ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Prie upės. Savaitgalis

Senė su storgaliu kuolu rankoje. Apskretusi kaip ir jos šuniukas, ilgom vilnom, rožinėm dėmėm išmuštas. Žmogui, einančiam pro šalį, šaukia iš viso pilvo:

– Psichopatas, psichopatas!

Žmogus:

– Kodėl?

Senė:

– Šuniukui neleidi nusimyžt!..

Medinė jos troba – dviem galais, pro langą žiūri juodas katinėlis. Jo akys deimantinės su juodomis šerdelėmis.



  • Kun. V. A. apie paprastą Švenčionių žmogų, kuris kalbėjo:

    – Visus buvinius mes čia vadiname, turime jiems vardus iš lietuvių, gudų ir lenkų kalbų.

    (Norėjo pasakyti, kad moka tris kalbas.)

    Apie tardymus 1945 m.

    – Vos baigęs seminariją nuvažiavau pasisvečiuoti į Varėną. Pas seną kunigą. Čia ir užklupo vežimai...

    Areštavo, tardė.

    – Tai matote, kad esu kunigas. Su sutana.

    – Nu i što? Každyj bandit možet pereodetsa...

    Gerai, kad senas klebonas buvo dar seminarijoj pamokęs: jei tardys kada, nebūkite įžūlūs ir nieko neprisižadėkite.

    Mat jeigu pažadėsi "padėt", įkliūsi į NKVD informatorių tinklą.

    Tokia buvo okupacijos pradžia, okupuotos tautos žmonių pirmosios patirtys.

    – Išlaikė uždarę vienuolika dienų ir paleido. Dabar manau, kad tai buvo gerai. Parodė, kas laukia ateity.

    Apie didžiojo verksmo dieną

    Raudų siena, prie kurios ir aš stovėjau Jeruzalėje, nėr šiaip sau, tuščias daiktas... Išties tai ne vien judėjų "išmislas".

    Kriačkovskio Korano vertime kalbama apie dieną, kada "šauksitės vienas kito", senesniuose vertimuose toji vieta verčiama "verksmų diena".

    Sablukovo vertimui, pavyzdžiui, prikaišiojama dėl to, kad jis islamo terminus pernelyg priartino krikščioniškiesiems. Šis principas dabar laikomas nekorektišku kitos religijos atžvilgiu... Betgi kaip nors išsiaiškinti reikia?

    Raudų siena savo kilme yra "iš tenai" – priminimas apie tam tikrą žmonių prigimtyje slypintį solidarumą.

    Krikščionybėje tuotarp nusveria individualizmas? Negali taip būti, kad nesama žmonijai, kaip rūšiai, būdingų dėsnių. Juos diktuoja visuma. Sinergetinis – iš visumos kylantis veikimas.

    Antroji tema

    Galimas daiktas, kad išskirtinės asmenybės pernelyg atsitolina, išneria iš visumos. Būtent dėl to visuma jų kiek privengia.

    Pavyzdžiui, į lyderius išeina vidutinybės arba tie, kurie sugeba manipuliuoti visuma (tauta, žmonėmis, bendruomenėmis).

    Tasai pats motyvas kūryboje –

    Maironis niekada nebūtų išpopuliarėjęs, jeigu ne išdidintas tautinis jausmas. Mes visi pakibome ant šitos meškerės. Anuomet tai buvo pats geriausias jaukas – Lietuva.

    Beje, Cz. M. kažkur lenkams yra prikišęs, kad jų religija – nacionalizmas.

    – Pirmiausia esu lenkas, paskui katalikas, – tai esu daugelį kartų girdėjęs iš senųjų lenkų.

    Jonas V. "išlėkė" iš seminarijos, regis, dėl to, kad per vieną lekciją subliuvo:

    – Pirmiausia Dievas, paskui tauta!

    Bernardas Brazdžionis kaži kokiu būdu bandė derinti ir vieną, ir kitą. Nelabai išėjo!

    O jeigu iš tikro, tai poezija turi dar daug misijų – nereikalingų nei tautai, nei valstybei tiesiogine prasme.

    Pirmiausia ji įsipareigoja kalbai.

    Galop: apie bendros šaknies ieškojimą

    Tie, kurie nori surasti žmonijai bendrų dalykų, atsimuša į siaubingą prieštaringumą. Chaosas yra pats pasaulis, chaotiškas, nesuderinamas ir žmonių (tautų) mąstymas bei tikėjimas. Įmanu kalbėti apie aiškinimąsi.

    Tokia idėja kaip "globalizacija" neįmanoma ir be niveliavimo, suprastinimo, vienos "naujos uniformos".

    Masės žmonių to nori – tebūnie! Čia ir bus XXI amžiaus kosminė nesąmonė. Komunizmo, galgi net krikščionių "brolybės" tąsa.

    "Jie norėjo valdyti pasaulį", – tokiu pavadinimu knygą lietuviai jau turėjo (Liudo Dovydėno dvitomis). Kas to nenorėjo?

    Balandžio 28, pirmadienis

    Keista: vakar per radiją žmogus aiškino gėdos ir pažeminimo kultūrą tokiu metodu: neva jau pats Dievas "žeminęs", ir kaip pavyzdį pateikė Kaino ir Abelio istoriją.

    Kodėl Kainas užmušė Abelį?

    Girdi, Viešpats nepriėmęs Kaino aukos, o už bet kokį pažeminimą – keršijama.

    Taip Kainas keršijęs broliui.

    Tai išduoda žmogų, neuosčiusį teologijos.

    Jeigu pasaulis (ir priežastingumo ryšiai) suvokiamas, mąstomas atmetant dieviškąjį planą, tik psichoanalitiškai, tuomet viskas lėkšta ir banalu. Pats Viešpats pasirodo besąs tokio lygmens, kaip žmogų suvokė ir aiškino Freudas. Kaino ir Abelio istorija, mano galva, kartojasi visur ir visados (nesti taip, kad žmonėms būtų atseikėta po lygiai tą pačią dieną ir valandą). Pažeminimo momentą žmogus privalo iškęsti.

    J. L. Borgesas, susidūręs su šia istorija, analizavo skriaudos momentą. Po daugelio metų (po mirties) Kainas bando atsiprašyti brolį.

    Abelis atsako:

    – O kodėl tu atsiprašinėji? Aš jau pamiršau, kas buvo...

    Žmogiškasis lygmuo (žmogus nužudo kitą), metafizinis (įmanomos kelios interpretacijos).

    Dievas negali pažeminti, Jis – moko. Netiesiogiai.

    Čia vėl atgyja fundamentinė Jusčio frazė:

    – Taip, Kristus yra mažas žmogelis, tačiau turi karališko spindėjimo.

    Kas nenori teologinio mąstymo, galėtų prisiminti bent istoriškai egzistavusius planus. Aristokratiškąjį:

    – Kilmingumas įpareigoja...

    Šviečiamojo amžiaus:

    – Išsilavinimas neleidžia.

    Arba:

    – Savigarba, padorumas...

    Dar kartą – senos tiesos

    Sadamo Huseino ir jo sėbrų rūmuose – po to, kai jie buvo užimti, – visur mėtėsi didžiausios prabangos daiktai. Viskas vakarietiška, amerikietiška – nuogų gražuolių fotografijos, geriausių gėrimų kolekcijos, išauksuoti tualetai, paauksuoti kalašnikovai...

    Tai dar kartą paliudijo, kad islamas (tikėjimo dalykai) buvo tik vargetoms, kariams, siunčiamiems tiesiai į rojų (per karo pragarą), ir t. t., ir t. t.

    Košmariška apgaule auklėjami ir žudomi milijardai žmonių. Kaip Babilono laikais, taip ir XXI amžiuje.

    Balandžio 29, antradienis

    Iš gyvenimo. Daktarės

    Elė, kuriai nuolat skauda galvą. Nuėjo pas gydytoją. Labai jaunutę. Toji paklausė vieno, kito, paskui:

    – O kaip su kavalieriais?

    Elė (labai išsigandusi):

    – Ne, ne!

    Daktarė išrašė kažkokių vaistelių ir davė Elei nedarbingumo lapelį. Diagnozė buvo: "Lytinius santykius neigia".

    Tai kam lankyt paskaitas?

    Dekanas ir feministės

    Viena iš jų – jau peržengusi trečią dešimtį. Vyras – turtingas, žmona baigia antrą ar trečią fakultetą. Į visus klausimus turi atsakymus. Kalbėti puola pirma.

    – Aš protestuoju! Toks kursinis man netinka.

    Dekanas:

    – Kodėl?

    – Aš feministė!

    Dekanas kažkodėl pereina į lenkų kalbą:

    – Pracuj, pracuj!

    Didieji liudytojai

    Klausa, rega ir oda geriausiai paliudija, ką žmogus išdarinėjo šiame pasaulyje.

    O kalba?

    O liežuvis?

    Šitie, regis, viską nutyli.

    Vienas žmogus (teisiamas Dievo) baisiai perpyko, kad jo oda prieš jį liudija, ir sako – odai savo:

    – Kodėl liudiji prieš mane?

    Oda:

    – Viešpats įdėjo man kalbą. Kaip ir kiekvienam daiktui. Kaip galiu sakyti netiesą?

    Gegužės 1, ketvirtadienis

    Forma, kuri neduoda ramybės. Nebent V. Krėvė kur pavartojo?

    Pramušta galva (tik ne "pramuštgalvis"):

    – Tai vaikas! Pramušta galva mokslams!

    – Ką ten su juo! Jo galva tik ant mergų pramušta! (Pasinešęs į tą pusę.)

    Gal čia kai kas tiktų ir J. P. Locherio medžiojamam vardininkui?

    – Pramušta galva meškeriot!

    Svarbiausia, kad tuodu žodžiai suaugę į vieną arba čia net keli, keliolika žodžių suauginta. Maždaug: pamišęs dėl to daikto, tėvą motiną atiduotų...

    Dar apie vertybes

    Ar jos nekyla iš savybių? Jeigu turime tam tikrų savybių, tai bus ir vertybės.

    Pavyzdžiui, dosnumas yra savybė, bet jis kuria vertybes.

    Arba meilė, kantrumas, ištvermė. Supratingumas, taktiškumas, tam tikra tolerancija (pakantumas).

    Visos šios savybės buvo privalomos, slypėjo, tarkime, sąvokoje "inteligentas".

    Keista, kad intelektualas šalinasi, bėga, netgi prakeikia visa tai, kas čia buvo kaip tam tikras santirštis. Sutelktis.

    Ar tikrai intelektualas atsirado iš chuliganiško inteligentiškumo? Anarchijos ir tariamo mokslingumo?



  • Aktualijos. Referendumui artėjant (gegužės 10–11 d., stoti ar nestoti į Europos Sąjungą).

    Jeigu nebus surinkta tiek balsų, kiek reikia, – kaltinkit ne lietuvių tautą, o nedidelį būrį politikierių, kurie per 13 metų manipuliavo žmonėmis taip, kaip norėjo.

    Bet kokiam mulkinimui ateina galas, lazda gali atsisukti antru galu.

    Dėl protesto. Masė žmonių visados taip daro. Atvirkščiai, negu agituojama. O kaip jie dar gali išreikšti savo neapykantą?

    Jeigu balsuosim – tai esame retos tautinės savimonės, reto sąmoningumo žmonės. Šitaip pakilti viršum savęs ir savo ambicijų!

    Gegužės 2, penktadienis

    Blykstės

    Pirmą sykį taip aiškiai mačiau (praaušus prie upės), kaip vanduo iš to, žiemiškai išblukusio, tapo žalias. Tai todėl, kad ir iš dugno, ir iš pakraščių, ir iš prasprogusių gluosnių šešėlių slinko žaluma, žaliavimai, pažaliavimai...

          Ir ūmai visa Upė tapo žalia,
          O gyvenimas mielas ir margas.
          Kas gi ten su sena kepure?
          Visos tavo meilės ir vargas.

    Fotografija nėr šiaip sau daiktas, jeigu gera. Jeigu pagauna tą trumpą blyksnį. Ji pati yra blyksnis.

    Kartais būna "su ilgu išlaikymu".

    Beveik suprantu tą rašytoją, kuris metė rašęs ir ėmėsi fotografijos.

    Jo aistros pasikeitė. Jis daro tą patį kaip ir anksčiau.

    Beveik suprantu ir tą, kuris visai metė... Jis rašo savo viduje, pilnas džiugesio – sau savo sieloje.

  •  

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     
    Rodoma versija 29 iš 30 
    14:49:32 Jan 31, 2011   
    Jan 2010 Jan 2012
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba