ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Septynios nesąmonės

RAMŪNAS JARAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raoul Hausmann. Fotomontažas

1. Apie žmogų, kuris ėmė kartotis

Jis atsikėlė ryte dejuodamas ir traiškanotas, užkaitė arbatinuką (paskui cukrus, stiklinė, kava, duona, sūris, sviestas).

Jis sėdi ir sriūbčioja kavą – vos nenusiplikina lūpų. Šaukšteliu maišydamas cukrų laukia, kol kava atauš. Maišo ją, šaukštelis skamba dzen dzen. Ir staiga jis prisimena! Pakėlęs galvą išbėga į prieangį, žiūri į kabantį kalendorių, grįžta, jo žvilgsnis stiklėja, jis sako sau, – prieš metus, – jis žiūri kiaurai kavą, maišo, kalba, – ak, prieš metus, – jis klausosi šaukštelio, kava sukasi spirale, jis sako, – taip švenčiu metines, – šaukštelis sukasi aplink smygsantį stiklinėje žvilgsnį, jis tyli.

Jį galima aprėkti, stumtelti, išpilti jam kavą, bet tai nepadės, nes pats aiškiai supranti, ką reiškia įstrigti besisukančiame cukruje.


2. Jo viena pusė ant šaligatvio, kita – prie sienos

Jį perkirto per juosmenį. Pašėlusiai kraujuodamas jis griebėsi rankomis sienos ir sudejavęs pažvelgė į plėšikus – tie bėgo gatve tolyn aidėdami sunkiasvoriais žingsniais.

Jis jautėsi kaip aulais sudėti batai ir svyravo. Žvilgtelėjęs žemyn suprato, kad nejaučia kojų – jos nelinko tarsi paralyžiuotos.

"Jei jos pargrius, – pagalvojo jis, – kaulai ir pilvo raumenys nesugis".

Jis apsižvalgė.

"Atsargiai laikykis sienos – tada subalansuosi svorį".

Šalia judėjo mechaninis šaligatvis. Rytais jis tuščias – pro šalį pravažiavo burbantis apdriskęs valkata su skrybėle.

Jis pargriuvo.


5. Pirmas kameros žvilgsnis

Skambant saksofonui, kamera žvalgosi po miestą. Išplėtusi akį ji viską mato, nors namai, gatvės ir kambariai susilieja iš viršaus. (Žmonės nejaučia jos, nes ji aukštai, kur lėktuvai ir sraigtasparniai, į kuriuos jie retai pakelia akis.)

Ant stogo sėdi žmogus – jis žiūri į debesis, paskui lipa žemyn – dar žvilgteli kairėn – ir ten ant stogo mato ją. (Ji dirba svarbioje įstaigoje – paskui gauna pinigus iš ten.) Ji pažiūri į jį ir jau galima kalbėti apie jį ir ją, bet ne – ji lipa žemyn, nusikabinusi anteną.

Stogai plaukia jam prieš akis – jis vienišas su savo sentrobės stogeliu ir blyksinčia satelitine antena. Vakarais jis kraipo anteną ir bando sugauti palydovų atspindį, bet pagrindinis jo užsiėmimas – verkti kampe, apraudant savo meilę.


6. Antras kameros žvilgsnis

Kamera leidžiasi žemiau ir rodo bokštų viršūnes, stogus, namus – iki pat gatvių asfalto – juo vaikšto žmonės. Šiandienos programa – laimingo atsitiktinumo stebėjimas. Viskas gerai matyti – kamera rodo žmones – iš jų išsiskiria ji, einanti iškėlusi galvą. (Ji dirba svarbioje įstaigoje – paskui gauna pinigus iš ten.) Ji praslenka pro kameros žvilgsnį, nufilmuojamas jos viršugalvis ir kuodas, ji dingsta už kadro. Kamera nejuda. Po dvidešimties minučių pasirodo jis ir praeina pro kameros žvilgsnį – jo ilgi plaukai plevėsuoja tarsi vėjyje, jis šypsosi kažko, kažką kramto. Jis praeina ten pat, kur prieš dvidešimt minučių stebėta ji. Jis džiaugtųsi dėl to, jeigu žinotų, o galbūt verktų kampe apraudodamas savo meilę.


7. Trečias kameros žvilgsnis

(Kamera rodo jo veidą.) Jis nusišypso – šypsena nuteka kažkur iš oro ir įsiremia į liežuvio galą, skruostus (kamera pakyla, sukasi aplink galvą ir sūkuriu patenka į jo mintis), jis šypsosi, nors ir žino – et, kas toji šypsena, ir, et, kas yra viskas apskritai (kamera vartosi jo šypsenos nuolaužose), jis atsiminė skambant muzikai (kamera sukasi, rodo mintis ir brozdinasi į jo kaukolę), šita šypsena – tik toks ir gali būti jos tikslas (kamera išsijungia priplota prie kaukolės sienelės), išskėsti ją ant popieriaus, skambant bitlams...


8. Ketvirtas kameros žvilgsnis

Kamera sukruta jo galvoje ir vėl pradeda veikti. Ji rodo jo sapną – jis stovi ant naujai pastatytos milžiniškos skulptūros viršaus – miestas apačioje tarsi pabertas smėlis – skulptūra šypsosi geležinė. Jie filmuojasi šeimos kameromis, filmuoja žvaigždes, smėlį, skulptūros pasturgalį. Jie lipa į savo raketas – niekas čia po jų nesilankys – ir jau ruošiasi skristi, bet jis nusprūdo nuo skulptūros kaktos ir krito žemyn. Jis pralėkė pro nosį, paskui į jos krūties spenelį susilaužė koją, kamera išsprūdo jam iš rankos ir jis pasiekė pabertą smėlį. Kamera išsprūsta pro jo akis ir rodo jį susigūžusį kampe, apraudantį savo meilę.


3. Jis stovėjo nuogas ir sutrikęs žiūrėjo į savo tarpukojį

Jo drabužius nušvilpė. Jis girdėjo švilpimą dar maudydamasis jūroje, o dabar štai, – jis apmaudžiai čeptelėjo. Aplinkui plynas laukas ir jūra. Kvailai, žioplai... net juokas ima.

Kas buvo drabužiuose? Raktų dėžutė... Kas ten dar... Vokas su raktų dėžute viduje...

– Hello, – tarė balsas už nugaros. Jis atsigręžė ir pamatė Yoko Ono. – Aš jūsų turėčiau atsiprašyti, kad taip išėjo. Mes netyčia. Mes juk turime repetuoti, ar ne?

Jis pajuto už savęs rankas ir balsus. Švilpynėmis ir lamzdeliais apsikarstę žmonės juokdamiesi ir stumdydamiesi apglėbė jį per juosmenį ir kelius. Jis nustebo ir pašiurpo – vadinasi, kažkur turi būti Johnas. Jis nedrąsiai šypsodamasis apsidairė.

– Hey, – riktelėjo Yoko Ono, – nesidairykite taip, – ir paspaudė fotoaparato mygtuką.

Jie susėdo į džipą, jie paliko jo drabužius – džipas ėmė sūkuriais rausti smėlį ir pasileido tolyn. Jis žiūrėjo į savo drabužius ir rengėsi. Kai stovėjo apsirengęs, atsiminė: Johnas nužudytas gal prieš dvidešimt metų.

Jis ėjo pustydamas smėlį.


4. Jis mokėsi ko kito nei protavimas

Jis sėdėjo už mašinos stebėdamas išmetamojo vamzdžio vidumi tolyn į karbiuratorių ropojančius vabalėlius. Žiūrėdamas į šiurpstančias ir vėl nurimstančias rankas, jis girdėjo zvimbiančius elektros laidus, cypčiojančius paukščius. Jis kažką vebleno – papildydamas aplinkinį pasaulį – ir nuo to jam šiaušėsi plaukai. Jis sėdėjo už mašinos tarp vabalėlių, po laidais, ant asfalto. Oda jautė, kad yra nuogas.

Apsirengęs žmogus atstūmė reporterį ir net išsigando, kai anas riktelėjo. Reporteris atsitrenkė į kolegas ir jų reflektorius – tik diktofonas sutarškėjo ant žemės ir iš jo iškrito kasetė.

Jie tarškino apsirengėliui prie ausų visais turimais aparatais.

– Eikit iš čia! – suriko jis ir, pastovėjęs kurį laiką sustingęs, išsitraukė raktelius.

– Tararyratata, – sudainavo raktų dėžutė. Jis tik suurzgė ir atrakino mašiną, paskui į ją įsėdo – netyčia trenkdamas galva į stogą taip, kad ištrupėjo priekinis stiklas.

– Oho, – šūktelėjo reporteriai.

Mašina suburzgė ir pajudėjo. Vabalėliai karbiuratoriuje žuvo.

– Cha cha, – tarė kažkas iš už stulpo, – visada verta taikytis prie sąlygų! Aš jums sakiau – tokie kadrai svarbiau už bet kokį kostiumą.

Minia ėmė skirstytis.


5. Siamo katė ir angelas

Šitaip ieškodamas namų (jie aiškiai rūko iš už kalvos), aš suradau virpantį smegenų gabalą. Nežinojau, ką tai reiškia – ir ėmiau dairytis.

BEPROTIS. Jis dairosi. Bet ko gi jam čia reikia?! O!.. Po šimts – jis rado mano smegenis! Kaip jis galėjo, kaip jis galėjo, aš juk jas taip gerai paslėpiau! O jeigu jis ateis čia?!. Tai baisu, tai baisu, tai baisu! (Beprotis rausiasi į žemę.) Jis neturi manęs liesti! Jis neturi manęs rasti!

VABALAS. Saulė! A!.. A-a-a! (Vabalas nubėga.)

SIAMO KATĖ. Jis rado smegenis. Atrodo, tai šito, besirausiančio prie šaknų, smegenys. (Katė nubėga.)

VARNA MEDYJE. Tai gal ir lesama. Bet jis to nepaliks. (Varna skrenda, varna pamato bėgančią katę, bet vis tiek vėl nusileidžia ant šakos.) Gal jis tai paliks.

KRŪMAI. Kažkas braunasi, jis laužo šakas, jis plėšia lapus.

LAUKO PELĖ. Jis! Jis! Jis sugriovė mano lizdą! Jis perrausė visą mano urvą!

VANAGAS. Aš matau – jis rado kažkokias smegenis. (Vanagas leidžiasi žemiau.)

ŽEMĖ. Kažkas rausiasi.

MEDIS. Čia eina žmogus. (Medis ošia.) Jis ar ne jis lipa manim?

ORAS. Aš judu.

PLAŠTAKĖ. Kažkas sudraskė mano sparną. (Plaštakė, užsikabinusi už katės nagų, mosuoja sparnais.)

ŽOLĖ. Kažkas stovi ant manęs.

KALVOS. ( tyli.)

SMĖLIS. Kažkas ant manęs.

ORAS. (Oras tyli.)

SAULĖ. (Saulė tyli.)

LAPAS. Tai kelias žemyn, aš krintu žemyn.

MĖNULIS. (Mėnulis tyli.)

PLANETOS. (Planetos tyli.)

ŽVAIGŽDĖS. (Žvaigždės tyli.)

ANGELAS. (Nusišypso.) Gerai. Tegul netiki. (Angelas nusijuokia.)


6. Jie stovėjo ant stogų, sėdėjo medžiuose, svyravo bokštuose

Jie žiūrėjo į tamsų dangų rytuose ir stebėjosi. Jame atsirado daugybė baltų brūkšnių – per visą skliautą. Jie driekėsi iš visų pusių į visas puses ir jų radosi vis daugiau.

Pirmieji brūkšniai sušvito dar vakar prieš nusileidžiant saulei. "Kuo tai baigsis, – kalbėjo žiūrintys, – šįryt laikraščiai rėkė: KUO TAI BAIGSIS, KUO TAI BAIGSIS".

Brūkšniai švytėjo danguje ir atrodė, kad taip tuoj sušvis jis visas.

Bet saulė teka visada laiku –

Tik šiandien ji patekėjo žiūrintiems už nugarų.


7. Jis sėdi ant kėdės

(Kamera priartėja ir pamažu jį apeina.)

Jis skaito žurnalą. Žurnale parašyta: "Mokinys: "Kodėl?!" Mokytojas: "Paduok man padėklą". Mokinys paduoda padėklą, mokytojas trenkia juo mokiniui per galvą. Mokinys šypsosi".

Jis žiūri į žurnalą ir mirksi, paskui užverčia jį ir žvilgteli pro langą, įsiklauso, pauosto orą, ima stiklinę ir sriūbteli kavos, sučepsi. (Kamera rodo jo veidą.) Paskui jis visa tai pakartoja, galbūt vėl ir galbūt vėl, bet galiausiai gūžteli pečiais ir mirksi.

Kamera rodo jį toli kalnuose, vaikščiojantį, plaukiojantį, bėgantį visą suprakaitavusį ir iškišusį liežuvį. Apkabinusį moterį, moterį, jį apkabinusią, juos apsikabinusius. Važiuojantį, einantį. Kamera galiausiai sustoja prie jo lovos. Jis senas – veidas raukšlėtas, jis žilas, jis sėdi lovoje, jis žiūri į ekraną, jis laiko rankoje kiaušinį ir valgo jį šaukšteliu. Kamera rodo jį, matantį ekrane kameros žvilgsnį su kalnais, bėgimu, sprogimais, glėbiais, važiavimu. Ji rodo jį, matantį kameros žvilgsnyje žurnalą. Jis padeda kiaušinį ant lovos krašto, pakelia padėklą ir, nekreipdamas dėmesio į išsiliejančią kavą, trenkia juo sau per galvą. Padėklas krinta ant grindų. Jis šypsosi.


7. Išsiskirstymas

– O, – sušuko ji, glausdamasi jam prie krūtinės, ranka bandydama sulaikyti dirbtiniame vėjyje besiplaikstančius plaukus. Jie, daugybė žmonių, atsidūrė šioje patalpoje. Trys juodos sienos liejosi su juodomis lubomis ir grindimis, ketvirtoji siena ką tik išvirto laukan: plynas laukas – tolyn – iki horizonto. Į juos pūtė stiprus vėjas.

Prie jų priėjo baltai apsirengęs žmogus ir ištiesė dėžę. Ji pirmoji kyštelėjo dėžėn ranką ir ištraukusi kortelę perskaitė valstybės pavadinimą. Deja, jam kliuvo kita šalis.

Po kelių minučių, kai visi žinojo savo kelionės tikslą, auklėtojo balsas tarė, aidėdamas iš kito salės galo:

– Štai jūs jau jaučiate vėją, pučiantį į jus dulkes nuo žolių kotų, nuo žolių lapų. Štai dabar jūs žinote kiekvienas savo kryptį.

Suskambo lauku dvelkianti muzika.

Ji turėjo pakelti akis į jį.

Galiausiai jis atvyko į šalį, kurioje žmonės žiemą rengiasi beformiais vatiniais kailiniais, gatvėse vasarą dulkės ne tik leidžiasi ant veido, bet ir skverbiasi į akis. Viename iš vidutinio dydžio miestelių jis išsinuomojo kambarį.

– O koks čia radijas? – paklausė jis šeimininkės, stovinčios tarpduryje ir besišluostančios rankas į prijuostę.

– Ar šitas? Šitas senas, sugedęs. O ką, patinka? Pas jus ten turbūt nėra tokių.

Jis linktelėjo galvą, o vėliau, gavęs leidimą, pasistatė radiją savo kambaryje. Jis tyrinėjo šios šalies eterį.

Sėdėdamas vakarais prie stalo viena ranka parėmęs galvą, kitoje vartydamas tušinuką, šviečiant stalinei lempai, lange jis matydavo savo atvaizdą, neįžvelgdamas, kas yra už lango. Jis išeidavo naktį į lauką ir uosdavo kitoniškus kvapus. Jis susirašinėdavo su draugais, su draugėmis, siųsdavo joms ir jiems laiškus ir gaudavo laiškus iš jų. Jo darbe pamažu atsirado rūpesčių, ir rūpesčiai, apie kuriuos jis skaitydavo laiškuose, tapo neįdomūs, jis negalėjo įsivaizduoti ir pamatyti vieno ar kito, kaip jis elgiasi ir juokauja užgriuvus aprašomoms bėdoms. Jis rašydavo, raportuodavo apie savo darbus ir bėdas jiems visiems, daugindavo laiškus baisiai burzgiančia kopijavimo mašina miesto centre. Kai mašiną perdavė kitai įmonei, laiškus teko perrašinėti ranka. Jis darė tai kelis kartus. O vėliau jis rašydavo po vieną laišką per mėnesį, išsiųsdavo jį vis kitam draugui, kol galiausiai metė šį užsiėmimą stovėdamas mediniame tarpduryje, per petį žiūrėdamas į kambarį. Tarpduryje dar sykį buvo vakaras.


7. Sintetinė baidyklė

Ji stovi lauke ką tik įjungta į elektros tinklą, jos akys iš lėto sukasi aplink – ji dairosi. Kairėje skrenda paukštis, ir baidyklės galvoje nubėga kintančios formos impulsas. Baidyklė suka akis.

Ji apkabinėta skudurais, šiaudais ir skardinėmis, o iš tikrųjų yra metalinė. Nuo vėjo ji baisiai plaikstosi. Ją sudaro stuburas, pečiai su rankų bigėmis, praplatėjimas ties krūtine ir galva – tarsi apversto dubens. Dubenyje akys. Akyse – niekas jų tiek neturi – spragsi žiežirbos. Nemačiomis jos leidžiasi laidais baidyklei į krūtinę. Baidyklė sustingusi, bet jos kojos su ratais.

Aplinkui daržas. Kažkas vaikščioja troboje – ten šyla krosnis.

Ten – kelias.

Ir juo staiga pasileido važiuoti dviratininkai. Jie lekia proskyna, baidyklė šnypšteli, įsijungia jos kojos. Ji leidžiasi tarplysviu link dviratininkų. Ji privažiuos prie jų, išties į juos rankas ir ims siaubingai jomis mojuoti – draikysis skudurai, skardinės trankysis viena į kitą. Jos skleidžia tokį garsą, tokį garsą...

Dviratininkai lekia.

– Hu hu hu, – uždusęs pūtuoja vienas iš jų. Jo mintys nesuvaldomai sukasi galvoje ir pamažu apsivelka prakaito plėve. Mintys dūsta.

Kitas dviratininkas – žydrai dryžuotu šalmu, jis nepūtuoja, jis ne pirmą kartą leidžiasi į kelionę. Jis lenktyniauja ramiai, jis, atrodo, visiškai nelenktyniauja. Ir už jo sukasi dar kelios dešimtys ratų. Kiekvienas iš dviratininkų įsikibęs į vairą.

Šalia greitkelio, ant žolės, guli žmogus. Jis užkėlęs koją ant kojos žiūri aukštyn. Jis žvilgteli į dviratininkus ir vėl žiūri į dangų. Jis sako – kas gi, kas gi čia? Jis žvilgteli į baidyklę – ir mato ją. Baidyklė žvilgteli į dviratininkus – ir supranta, kad žydrai dryžuotas šalmas dailus, bet, ištįsęs tarsi sukietėjusios plastmasės lašas, neleidžia pakelti galvos. Žmogus mirkteli – jis supranta tai, jis tai žino. Jis tik nesupranta, kodėl jis to nežino. Žmogus užsimerkia. Žmogus nuskrenda.

Baidyklė stabteli. Jos kojos keistai palinksta, atrodo, baidyklei pasidarė negera, bet ji išlaiko pusiausvyrą. Pasukioja akis ir nesuvokiamas signalas skrodžia jos kaklu žemyn. Jos akys tuščios. Laukas sukasi aplink ją, jai sukant akis. Ten stovi medžiai. Čia yra tvora. Aplinkui blykčioja žiburiai. Dviratininkai dingo iš akių. Ten stovi medžiai. Čia yra tvora. Dviratininkai dingo iš jos akių.

NOY-NO-YOYO firma išleido šiais metais daug įvairios buitinės technikos. Ši baidyklė – tai tik vienas iš daugybės specializuotų modelių. Baidyklė žino, kad sodybos palei kelią turi daržus. Sodybos palei kelią, savaime suprantama, turi ir baidykles. Ir kuo toliau – tuo daugiau baidyklių. O kraštinėj sodyboj – baidyklė ant geležinkelio bėgių.

Baidyklė trukteli rankas. Jos išgąsdins juos. Jos išgąsdins juos. Baidyklė trukteli rankas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba