ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovę

SIMON REES

[skaityti komentarus]

iliustracija
Matthieu Laurette. Déjà vu: šeštasis tarptautinis antrininkų suvažiavimas, ŠMC, Vilnius (Šlovės siena). 2005

Menas – šlovės kekšė nuo neatmenamų laikų. Menininkai žiūri į ją kaip Pavlovo šunys. Manote, perdedu? Tada prisiminkite juos: da Vinci, kuris buvo ne tik dailininkas, bet ir rūmų dabita bei plevėsa, be to, visus patirtus nuotykius kruopščiai užsirašinėjo, tikėdamasis jų "ekshumacijos" (da Vinci "Kodeksai" in toto pasirodys šiais metais); Caravaggio ir Velázquezo dvikovą dėl populiarumo XVII a. Neapolyje; Nadaro šliejimąsi prie Prousto buržuazinės aukštuomenės ratelio, gimstant fotografijai; taip pat teismo procesą, dar labiau išgarsinusį Whistlerį ir Ruskiną. O kur dar Andy Warholas.

Andy dvasia tikrai tvyro ŠMC salėse (manau, ir kitose trijose šios parodos eksponavimo vietose: Amsterdame, Frankfurte ir Osle). Nenuostabu – jis kaip metašmėkla persekioja visą meną po 1960-ųjų. Dvasia mėlynais džinsais (perfrazavus populiarią citatą "dvasia mašinoje"). Mano pasirinktai temai jis svarbus todėl, kad padėjo menininkams tapti tokiems pat garsiems (pagaliau) kaip ir jų vaizduojami asmenys, taigi apvertė ligtolinę tvarką aukštyn kojomis.

Portretas visuomet buvo geriausia priemonė priartėti. Faktiškai tuo būdu menininkams, kad ir neilgam, pavyksta atsistoti į "jėgos poziciją". Geri portretai, kaip mokoma, turi būti tikroviški: kitaip tariant, ką matai, tą ir turi. Taigi nereikėtų stebėtis, kad Warholas tapo puikiu portreto meistru – panašumas / kopijavimas sukūrė jį patį kaip reiškinį: prisimenate Brillo dėžes ar Campbell’s sriubos skardines.

Šiame kontekste pakalbėkime apie "Populizmo" dalyvį Matthieu Laurette’ą. Čia, Vilniuje, jis pratęsė projektą "Déjà vu: tarptautinis antrininkų suvažiavimas" (2003 m. panašų įvykį jis surengė ir ŠMC vykusioje parodoje "24/7"). Kaip liudija kūrinio pavadinimas, jame dokumentuojamas viešas žvaigždžių antrininkų konkursas.

Nereikia būti geru psichoanalitiku, kad atpažintum "šlovės troškimą", įelektrinantį tokius konkursus ir jų dalyvius: ypač TV realybės šou ir "vizualinės kultūros" katalogų amžiuje. Tai galima komentuoti įvairiai – aš renkuosi Lacano / Kristevos "mimetinio impulso" idėją. Televizijai įkurdinus po veidrodį kiekvienoje svetainėje (pamirškime vietą virš židinio aukštuomenės namuose), veidrodžio stadija tapo nuolatine būsena. Vis daugiau žmonių nori būti televizija.

Laurette’o dokumentuojami epizodai (rodomi plakatuose, videofilmuose, portretinėse fotografijose) išsiskiria tuo, kad skirtingose šalyse konkursų dalyviai atspindi vietinės žiniasklaidos sukurtą ikonografiją. Tik Lietuvoje ieškota tokių politinių veikėjų kaip Leninas ar Jelcinas "dvynių"; kolektyvinė atmintis tvirtai liudija, kad politikams (beje, sovietų ir Rusijos veikėjams) čia teko daugiau eterio laiko nei, pavyzdžiui, aktoriams, dainininkams ar sportininkams. Jei, tarkime, australas ar korėjietis norėtų rekonstruoti šiuos atskirose šalyse vykusius renginius, tikrai neapsieitų be "Kas yra kas". Tai, beje, patvirtina vieną kuratorių hipotezių – antiglobalistines tendencijas galima pastebėti reiškiantis netikėčiausiais būdais.

Paminėję lokalumo / globalumo problemą, pažvelkime į JAV menininkų grupės Temporary Services trijuose monitoriuose demonstruojamą videodarbą "Įrėminti" menininkai: menas ir menininkai kine bei televizijoje" (2005). Šis kūrinys – tai gausybės kino ir televizinių (tiesa, Holivudo filmų panaudota daugiausiai) menininkų portretų archyvas. Menininkų atsiradimą ekrane paprastai lemia trys priežastys: 1) po mirties jie tampa biografinių filmų herojais, 2) menas yra tam tikra stadija, kurią pereina savo gyvenime (dažniausia besimokydami universitete) įvairių filmų veikėjai, 3) menininkai suteikia seksualios / savidestruktyvios meilės prieskonį melodramai. Amerikiečių darbe dekonstruojamas toks naivus / romantiškas / neoliberalus žiniasklaidos kuriamas menininko portretas. Pasitelktas įkyraus kartojimo principas. Menininkai rodomi kaip esantys lygiomis dalimis: ambicingi, persistengiantys, girtuokliai, narkomanai, tuščiagarbiai, neurotikai, homoseksualūs, "iš musės sukuriantys dramblį" ir kt. (išties ironiška, kad niujorkietis menininkas Julianas Schnabelas, režisavęs biografinį filmą apie rinkos stebuklu paverstą grafitų kūrėją Basquiatą, pakartojo visas šias klišes). Neabejotinai kontrkultūrinis portretas – kino studijos išjuokia menininkus kaip kritikos vertus, asocialaus elgesio individus. O tai – neteisybė.

"Įrėminti" menininkai" yra beveik tiksli menininkės Tracey Moffatt videofilmo "Menininkai" (1999) re-prezentacija. Be to, Moffatt, sukūrusiai du vaidybinius filmus ir kartkartėmis publikuojančiai kino kritikos straipsnius svarbiuose periodiniuose leidiniuose, darbas pavyko geriau: jos tyrimas ir "semplingas" daug išsamesni. Profesionalams tokie dalykai neatleistini – juk Moffatt 1997 m. surengė didelę personalinę paroda DIA Foundation Niujorke (vienoje įtakingiausių šio miesto institucijų) ir nuo tada jame gyvena ir dirba (Moffatt personalinės parodos vyko ir visai netoli Vilniaus, pavyzdžiui, galerijoje Zachęta Varšuvoje, muziejuje KIASMA Helsinkyje, Moderna museet Stokholme). Temporary Services tiesiog neatliko namų darbų, o tai apskritai būdinga amerikiečiams po Antrojo pasaulinio karo. Jie kolonizavo tarsi nepakankamai garsios menininkės iš periferijos idėją. Ką gi, pati Moffatt kalta.

Ši ironija kone dialektiška. Palaikydamas tėvynainę ekspatrijavusią australę (straipsnio autorius daugiausia gyveno Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, be to, 1999 m. pats kuravo personalinę Moffatt parodą), Temporary Services įrašau į "Pernelyg išgarsintųjų akademiją" (angl. Academy of the Overrated). Taikau šį terminą tikslingai, nes amerikiečių grupė rodo ir 1980 m. Woody Alleno filmo "Manhatanas" fragmentą, kuriame Woody veda savo naivuolę draugę į Guggenheimo muziejų – analogiškai mėginu sukataloguoti minėtosios "akademijos" šviesulius: Mahleris, van Goghas, Susana Sontag ir kt. Taigi Temporary Services yra puikioje kompanijoje, be to, kaip byloja sena pramogų verslo taisyklė, "blogo viešumo nebūna". (Galima dar pridurti, kad apkalta ar įkalinimas – tai tiesiog blogas biznis.)

iliustracija
Temporary Services. "Įrėminti" menininkai: menas ir menininkai kine bei televizijoje. 2005

Šūkiai, būdingi populistinei kultūrai, tai svarbiausios didelių idėjų perdavimo didelėms auditorijoms priemonės. Todėl nemažai menininkų ir šioje parodoje taiko šias technikas savo kūriniuose. Žinoma, jie, kaip ir patys projekto kuratoriai, naudojasi tais populistiniais instrumentais kritiškai. Vienas "įtakingiausių" šiuolaikinio meno aplinkoje pastaraisiais metais skambančių šūkių – "menininkai yra diskžokėjai" (prancūzų kuratoriaus ir filosofo Nicolas Bourriaud sukurtas, jis nuolat cirkuliuoja popkultūroje). Neilgai trukus pulkai menininkų ėmė "sukti" savo muzikos rinkinius, vadindami tai menine praktika.

Ispanų menininkę Begoñą Muñoz taip pat pakylėjo ši banga. Atrodo, jos rinkiniai buvo geresni nei kitų, tad netrukus ji jau "suko" (plokšteles) meno žvaigždės keliu. Netgi kooperavosi su keliais muzikantais ir prodiuseriais, kad sukurtų albumą ir keletą muzikos klipų. Juose specialiai siekė pabrėžti mėgėjiškumą, priešpriešinti jį aukštiems elektroninės / šokių muzikos produktų standartams. (Apskritai tai nėra kažkas nauja roko muzikoje; pakanka prisiminti Velvet Underground. Tiesa, rokas seniai mirė.) Menininkės instaliaciją "Populizmo" parodoje sudaro videomonitorius, rodantis vieną iš minėtų videoklipų, plokštelių grotuvas, sukantis albumą "Mes judame tik tada, kai kas nors keičiasi" (2004; viršelį sukūrė menininkas Olafas Breuningas), dar vienas garso įrašas, atkuriantis jos muzikavimą parodos atidarymo vakarėlyje, ir, kaip visuose geruose koncertuose, marškinėliai, plakatai, ženkliukai, primenantys apie renginį Vilniuje.

Kitaip tariant, BEGOÑA (sceninis vardas) nori būti garsi, o parodos kuratoriai ir Bourriaud padeda jai tai pasiekti. Išties sėkmei pasmerktas žmogus (iš konsensuso politikos pasiskolinta strategija) pasirenkamas meno mainstreamui papildyti (Begoña yra jauna ir žavi). Ypač gerai tai moka prancūzai, juk jie vieninteliai puikuojasi filosofais garsenybėmis, kurie ramiais veidais garbina amerikietišką kultūrą. Tokios nuostatos laikėsi ir Nouvelle vague kino kritikai, vėliau tapę režisieriais: Jeanas Lucas Godard’as, Alainas Resnais, François Truffaut. Pirmiausia skelbdami rašinius įtakingame žurnale "Cahiers du cinéma" ir rengdami peržiūras Nacionalinėje sinematekoje jie kultiniais herojais pavertė amerikiečių režisierius autsaiderius (Johną Fordą, Nicholasą Rayų, Samą Peckinpah, Billy Wilderį). Paskui, dirbtinai sukūrę auditoriją, sekė jais patys: tapo garsūs, sąmoningai dirbdami šešėlyje.

Tam tikra prasme Nouvelle vague kino režisieriai ir pasiliko šešėlyje: na, bent jau ten jie patogiausiai jaučiasi. Kai Jeaną Lucą Godard’ą Amerikos kino meno ir mokslo akademija pakvietė atsiimti apdovanojimo už viso gyvenimo kūrybą, jis atsisakė, atsiųsdamas laišką, kuriame rašė: "Aš negaliu priimti "Oskaro", nes karjeroje nieko nepasiekiau, kadangi nesugebėjau sutrukdyti Spielbergui sukurti "Šindlerio sąrašą". Tokių dvejonių, beje, neturi britų menininkė Sarah Morris, sukūrusi filmą Los Angeles (2004) apie celiulioidinį metropolį ir kasmetinę "Oskarų" nakties industriją.

Nufilmuotas 35 mm kino juosta, Los Angeles pristato tikrojo liuksuso užkulisius. Jis prasideda ten, kur baigėsi šios menininkės darbas apie Niujorką Midtown (1998), bei, kaip ir ankstesnysis, skrodžia miesto atmosferą. Tik Midtown buvo apie greitį, nerimą, įtampą, apie pėsčiųjų ir visuomeninio transporto judėjimą, o Los Angeles yra apie laisvą laiką: jis juda tarsi minkštaeigis automobilis. Režisierės požiūris čia irgi kitoks. Filme Midtown Morris pati buvo skubančioje minioje; pastatai vertė jaustis menkai, masės ir "troškimas dirbti" įtraukė lyg pelkė. Naujame filme ji yra viena išrinktųjų, vaikštinėja tarp pagrindinių veikėjų, miestas yra tarsi jos drobė.

Nors neretai kamera sustoja prie pačių vaizdų gaminimo priemonių: paparacų fotoaparatų, nukreiptų į kilimą, "Oskarų" įteikimo ceremonijos repeticijų (padvelkia nuojauta, kad rezultatai žinomi iš anksto), pasipudravimų "Oskarams": renginio prodiuseris velkasi smokingą užpakalinėje limuzino sėdynėje pakeliui į teatrą; čia dalyvauja tik privilegijuotieji, o rezultatai yra saugiai garantuoti. Menininkės "meno partnerio" Liamo Gillicko sukurtas ambient garso takelis, sodrūs lounge stiliaus garsai dar labiau pabrėžia komforto pojūtį.

Ar tai Morris komfortiškas santykis su šia aplinka, ar mūsų susitaikymas su mintimi, kad menininkai nuolat mielai trinasi tarp įžymybių? Klausimas išties laiku – vos prieš porą mėnesių Belgijoje gyvenantis prancūzų menininkas Pierre’as Bismuthas pats laimėjo "Oskarą" (už geriausią originalų filmo scenarijų). Gal reikėtų pakviesti Valerie Solanis (protofeministinio S. C. U. M. manifesto autorę, šovusią į Andy Warholą) vaidinti sąžinės graužiamą "dvasią mašinoje"?


Vertė L. J.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 30 
14:49:31 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba