ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Abelė su ledo krislu akyje

LĪVA JĒKABSONE

[skaityti komentarus]

Inga Ābele. Sniega laika piezīmes. Rīga: Atēna, 2004. 480 p.

Naujausiame Ingos Abelės (g. 1972) rinkinyje yra septyniolika apsakymų, sukurtų per keletą pastarųjų metų. 2004 m. latvių prozininkės moterys kaip niekad lepino skaitytojus mažosios prozos rinkiniais – tai Noros Ikstenos "Gyvenimo pasakojimai", Andros Neiburgos "Stumk, stumk", Gundegos Repšės "Ludoviko žemės". Metų pabaigoje sulaukėme ir naujausios Ingos Abelės rinktinės "Sniego meto užrašai".

Šias knygas vienija ne tik leidimo metai ir tai, kad visos autorės moterys, bet ir apsakymų temos – mirtis, gyvenimas, vienatvė, senatvė, be to, visi minimi apsakymų rinkiniai iš esmės laikosi griežtai realistinių tradicijų.

Ingai Abelei, rodos, realybės manifestacija pavyko aštriausiai. Rinkinio pavadinimas "Sniego meto užrašai" puikiai atspindi turinį, nes apsakymai atrodo kieti ir suledėję, lyg sušalę žemės grumsteliai žiemą, o bendras vaizdas primena ledinės dykvietės peizažą. Džiaugsmo čia nė su žiburiu nerasi – galbūt jo yra buvę tolimoje praeityje, bet teliko silpnas atšvaitas; džiaugsmas įšalo lede sustingo ir tapo nepasiekiamas. Apsakymų veikėjų laikas iš tiesų jau seniai sustojęs, bet jie patys vis dar kiurkso žemėje kaip mechaniniai žaislai. Kadaise buvusių gyvų padarų kiaukutai.

Kai kuriuose tekstuose pasirodo frazių, apibūdinančių kasdienę egzistenciją kaip skausmą ar naštą ("gyvenimas, nuskandinantis laivus", "pavargę nuo gyvenimo", "kiek vis dėlto gyvenimas reikalauja jėgų" ir pan.). Apninka jausmas, kad tekstuose dominuoja beviltiškas pačios Ingos Abelės troškimas įrodyti, jog gyvenimas yra toks, kokį ji kuria savo apsakymuose, – liūdnas ir skausmingas, kupinas nesupratimo. Taip apsakyme "Besikeičiančios krypties vėjas. Moteris" Ieva galvoja apie santykius su Povilu: buvo kelionių, bendrų rūpesčių, bet staiga žmogus atitoksta ledinėje dykynėje ir pasirodo, kad viskas, kas kadaise patirta, – tai tik dirbtinis šiltnamio dirvožemis, o gal net burbuliuojanti pelkė. Apsakymų veiksmas krypsta link neišvengiamo susidūrimo su skausmu. Supratimo akimirkos trumpos, jas nustelbia sopuliai, ašaros ir kraujas. Žmonės klajoja po ledinę dykumą, po skausmo mišką, bet išeities iš šio labirinto nėra. Susidaro įspūdis, kad kalba ne veikėjai, bet rašytoja: beveik tą patį tekstą dažnai išgirstame iš skirtingų personažų lūpų. Galbūt pati autorė, pasitelkdama savo tekstus, bando ieškoti atsakymų į šiuos klausimus?

Kūrinius apraizgo beveik apokaliptiška nelaimės nuojauta. Pavyzdžiui, tekste "Šeima prie jūros" kažkoks vaikiščias jūros gelmėse nuskandina mažosios Keitės popierinį laivelį. Šį iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą atsitikimą apsakymo kontekste galima suvokti kaip Keitės vaikystės pabaigos simbolį – prasidėjo realus gyvenimas, kuris, kaip sužinome vėliau, nugramzdins dar daug tokių laivelių. Kitą kartą dėmesio centru tampa kokia nelaimė ar liga – tarkime, karpos ant mažo berniuko rankų ("Padovanokite man smuikelį") arba Danielos nevaisingumas ("Pirties tiesos"). Šių įvykių fone nujaučiamas "mažojo žmogaus" susitaikymas, lyg koks senatvinis niurnėjimas: taip mes gyvenam ir taip numirsim, mes, mažos atokios valstybės skruzdės. Ir skaitytojui, viso šio bėdų slėnio paveiktam, telieka atsidusti – toks jau tas gyvenimas. Žinoma, pasirinktą rakursą galima laikyti autorės gyvenimo samprata, jos gyvenimo išmintimi, bet argi tai ne pernelyg vienpusiška?

Abelės kalba neabejotinai puiki ir išpuoselėta, ja galima mėgautis kaip geru vynu, bet šiame rinkinyje, rodos, vynas tarpais pavirsta actu, t. y. puikiai valdant kalbą galima sukurti tiek šviesų ir viltingą, tiek niūrų ir apgailėtiną įspūdį; šiuo atveju įgyvendintas antrasis variantas. Kartkartėmis, kai kalba naudojamasi kaip instrumentu aprašant rūškanas ir šleikščias būsenas, kyla visiškai sukarikatūrintas ar net perversiškas įspūdis – pavyzdžiui, apsakyme apie motiną, vykstančią prie kadaise mylėto vyro kapo masturbuotis ("Šeima prie jūros"), arba vaikiną invalidą, kuris parduotuvėje persekioja mergaitę ("Tyli gamta su granatmedžio vaisiumi"). Netgi vaizdingieji palyginimai iš esmės perteikia tik beviltiškumą ir nuovargį ("debesys atrodė sužeisti", "be žodžių miršta usnys ir kiečiai", "debesys vietomis kraujavo" ir t. t.).

Apsakyme "Blogio išvijimas" svarstoma: "Iš tiesų, kiekvieno laisvas pasirinkimas, ar regėti mėnulio veide blankų blogį, ar baltą motinos meilę". Perskaičius "Sniego meto užrašus" nepalieka įspūdis, kad Inga Abelė bespalvėje mėnulio grimasoje įžvelgia vien piktybę. Į galvą ateina senojo meistro Hanso Christiano Anderseno pasaka "Sniego karalienė", kurioje blogasis trolis sudaužė veidrodį ir žmogus, kuriam į akį pateko stiklo krislas, aplink save pradėjo matyti tik nesibaigiantį blogį. Nemanau, kad literatūros misija yra kurti cukraus saldumo siužetus su laiminga pabaiga, bet ar iš tiesų visur prasminga matyti mirtį, o ne atgimimą?

P. S. Pačioje pabaigoje – mano subjektyvus patarimas: geriau neskaitykite "Sniego meto užrašų" žiemą – jums gali pasirodyti, kad pavasaris niekada neateis!


"Karogs", 2005, balandis

Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba