ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Raudoni bateliai

VITALIJA BIGUZAITĖ

[skaityti komentarus]

Clarissa Pinkola Estés. Bėgančios su vilkais. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. V.: Alma littera, 2005. 680 p.

"Maistas sielai – tai ir vaistai sielai", – sako Clarissa Pinkola Estés, kurios knyga "Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose" pasiekė lietuvių skaitytojus. Tai vienas įtakingiausių praėjusio šimtmečio pabaigos veikalų, trejus metus iš eilės išsilaikęs "New York Times" negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąraše, išverstas į 30 pasaulio kalbų. Kaip C. G. Jungo mokyklos psichoanalitikės darbas įgijo tokio nepaprasto populiarumo? Veikalas skirtas moterims, bet ne vienas vyras yra pasakęs, kad parašyta lyg specialiai ir vyrams. Ir nieko keista, kaip sako autorė viename interviu, juk kiekvienas vyras turi dalį moters, o moteris – vyro. Į klausimą, ar knygą gali skaityti ir vyrai, Estés atsako: "Taip, tie, kurie turi drąsos bėgti su moterimis, bėgančiomis su vilkais".

JAV gyvenančios Estés protėviai kilę iš Meksikos vietinių genčių, o įtėviai – rytų europiečiai (vengrai). Ji save vadina cantadora – senųjų pasakojimų sergėtoja Lotynų Amerikos tradicijoje. Tai pareigos, perduodamos tik tinkamų dvasinių savybių turintiems asmenims, t. y. tiems, kurių jausmai ir stiprūs, ir gilūs, kurie sugeba regėti tiek gyvenimo panoramą, tiek detales. Autorė teigia, kad seniausia pasakų paskirtis buvo gydyti ir kad nė viena pasaka nėra tiktai pasaka. Pasaka – tai kokio nors žmogaus gyvenimas. Patirtis ir kančia bei iš to kylanti išmintis "pagamina" tikrą balzamą sergančiai sielai. Pasakos Estés giminės tradicijoje paprastai būdavo sekamos dirbant sunkų fizinį darbą.

Neseniai teko susidurti su situacija, kai atrodė, kad kalbama apie vaistus, o tereikėjo gydančios istorijos. Grupėje moterų viena dama pasakojo, kad pašlijus sveikatai leidosi į tolimą kelionę į Kiniją atsivežti paslaptingos gydomosios priemonės, kuri, kaip buvo girdėjusi ir skaičiusi, galinti padėti nuo ją kamuojančių ligų. Reikėjo kopti į kalnus, ir, nors nebuvo jauna, moteris narsiai leidosi į kelionę. Aukštai, viršukalnėje, reikėjo atrasti gėlelę, kuri žydi kartą per metus. Kada ant žiedo nutupia drugelis, gėlė jį praryja ir tuomet vaistai jau paruošti, galima vartoti, jie padeda ne tik pagyti nuo įvairiausių ligų, bet ir susigrąžinti jėgas bei jaunystę. Ilga, nuotykinga kelionė, kopimas į kalną, egzotiška gėlė – visa tai ir sudarė mikstūrą, pagardintą nepaprastumo elementais, kurių galbūt ir reikėjo šios damos sėkmingam gydymuisi ar bent tam, kad būtų išjudinta besiklausančiųjų vaizduotė.

Estés yra gyvenusi tarp septyniolikos skirtingų genčių, be to, stebėjo ir susipažino su vilkų gyvenimo būdu, juos parinko savotiškais mokytojais moteriai, besimokančiai jos "mokykloje" ir norinčiai tapti laukine – ne tiek pašėlusia ir nevaldoma, kiek stebinčia ir įsiklausančia į natūralius savo vidinio gyvenimo ciklus – jėgų antplūdžius ir atoslūgius, gebėjimą uosti ir atpažinti, kovoti ir sprukti, jeigu susiklosto nepalankios aplinkybės. Estés kalba apie pažeistus moterų instinktus: gyvūnas, kad ir kokios lyties būtų, priešinasi ir kovoja, o moterys dažnai pavojaus akimirką būna tarsi paralyžiuotos. Panašiai elgiasi nelaisvėje išaugę gyvūnai: nors narvo durys atidarytos, jie nė nebando sprukti.

Moterys susitaiko su tokiais dalykais gyvenime, su kokiais susitaikyti atrodo neįmanoma: jos pakenčia žeminimus ir mušimą, alkoholikus vyrus, viršininkų sadizmą ir kolektyvus, verčiančius atsisakyti brangiausių dalykų pasaulyje: kūrybos, priimtino gyvenimo būdo ar politinių pažiūrų. "Kokiu būdu ir kodėl taip nutinka, jog kiekvienai moteriai atrodo, neva ji turinti nuolatos gūžtis, krūpčioti, keliaklupsčiauti ir nuolankiai maldauti gyvenimo, kuris ir šiaip nuo pat pradžių yra jos ir niekieno kito? – klausia autorė. – Ką gi tokio turi kiekviena visuomenė, kas verčia moterį šitaip elgtis?"

Prie ko ne vieną privedė instinktų praradimas, autorė atskleidžia pasakoje apie raudonus batelius: "Kartą gyveno vargšė našlaitė, kuri neturėjo batelių. Tačiau ji kantriai iš visur rankiojo medžiagos skiauteles ir po kurio laiko pasisiuvo sau porą raudonų kurpaičių". Mergaitė jaučiasi turtinga, avėdama savadarbiais bateliais, nors šie ir nėra labai dailūs. Dažnai kūrybingumas – kaip tie bateliai – yra būtinas elementas žmogaus gyvenime, jo nevalia išduoti, kad ir kokie netobuli atrodytų rezultatai. Praradusi batelius, mergaitė ilgisi pilnatvės jausmo, kuris buvo su jais susijęs.

Ji randa panašias raudonas kurpaites ir jas pasivagia. Bet kurpaitės yra velnio gaminys – jomis avėdama, herojė ima šokti ir nebegali sustoti: "Šokdama ji išlėkė pro duris ir nusileido laiptais – iš pradžių gavoto žingsniu, paskui čardašo. O tada padūko suktis valso ritmu. Mergaitė buvo be galo laiminga ir tol nesuprato, į kokią bėdą pakliuvusi, kol sykį, jai panorus sukti kairėn, kurpaitės savavališkai nunešė ją dešinėn. Tada ji sumanė apsisukti, bet kurpaitės užsispyrusios ją nešė tiesiai pirmyn. Taigi mergaitė šoko, šoko ir šoko. Šokdama ji perskriejo aukščiausias kalvas ir giliausius slėnius, šoko per lietų, per sniegą ir per karštį, šoko tamsiausią naktį ir saulei tekant, šoko auštant ir brėkštant. Bet tai nebuvo smagus šokis. Tai buvo klaikus, siaubingas šokis, ir ji nė akimirką negalėjo atsikvėpti".

Estés prisimena garsią septintojo dešimtmečio bliuzo dainininkę Janis Joplin, kilusią iš baltaodžių Pietų baptistų bendruomenės. Užaugusi ji atsidavė alkoholiui, seksui ir narkotikams. "Dar būdama paauglė, Janis Joplin mėgino prisitaikyti prie savo nedidelio miestelio papročių. Paskui ji bandė po truputį maištauti, ropšdamasi vakarais ant uolų ir ten dainuodama, susidėjo su visokiomis "artistiškomis natūromis", ėmė gyventi dvigubą gyvenimą: išoriškai vaidino kuklią ir paklusnią mokinukę, o naktimis maudavo į kitą valstiją pasiklausyti džiazo. Dar vėliau ji įstojo į koledžą, gerokai susigadino sveikatą visokiais piktnaudžiavimais, "pasitaisė" ir mėgino elgtis normaliai. Bet galiausiai pradėjo gerti, subūrė nedidelę nevykusią grupelę, įjunko į narkotikus ir dabar jau kaip reikiant užsiraišiojo raudonąsias kurpaites. Ji šoko pamišusį šokį tol, kol būdama dvidešimt septynerių mirė perdozavusi narkotikų".

Psichoanalitikė perspėja, kad žmogus negali nugyventi archetipo būties. Dažnai įžymūs žmonės – dainininkai, rašytojai, dailininkai, aktoriai – tampa savotiškomis minios aukomis. Tie, kurie juos garbina, jaučiasi patys per silpni, kad nugyventų tokį spalvingą gyvenimą, kokio trokšta, todėl į savo dievaičius ir išrinktuosius perkelia galias ir savybes, kurias nori matyti savyje. Edith Piaf, Marilyn Monroe, Anne Sexton, Judy Garland, Frida Kahlo – visos jos, kaip kokios skraidančios šamanės, krito iš dangaus, visų jų gyvenimai nutrūko per anksti.

"Bėgančios su vilkais" – tai knyga apie moteris, jų iniciacijas į vis gilesnį pažinimą, rengimąsi pereiti į anapusinį pasaulį, pinkles, vilkduobes ir būdus jas atpažinti, išbadėjusią sielą, nuolat gęstančius kūrybiškumo degtukus, pagarbą savo kūnui ir jo ciklams ir, aišku, Laukinę Moterį, seną raganą, visatos užkaboriuose užsilikusią nenugalabytą moterišką deivę.

Knygoje, kuri buvo rašoma dvidešimt metų, sukaupta daug psichologijos mokslo duomenų. "Kiekvienas, išgirdęs balsą, gilesnį ir išmintingesnį negu jo paties, ir ryžęsis ieškoti šio balso šaltinio, gali būti laikomas šio mokslo pradininku", – sako mokslininkė. Tačiau kartkartėmis jos balsas pradeda skambėti su pranašišku patosu – Estés kviečia sekėjas grįžti pas Laukinę Moterį, kuri stebi, pataria, globoja, įkvepia, išklauso, nurodo kelią ir gelbsti iš visų bėdų. Kas ji? Pati Estés interviu, duotame 1992 m., atsako: "Dievas".

Kyla klausimas, ar tikrai knyga "Bėgančios su vilkais" yra mokslinė. Nepaprastas knygos populiarumas turbūt remiasi didele įtaiga (autorė net kaltinama šamanizmu). "Aš esu poetė, kuri tapo psichoanalitike, – atsako Estés. – Tai mano pagrindas. Aš esu cantadora. Aš esu pasakų sekėja". "Bėgančios su vilkais" yra ne tik mokslinis psichologinis darbas apie žmogaus dvasios gelmes, bet ir meno kūrinys.

Kaip rašo autorė, ji norėjusi reabilituoti instinktyviąją, laukinę žmogaus prigimtį, kurią dar kitaip vadina natūraliąja siela. Vėtros, vandenynai, žemė, dangus arba žvėrys, paukščiai, žuvys, vabalai... Visur slypi intensyvus, kerintis grožis. Panašiai ir siela – grožis yra esminė jos savybė. Šiam grožiui nuolatos kyla pavojus virsti racionaliu vaizdiniu, gyvenimu tik šiapus ir pan., galiausiai gresia gamtos pereikvojimas, sunaikinimas ar net ekologinės katastrofos.

Estés knygą būtų galima lyginti su praėjusių metų pabaigoje mūsų knygynuose pasirodžiusia taip pat amerikiečių rašytojo ir psichoanalitiko Roberto Bly knyga "Geležinis Džonas" (leidykla "Mijalba"), kurioje analizuojama pasaka "Geležinis Džonas". Šis vyrams, jų dvasinėms iniciacijoms skirtas veikalas irgi sulaukė milžiniško pasisekimo, o jo gerbėjai JAV susibūrė į vadinamąjį mitopoetinį vyrų judėjimą.

Apytikriu skaičiavimu, Estés veikale pateikiama ne mažiau kaip septyniolika pasakų ir jų analizių. Iš tiesų knyga panaši į maistą, kuris kąsnis po kąsnio tampa vaistu. O kiek daug šiandien kūrinių – literatūros, teatro, dailės, muzikos, – kurie perteikia kūrėjo ligą, susargdina sveiką, yra skirti destrukcijai, irimui, susinaikinimui. Optimistu būti tarsi per pigu.

Estés veda per iniciacijas nuo naivios mergaitės iki brandžios asmenybės, per pasirengimą senatvei, jos prasmingiems ciklams, per kentėjimus ir iš jų gaunamą išmintį. Esu tikra, kad "Bėgančios su vilkais" dėl nepaprastos dvasinės patirties bus laikoma lentynoje tarp garbingiausių knygų ir kaip šeimos turtas perduodama motinų dukterims – iš kartos į kartą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133567. Klaida2008-10-04 18:23
Batelius jai nupirko senoji dama, ji ju nevage ......

144034. astra :-) 2008-12-29 17:39
Aciu. Tai yra tikra. Dabar isties tikiu, kad tiek teisingoms, tiek neteisingoms kompiuterinems programoms moters sielos sugniuzdyti nepavyks.

170012. as2009-09-11 18:28
skaitau ir žaviuosi

180518. simona2010-01-22 15:50
Siandien sia knyga gavau kaip Dovana nup savo geriausios drauges:) Pradesiu tik skaityti:) Manau Patiks,juk tai apie Mus.... Geros dienos Brangiosios jums visoms:)!

Rodoma versija 26 iš 27 
14:49:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba