ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Filosofinė nihilizmo diagnostika

Su filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

– Ką tik tapai filosofijos profesore mąstydama ir rašydama apie nihilizmą. Kai išgirsti žodį "nihilizmas", apima švelnus ilgesys: atmintin grįžta vidurinė mokykla, rusų literatūros pamokos, Turgenevo romano "Tėvai ir vaikai" herojus Bazarovas, Fiodoro Dostojevskio "Demonai". Kaip šie romanai siejasi su nihilizmu?

– Taip jau atsitiko, kad ne tik mokykloje Turgenevą studijavusiai mūsų kartai, bet ir ištisai Vakarų intelektualinei tradicijai nihilizmas pirmiausia asocijuojasi su rusų literatūra – Turgenevu, Dostojevskiu. Šie rašytojai savaip "atsakingi" ir už tai, kad nihilizmas dažnai laikomas XIX a. "atradimu". Ar iš tikrųjų Turgenevas "išrado" nihilizmą? O gal XIX a. nihilistinis par excellence ir tada Turgenevas ir Dostojevskis – "tik" talentingi tos "negalios" diagnostikai? Šie klausimai, kuriuos keliu, atsakydama į Tavo klausimus, rodo, kad kalbant apie nihilizmą išeities, pradžios taškas nėra akivaizdus, – jis, galima sakyti, ir yra viena iš svarbesnių problemų, liečiančių nihilizmo svarstymus.

Terminas nihilizmas įsiveržia į filosofinę ir kultūrinę vartoseną dar XVIII a., tačiau ypač paplinta XIX a. Pirmasis filosofinis termino nihilizmas kaip ženklinančio tam tikrą dvasinį fenomeną vartojimo "atvejis" yra susijęs su vokiškojo filosofinio idealizmo atsiradimu XVIII a. Jacobi savo garsiajame "Laiške Fichtei" – "Nihilizmas ir tikėjimas" – kaltina idealizmą esant nihilizmu ir vartoja šį terminą išimtinai negatyvia prasme. Tačiau šie Jacobi Fichtei adresuoti, o pirmiausia į Kanto filosofiją nukreipti kontroversiški idealizmo svarstymai ir jo kaltinimai nihilizmu XVIII a. dar neturi didesnio nei kultūrinio, nei visuomeninio rezonanso. Filosofinis nihilizmo aptarimas išlieka "lokalus", jo taikinys – pati filosofija. Radikaliai skirtingas šiuo požiūriu yra XIX a. Būtent jame nihilizmas apsinuogina ir imamas svarstyti kaip dvasinė problema, palietusi tikėjimo, moralės, politikos ir kitas sferas. Šioje epochoje pats nihilizmo fenomenas išsiskleidžia visu savo "dygumu". Tačiau, kas ypač įsidėmėtina, šis iš esmės politinį atspalvį turintis žodis jau nuskamba literatūriniame kontekste. Turgenevo romano "Tėvai ir vaikai" bei Dostojevskio "Demonų" aprašytųjų "herojų" nihilizmas projektuojamas į politikos sferą ir dargi į labai konkrečią politinę sferą – XIX a. Rusijos anarchistinį judėjimą. Tad XIX a. antros pusės rusiškasis nihilizmas ne tik pranoksta filosofinių diskusijų rėmus ir tampa socialinės bei ideologinės atmosferos maištingumo pasireiškimu. Svarbiausia, kad nihilizmas XIX a. Rusijoje yra tai, kas įgalina savitą literatūros ir politikos "susitikimą". Tai, kad rusiškasis nihilizmas pirmiausia atpažįstamas savo literatūriniu pavidalu – iš Turgenevo ir Dostojevskio romanų, – yra unikalus ir, ko gero, nepakartotas dalykas. Jis ir yra esmingas, keliant klausimą apie nihilizmo istorijos "pradžios tašką". Literatūrinis nihilizmo įprasminimas yra "kaltas", kad ne tik romano "Tėvai ir vaikai" herojus Bazarovas, bet ir pats Turgenevas dažnai laikomas "pirmuoju Europos nihilistu".

– Atrodė, kad nihilizmas kartu su Turgenevu "įstrigo" XIX a. Bet, pasirodo, nihilizmo problema, kaip liudija Tavo tyrinėjimai, domisi ir šiuolaikinė italų filosofija. Koks gi skirtumas tarp "filosofinio" ir "literatūrinio" nihilizmo? Ar jie kaip nors siejasi?

– Kad ir kaip keltume nihilizmo problemą – kaip istorinę ar kaip esančią anapus jos – akivaizdu, kad nihilizmas neužsibaigia XIX a. Ernstas Jüngeris, Martinas Heideggeris, Karlas Löwithas, Gotfriedas Bennas, Gianni Vattimo, Gilles’is Deleuze’as, Jeanas Baudrillard’as yra jau XX a. nihilizmo "diagnostikai" ir teoretikai. Tad, neprarasdami "budrumo" nihilizmo kaip šiuolaikiškos problemos atžvilgiu, sykiu turime pripažinti, kad tarp XIX a. nihilizmo "diagnozės" ir nihilizmo traktavimo šiuolaikinėje kultūroje bei jo filosofinės refleksijos iš pirmo žvilgsnio nedaug ką bendra galime atrasti. Ypatingu dėmesingumu nihilizmo problemai šiandien išsiskiria prancūzų ir italų filosofija. Tačiau, pavyzdžiui, šiuolaikinis italų postmodernistas Gianni Vattimo programiškai atsiriboja nuo rusiškojo nihilizmo varianto, kuris, pasak jo, yra susijęs su destrukcijos keliamu džiugesiu, su "dinamito griausmu". Vattimo nihilizmas yra Heideggerio nihilizmo "palikuonis" – tai pozityviai traktuojamas ontologiškai orientuotas nihilizmas, Vattimo laikomas paskutiniu Vakarų mąstymo chance.

Tad galima sakyti, kad, "išpopuliarėjęs" per literatūrą, nihilizmas šiandien jau besąlygiškai suvokiamas kaip filosofinė problema.

– Kaip sakė Deleuze’as, sekdamas Nietzsche, šiuolaikinis filosofas yra fiziologas, gydytojas, simptomatologas. Kaip nustatyti nihilizmo diagnozę? Kaip atpažinti nihilistą?

– Kitaip tariant, atėjo laikas atsakyti į klausimą – kas yra nihilizmas? Nes kaipgi kitaip "nustatysi" nihilizmo "diagnozę"? Tačiau nihilizmo "tyrinėjimai" kaip tik krypo priešinga linkme. Nors kiekviename nihiliste vienaip ar kitaip bando "sugyventi" ir "diagnostikas", ir "teoretikas", nihilizmo "skelbimas", tam tikra jo "diagnostika" dažniausiai būdavo svarbesnis dalykas, o nihilizmo (savi)refleksija, jo "koncepcijos" sekdavo įkandin "diagnozių" ir "prognozių". Friedrichas Lebrechtas Goetzius dar 1733 m. traktate "De nonismo et nihilismo in theologia" pirmą kartą pavartoja nihilizmo terminą ir jį apibrėžia kaip tai, kas visa laiko nieku – "pro nihilo habere omnia". Tačiau žinomesnės, labiau mums "artimos" nihilizmo "diagnozės" yra tvirtinimai, kad "Dievas mirė", kad nuvertėjo vertybės arba kad gyvenimas yra netekęs prasmės. Tai vis sergančios mūsų epochos, mūsų "dvasios" simptomai. Taip traktuojamas nihilizmas yra laikomas dvasios įvykiu. Tačiau į nihilizmo problemą filosofijoje buvo pasižiūrėta ir plačiau – nihilizmo problema buvo atpažinta kaip esanti įšaknyta pačioje didžiausioje paslaptyje ir mįslėje, atrandamoje Parmenido kūrinio "Apie prigimtį" šeštojo fragmento antroje eilutėje: "Būti(s) yra, o Niek(i)o nėra". Taip nihilizmo istorija susiejama su Niekio "istorija". Taip traktuojant nihilizmą, jo "diagnozė" bus kitokia: nihilizmas tada prisistatys kaip "būties užmarštis", kaip betarpiško santykio tarp būties ir mąstymo nuotrūkis, kaip reali Būties ir Niekio alternatyva. Taip traktuojamą nihilizmą įvardiju kaip spekuliatyvų "įvykį".

Tačiau kaip tik tokioje nihilizmo nevienareikšmio traktavimo perspektyvoje man ir iškyla esminis klausimas – kas bendra tarp atskirų istorinių nihilizmo pavidalų? Ar galima sakyti, kad nihilistinė sąmonė turi homogenišką struktūrą?

Net ir kasdienėje sąmonėje yra įsitvirtinęs nihilisto kaip "neigėjo" – tvarkos, vertybių, autoriteto neigėjo – vaizdinys. Tuo tarsi pasakoma ir svarbi teorinė tiesa, – kad nihilistinei sąmonei yra konstituciškai svarbus pats neigimo judesys. Konstatuoti tam tikrą nihilizmo "logiką" apibūdinantį judesį – neigimą – yra svarbu, bet to nepakanka. Jau Nietzschės pozicija čia sukeltų painiavą: jeigu nihilizmas gali sakyti "ne", tai tik todėl, kad yra pasakęs "taip". Atramos taškas nihilistui (ir nihilizmui) atpažinti galėtų būti Prancūzijos revoliucijos epochoje susiformavęs nihilisto vaizdinys – nihilistu laikomas tas, kuris nebuvo nei , nei prieš revoliuciją. Tad nihilizmo "logika" yra neįprasta, tai neigimo logika, tačiau – radikalaus neigimo "logika": nei–nei. Ji ir turėtų patraukti bet kurio nihilizmo tyrinėtojo dėmesį.

– Žymiausias lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris nevengia "Niekio" sąvokos net ir savo darbų pavadinimuose. Yra paskelbęs darbą "Niekio vardai". Šiuo metu leidžia knygą "Niekis ir Esmas". Kur Tu regi skirtumus tarp savo ir Šliogerio tyrinėjimų?

– Iš pradžių atkreipčiau dėmesį ne į skirtumus, o į tam tikrą "giminystę". "Giminystę" liudija dėmesingumas negatyviajam mąstymui, netgi tam tikras jo praktikavimas. Mąstymo negatyvumas, suprantamas kaip tam tikra radikali jo savineiga, kaip į save pačią nukreipta refleksija, man yra tas galingas Vakarų mąstymo "užtaisas", kuris ir stebina, ir žavi, ir baugina. Drįstu manyti, kad ši nuostata artima ir Šliogeriui.

O skirtumus galėčiau įžvelgti pačiame santykio su Vakarų filosofine tradicija traktavime. Man Vakarų mąstymas yra pokalbio su tradicija erdvė. Todėl savo nihilizmo tyrinėjimus traktuoju kaip bandymą iš postmetafizinės filosofijos perspektyvos Vakarų tradiciją užklausti apie nihilizmo prasmę ("esmę"). Sykiu lieku dėmesinga nihilizmo problemos kaip specifinės problemos iškilimui Vakarų filosofinėje tradicijoje.

Šliogerio tyrinėjimuose, kurie dar nepasirodė atskirų publikacijų pavidalu, taip pat, be kita ko, tematizuojamas ir nihilizmas. Niekio problema, kaip pastebėjai, į jo akiratį buvo patekusi kur kas anksčiau. Tačiau Šliogeris nesvarsto nihilizmo problemos kaip specifinės problemos iškilimo Vakarų filosofinėje tradicijoje, nihilizmo ir Niekio problema jo požiūryje yra iš esmės ta pati problema. Tačiau taip gali kilti klausimas, kuo skiriasi Heideggerio ir Šliogerio pozicijos. Jų nenorėčiau sutapatinti, o kaip tik radikaliai atskirčiau. Heideggeriui Niekis yra pačios Būties duoties būdas, o Šliogeriui veikiau atvirkščiai – Būtis yra Niekio duoties būdas. Kita vertus, Šliogeriui nihilizmas yra ne istoriškas fenomenas, o metafizinė "diagnozė", kuri konstatuojama ne interpretuojant tradiciją, o ją radikaliai užginčijant.

– Šiuolaikinio filosofinio nihilizmo refleksiją veikė Friedricho Nietzschės apmąstymai. Kodėl? Ar galėtume Nietzsche pavadinti postfilosofinio nihilizmo "dvasios tėvu"?

– Nietzsche, kaip ir Turgenevas, yra tas, kuris pirmiausia prisimenamas kalbant apie nihilizmą. Bet jeigu literatūrinis nihilizmo variantas ir telkė savyje tam tikros nihilizmo sampratos, tam tikros "koncepcijos" požymius, jis vis dėlto nebuvo pati nihilizmo savimonė, jo savirefleksija. Kitaip tariant, literatūriškai įprasmintame nihilizme į pirmą vietą iškyla nihilizmo "diagnostinis" aspektas – toks nihilizmas pretenduoja įvardyti epochos negalias ir pats tampa tos negalios išraiška. Tuo tarpu Nietzsche nihilizmą kaip tik ir sugrąžino į filosofinį kontekstą. Iš daugybės "veidų", kuriais Nietzschės filosofijoje pasirodo nihilizmas, labiausiai pažįstamas yra nihilizmas, išnyrantis "Dievo mirties" skelbimo pavidalu. Tačiau filosofinę nyčiškojo nihilizmo prasmę paaiškina, o sykiu tam tikram nihilizmo savimonės momentui atstovauja toks Nietzschės nihilizmo apibūdinimas: žmogus "suka iš centro link X", tai yra nihilizmas "įgauna istorinio judėjimo Niekio link prasmę". Taigi, filosofine prasme nihilizmas imamas suvokti kaip situacija, kai prarandami orientyrai, kuriuos garantavo tam tikro "centro" – privilegijuoto požiūrio taško – "pagrindo" pripažinimas. Taip suvokiamą nihilizmą reprezentuoja vertybių krizė, aukščiausių vertybių nuvertėjimas, intelektualinis ir moralinis reliatyvizmas, pačios tiesos idėjos ištirpimas, desperatiškas baigtinumo jausmas, linijinės ir kylančios istorijos sampratos pabaiga. Visos šios "idėjos" dažnai tiesiog kildinamos iš Nietzschės filosofijos. Tačiau ir jų nyčiškoji "kilmė" veikiau liudija Nietzschės filosofijos nihilistinę savimonę, nihilizmo tapimą ne vien "diagnoze", bet ir filosofine "koncepcija". Šiuo požiūriu nesunkiai galėtume atrasti ir nyčiškąsias postfilosofinio nihilizmo ištakas. Juk šiandien postmetafizinės filosofijos perspektyvoje nihilizmas traktuojamas kaip pliuralizmas. O tai ir liudija tą patį "centro" praradimą.

Tačiau, mano manymu, filosofinio nihilizmo įsiprasminimo požiūriu, nihilizmo savimonės požiūriu, ne mažiau nei Nietzschės svarbi yra Heideggerio figūra. Būtent Heideggerio filosofijoje nihilizmas yra imamas laikyti pačiu Vakarų filosofijos likimu: nihilizmo fenomenas taip įgyja ontologinį įšaknytumą. Pastaroji nuostata ne mažiau sąlygoja postfilosofinę nihilizmo refleksiją nei nyčiškoji.

– Danų filosofas Sørenas Kierkegaard’as rašė literatūriškai patraukliai – panašiai kaip Nietzsche. Jo, kaip ir Nietzschės, filosofiniai tekstai steigiasi labai arti jo paties asmeninės patirties. Tačiau Kierkegaard’as turbūt nevadintinas nihilistu? Kodėl?

– Nors Kierkegaard’as priklauso tai pačiai moderno epochai, kurioje buvo "subrandintas" nihilizmas, traktuojamas kaip dvasios įvykis, danų mąstytojas nebuvo nihilizmo įvykio skelbėjas ar teoretikas. Tačiau Kierkegaard’o mąstymo nihilistinės prigimties problema neabejotinai iškyla nihilizmą traktuojant kaip spekuliatyvų "įvykį". Tad Kierkegaard’o (ir ne tik jo) įtraukimo į nihilizmo istoriją galimybė priklauso nuo paties nihilizmo traktavimo. Jis, kaip minėjau, nepriklauso tai plejadai mąstytojų, kurie "skelbė" nihilizmą ir patys skelbėsi esą nihilistai. Tačiau jeigu, sekdami Heideggeriu, alternatyviai nebetraktuosime nihilizmo ir Niekio istorijos, jeigu nihilizme kaip "Itinerarium mentis in nihilum" esminiu judesiu atpažinsime esant anihiliacinį judesį, vertės užklausti – ar Kierkegaard’as nebuvo nihilistas? Man jo mąstyme labiausiai imponuoja pati mąstymo radikalizavimo pastanga, pasirodanti kaip radikali mąstymo savineiga. Kaip būtų galima įvardyti tą Kierkegaard’o atliekamą mąstymo judesį, kuriuo mąstymas, radikalizuodamas savo pastangas, neigia save? Kokia yra šios "paradoksiškos proto aistros", iš savo nepajėgumo besisemiančios galios, esmingoji apibrėžtis? Matau galimybę svarstyti tą pastangą kaip nihilistinį judesį.

– Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida yra suformulavęs postfilosofinę pačios filosofijos sampratą: "filosofija – tai rašymo būdas". Ar ši nuostata imanentiškai neveda į nihilizmą?

– Veikiau tai šiuolaikinio postmetafizinio nihilizmo išraiška. Tokią Derrida nuostatą būtų galima suprasti kaip to paties "centro" praradimą. Jeigu nebėra "vieno", "tvirto" "pagrindo", filosofija tampa "stiliumi". Vadinasi, šiandien nihilizmas reiškia filosofinio stiliaus turėjimą. Tačiau ši Derrida mintis, kaip ir mano komentaras, neturėtų būti interpretuojami atsietai nuo filosofinio konteksto. Kitaip minėta Derrida ištara virs tuščia fraze, legitimuojančia filosofinio diskurso devalvaciją, o nihilizmas – dar vienu skydu intelektualiniam bejėgiškumui pridengti.

– Kokia įmanoma, jei apskritai įmanoma, nihilizmo įveika?

– Nihilizmo įveikos (Überwindung) reikalavimą pirmasis suformulavo, kaip ir nihilizmą pirmasis filosofiškai "pagrindė" Nietzsche. Daugeliui kelia nuostabą tas primygtinis paradoksalus reikalavimas nihilizmą įveikti nihilizmu, savotiška homeopatinė "gydymo" strategija. Iki šiol netyla teoriniai balsai tiek dėl vadinamojo Nietzschės nihilizmo dvi-prasmiškumo interpretacijos, tiek dėl iš minėtojo nihilizmo dviprasmiškumo kylančios Überwindung prasmės. XX a. Nietzschei savaip antrinti dėl nihilizmo įveikos bandė Ernstas Jüngeris. Heideggerio ir Jüngerio polemikoje nihilizmo klausimu kaip tik ir išryškėja gana skirtinga nyčiškojo nihilizmo įveikos reikalavimo interpretacijos galimybė. Jüngeris tenkinasi iš nyčiškojo požiūrio kylančiomis nihilizmo "diagnostinėmis" vizijomis. Heideggerio požiūrio analizė parodo jį nesitenkinant nihilizmo "diagnostika", nes pastaroji neatskleidžianti nihilizmo prasmės. Nihilizmo "fenomenologijos" nepakankamumas ir nihilizmo fenomeno ontologinio įšaknytumo primygtinis reikalavimas kaip tik ir išryškėja keliant nihilizmo įveikos galimybės klausimą. Jüngeris siekia parodyti nihilizmo "ribas", kad nihilizmas galėtų būti įveiktas. Heideggerio požiūriu, neįmanoma būti taip "užgrūdintiems" nihilizmo, kad taptume pajėgūs stoti su juo akis į akį ir jį įveikti. Ontologiškai traktuodamas nihilizmo klausimą, tai yra suprasdamas jį kaip metafizikos įveikos klausimą, Heideggeris negali "pasitikėti" subjektyviu veikimu. Heideggeriui svarbiau nei nustatyti tam tikrą nihilizmo "topografiją", t. y. nei aprašyti vietą ir kryptį, kaip įveikti (peržengti) nihilizmą, yra išsiaiškinti tam tikrą nihilizmo "topologiją" – pačioje būtyje išryškinti esmingą "vietą", kur nihilizmas ištinka kaip likimas. Toji "vieta" atskleidžia Niekio "įsirašymą" į pačią būtį, tai yra tam tikrą Niekio ir Būties tapatumą.

– O ką apie tai mano šiuolaikinė filosofija? Tu, žinau, tyrinėji italų filosofo Giani Vattimo darbus.

– Šiuolaikinio italų postmodernisto Vattimo atstovaujamas silpnasis mąstymas save apsibrėžia kaip mąstymo pastangą, skirtingai nei moderno filosofija suprantančią santykį su ankstesnių epochų filosofiniu palikimu ir kitaip traktuojančią patį (metafizikos) įveikos reikalavimą. Įveika Vattimo jau nebeturi tiesiog neigimo ar peržengimo prasmės, bet turi atsisveikinimo vyksmo, Vattimo žodžiais, to "pratiso sudie", tariamo metafizikai, prasmę. Tokioje perspektyvoje ontologijos paieškos tampa susietos su nihilizmu, traktuojamu jau pozityvia prasme – suprantamu kaip paskutinis chance.

– O kokia yra Tavo pačios išvada?

– Matau galimybę visas šias išvardytas pozicijas nihilizmo ir jo įveikos atžvilgiu sujungti į vieną teorinį nihilizmo modelį, kurį įvardyčiau nihilizmu kaip Überwindung teorija. Šis nihilizmas – nihilizmas kaip Überwindung teorija – probleminę konfigūraciją įgavo Nietzschės ir Heideggerio mąstyme, tačiau gali būti atpažintas jau vokiečių idealizme, ankstyvajame vokiečių Romantizme, rusų nihilistų (Turgenevo, Dostojevskio, Gerceno) mąstyme, o šiuolaikinį savo pratęsimą įgauna Vattimo filosofijoje.

Nihilizmo kaip Überwindung (įveikos) teorijos perspektyvoje nihilizmas pasirodo kaip neįveikiamas Vakarų logos šešėlis. Toje perspektyvoje, viena vertus, pats nihilizmo fenomenas atsiskleidžia kaip reikalaujantis įveikos; kita vertus, nihilizmas yra mąstymas – mąstymas įveikos, tačiau tokios, kuri iš principo negali būti įvykdyta. Tad nihilizmas atsiskleidžia ne tik kaip vienas iš tų daugybės fenomenų, kurių Vakarų filosofija negali "įveikti", "peržengti", kieno atžvilgiu negali "išeiti anapus", bet ir kaip pati šito meta- priežastis ir išdava. Taip suprantamas nihilizmas yra galutinė ir nepabaigiama ribos patirtis, begalinis metafizikos įveikinėjimas, jos nepabaigiama agonija. Tad Nietzschės ir Heideggerio perspektyvoje nihilizmas yra ne vien teorija ar filosofinė pozicija, o pati Vakarų mąstymo "logika": tai, ką vadiname Vakarais ar Vakarų mąstymu, ir yra ne kas kita, kaip būtino ir tiek pat neįmanomo transcendavimo (peržengimo, įveikos) idėjos viešpatavimas.

Nihilizmas man yra būdas, kaip Vakarų filosofija visada suprato ir praktikavo mąstymą. Manau, kad tas, kuris save laiko Vakarų filosofu, yra savaip vis iš naujo atsiveriantis tai galutinei ir nepabaigiamai ribos patirčiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:49:37 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba