ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Apsakymai

JONAS MIKELINSKAS

[skaityti komentarus]

Šuns pamoka

Jis skubėjo. Kur? Pats nežinojo kur. Iš namų jį išvijo nesibaigiantys vargai ir kamuojantys rūpesčiai. Juk per pastarąjį pusmetį ant jo vargšės galvos negandai ir nelaimės pasipylė kaip iš gausybės rago: staiga dūšią Dievui atidavė nė karto gyvenime rimčiau nesirgęs tėvas, ilgam atgulė motina, susiuostė su kažkokiu jankiu žmona, su juoduku pabėgo į užsienį duktė, susidėjo su kone dvigubai vyresne gyvanašle sūnus, velnias pakišo kanopą jo paties verslui, geriausias draugas, su kuriuo sužėbojo ne vieną pūdą druskos, pasielgė kaip šunsnukis ir t. t. O dar prie viso šito nugaišo kalaitė Mirta, mokėjusi ne tik loti, bet ir žmogiškai raudoti.

Taigi jis dabar skubėjo nežinia kur aplipęs tais visais negandais ir nelaimėmis. Ir skubėjo lydimas laidotuvių muzikos garsų. O apsunkusi galva nuo nepakeliamų minčių vis skaudžiau ir pasiučiau visą kūną lenkė prie žemės. Todėl skubėjo nieko nematydamas ir negirdėdamas, kas dedasi aukštai ir žemai. Akis pakėlė nuo žemės tik tada, kai virš galvos trenkė perkūnas, o po kojomis suskalijo šuva. Žvilgsnį pasiglemžė tas šuva. Tai buvo tas pats pažįstamas geros veislės pudelis, kuris čia bėgioja kasdien, nebeturi savo namų ir šeimininko ir dar taip neseniai, sutikęs jo Mirtą, džentelmeniškai ją pasveikindavo. Užleisdavo jai kelią ir kone linksmai nubėgdavo savuoju taku. Tai išvydęs ir lyg žaibo apšviestas, jis pagalvojo: nejaugi to šunyčio neslegia jokie vargai ir rūpesčiai, jokios ligos ir išdavystės, jokie negandai ir vargai, jokios mintys ir mirtys? Va ir šiandien – tą kraupią, vėjuotą valandą – bėga, skuta taip pat lengvai, linksmai kaip vakar, užvakar, nors nebeturi nei namų, nei maisto, nei rytojaus, nei linksmesnių dienų.

Ir pirmą kartą jis nuoširdžiai pavydėjo tam šunėkui, kad jį per gyvenimą neša ne galva, o kojos.


Liaudis nemirtinga

Užuot pasisveikinęs ar pagarbinęs Jėzų Kristų kaip paprastai, Viktoras, vos tik pravėrė mano kambario duris, stentoriškai suriko:

– Rašytojau, kada pagaliau baigsis ta jų žmogžudiška akcija prieš pensininkus?

Aš užverčiau Josifo Flavijaus "Judeiskaja voina", knygą, kurią skaitydavau apimtas liūdesio ir nerimo, nužvelgiau įsibrovėlį nuo galvos iki kojų ir paprašiau:

– Sėsk, Viktorėli, ataušk, atsikvošėk, pailsėk ir tada pašnekėsim akis į akį kaip seni draugai, o ne kokie valdiški padarai.

Viktoras, visas dar išraudęs ir sukaitęs, nusišluostė marškinių rankove prakaito išpiltą kaktą ir išblukusiomis seno pensininko akimis lipte prilipo man prie fasado. Tačiau viskas jame dar virte virė. Ir tai vėl netrukus prasiveržė.

– Rašytojau, skaitau jus ir vis sau ir kitiems sakau: štai žmogus iš didžiosios raidės...

– Viktorai, susitarkim be didžiųjų ir mažųjų raidžių.

– Dabar?

– Kaip tik čia ir dabar.

– Čia ir dabar, kai bailiai, sukčiai ir vagys veisiasi ir dauginasi kaip uodai pelkėje, jūs vienintelis, kuris dar gali kažką daryti ir padaryti.

– O ką konkrečiai?

– Na kad ir rėkti, – atsistojo vėl visu ūgiu Viktoras ir užsimojo ranka lyg kirčiui. – Už mus visus, pensininkus, rėkti.

– Rėkti vien tam, kad tie pasakytų – šunys loja, o karavanas eina?

– Tegul ir vien tam, bet va lašas po lašo ir vis daugiau žmonių įsitikins, kad turime nebe valdžią, o erkę, kuri baigia siurbti pensininkų kraują.

– Tad klok, Viktorai, viską iš eilės, – paraginau. – Viską, kas taip uždavė širdį.

– Dabar, rašytojau, man ant širdies "prastas molis".

– Prastas molis. Kas tai per daiktas?

– Ogi populiarūs vaistai nuo prostatos išpendėjimo.

– Tegul ir vaistai. O kas toliau?

– Ogi tas, kad dar prieš mėnesį kitą už tą prastą molį vaistinė lupo trisdešimt keturis litus, o va dabar už jį turi atiduoti visus keturiasdešimt ir dar su kaupu. Argi čia ne žmogžudiška akcija prieš mane ir kitus pensininkus, kurie nori apsiginti nuo vėžio?

– Taip, ši akcija kraugeriška.

– O dar suokia apie visokius ekonominius kilimus, stabilizacijas, euroerzacijas...

– Taip, suokti jie moka.

– Bet aš nušluostysiu jiems nosį.

– Su kuo?

– Ogi su savo paties kūnu ir dvasia. Badausiu! – įkvėpimo pagautas pašoko. – Atsigulsiu prie to sumauto jų Seimo ir badausiu.

– Jau nusprendei?

– Nusprendžiau, – trenkė Viktoras kumščiu sau į krūtinę. – Kaip Dievą myliu, nusprendžiau!

– Iš tavo pusės, Viktorai, tai gražu ir drąsu, tačiau vargu ar mūsų užkietėjusius seimūnus sugraudinsi. Neduos meluoti seimūnas Gražulis.

– Ką?! – išplėtė jis išblukusias akis. – Sakys, per menkas objektas Seimo rūmams?

– Ne tik sakys, bet ir darys taip, kad pensininkas iš ratų, ratams lengviau. Analogija – boba iš ratų... anot liaudies.

Šitaip man užbaigus, Viktoras ilgai tylėjo, o kai prabilo, tepasakė:

– Liaudis nemirtinga.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba