ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Skaityti savo malonumui

JAMES W. EARL

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nežinomas fotografas. 1851

Kartą, kai buvau dešimties, nugvelbiau knygą iš didelės spintos svetainėje ir nusinešęs į savo kambarį ėmiau skaityti. Mane užklupusi mama pasakė: "Ši knyga ne tau". Tačiau ji jau nebegalėjo manęs sulaikyti. Tai buvo vienas iš tų gyvenimo lūžių, kurių svarbą suvoki tik po daugelio metų. Knygos pavadinimas buvo viliojantis: "Kur buvai? Niekur. Ką veikei? Nieko". Tai buvo patarimų tėvams rinkinys, kuriame teigiama, kad kartais vaikui kyla visai natūralus noras tiesiog pasivolioti ant žolės ir paspoksoti į debesis. Knygoje buvo rašoma, kad toks noras normalus ir kad jei vaikas, paklaustas "Ką veiki?", atsako "Nieko", tai nėra blogai.

Apsiginklavęs šiomis žiniomis, išėjau į lauką, atsiguliau ant žolės ir skaičiau toliau. Knyga man suteikė leidimą daryti tai, ką darydavau ir anksčiau, bet jau suvokiant tokio elgesio teisėtumą; ji tarytum iš dalies atėmė iš manęs nekaltybę, tą tiesioginį ryšį tarp manęs ir debesų, paversdama malonų dykinėjimą savotiška poza.

Požiūris į tingų svajojimą visada buvo prieštaringas, tačiau širdies gelmėse visi suvokiame, kad tai ne toks jau tuščias laiko leidimas. Pamenu, žiūrėdamas į debesis supratau kai kuriuos svarbius dalykus. Pavyzdžiui, kad pokyčiai vyksta lėtai ir dažnai visai nepastebimai. Šiandien, sėdėdamas prie darbo stalo ir be tikslo žvelgdamas pro langą, dažnai prisimenu universiteto profesorių, dėsčiusį mums graikų filosofijos istorijos kursą. Jis taip pat dažnokai nusisukdavo nuo auditorijos ir mąsliai žvelgdavo pro langą, kol mes, užgniaužę kvapą, laukdavome atsakymo į klausimą, kurį jis pats uždavė. Galbūt tas mąslus žvilgsnis nemaža dalimi buvo poza. Gal jis norėjo būti panašus į Sokratą, kuris dažnai sustodavo ties gatvės kampu ir ilgai žiūrėdavo į debesis?

Knygoje apie dorze gentį, gyvenančią Etiopijoje, antropologas Danas Sperberis pasakoja istoriją, kuri man labai patinka:

Vaikystėje mane smarkiai paveikė viena scena. Tėvas verandoje sėdi krėsle. Jis nė nekrusteli, nieko neturi rankose, akys įbestos į vieną tašką. Motina man šnabžda: "Netrukdyk tėvui, jis dirba". Tai man padarė didžiulį įspūdį. Išaugau ir taip pat tapau mokslininku. Kartą antropologo darbas nuvedė mane į Etiopiją, ir ten, atlikdamas lauko tyrimus, išgirdau, kaip etiopė motina šnabžda sūnui: "Netrukdyk tėvui, jis maitina protėvius".

Kaip ir Sperberis, taip pat tapau mokslininku. Dabar mano debesys ir protėviai – knygose. Galiu valandų valandas sėdėti prie knygos. Visiškoje tyloje, visiškai vienas. Vis greitesniame amžiuje šis skaitymo ypatumas – vienatvė ir tyla – man atrodo labai vertingas pats savaime.

Skaitymas – keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Norėdamas paskaityti, kaip ir pažiūrėti į debesis, turi rasti nuošalią vietą ir būti nusiteikęs neskubėti. Žinau, kad galima skaityti minant treniruoklio pedalus, bėgiojant rytais ar vairuojant automobilį, per ausinuką klausytis apysakų ir apsakymų, tačiau šiuo atveju omenyje turiu senamadišką, neefektyvų, daugybę laiko atimantį, asocialų laiko leidimą – skaitymą ir nieko daugiau, išskyrus skaitymą. Norėčiau parašyti knygą, pavadintą "Kur buvai? Niekur. Ką veikei? Skaičiau. O jūs galite sau leisti skaityti?". Ši knyga būtų skirta ne plačiajai auditorijai, kuri (sprendžiant iš knygynų skaičiaus didėjimo) suranda laiko skaityti. Ne, tai būtų knyga mažesnei skaitytojų grupei – profesoriams. Kiekvieną dieną girdžiu, kaip universiteto profesoriai nuolat vienas kitam skundžiasi, esą jiems nepakanka laiko skaityti.

Kadaise svajojau apie tokį skaitymą, kokį aprašė Machiavelli:

Vakarais grįždavau namo ir užeidavau į kabinetą. Įeidamas nusimesdavau kasdienius suteptus ir dulkinus drabužius ir apsivilkdavau karaliaus dvariškio rūbus. Tinkamai apsitaisęs, žengdavau į senųjų raštus. Draugiškai jų sutiktas, mėgaudavausi tik man vienam skirtu penu, dėl kurio ir gimiau. Ten nesidrovėdamas kalbėdavausi su jais, klausinėdavau apie jų poelgių priežastis, ir jie maloningai man atsakydavo.

Pažįstu šį jausmą. Prieš dvidešimt metų, per pirmąsias metus trunkančias profesoriaus atostogas, skaičiau Platoną, Kantą, Šekspyrą, Miltoną, Shelley, "Dao de czin" upanišadas, "Bhagavadgytą", Leibnizą, Baconą, Montaigne’į, Whiteheadą, Bergsoną, Cassirerį, Freudą, Shaw, Yeatsą, Heideggerį, Lévi-Straussą ir... Daną Sperberį. Skaičiau viską, ko kadaise neperskaičiau mokykloje ir universitete. Jaučiausi kaip Ezekielis, kai Dievas jam tarė: "Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį". Aš jį valgiau, – mano burnoje jis tapo saldus tartum medus" (Ez 3,3).

Šiandien, peržvelgdamas anų laikų užrašų pageltusius lapus, išmargintus pastabomis apie svaiginančius atradimus, jaučiuosi droviai sumišęs. Rašiau taip, tarsi būčiau perpratęs gyvenimo prasmę, pažinęs visas būties paslaptis. Ir nors niekada daugiau taip neskaičiau, nesigailiu šio patyrimo. Kartais klausiu savęs, kuris iš mano studentų išgyveno (ar galbūt dar išgyvens) šį nenusakomą jaudulį, tokią pat maniakišką skaitymo aistrą.

Dabar tapau vyresnis. Supratau, kad Machiavelli požiūris į skaitymą ir manieji naktiniai budėjimai didžiąja dalimi buvo egoizmo apraiška. Machiavelli buvo pasikėlęs į puikybę ir manė, kad gali kaip lygus su lygiu kalbėtis su Platonu, Titu Livijumi ir Ciceronu. Skaitymas gali sukurti klaidingą jūsų ir autoriaus, kurio mintį galite suvokti, lygiavertiškumo pojūtį. Toks skaitymas tolygus žiūrėjimui į šiuolaikinės abstrakčios dailės kūrinius, kai stovite prie jų ir norite pasakyti: "Taip ir aš pats galėčiau nutapyti". Bet vis dėlto ne jūs nutapėte tą paveikslą ir, kol jo nematėte, tokia mintis nebuvo šovusi jums į galvą.

Per pirmą paskaitą sakau studentams: "Darbas mano dėstomame kurse vyks ne auditorijoje. Jūs privalote jį atlikti namie ar kitoje vietoje, kurioje galite likti vieni, kur niekas jūsų netrukdys. Tai gali būti tolimas bibliotekos kampas, palėpė ar bet kokia kita vieta, kuri bent jau laikinai virstų jūsų užuovėja – vieta, kur galite paskaityti. Man tokia vieta – namai naktį. Kai pagaliau visi sugula ir namas paskęsta tamsoje, galiu paėmęs knygą atsisėsti į magišką šviesos ratą, jame tik aš ir knyga, kurią skaitau. Arba aš ir autorius, o knyga – mūsų tarpininkė".

Nuostabu, kiek nūdienos studentų (netgi filologų) nė kiek nesidrovėdami prisipažįsta nemėgstą skaityti. Bet juos galima suprasti, juk skaitymas – velniškai lėtas užsiėmimas. O šiandien mus gali suerzinti net dvi sekundes "pakibęs" kompiuteris. Tuo tarpu skaitant reikia visiškai sustoti – tiesiog sustoti ir klausytis.

Pastaruoju metu skaitymą vertinu kaip klausymąsi. Tęsdamas paskaitą, sakau: "Kai kartu su knyga atsiduriate magiškame šviesos rate, neturėtumėte manyti, kad jūsų užduotis – užkariauti knygą, prisijaukinti ją, kritikuoti ar net išanalizuoti ją. Į rankas knygą imate ne tam, kad ją pamiltumėte ar, priešingai, imtumėte jos nekęsti, ir ne tam, kad įrodytumėte, jog esate protingesnis už autorių. Pirmiausia skaitote tam, kad tiesiog išklausytumėte tai, ką ji gali jums papasakoti".

Toks skaitymo būdas jau mažiau egoistiškas nei makiaveliškasis. Žmogus, iš kurio išmokau nuolankiau žiūrėti į knygą, buvo Sigmundas Freudas. Skaitydamas jo patarimus pradedantiesiems psichoanalitikams, kaip reikia klausytis pacientų, pastebėjau sąsajų tarp skaitymo ir spoksojimo į debesis – meno nieko neveikti. Freudas sako, kad teisingai klausomės tada, "kai nekoncentruojame dėmesio į atskiras detales, visada "vienodai paskirstome dėmesį" viskam, kas mums pasakojama. Nes tuoj pat, kai tik sąmoningai sutelkiame į kažką dėmesį, pradedame rūšiuoti pateikiamą medžiagą... Kaip tik to ir derėtų vengti. Darydami atranką vadovaujamės savo lūkesčiais – o tai reiškia, kad rizikuojame neišgirsti nieko, išskyrus tai, ką jau žinome... Taisyklę gydytojui reikėtų formuluoti taip: "Reikia tiesiog klausytis".

Sunku išmokti tiesiog klausytis žmogaus, nesistengiant tuoj pat interpretuoti jo žodžius, nedarant skubotų išvadų, nepertraukiant jo savais patarimais. Lygiai taip pat sunku išmokti "klausytis" knygos.

Likimo ironija lėmė, kad menas nieko neveikti, kuriam tiek daug jėgų skyriau nuo pat ankstyvos vaikystės, nelabai vertinamas mūsų universitetuose. Mano kolegos, regis, pamiršo, kad didžioji mūsų darbo dalis dažnai atliekama forma, kurią aprašė Sperberis, pasakodamas įdomią istoriją apie savo tėvą. Panašu, kad nūdienos universitetuose pagrindiniai rūpesčiai – tai finansavimas ir biudžetas, buhalterija ir produktyvumas, vadyba ir efektyvumas, rinka ir konkurencija, technologijos ir siekis neatsilikti nuo naujausios mados. Galų gale aukštasis išsilavinimas – tai irgi verslas.

Žalios studentų miestelių vejos turėtų priminti apie pastoralines universiteto tradicijas. Iš pradžių universitetų miesteliai buvo nutolę nuo aplinkinio pasaulio erzelynės, persmelktos komercijos ir kasdienių rūpesčių dvasios. Universitetas buvo vieta, kurioje žmogus galėjo sustoti, pasiklausyti, pasimokyti. Tačiau per mano dėstymo trisdešimtmetį akademinis pasaulis pamažu, bet iš pagrindų pasikeitė (tai dar kartą patvirtina aksiomą, kurios vaikystėje mane išmokė debesys – pasaulis keičiasi pamažu ir nepastebimai). Šiandien mums sakoma, kad istorija greitėja, o visuomenė kiekvieną dieną kinta vis sparčiau. Ir jei sustosime nors sekundę, tai ateitis šmėstelės ir išnyks, palikdama universitetus kažkur toli už nugaros. Universitetas turi tapti Ateities Universitetu, Kompiuterių Eros Universitetu, XXI amžiaus Universitetu!

Ar tuo tiki žmonės, šiandien vadovaujantys mūsų universitetams? "Žengti koja kojon su laiku" – skamba kaip reklaminis šūkis. Ir iš tiesų universitetai pradėjo siūlyti save rinkoje. Dėl kažkokių priežasčių jie nusprendė: visuomenė norėtų, kad jie taptų superšiuolaikiškomis, supertechnologiškomis, efektyviomis korporacinėmis įstaigomis, kompiuterinių technologijų triumfo amžiuje garantuojančiomis savo klientams gerai mokamą darbą.

Manau, visuomenė geriau žino, ko jai reikia. Visuomenei nereikia nuolatinių vis spartėjančių permainų, jos reikalingos rinkai, kuriai būtina skatinti nuolatinį vartotojo norą įsigyti vis naujų prekių. Visuomenei reikia universitetų ir koledžų, kurie kasmet nesikeistų pagal akimirkos mados kaprizus. Norėčiau, kad universitetai nulemtų ateitį, o ne iš paskutiniųjų stengtųsi pasivyti dabartį. Žinoma, negalime pasivyti ateities, sėdėdami magiškame šviesos rate, lėtai kalbėdamiesi su buvusiaisiais ir tyliai klausydamiesi jų balsų. Magišką lempos šviesos ratą keičia naujas magiškas šviečiantis reklamos skydas, pastatytas palei didžiulį informacijos greitkelį, kertantį žaliąją universiteto veją.

Galbūt ateitis iš tiesų priklauso kompiuteriams, bet praeitis, be jokios abejonės – knygoms. Štai kodėl stengiuosi išmokyti studentus skaityti knygas, kantriai klausytis protėvių balsų. Todėl ir sakau jiems: "Jei neprisiminsime ir negerbsime praeities, tai nėra ko tikėtis, kad būsimos kartos su pagarba prisimins mus". Būkime atviri – juk norime, kad ateinančios kartos prisimintų pasaulį, kuriame gyvenome, daiktus, kurie buvo mums svarbūs, knygas, kurias parašėme...


"The Chronicle of Higher Education", 2000.IV.14
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:49:36 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba