, atrodė kraupiai, lyg žudikai iš kosmoso, virpančios antenos ir juodi žvilgantys raguoti šalmai vos tilpo į paveiksliuką. Krūmų vengiau. Slogiam sapne mačiau lyg ir šv. Jurgį, ietimi smaigstantį kietas šarvuotas priešų nugaras. Jų knibždėte knibždėjo aplink šarvuotą raitelį su arkliu milžiniškame lauke. Arklio akys pamišusios iš baimės, o šv. Jurgis didingai atsisuka į mane. Suprantu, kad tai Lionė, apsivilkusi šarvais, nebespėja durstyti vieno per kitą ant jos iš dangaus šokinėjančių veršio dydžio vabzdžių. Smarkiai kvepia citrinomis, gal dėl plūstančio gelsvai žalsvo, lyg kisielius tiršto nukautų priešų kraujo. Dabar, kai tetos seniai nebėra, sulaukęs panašių metų, supratau: tos vabzdžių ordos ten nė kvapo nebuvo. Knibždėlynas draskė plonytes jos psichikos sieneles iš vidaus, o ji naiviai mėgino su juo kovoti pasitelkusi chlorą ir verdantį vandenį...

Eriką Jangą sutikau dėstydamas Bergene, piečiausiame Norvegijos mieste, pasižyminčiame itin lietingu oru ir pasaulio pabaigos panoramomis. Kartais patenki į tokią vietą, kur gamta tiesiog perrėkia bet kokius anksčiau puoselėtus sumanymus. Erikas gimė Korėjoje, vos pramokusį vaikščioti, jį įsisūnijo norvegų šeima. Šeimos albume – kalbos defektą turintis aštuonerių metų berniukas rauplėtais žandais. Defektai jaudina skaitytojas, bet erzina vaikus. Su juo niekas nenori žaisti kieme, namuose jis tildo savo mikčiojimą pūsdamas fleitą, o mokykloje sėdi vienas priešakiniame suole. Parodykit man šalį, kur tėvai namuose neprikaišioja svetimšaliams atėjūnams. Mes gi juos išlaikome, bėgiodamos gražiai tapetuotais prieškambariais girdi atžalos kumščių smūgius į stalą. Galėtų sau važiuoti namo. Negrai, arabai, azijatai ir kiti. Ko tu nevažiuoji namo, tardė prikišę veidelius žydraakiai Eriko bendraklasiai. Dabar kažkodėl į vaikų klegesį pradeda varvėti, ne, tekėti juodai rudas skystis. Tiksliau, jis tamsiomis srovelėmis teka iš Eriko mokyklinio švarko kišenės ir priverčia skardžiai klykti mergaites kietai supintomis šviesiomis kasytėmis. Iš kišenės veržiasi miško skruzdėlės, kurių Erikas prisirinko užbarstęs ant nosinės cukraus ir sugrūdęs į seną motinos kosmetinę su, atrodo, sugedusiu užtrauktuku. Klykiantys vaikai mindydami skruzdes braunasi prie durų. Budinti mokytoja tąso Eriką už ausies, pati šokinėdama tai viena koja, tai kita, lyg žaistų klases. Erikas seilėdamasis mykia, lyg tyčia neišeina nė vienas pasiteisinimo žodis, tada pravirksta. O dabar pakyla nuo kėdės, juokdamasis iš savo vaikystės, ir sako norįs nupirkti alaus ir kai ką parodyti. Turiu laukti, todėl spoksau muilo operą norvegų kalba. Tėvas, pragėręs savo gyvenimą, moko sūnų uosto smuklėje. Policijos komisaro laikysena, dūris pirštu į langą, horizonte vos įžiūrimi centimetro dydžio laivai. Priešais mus dangus, už mūsų dangus, o po kojomis nugrimzdusi žemė, – tiktų čia Mihály Babitsas. Negirdėti, kaip jūreiviai keikiasi tuose laivuose, o tėvas iš muilo operos nežinia kodėl teatrališkai atsistoja, triukšmingai pastumia kėdę atgal ir spjauna į langą. Ten vis matosi tie laivai. Netikri, aišku, visa tai yra didelė sumaniai apšviesta jūros fotografija ant skydo.

Mano sūnus. Laukiu progos jį pamatyti nors viename iš savo pasakojimų. Važiavau naktiniu metro iš darbo, iš tos miesto dalies dažniausiai po pamainos važiuoja įkaušę darbininkai mėlynais kombinezonais ir triukšmingos turkų šeimos. Pamačiau jį sėdintį per du suolus nuo manęs. Savo juodu švarku priminė smuikininką ar šiaip kultūros žmogų, ant šono dailiai sušukuoti žilstelėję plaukai ir tas jo klausiantis žvilgsnis pro langą. Be abejonės, tai buvo jis, tiesiog gėriau akimis jo atvaizdą. Neišdrįsau prieiti ir perbraukti ranka per galvą. Įsižiūrėjus jis atrodė net kiek vyresnis už mane. Nejaugi aš klystu ir matau tokį į mano sūnų panašų žmogų?! Jis, atrodo, pastebėjo mane. Vis dėlto kur aš važiuoju? Gal tiesiog įlipau ne į savo kryptį? Kieno dvasia dar gyva, tas išsigalvoja. Rankove link peties vinguriuoja boružė, mano balsu bumbėdama: reikia vis dėlto tikėti tuo, ką matai.

Eriko darbo kambarys man kažkuo priminė dirbtuvę, kokią nuomojausi dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Be langų ir su storomis garsą izoliuojančiomis sienomis. Lyg kokia galva be ausų ir akių. Ant tepaluoto kilimo stovi ardomas motociklas, darbo stalas nukrautas kompiuterine technika ir visokiais žinynais. Palei sienas suskaičiavau vienuolika stalų su televizoriaus dydžio stiklinėmis dėžėmis. Viduje matyti kažkokie balkšvi kalkakmeniai, suraižyti griovelių ir prigręžioti skylių. Juose gyvena skruzdėlės. Skirtingų rūšių ir intelekto. Socialios, su kapinėmis gyvenviečių pakraščiuose ir gerai organizuotais karių bei darbininkų būriais. Atskiram garde skruzdėlės žudikės, be jokių skrupulų suėdančios savo artimuosius. Tuos akmenis Erikas išliejo iš gipso, metų metais tobulindamas dilde griovelius, takelius, tunelius. Kartą, nusprendęs gyventojams padovanoti laisvę, nunešė vieną iš dėžių į mišką ir atidarė. Skruzdės niekur nebėgo, matyt, jį laikė savu ir vieninteliu karaliumi, kuris prižiūri jų kasmetines vadas, reguliuoja šilumą ir atneša maisto. Mano atspindys stiklo dėžėje vertė skruzdėles slėptis. Aš bijojau skruzdėlių žudikių ir giedojau ditirambus skruzdėlių karaliui. Kaip meditatyvu, kaip netikėta, nenuilsdama plojo katučių mano burna.

Išvargintas savo popierinio mandagumo, sugalvojau išnešti šiukšlių maišą. Konteineris buvo perpildytas, teko pėdinti link stoties. Su maišu rankoje kvailai spoksojau, kaip po mano kojomis neria geltonos traukinių nugaros. Priėjo mergina. Iš aprangos ne berlynietė. Siauru lyg vapsva liemeniu, juodu diržu. Ar nežinote, kur čia yra dar vienas tiltas, kiek nervingai paklausė. Į kairę, abejingai parodžiau ranka, į kairę ir tiesiai. Prieisite aukštą tiltą su vaizdu į prekybos centrą. Ji nuskubėjo, o mane už kelių minučių apėmė negera nuojauta, kam gi jai tas aukštas tiltas tokį vėlyvą metą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba