ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose

AURELIJA JUODYTĖ

[skaityti komentarus]

Teksto vizualumas ir vaizdo tekstas

Lolita. Esu tikra, kad žiūrėdami į pirmą sakinį matote ne šešias raides. Net jeigu apie TĄ LOLITĄ nieko negirdėjote. Lolita – pavyzdys, demonstruojantis žodinės ir vaizdinės komunikacijos skirtumą. Užtenka palyginti Vladimiro Nabokovo romaną ir Adriano Lyne’o ekranizaciją (1997), – kad ir vieną pirmųjų scenų, kai pagrindinis veikėjas Humbertas (jis romane yra ir pasakotojas) ateina apžiūrėti namo, kuriame norėtų išsinuomoti kambarį. Būstą jam aprodo pati šeimininkė, ponia Heiz, tačiau gyvenamoji aplinka Humbertui pasirodo pernelyg netvarkinga, šeimininkė pernelyg plepi ir gyventi čia jis neužsigeidžia. Vis dėlto ponia Heiz įkalba Humbertą užmesti akį į sodą: "Vis dar tebėjau paskui ponią Heiz per valgomąjį, kai staiga jo gale tvykstelėjo žaluma. "Šit ir veranda", – sučiulbėjo mano vedlė, ir tada, visai nepersergėjusi, žydra jūros banga siūbtelėjo man po širdimi, ir nuo meldų demblio verandoje, iš saulės rato, pusnuogė, klūpanti, pasisukdama klūpomis į mane, manoji Rivjeros meilė įdėmiai mane nužvelgė per tamsių akinių viršų".

Kaip matome, Nabokovas scenos ypatingumą pažymi žalumos, gaivumo pasirodymu, nors iki tol detaliai ir smulkiai aprašinėjo netvarkingą, sujauktą namą. Likusi citatos dalis yra poetizuota Humberto jausenos "ataskaita": Lolita tiesiogiai nepasirodo, ji psichologiškai susiejama su mirusia Humberto paauglystės drauge (Rivjeros meilė). Nors iš pirmo žvilgsnio nematyti, ši romano scena turtinga ne vizualiai, bet emociškai: Humberto noras apsistoti pas ponią Heiz motyvuojamas ne tik jo impulsyvia ir nekontroliuojama aistra / potraukiu mažametei Doli, bet ir jo paauglystės išgyvenimais, namų šilumos prisiminimu / jaukumu (žydra jūros banga siūbtelėjo – atmintis, prisiminimai).

Lyne’as visiškai perdirba šią sceną. Filme Humbertą vaidinantis aktorius veido mimika akivaizdžiai rodo pasibjaurėjimą ir nenorą apsistoti ponios Heiz name. Įžengus į sodą, žaluma lieka tik fonu, jokio tvykstelėjimo, t. y. garso takelio staigaus pasikeitimo, dramatiškos muzikinės gaidos, nėra. Kitas dalykas – romane pasakojama pirmuoju asmeniu, o filme nepastebimai kamera tampa visažine pasakotoja, ji nesutampa su Humberto perspektyva. Filme nerodoma staiga iš atsiminimų ūko iškylanti jūra. Čia rodoma ratu besisukanti laistyklė ir vandens čiurkšlės, tykštančios ant pievoje išsitiesusios mergaitės. Šlapia, prie kūno prilipusi jos suknelė kadrui suteikia ne emocinį foną, bet nuspalvina situaciją seksualinėmis konotacijomis. Be to, filme gulėdama žolėje Lolita sukioja pėdas ir lanksto kojų pirštus, ko romane iš viso nebūta. Kamera ir toliau demonstruoja triukus, ji leidžia mums pažvelgti į Lolitos vartomo žurnalo puslapius jos žvilgsniu. Filmo Lolita simpatiška ne tik dėl nuotolio panaikinimo (romane mergaitė uždaresnė, šaltesnė), bet ir todėl, kad ji Humbertą pasitinka dantų plokštelės šypsena, o ne koketišku žvilgsniu per akinių viršų.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad filmo režisierius, kurdamas Lolitos ir Humberto portretus, naudoja vizualiai iškalbingesnes detales. Pateiktas pavyzdys akivaizdžiai parodo, kad žodinė komunikacija yra gerokai abstraktesnė (jai užrašyti reikėjo mažiau eilučių), labiau apibendrinanti, o filmo vaizdai yra ryškesni, konkretesni. Lyginant vaizdo ir teksto kūrimą, matyti dirbtinis pastarojo pobūdis. Žodžiai dėliojami į vaizdus, tačiau, kad ir kaip talentingai jie būtų sukabinti į vientisą paveikslą, literatūra neturi to natūralaus substrato, kurį turi kinas. Tekstinis pranešimas visuomet yra antrinė artikuliacija, nes pats žodis – statybinė teksto medžiaga – jau yra konvencija.

Tačiau kalbos kaip ženklų sistemos samprata – ne naujiena. Įdomiau atkreipti dėmesį į faktą, kad kalbinė artikuliacija neįmanoma be sąmonės darbo, t. y. mūsų proto pastangų. Netikite? Pabandykite dėlioti žodžius bet kaip, t. y. kalbėti "atjungęs" sąmonę. Geriausiu atveju būsite pripažintas originaliu poetu, jei tokiame šnekėjime pavyks aptikti struktūros apraiškų, bet tikėtiniau, kad būsite palaikytas nesąmones tauškiančiu bepročiu. O vaizdinis pranešimas kitoks. Filmuoti galima be jokio tikslo, nieko nemąstant, tiesiog įjungi kamerą, pastatai ją, ir viskas. Vis tiek nufilmuotame vaizde bus randama prasmė. Kaip pasakytų filosofas Arūnas Sverdiolas, toks eksperimentas įrodo, kad pati esatis kalba. Vaizde, nepaisant sakytojo valios, šneka pasaulio profiliai. Tekstiniame pranešime ko nepasakei, to ir nėra, o štai vaizdiniame – visada yra daugiau, negu tu pasakai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, kino vaizdų kalba, nors yra antrinė artikuliacija, randasi iš neartikuliuotos tikrovės: vizualinė kalba neturi "žodžio" atitikmens. Tai pagrindinis tekstinės ir vaizdinės komunikacijos skirtumas.

Vizualumo efektai ir "National Geographic"

Nagrinėjant audiovizualinę žiniasklaidą minėtinas vizualinės žurnalistikos pionierius ir iki šiol nepralenktas vizualinės produkcijos gamintojas yra žurnalas "National Geographic", Gardinerio Greene’o Hubbardo pradėtas leisti dar 1888 m. Vėliau iš šio žurnalo išaugo visa laikraščių, žemėlapių, kitų kartografinių leidinių ir televizinės dokumentikos industrija (informacija imama iš: J. Cook, "The World is our Theme", Forbes, http://web9.epnet.com). "National Geographic" – "Lolitai" iškalbingumu nenusileidžiantis pavyzdys. Žurnalą leidžianti draugija yra visuomeninė organizacija, vienijanti daugiau kaip 10 milijonų narių. Ji patenka į didžiausių Amerikos organizacijų penketuką. "National Geographic" yra ketvirtas pagal dydį žurnalas ir antras pagal dydį televizinės dokumentikos gamintojas, jo pelnas per metus siekia apie 450 milijonų dolerių. Kadangi "National Geographic" – visuomeninė organizacija, ji nemoka nustatyto federalinio pelno mokesčio.

"National Geographic" populiarumas siejamas su masišku fotografijos naudojimu – tai nuo pirmo iki paskutinio puslapio spalvotas žurnalas, kuriame ne nuotraukos derinamos prie teksto, bet atvirkščiai – tekstas prie nuotraukų. Kai kurie žiniasklaidos tyrinėtojai jį laiko erotinių žurnalų pirmtaku, nes būtent šiame žurnale pasirodė pusnuogių vietinių moterų fotografijos. Dokumentinių serialų pradžia taip pat siejama su "National Geographic" rengtomis ir finansuotomis kvazi-mokslinėmis ekspedicijomis. Iš pradžių manyta, kad jos atlieka šviečiamąją misiją – populiariai pristato geografiją, pateikia naują dokumentinę ir istorinę medžiagą, tačiau ilgainiui tapo aišku, kad ši žurnalistinė produkcija ne apie geografiją ir ne apie mokslinius atradimus, bet apie nuotykius, klajones, gamtos stebuklus ir paslaptis. Vėliau, kai žurnalo leidybą ir kitus kompanijos reikalus perėmė Grosvenorų dinastija, "National Geographic" prisidėjo prie karo reikmenų gamybos – ji leido specialius žemėlapius Jungtinių Amerikos Valstijų kariams, o kompanijos valdyba, kaip juokavo vietiniai kritikai, atspindėjo Vašingtono valstybinį aparatą.

