ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-22 nr. 770

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • RAMŪNAS JARAS. Septynios nesąmonėsZENONAS BUTKEVIČIUS. Kada prabyla gulbės (16) • GINTARAS BLEIZGYS. Europa ekspromtu (53) • Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU. Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčiaSTEPHAN REUTER. Dvasinis Judo palikimasSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiVLADIMIR BOROVOJ. Tikėkite nemirtingumuINDRĖ VALANTINAITĖ. EilėsVLADAS BALTUŠKEVIČIUS. EilėsGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Tualetiniai užkulisiai (29) • JONAS MIKELINSKAS. ApsakymaiVITALIJA BIGUZAITĖ. Raudoni bateliai (5) • LĪVA JĒKABSONE. Abelė su ledo krislu akyjeBRUKNER. Archeomitologinis labirinto atspindysGILBONĖ. ApsakymaiDARIUS GIRČYS. Į kairę ir tiesiaiLAIŠKAI (675) •

Dievas, mokslas, komunizmas ir Rusų stačiatikių bažnyčia

Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU

[skaityti komentarus]

    Komunizmo laikotarpiu Rusija pasiekė daugybę mokslo laimėjimų branduolinės fizikos ir aeronautikos srityse, į kosmosą pasiuntė pirmą šunį ir pirmą žmogų. Tuo pat metu religinė raiška buvo griežtai ribojama. Šiandien Stačiatikių bažnyčia išgyvena narių gausėjimo ir įtakos augimo laikotarpį. Apie kintantį religijos veidą Rusijoje "Science and Theology News" korespondentė Mehru Jaffer Vienoje kalbėjosi su vyskupu HILARIONU ALFEJEVU.

– Kokią įtaką praėjęs šimtmetis turėjo dabartinei Rusų stačiatikių bažnyčios būklei?

– XX a. buvo kruviniausias ir tragiškiausias Rusų stačiatikių bažnyčios istorijos puslapis. 1917 m. į valdžią atėjus kovingiems ateistams, Bažnyčia pradėta persekioti neregėtu mastu. Iki 1939 m. buvo uždaryti visi vienuolynai ir teologijos mokyklos, o dešimtys tūkstančių cerkvių buvo susprogdintos arba uždarytos. Iš daugiau nei šešiasdešimties tūkstančių iki revoliucijos buvusių cerkvių veikė tik apie šimtą, iš daugiau nei pusantro šimto vyskupų tik keturi liko laisvi. Didžioji dauguma dvasininkų ir vienuolių, kurių iki revoliucijos būta per du šimtus tūkstančių, buvo sušaudyti arba nukankinti koncentracijos stovyklose.

Per pastaruosius dvidešimt metų atidaryta tūkstančiai cerkvių, šimtai vienuolynų ir dešimtys teologijos mokyklų. Vyskupų skaičius pastaruoju metu išaugo daugiau nei dvigubai ir dabar siekia maždaug pusantro šimto. Dvasininkų, diakonų bei jų parapijų skaičius išaugo keturgubai ir pasiekė dvidešimt septynis tūkstančius. Ypač įspūdinga vienuolynų ir bažnytinių švietimo įstaigų augimo statistika: 1988 m. Maskvos patriarchato jurisdikcijai priklausė aštuoniolika vienuolynų, šiandien jų yra per šešis šimtus, o teologijos mokyklų skaičius per pastarąjį laikotarpį išaugo nuo trijų iki daugiau nei šimto.

– Kaip visa tai paveikė sociopolitinę Bažnyčios padėtį?

– Pirmą kartą per daugiau nei septyniasdešimt metų Bažnyčia vėl tapo integralia visuomenės dalimi ir buvo pripažinta autoritetinga dvasine ir moraline jėga. Dar svarbiau, kad pirmą kartą po daugybės šimtmečių Bažnyčia įgijo teisę savarankiškai apibrėžti savo vietą visuomenėje ir santykius su valstybe be pasaulietinės valdžios kišimosi.

Bažnyčiai reikėjo milžiniškų pastangų per daugybę prievartinės izoliacijos metų įdiegtam "geto mentalitetui" įveikti. Anksčiau dvasininkai bendravo tik su savo parapijiečiais, mąsčiusiais tomis pačiomis kategorijomis kaip ir jie, o dabar dvasininkams tenka susidurti su daugybe žmonių, kurie visiškai neišmano Bažnyčios mokymo ir praktikos, jų religinės žinios tėra rudimentinės arba nėra jokių. Anksčiau dvasininkai Dievo žodį skelbė tik tarp savo cerkvės sienų, dabar jie turi galimybę kalbėti per televiziją, radiją, reikštis spaudoje. Ankstesnė visuomenė gyveno savo gyvenimą, o Bažnyčia – savo. Dabar Bažnyčia įsitraukė į visuomenės diskusijas pamatiniais mūsų laikų gyvenimo klausimais.

– Kokia Rusijos gyventojų dalis šiandien atvirai išpažįsta tikinti Dievą?

– Naujausi statistikos duomenys rodo, kad beveik septyniasdešimt procentų Rusijos gyventojų teigia priklausą Rusų stačiatikių bažnyčiai, tačiau mažiau nei šešiasdešimt procentų tiki Dievą. Šį paradoksą galima aiškinti tuo, kad kai kuriems žmonėms būti Bažnyčios nariu tereiškia priklausyti kultūrinei tradicijai, o ne būti praktikuojančiu tikinčiuoju.

– O koks Bažnyčios vaidmuo kalbant apie švietimą ir informacijos skleidimą?

– Pastaruoju metu dėl stačiatikių kultūros pagrindų mokymo pasaulietinėse mokyklose kilę debatai parodė, jog tam tikra visuomenės dalis vis dar nepasirengusi, kad Bažnyčia vaikams darytų tiesioginę įtaką, nuogąstaujama, kad tai pažeis valstybės pasaulietiškumo pobūdį ar sukels konfliktų su kitomis religijomis.

Po ilgų ir karštų debatų valdžia galiausiai leido stačiatikių kultūros pagrindus mokyklose dėstyti kaip pasirenkamą dalyką. Tuo pat metu nustatyti ir teologijos dėstymo aukštosiose mokyklose standartai. Visa tai šviečiamajai Bažnyčios veiklai atveria naujų horizontų.

– Sovietų Sąjunga stengėsi manipuliuoti tiek mokslu, tiek religija. Kokia buvo šių sričių atstovų reakcija į pastangas jais manipuliuoti?

– Turbūt nenustebinsiu pareikšdamas, kad apie mokslą esu daug mažiau informuotas nei apie religiją, tačiau manau, kad visi moksliniai tyrimai Sovietų Sąjungoje turėjo tarnauti ideologiniams tikslams. Tai turėjo tiek pranašumų, tiek trūkumų. Pranašumas buvo tai, kad valdžia rėmė mokslo plėtrą – pavyzdžiui, branduoliniams tyrimams buvo skiriami milžiniški pinigai. Didžiausias trūkumas, kad griežta valdžios vykdoma kontrolė daugeliu atvejų trukdė skleistis mokslininkų kūrybingumui ir originalumui, taip pat neleido mokslininkams tarpusavyje konkuruoti, o juk konkurencija dažnai būna pagrindinė mokslo varomoji jėga. Negana to, daugelį mokslinių projektų, ypač informacijos technologijų srityje, gaubė slaptumas. Štai kodėl Sovietų Sąjunga, kurioje net kopijavimo aparatais buvo draudžiama laisvai naudotis, taip ir nesugebėjo sukurti savo kompiuterių pramonės.

Kalbant apie religiją, valdžia griežtai kontroliavo visas religinio gyvenimo sritis, įskaitant vidinį Bažnyčios gyvenimą. Pavyzdžiui, kiekvieną kandidatą į vyskupus turėjo patvirtinti komunistų partija, kiekvieno dvasininko veiklą atidžiai stebėjo vietinė valdžia, o kiekvieno teologijos studento lojalumas režimui buvo kruopščiai tikrinamas. Kai kurie vyskupai ir dvasininkai netgi kolaboravo su KGB, tačiau netikiu, kad tarp jų būta daug tikrų KGB agentų. Negana to, didžioji dauguma su KGB kolaboravusios dvasininkijos darė tai tik todėl, kad galėtų tarnauti Bažnyčiai ir kad apsaugotų savo vyskupijas ar parapijas nuo uždarymo.

Vienas pavyzdžių, kurį čia paminėčiau, – legendinis Nikodimas Rotovas. Šią asmenybę gaubia daugybė mitų – kai kurie mano, kad jis buvo į Bažnyčios hierarchiją prasiskverbęs KGB agentas, kiti teigia jį buvus "slaptuoju kardinolu" arba jėzuitu, apsivilkusiu stačiatikių dvasininko drabužį. Būdamas trisdešimt trejų jis tapo Leningrado metropolitu, antruoju žmogumi po Maskvos patriarcho. Ėmęs eiti šias pareigas, jis pradėjo įtikinėti valdžią, kad Bažnyčia gali būti jos sąjungininkė tarptautinės politikos srityje. Su komunistų partijos leidimu Bažnyčios hierarchai ėmė keliauti į užsienį, dalyvauti įvairiuose taikos forumuose ir ekumeniniuose susitikimuose.

Taktikos požiūriu tai buvo valstybės pergalė prieš Bažnyčią, nes valstybė buvo įsitikinusi, kad ji įgavo dar vieną įrankį vidiniam Bažnyčios gyvenimui kontroliuoti. Tačiau strategijos požiūriu tai buvo neapsakoma Bažnyčios pergalė prieš valstybę. Leidusi Bažnyčiai tapti matoma tarptautiniu mastu, valdžia nebegalėjo siekti visiško Bažnyčios sunaikinimo. Būta daugybės atvejų, kai, valdžiai paskelbus apie ketinimą uždaryti vieną ar kitą cerkvę ar vienuolyną, Nikodimas toje cerkvėje ar vienuolyne tiesiog surengdavo aukštos Vakarų delegacijos apsilankymą ir taip sukliudydavo valdžiai įvykdyti ketinimus.

Nikodimas Vakarų Europoje įsteigė keletą Bažnyčios atstovybių ir primygtinai reikalavo, kad atstovais į jas siunčiami vyskupai ir dvasininkai būtų jauni ir gerai išsilavinę. Taigi, keleriems metams išsiųsdamas į užsienį, jis išugdė ištisą jaunų dvasininkų kartą. O paskui, grįžę į Rusiją, jie tapo vyskupais. Šitokiu būdu Nikodimas pamažu išplėtė ir atjaunino Bažnyčios episkopatą, ir tai padėjo Bažnyčiai išgyventi sunkiausiu persekiojimų laikotarpiu 1960–1970 metais.

– Kaip, jūsų nuomone, tikintieji savo širdyse sugebėjo išsaugoti gyvą tikėjimą, kai religija Rusijoje buvo draudžiama?

– Kai kurie žmonės nepaisydami persekiojimų toliau ėjo į cerkvę, tačiau būta ir daugybės slaptų krikščionių, kurie religiją praktikavo paslapčia, neidami į cerkvę, bet puoselėdami tikėjimą širdyje.

Žinoma, žmonės Sovietų Sąjungoje negalėjo tiesiogiai gauti krikščioniškos literatūros ar religinio išsilavinimo. Tačiau rusų kultūra, įskaitant muziką, tapybą, literatūrą ir poeziją, buvo tiek pripildyta krikščioniškų idėjų, kad skleidė tikėjimo žinią net tais laikais, kai bet koks religinis mokymas buvo oficialiai uždraustas. Pavyzdžiui, žmonės negalėjo gauti Bažnyčios Tėvų raštų, bet galėjo skaityti Dostojevskio "Brolius Karamazovus", kur daugybė puslapių skirta patristinėms idėjoms ir jų interpretacijai.


"Science and Theology News", 2005.VIII.8

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 27 iš 28 
14:49:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba