Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 95 p.
Sonata Paliulytė. P. S. V.: Vaga, 2005. 86 p.
Poetiniame Druskininkų rudenyje šiemet įvyko skandalas, kurio girti poetai, apimti mažųjų dionisijų (didžiosios vyksta Poezijos pavasariais) dvasios, galimas daiktas, nė nepastebėjo premija už geriausią poetinį debiutą paskirta ne už geriausią poetinį debiutą, o akivaizdžią grafomaniją. Regis, poezijos realybės šou pas mus vyksta it M. Arbatovos romanuose: pisdomo (dom pisatelei, nesipiktinkit) komisija nueina į tūliką apsitart, kas kieno meilužis, kas hierarchijoje glavniausias ir kam labiausiai reikia pinigų, o tada jau skelbia verdiktą. Savo ausim esu kartą netyčia nugirdus, kaip PDR šobla rinko "anoniminių" eilėraščių laureatus sunku patikėt, kad toks puikus stiliaus ir rašysenos išmanymas negundo jų persikvalifikuoti į kokias nors, pavyzdžiui, kriminalines struktūras: pirma vieta poetui X, antra poetui Y ir t. t., nors visi mano, kad galioja tik anoniminė numeriukų sistema.
Jurgitos Butkytės eilėraščiai, 2002-ųjų Frankfurto knygų mugės proga išversti į anglų kalbą, knygos kontūrus pirmiausia įgavo almanache "Six young Lithuanian poets". Prieš tai buvo sušmėžavę kultūrinėje periodikoje, eklektiškame 2001 m. "Poezijos pavasaryje", bet leidėjams ilgai neatrodė patrauklūs, nes tokie ir nėra. Tokius sunku pardavinėti, jų prekinė išvaizda nepateisina vartotojų lūkesčių. Nuo pat pirmojo teksto "j o y m u s t b e b e t t e r t h a n s o r r o w // moterys voratinkliais apsigobusios / liūdi senose knygose / dulkių tiek pat kiek / naujosiose / pastebiu" (p. 7) abejojama "nedulkėtumo", kurį galėtume suprasti kaip populiarumą ar tiesiog vartojimą, džiaugsmu. Solidarizuojamasi su "voratinkliais apsigobusiomis" moterimis, kurių liūdesys suvokiamas kaip pigiam banalaus jausmo, erotinio visavertiškumo ir masės kriterijų atitikimo džiaugsmui priešpriešinama vertė. Eilėraščio struktūra niekada nėra nuobodi: eksploatuojamos netikėtos gramatinės formos, svetimos kalbos frazės, į netikėtus įvaizdžius koncentruotos poetinės pagavos: "all babies are crying / ne savo balsais / visur net traukinyje prosenelė / skaito žurnalą apie plėšikus oi / čia tie pinigėliai gerai / susikarpysim // toliau ir toliau nuo tavo / sandalo rankų lūpų / spanguolių jogurtas šaltas / keturiasdešimt eilėraščių" ("Patricijai", p. 35). Galima atsekti intymėjančia tvarka sudėliotus akcentus ir vadinti tai meilės lyrika: "ką jums tai reiškia jeigu paklaustų / dėstytojas to ką visąlaik / savarankiškai mokiaus / tai atsakyčiau / gėlių dubenėliuose suvešėjusias / angelo sargo plunksnas // iš kur joms imtis pas žmones manosios / iš autobusų stoties / kur pešėsi dvi balandės" (p. 35). Estetizuotas, labai ypatingu būdu perteikiamas intymumas tampa įvaizdžių žaisme, nukreipiančia nuo nuogų tiesioginių prasmių. Tarsi nekalbama apie jausmą, bet kalbama apie jį labai rafinuotai, skoningai, ne visiems girdimu balsu. Tas pavojingas neaiškumas, gresiantis skaitytojui, yra vidinės poetinės programos dalis, neišvengiamybė, orus kalbėjimas kodais: "mudvi su danguole rankiojom / slyvukus sukritusius / į tokį lyg kapą lyg griovį / kur seneliai ateidavo / išsikasti burokų" ("Iš dangaus", p. 68). Nežinantiems slaptųjų konotacijų galiu pašnibždėti, jog universiteto laikais poetas Marius Burokas nerašančias (ar kitaip į filologyno idealą neįsikomponuojančias) filologes vadino "danguolėmis". Tokių pavieniams asmenims matomų paslaptingų aliuzijų eilėraščiuose nemažai, bet ir jų nežinant tekstas nenustoja žavesio, yra kiti aspektai, nes sluoksnių daug. "Danguolė" kaip kitos natūros (per santykį "AšTu") patyrimas, išskleidžiamas poetinių vaizdinių žiedlapiais juos galima perskaityti ir kaip vienaplanius, saviverčius, nukreiptus į gėrėjimąsi pačia kalba. Dažnai kvestionuojama ir steigiama itin savita moteriškumo samprata, sakralizuotos ir jusliškos būties jungimo galimybė: "balta deivė / vartosi akyse / įplyšusio gemalo / syvuose // raudona deivė / čiulpia kraujuotą cukrų // platūs atlaso klubai / apžiūrinėjami juda // jeigu dievinu / tai esu // jei esu / tai ir dievinu" ("Deivės", p. 92). Ryškūs spalvų, faktūrų, pojūčių motyvai siejami su elementariais fiziologiniais potyriais, išgyvenami ir patiriami kaip kūno ir sielos dichotomiją paneigiantis džiaugsmingas protestas. "Uždaromasis" knygos eilėraštis: "išsiritus iš patalų / su gėlėtu arbatinuku / nusileidžiu / baltoj būdelėj laikoma elektra / nuo tos būdelės ir žvelgia / guminis teletabio snukutis // plytelių prieblandoj / geltonas žaislas / ir aš" ("Šviesuliai", p. 93). Skaidrus, lakoniškas pasaulio regėjimas: prigimtinė vienatvė santykyje su infantilia, bet nuostabą keliančia Kito esatimi. "Literatūroje ir mene" (2005.IX.16) knygą recenzavusi Jurga Lūžaitė išsiduoda: "apima beveik neviltis arba tai geniali poezija, kurios neišskaitysi, nors pasiusk, arba tai totali grafomanija ir daugiau nieko". Simptomiška, nes ir universiteto kūrybiniuose seminaruose J. Butkytės eilėraščiai būdavo traktuojami labai panašiai: nesuprantam, vadinasi, nepaskaitoma. Jie iš tikrųjų išsiskyrė intelektualumu ir savitai (bet ne slombiškai) generuota kalba; originalus kalbos artikuliavimas yra viena svarbiausių J. Butkytės poezijos ypatybių tai sukeistinta kalba, laužanti sintaksės stereotipus, kai kada artima post-dadaistiniam eksperimentui. Toliau cituoju recenzentę, kurios pamąstymai pasirodė ganėtinai įžvalgūs: "Kartais atrodo, jog tai itin čaiži (tą itin dažnai patvirtina eilėraščių fonika vyrauja kažkokie lietuviams svetimi c, z, kerta ž, š), kieta, plieninė poezija". Autorei iš tikrųjų būdingos simpatijos čekų kalbai: eilėraščių fonika gali lemti jų "aštrumą", tačiau turinio dalykai persveria formą.
Sonatos Paliulytės knygą "P. S.", jeigu ji bus gerai, tinkamai pareklamuota, be abejo, pirks ir skaitys. Visų pirma senosios kartos lituanistės ir kita dvasingoji moterija, iš lietuvių literatūros tebelaukianti antrosios Salomėjos Nėries su mesianistine aureole atėjimo. Gal net konstatuos atėjo. Kad mergaitei įtaką darė Kostas Kubilinskas bei "Genyje" ar "Lietuvos pionieriuje" spausdinta kitų vaikų kūryba, manau, pastebėti nesunku. "Viltis, užgrūdinta ugnies, / Plaštakė, lekianti į šviesą, / Nutūps pavargus ant peties / Ir žvelgs į tavo veidą liesą" ("Amžinybė", p. 25). Arba: "Atsibudus iškedensiu paklodes. / Ryto vėjas sapną palydės / Link išgainiotų vaikystės debesų / Į tą šalį, kur kasnakt skubu" ("Rainas rytas", p. 16). Labai daug analizuoti nėra prasmės. Cituoju ištisai: "Žmogus ne žvakė ne visuomet sudega. Tiesa, žvakę galima užpūsti. Žmogaus ne. Jo degimas stiprėja nuo kiekvieno gūsio. Tuo žmogus panašesnis į laužą. Kartais žmogus panašus į liepsną be laužo. Jis dega, nors niekas neįmeta pliauskos. Ir niekam nerūpi, iš kur toji liepsna" ("Degantis žmogus", p. 80). Panašius atradimus dera padaryti 710 klasėje. Kas įsitikinęs, kad tai ne grafomanija, tegu meta į mane akmenį. Mirsiu garbinga mirtimi už tiesą. Kai rašytnamis savo ambicingą rubriką "Jauni ir talentingi" pakeis į "Jauni ir abejotino talento", aš sutiksiu dalyvauti to ciklo vakaruose. (Anksčiau pavadinimo būta nuosaikesnio "Ateinantys". Nors labiausiai tiktų, žinoma, "Išėjusiems negrįžti" ir mintis yra, ir nevulgaru.) S. Paliulytės knygos recenzijoje "Mėnuliu apkaišyta poezija" (www.bernardinai.lt.; Jėzau, galėjo pavadinti bent jau "Apkaišysiu žirgo galvą pinavijom" G. K.) minėtoji recenzentė J. Lūžaitė akcentuoja: "šiemet tų debiutuojančių pirmomis knygomis poetų visai nemažai priderėjo... Derlius, taip sakant, neblogas [...], nemaža laisvė skirtingiems poetiniams skoniams". De gustibus non disputandum, bet čia jau abejočiau ne skoniu, o profesionalumu ir kompetencija arba vertinimo kriterijų skaidrumu. Galima rašinėti mėgėjiškas, draugus ir pažįstamus aukštinančias ir priešus bei konkurentus žeminančias recenzijas, bet pinigus tai skirstė ne žinutėmis už savo statytinius žvaigždukus balsuojantis plebsas, o garbi komisija, kuri negalėjo nematyti, jog abi knygos skiriasi viena nuo kitos kaip B. Sruogos "Milžino paunksmė" ir kažkoks Vytauto Didžiojo jubiliejaus konkursą laimėjęs makaroninis šlamštas. Mergaitė, savaime suprantama, nekalta ją komisija išrinko. Savo eilėraščius skaito itin išraiškingai, gražiai; supranti, kad tai jai yra tikra, autentiška, meninės distancijos su savo tekstais ji neturi. Patiki jos naiviu nuoširdumu, grynuoliškumu, lyrine nekaltybe. Bet Vinco Mykolaičio-Putino įvaizdžiais rašanti mergina negali pretenduoti į šiuolaikinės poetinės kalbos elitą, net jeigu rašo apie mėnulius ir smukles, angelus ir meilės ražienas. "Geriausia šią knygą, matyt, skaityti prie puodelio arbatos, šokolado plytelės, lyjant lietui ar naktį šviečiant mėnuliui", tikina romantiškai (=vartotojiškai?) nusiteikusi recenzentė panegirikos pabaigoje. Kaip tikra "Coffee and cigarettes" išpažinėja, savo ruožtu užbaigčiau: geriausia šią knygą skaityti šaltą rudens vakarą, sėdint tupykloje. Arba kiekvieną eilėraštį užsigeriant kuo nors prablaivinančiu ir užsikandant dešra. Mėnesienoje, po langu slampinėjant vampyrams. Aš irgi jau bėgsiu rašyti septintokiškų gėles ir drugelius, šuniukus ir kačiukus personifikuojančių eilėraščių apsimoka.
ATĖNAI
Lietuva internete