Plėtojantis informacinėms-komunikacinėms technologijoms "National Geographic" įkūrė geografinį televizijos kanalą vaikams, rėmė vietines geografų organizacijas, finansavo vasaros mokyklų programas, sukūrė interaktyvią programinę įrangą, leidžiančią rengti vaizdinius geografijos ir istorijos referatus (kompiuterio laikmenose saugoma apie 300 žemėlapių, apie 1600 geografinių, architektūrinių objektų, filmų ištraukų ir kt.). Tačiau statistika rodo, kad šiandien 1 iš 7 amerikiečių negali nurodyti, kur yra Šiaurės Amerika, 1 iš 4 – atsakyti, kur yra Ramusis vandenynas.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad technologiniai laimėjimai ne tik skatina vis naujų vizualinių efektų – reginio realistiškumą perteikiančių ir į kompleksinį juslių žadinimą orientuotų raiškos priemonių – kūrimą, bet ir nurodo, kad vizuali realybė išgaunama ganėtinai dirbtiniu būdu, kruopščiai ir apgalvotai filmuojant vaizdinį pranešimą, t. y. vaizdai yra konstruojami, perkuriami, su jais reikia dirbti ne mažiau kaip su žodžiais. Ir nors M. McLuhanas džiūgauja, kad technologija yra skirta žmogaus juslinei patirčiai ir jautriam požiūriui į pasaulį išplėsti, vis dėlto dera būti santūresniems ir sutikti su Gintautu Mažeikiu, teigiančiu, kad prostezė taip pat turi savo ribas, t. y. tie dalykai, kurie pratęsia mūsų patirtį, gali ją ir užverti, kaip skalbiamoji mašina ar liftas. Pridėsime – ar televizija.

Audiovizualinės žiniasklaidos specialistų rengimas ir triukšmo efektas

Grįžkime prie Lolitos. Nors pateiktas pavyzdys labiau susijęs su meniniais (literatūros, kino), o ne informaciniais diskursais, tačiau jis nurodo vieną pagrindinių uždavinių rengiant audiovizualinės žiniasklaidos žurnalistus. Studentams būtina ne tik akcentuoti fundamentalią teksto ir vaizdo skirtį, bet ir mokyti juos dėlioti / konstruoti vaizdo pranešimą skirtingai negu tekstinę žinutę. Nes kadras nelygu žodžiui – jis keliasdešimt kartų daugiau už jį. Nes kadras nelygu ir sakiniui – jis keliskart informatyvesnis už pastarąjį. Rengdamas vaizdinę informaciją žurnalistas turėtų kontroliuoti ne tik tai, ką sako (paprastai to užtenka rengiant tekstinę informaciją), bet ir tai, ko nesako, nesirengė ir nenori pasakyti. Foninė informacija (angl. background information), kuri iš tekstinio pranešimo visuomet yra eliminuojama teksto autoriaus, o jei pastarasis nepakankamai įgudęs, tuomet – redaktoriaus, vaizdiniame pranešime palikta savieigai, virsta triukšmu, trukdančiu suvokti pranešimą arba iškraipančiu jo prasmę. Kad ir kaip būtų paradoksalu, nekontroliuojamas vaizdo perteklius rodo vaizdinio pranešimo vizualinį skurdumą: fonas, užuot antrinęs reporteriui, virsta savarankišku pagrindinį sakytoją nustelbiančiu balsu.

Audiovizualinės žiniasklaidos specialistų rengimas ir dalyvavimo efektas

Dar nuo Juozo Keliuočio – žurnalistikos mokymo Lietuvoje pradininko – laikų gebėjimas atkurti įvykį, sukurti gyvo, tiesioginio dalyvavimo jame, tiesioginės patirties įspūdį laikomas siektinu profesionalios žurnalistikos idealu. Keliuotis skelbė: "Ji (spauda – A. J.) dalyvauja visose mūsų dabartinio gyvenimo srityse ir alsuoja jo intymiškiausiuoju ritmu", "laikraštis kaip civilizacijos institucija yra nuolatinis judėjimas", o "reporteriai yra jautriausi žmonijos nervai, susitelkę pačiame jos gyvenimo paviršiuje". Žurnalisto asmens tipas ir veikla priešinama tradiciniam pasyvaus lietuvio tipui. Pastarąjį visuomeninį elgesį, sekdamas Juozu Eretu, spaudos istorikas Andrius Vaišnys įvardija "petro kurmelio kompleksu". Čia svarbu ne tiek pats Petras Kurmelis, kiek Žemaitė, t. y. ne visuomeninio gyvenimo tempas, kiek dalyvavimo vaizde būdas. Žemaitė kartu su kitais realizmo srovei atstovavusiais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios autoriais suformavo rašymo stilių, kurį galima pavadinti statiniu fotografiniu vaizdavimu, naudojančiu pasakojimo ir aprašymo strategijas. Prisimenate?

"Per Simą Judą dideliai paklausais tėra gražus jomarkas, o šįmet, ot, ir bus gražus! Nors vakar lijo, pliaupė per dieną, po dirvas ir pievas klaniukai tikšo, vieškelis vienu purvu, bet iš viršaus graži pagada. Prieš aušrą žvaigždelės teip linksmai riba, o aušrinė, rodos, juokti juokės. Mėlynakė aušra skleidė baltą savo šviesą. Rytmečiuose vėrės kaip akis iš po blakstieno: matyti pirma baltymė, potam vėrės plačiau, ir pasirodo vyzdys. Mieguosta, kaip akis panėrusi ašarose, virpėdama švitėjo nedrąsiai saulelė. Kožname kalnelyj, kožname burbulelyj, kožname rasos lašelyj atsimušo šimtais tūkstantėms žibančių spindulelių. Auksu, žemčiūgais apibyrėjo visa pasaulė".

Ištraukos pradžia skiriama miestelio ir aplinkos aprašymui, paskui pateikiamas ilgokas smuklės aprašymas (kaip pastatas atrodo iš išorės, iš vidaus, kokie daiktai kokiame pasienyje stovi, kaip žmonės prie stalų sėdi ir pan.), kol galiausiai vaizdas priartėja prie girto šlitinėjančio Petro Kurmelio. Tuomet pradedamas pinti siužetas.

Tokia schema – nuo bendro / abstraktaus iki konkretaus / stambaus plano – būdinga daugeliui lietuviškų filmų. Taip pat jiems būdinga ir lėta vaizdų seka, ir siužeto stoka. Dėl šios priežasties mūsų filmai visuomet poetiški. Žinoma, "kalta" ne tik Žemaitė, "kalti" ir pinigai – neturi lietuviško kino kūrėjai papildomo milijono statistams nusamdyti, kad stotis būtų stotis, o ne stoties poezija. Tačiau pažymėtina, kad toks filmavimo / vaizdo kūrimo modelis būdingas ne tik filmams, bet ir žinių reportažams.

Naujienų laidų pranešimuose pirmiausia pasirodo abstraktus aplinkos vaizdas, paskui pastatas, tada kalbėtojas / įvykis ir vėl peizažas. Lietuvos televizija (LTV) dažniausiai rengia reportažus be reporterio, girdėti tik jo balsas už kadro. Tai literatūrinio visažinio pasakotojo koreliacija. Laisvas nepriklausomas kanalas (LNK) bando įvesti naują tradiciją – pradžioje parodomas reporteris (beje, abstrakčioje aplinkoje), tada rodomas vaizdas, pagrįstas tuo pačiu konstravimo principu. R. Barthes’as šioje vietoje leidžia paironizuoti: LNK žinių reportažuose praslenka visa rašymo istorija – nuo autoriaus gimimo iki jo mirties. Kiek pozityvesnis būtų žurnalistės R. Tapinienės stilius – dažniausiai ji pasirodo reportažo pabaigoje kaip sankcija, balsas-autoritetas, skelbiantis, kad naujiena pranešta.

Rašymo / filmavimo maniera Žemaitės stiliumi yra orientuota į aprašymą (angl. description) ir siužetą (angl. plot), t. y. įvykių, kurie nutiko, sekos, atsitikimų grandinės atkartojimą. O referavimas, kaip žinoma, netapatus dalyvavimui, nors pasakojami įvykiai, kuriuos pats patyrei. Tokių ataskaitos tipo pranešimų neįbruksi šiandieniniams išlepintiems "skaitytojams", mat "kabina" tik vaizdingos istorijos. Vadinasi, norint parengti konkurencingą, rinkai tinkamą spaudos ar audiovizualinės žiniasklaidos specialistą reikia mokyti tokios rašymo ar vaizdų kūrimo technikos, kuri labiau rodytų, negu pasakotų, nes tik tokiu būdu dalyvauti įvykyje galės ir skaitytojas, ir žiūrovas. Tokia "dalyvavimo efektą" palaikanti informacijos rengimo technika būtų "rašymas scenomis".

Nuo (at)pasakojimo prie (pa)rodymo

"Rašymas scenomis", arba tiesiog "rodymas", yra į adresato juslių – regos, lytos, uoslės, skonio, klausos – žadinimą orientuotas rašymas. Mat scena įvyksta erdvėje ir laike, ir ji yra apie žmones realioje, tam tikroje aplinkoje. Scena ne tik rodo, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, bet ir atskleidžia, koks jų santykis su aplinka. Scena yra dinamiška ir daugiabriaunė. Vizualinė istorija yra judėjimas nuo vienos scenos prie kitos. Palyginkite pasakojimą ir rodymą spaudos ar televizijos reportaže:

Pasakojimas. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis nuvykęs į Briuselį dar kartą aptarė NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo Vilniuje darbotvarkės ir saugumo užtikrinimo klausimus.

Rodymas. Briuselyje Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ne tik bendravo su pakviestais į Vilnių NATO atstovais. Kartu jis įdėmiai stebėjo, kaip vyksta tokio pobūdžio susitikimai, kaip sudaroma ir pristatoma renginio darbotvarkė, kokia eilės tvarka kalba šalių užsienio reikalų ministrai, galiausiai, kas, kiek laiko ir kaip budi ties salės durimis. Juk netrukus šios patirties prireiks Vilniuje rengiant pirmąjį NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą ir užtikrinant jo dalyvių saugumą.

Sutikite, kad antras pavyzdys ne tik vaizdingesnis, bet ir informatyvesnis. Bėda ta, kad statinio fotografinio rašymo, t. y. dienoraštinio / (at)pasakojamojo stiliaus įprotis dar gajus ir studentus gana sunku "atjunkyti" nuo šios rašymo manieros. Juk ji lengvesnė, greitesnė, be to, dar ir dominuojanti. Kaip ir visur esančios "Vakaro žinių" mergaitės – ar ne Lolita? Bet rodymo estetikos klausimas – jau kito straipsnio tema.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


34194. Braniukas2005-05-23 19:44
"iškraipančiu jo prasmę"??? Pamestas stilius dekonstrukciskas,bo berasant pamirso juodyte ,kad ji postmoderni ,a ne siaip moderni. prasmes neiskraipysi!!!ja gali tik apytikriai sukurt runkelio neironu systemoj. Dekonstruot reik konceptualiai,stilistiskai,lig......svariai! Bet ,kai saka ,dirbk,mergele ,su savim kolj nusislifuos deimantas.:)

34198. Jonas2005-05-23 20:49
"visur esančios "Vakaro žinių" mergaitės "... Kas juodytei leido atvirai ipint pijara?Kuris redaktorius? Uz dyka?Ar jau tikrai "viskas parduodama"? Niu tikrai..:)

34226. cikada2005-05-24 10:11
... o prie ko chia velionis?

34243. Ugnius Rūšys2005-05-24 15:36
L. įdomi tema. Mažai nagrinėta mūsuose.

34333. zettas2005-05-25 23:39
pritariu idomu

34418. korna2005-05-27 17:11
Patiko.

34437. zeta2005-05-27 22:10
Nestandartiska ir gerai parasyta.

34463. B2005-05-28 11:46
Dar neperskaiciau viso teksto, bet kas del Lolitos, tai kiek pamenu, pirmas filmo vaizdas, kuri pamato ziurovai (gal tuo metu titrai rodomi), yra zigzagais vaziuojantis automobilis, vairuojamas Aironso, keliuku tarp zaliu zaliu pievu. Ir skamba Morikones muzika, kuri butent sukuria atmosfera - erotiska, ilgesinga. Stiprus emociskai kadras. Gal tas "tvykstekejimo" efektas nukeliamas i pradzia? Nebutinai juk filmas turi sekti teksto logika. Bet skubu skaityti toliau.

34464. B2005-05-28 12:03
Perskaiciau. Tikejausi, kad bus apie mena... Bet cia irgi idomu. Vertingi pastebejimai. Tik kadangi esu ne zurnaliste, tai jau seniai zinojau, kad principas (beje, veikiantis ir spaudoje) "rodyk - ne pasakok" yra svarbus.

34589. 2131321 :-( 2005-05-30 14:47
kur yra vakaro ziniu mergaiciu foto ?

35534. lina :-) 2005-06-12 23:52
man patiko. labai noreciaun kad taip daug kas kurtu!

59439. grazute2006-07-12 16:23
neamone dauk skaityti ir nera ziureti foto:(

59690. grazutytis2006-07-18 16:38
jo grazutyte teisingai tiu cia gal nori sexo atr kada as ziuresiu/

Rodoma versija 29 iš 30 
14:49:35 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba