ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Mėlyna kušetė

JONAS KIRVELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulius Mazūras. Eduardo. 2000

Pirmadienis

Laba diena visiems. Ir jums taip pat, daktare.

Sakote, kad, be jūsų, čia daugiau nieko nėra?.. Aš taip nemanyčiau. Bet tiek to. Aš – Leonardas, pavardę pasakysiu vėliau. Tačiau neabejoju, kad ir taip ją žinote. Atėjau pas jus, tikėdamasis išspręsti savo vidines problemas. Gal pradėkime?..

Kadangi tikrovė tėra trafaretas, ant kurio dedamas minkštas sapno lapas ir miegančiojo ranka jame išvedžioja mįslingus rašmenis, aš tamstai ir pateiksiu savo sapnų fragmentus. Tikiuosi, jūs viską kaipmat suprasite – kad mano sielos dugne slypi gili trauma, neleidžianti būti visaverčiu piliečiu, vyru, žmogumi. Aš suprantu, daktare, būti visais trimis iš karto praktiškai neįmanoma, bet gal verta pabandyti?.. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis...

Mane raminamai nuteikia jūsų kabineto aplinka ir ypač – šita mėlyna kušetė. Sakot, man gultis ant jos?.. Gal jūs pakvaišot, pone. Tai nepadoru. Aš prieš ją atsiklaupsiu ir galvą ant jos kojų pasidėsiu. Aš gerbiu daiktų nepriklausomybę.

Bet gal vis dėlto pradėkime. Nuo sapnų.

Vakar sapnavau, kad sėdžiu sportbatyje ir plaukiu per didelę maurais apžėlusią kūdrą. Bėgu nuo Lukašenkos režimo. Ką, sakykite, tai galėtų reikšti?.. Aš abejingas sportui ir politikai. Sakote, kad sapnuose mes veržiamės į tas sritis, kuriomis tikrovėje nesidomime?.. Dievulėliau. Negi aš – Lukašenka ir bėgu pats nuo savęs?.. Baisus sapnas. Nors valdyti šalį sapno metodais gal ir nieko. Liepčiau Baltarusijos muitininkams pasienyje konfiskuoti ne tik autobusus, bet ir žmones. Tegu dirba kolūkio laukus, dykaduoniai.

Beje, neseniai baigėsi Atėnų olimpinės žaidynės, o baltarusiai neiškovojo 25 aukso medalių, kaip ponas prezidentas buvo įsakęs. Kas dabar bus?..

Tegu būna kas nori, man įdomu, kuo čia dėtas aš. Šimtą metrų nubėgčiau ne greičiau už dviejų savaičių veršelį, o aukščio ir šuolių apskritai vengiu. Kur prasmė?.. Prasmė, pone daktare, slypi giliau. Totalitarizmas – sistema, kur net veršeliai priversti bėgti krosą ir iškovoti aukso medalius. Kitaip bus papjauti ir suvalgyti. Nuo tokios sistemos bėgdamas ne tik į sportbatį – į kiaurą kaliošą sėstumei.

Antradienis

Sveiki, daktare.

Kaip jaučiasi jūsų kušetė?.. Tikiuosi, nenuspaudžiau jai vakar kojyčių?..

Sakykite, gerbiamasis... kaip jūs žiūrite į liaudiškus sapnų aiškinimus?.. Pavyzdžiui, jei iškrito dantis – vadinasi, mirs artimas žmogus. Aš manau, kad sapnų taip aiškinti negalima. Primityvu. Juk sapnas – tai švelniausias audeklas, skirtas poezijai rašyti. Ir jeigu tamstos dantys blogi, sapnininkas nepadės, geriau už jį savo darbą atliks dantistas. Sudės jums dirbtinius dantis, ir jeigu kuris sapne ims klibėti, tai reikš, kad jūsų artimieji saugūs, bet kažkas blogo nutiko dantistui... ką? Jūs vėl man siūlote gultis ant kušetės?.. Žmogau, turėkite sąžinės. Kušetė ir taip nenatūraliai pakrypusi. Turbūt pats atsidrėbėte ant jos po sočių pietų. O sveriat, esu tikras, kokį šimtą kilogramiukų. Atleiskit, bet tai jau nežmoniška.

Tiek to. Išmokyti žmones žmoniškumo – neįmanoma. Aš ir pats nežinau, kas tai per daiktas.

Sapnavau šiurpulingą sapną. Gūdžią naktį prie mano lovos stovi lavonas, šviečia kaip jonvabalių prilindęs sūris, klaikiai šypsosi ir lediniais pirštais kutena man nugarą. Veidas kaip vieno žinomo politiko.

Jei ne tas veidas, pasakyčiau, kad sapnas reiškia, jog vaikystėje man trūko meilės ir užuojautos, jog niekas manęs nesuprato. Ir ne tik kad nekutendavo – net nepaglostydavo. Tėvai laikė tai silpnumo ženklu.

Nejaugi ir dabar, sulaukęs brandaus amžiaus, švelnumo galiu tikėtis tik iš politikų?.. Tai tas pats, kaip tikėtis užuojautos iš sūrio.

Žmonės kalba, kad to šviečiančio numirėlio partija per rinkimus gaus daug balsų. Vadinasi, sapnuosis dar dažniau ir jau nebe man vienam.

Bet tai negąsdina. (Ir jūs nebijokite, daktare.) Juk politikų veidai – tik kaukės. Nei aš su tuo ponu kiaules ganiau, nei naktį ėjau obuolių vogt. Nieko bendro mes neturime. Baisu pasidarytų tada, jei stovintysis už nugaros įgautų artimo žmogaus bruožų.

Kad ir jūsų, daktare.

Trečiadienis

Laba diena, laba diena!..

Su kuo aš taip entuziastingai sveikinuosi?.. Taigi su tamsta, daktare. O linksiu į kampus tik todėl, kad šitaip geriau atsipalaiduoju. Atsiprašau – trinktelėjau kakta į jūsų stiklinę spintą. Tikiuosi, nieko nesukūliau. Dėl mano kaktos nesijaudinkit. Jau ne pirmą kartą taip atsitinka, ir nieko. Vaikštau ir kalbu kaip normali, nesuskilusi į dalis asmenybė.

Taigi. Kaip laikotės, mieloji?.. Čia ne tamstai, daktare. Ir ko jūs toks irzlus – ar aš negaliu su kušete pasisveikinti?.. Ką sakote?.. Moterį?.. Dar ko. Ji man visai neprimena moters. Nei sapnų, nei svajonių. Ir ačiū Dievui. Su moterimis aš nesisveikinu.

Tos moterys – tokios keistos būtybės, kad net sapne nesi tikras, ar ko neiškrės.

Aną naktį sapnavau, kad įsispyręs laikau praviras savo buto duris – noriu uždaryti ir užsirakinti, nes vidun braunasi peiliais apsiginklavę barzdoti plėšikai. Kadangi jų daug, durų plyšys vis didėja, ir aš, išpiltas šalto prakaito, atsibundu.

Ką tai reikštų, pone daktare?..

Sakot, praviri objektai liudija moteriškąjį identitetą ir paslėptus seksualinius potroškius?.. Bet kuo čia dėtos durys, daktare?.. Ir tuo labiau – aš?.. Veikiausiai tie plėšikai yra kokios aršios bobos, ir tiek. Juk nei peilis, nei kuoka moters rankose seniai nieko nebestebina, neturėtų stebinti ir barzda. Tai natūralus emancipacijos rezultatas.

Man neduoda ramybės įkyrus klausimas – ko tos barzdotos plėšikės iš manęs norėjo?.. Išnešti televizorių ar... Daktare, man baisu. Galima, aš pasislėpsiu už kušetės?.. Ne veltui minėjote potroškius – tas žodis ne toks jau nekaltas, jis primena kilpą ant kaklo. Matyt, jos norėjo mane uždusinti. Užtroškinti.

Ne, daktare, žmonos aš neturiu ir vesti nesiruošiu. (Po tokių sapnų!..) Jau 37 metus gyvenu vienas. Ko jūs taip nustebote?.. Ar pasakiau ką nepadoraus?.. Murmate kažką apie nesusiformavusį seksualinį identitetą ir rašote net prigulęs, o nežinote, gerbiamasai, kad ir da Vinci taip gyveno kaip aš. Ir nors nesu nutapęs Džokondos, dar nuveiksiu šį tą svarbaus. Patikėkit tuo, daktare.

Ketvirtadienis

Žmogus, daktare, panašus į pastatą. Pats gražiausias yra viršutinis aukštas, kur plaikstosi balti skalbiniai. Bet man sapnuojasi, daktare, kad esu rūsys, prigrūstas visokio šlamšto, saugantis niūrias paslaptis ir piktosiomis dvasiomis virtusius žiurkių kūnus.

Čia mėtosi seni laikraščiai, visokios knygpalaikės, tokios kaip "Sodininkystės pagrindai" ir "Vasia Trubačiovas", lėlės sustingusiomis Holivudo monstrų šypsenomis, rūbai, kuriuos seniau vilkėjo žmonės, o dabar apsirengia vidurnakčio raganos.

Negana to, po šį buvusio gyvenimo sąvartyną vaikšto kažkoks liesas pagiežingas asmuo, panašus į teismo antstolį, priekabiai apžiūrinėja kiekvieną daiktą ir su neslepiama antipatija spokso į mane.

"Kuriam galui tiek visko prisigrobei", – ištaria šnypščiančiu balsu.

Tuo sapnas ir baigiasi.

Galėtumei sakyti, kad tai – nesąmonė. Bet tik prabudęs. Kol miegi, tai atrodo kaip neginčijama tiesa.

Esu kažką girdėjęs apie vidinį cenzorių. Jis, sako, padeda nenusišnekėti ir kontroliuoja minčių eigą bei kūrybinį procesą. Matyt, tas liesas pikčiurna ir bus cenzorius. Vaikštinėja po mano vidų ir kontroliuoja. Nors, man regis, jis tik šaiposi. Aš, matai, prisigrobiau šlamšto. Jam galvoj negerai.

iliustracija
Gintaras Zinkevičius. Senė. 1993

Daktare, ar tamstai neatrodo, kad tasai padaras – tiesiog kvailys?.. Nėra jokio cenzoriaus ir niekada nebuvo. Jeigu būtų, nereikėtų kasdien klausytis politinių debatų, nes kai cenzorius imtųsi darbo, iš tų debatų paprasčiausiai nieko neliktų. Netgi kreipinio – mieli Lietuvos žmonės!..

Dar, daktare, man apmaudu, kad kriminalinėse žiniose niekur neminimas cenzorius. O praneštų – atėjo su kirviu, vožė... Bet gal aš klystu?.. Gal tai turėtų nušviesti kultūrinės žinios?.. Juk abi rubrikos tokios panašios...

Sakot, geriau apie tai nekalbėčiau?.. Kodėl?.. Tamsta bijotės to neegzistuojančio cenzoriaus?..

Ne?.. Tai ko?.. Negi – manęs?..

Ak daktare...

Penktadienis

Nesijaudinkit, daktare, su jūsų spinta nebesisveikinsiu. Ne todėl, kad norėčiau, paprasčiausiai ji man neatsako, matyt, labai drovi. O juk malonu, kai aplinka nėra abejinga ir kažką burbteli.

Manęs vaikystėje nemylėjo tėvai. Nepasekdavo pasakos prieš miegą, nevadindavo kiškučiu ir apskritai stengėsi kuo mažiau su manim turėti reikalų. Tarsi būčiau kokia bjauri rakštis jų lygioje biurokratinėje būtyje. Štai todėl aš ir ieškau kontaktų su daiktais. Per aštuntąjį gimtadienį, pamenu, nuoširdžiai pasikalbėjau su rašomuoju stalu. Auklė netyčia nugirdo ir pamanė, kad aš perkaitau saulėje. Bet mama tuo nepatikėjo, o tėtis netgi pasipiktino.

Ak daktare, aš raudu, apsikabinęs tamstos kušetę kaip motiną, kurios niekada neturėjau!..

Jūs dabar ir pats puikiai matote, kokia kompleksuota ir niūri buvo mano vaikystė. Jūs nežinote, kokius aš tada sapnus sapnuodavau.

Vienas buvo ypač slogus – kad manęs kankinti ateina spygliuotoji baidyklė, padaras, panašus į seną elektrinę viryklę, apžėlęs žaliais spygliais, su besivelkančiu iš paskos neizoliuotu laidu. Matote, jau net sapnuose mane už prasižengimus bausdavo ne tėvai, o buitinės technikos prietaisai!.. Esu girdėjęs filosofų diskusijas apie "daiktą savyje" ir Rilke skaičiau – "kiekvienam daikte jausi griežtą meistrą, kuris tavim patenkintas nebus..." Bet kas iš to!.. Kas, daktare, man iš to?.. Ko vertas daiktiškumas, jeigu nėra žmogiškumo?..

Ak pone, man nevertėtų šitaip nesveikai prisirišti prie daiktų. Tas geruoju nesibaigs. Vertėtų ieškoti žmogiškumo, bet baiminuosi, nežinau, nuo ko pradėti. Žmogiškumas toks neapčiuopiamas ir nuolat bėga nuo manęs. Aš, daktare, mielai galvą prasiskelčiau į briaunotą jo kampą, kad tik jis nebūtų toks judrus ir nepavejamas. Ką čia reiškia praskelta galva, jei staiga randi laimę.

Šeštadienis

Prašom atleisti, daktare, bet jūsų kabinetas užrakintas, tai įsibroviau pas jus į namus... Sakot, šiandien ne darbo diena?.. Dievulėliau, negi jūs dar ir dirbat?.. Juk visa tai, ką darote, yra ne kas kita, kaip malonus laisvalaikio praleidimas!.. Jėzusmarija, pas jus nėra kušetės!.. Kodėl jūs neparsivežat jos savaitgaliais į namus?..

Tiek jau to. Atsisėsiu ant kėdės.

Jūs atrodot nepatenkintas, gal aš ką nors tokio pasakiau?.. Atleiskit, daktare, bet jūs gi žinote, kad su žmonėmis man bendrauti sunku. Aš mielai psichoterapeutu pasirinkčiau jūsų spintą, betgi tam ims prieštarauti visuomenė. O juk spinta nuo gero psichoterapeuto mažai kuo skiriasi. Esminė abiejų savybė – įdėmiai išklausyti. O išvadą pacientas paprastai pasidaro pats.

Daktare, aš – taikus žmogus, bet kodėl man nuolat sapnuojasi atominiai grybai ir vokiečiai?.. Aš grybauti neinu ir miške nesutinku nei vokiečių, nei prancūzų... Sakote, kalta šaltojo karo propaganda?..

Būdamas pionierius, dalyvavau mokyklos agitbrigados konkurse ir vaidinau amerikiečių bombą. Įsijautimas į vaidmenį, matyt, nebuvo toks jau didelis, nes tik dabar, po gerų dvidešimties metų, susapnavau, kad sprogau. Sakote, kvaila?.. Pasaulis dabar visiškai kitoks?.. Ne, daktare. Pasaulis koks buvo, toks tebėra. Išeikite grybauti – sutiksite tamsiame miške ir Hitlerį, ir Marytę Melnikaitę, net šuo tankistas pasipainios. Ir Griškevičių, raunantį specialiai jam pasodintus baravykus, rasite.

Ak daktare, pasakykite gi ką nors, ko aš pats nežinočiau. Bet jūs tylite susiraukęs, tarsi aš dėl to būčiau kaltas.

Kaip gaila, kad čia nėra mėlynosios kušetės. Esu tikras, ji mane suprastų.

Sekmadienis

Labas, brangute.

Kaip visada, atrodai puikiai. Tik tas nelabasis daktaras paliko ant tavęs nudrėbtą chalatą. Šalin, šalin tą žalčio išnarą!.. Nedėkok – aš suprantu, kad kenti, negalėdama pasakyti visko, ką galvoji apie daktarą ir jo psichoterapiją.

Tiek to. Nieko ir nesakyk.

Aš tik pridurčiau, kad psichoterapijos kabinetų užraktai kartais neverti savo vardo. Jeigu jau su paprastu visrakčiu gali įsibrauti į šitą sancta sanctorum, tai gal ir daktaro smegeninė neverta nieko geresnio?..

Ak mieloji, vienu metu aš itin gerai nusimaniau apie raktus, raktelius, laužtuvus ir spyneles. Tik šito niekam neišduok. Žmonės nesupras, kad viską darau tik iš begalinio vienišumo ir didelės meilės daiktams. Ateidavau su jais pasikalbėti į niūrias jų celes, butais vadinamas. Žmonės dėl to kažkodėl pykdavo. O juk aš neišleisdavau nei spintų, nei komodų į laisvę – pasiimdavau tik šiaip kokių niekniekių.

Ak saulele, visos teorijos šiame pasaulyje pritaikytos žmogui. Jeigu numiršta, tuoj pat įsikūnija į gyvulį. Kodėl ne į stalą?.. Ar tai jau nebebūtų reinkarnacija?.. Man regis, žmogus tokia tuščiagarbė būtybė, kad savo būtį visuomet nori išreikšti garsais, tegu ir visiškai beprasmiškais. Bet ar kiaulė gali pasakyti ką reikšmingo?.. O arkliai?.. Jie tik juoktis temoka. Kodėl niekas negeidžia tapti kušete?.. Tyla juk kartais protingesnė už garsus.

Pastaruoju metu dukart prisisapnavo tas pats sapnas. Sėdžiu karceryje, šis panašus į duobę, iškastą daržo vidury, ir mane grasina užgožti svogūnai, burokėliai ir šparaginės pupelės. Aplinkui ant įsmeigtų į žemę pagalių sumauti plastiko buteliai, barška, vos pasirodo koks smalsus kurmis.

Negi visa tai reikštų, kad ir aš esu svogūnas?.. Ir man lemtas tik bežadis vegetacinis ciklas?..

Nors tylėjimas – vertybė, jaučiu, kad absoliutinti šito nereikėtų. Ypač mano atveju. Juk supranti, brangioji, kalbančiam visada geriau, kai klausantys tyli. Ir kada tai ne svogūnai, o žmonės.

Dievulėliau... net šiurpuliukas nugara iš netikėtumo perbėgo. Negi būsiu atradęs žmogiškumą?.. Laimė tai ar nelaimė?.. Proto požymis ar beprotybė?..

Bet kokiu atveju – seansai nepraėjo veltui. O aš maniau, kad jau niekas nepadės. Ačiū tau, brangioji. Mano mėlynoji Džokonda.

Man vėl norisi veikti, norisi gyventi. Nutapysiu tavo atvaizdą ant banko durų – paliksiu apakusiems žmonėms tikrojo grožio atšvaitą. O už tai pasiimsiu, kaip visada, tik šlamančius menkniekius.

Gaila, kad daktaras nelaiko stalčiuose pinigų. Bet gal šitie odiniai aplankai ko nors verti.

Perduok, brangioji, jam nuoširdžius mano linkėjimus. Esu tikras – ateis diena, kai jis išgirs kalbant daiktus. Tada jo pasaulis pasikeis. Galbūt mes kada susitiksime. Tylioje ir ramioje vietoje, kur saulė, krintanti pro langą, padalyta į daug lygiašonių kvadratėlių. Ir niekas netrukdys mūsų jaukiam pokalbiui apie tikrąjį žmogiškumą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


34180. IVS2005-05-23 02:20
Aštuntadienis. Sveiki, visi, kurie sėdite odiniuose foteliuose po palme. Tiesa, po palme buvo išneštas į saulę ir gausiai palaistytas viskiu. Atrodė suglumęs, lyg saulės ir viskio kokteilis būtų jam ne toks skanus, kaip atsuktuvas, kurį gerdavo, kai dar gyveno Babelio palėpėje, bet tai jam nesutrukdė maloniai nusnūsti. Sapnavo, jog užsirūstinę antropomorfiniai dievai neišgirdo maldų ir neatsiuntė dvasinio peno. Po palme kliedėjo per miegus: Šatėnai, Mėlynieji puslapiai, broliai ir seserys... Šventoji nemo dvasia, gelbėkit - pats prabudo nuo savo šūktelėjimo. Griebė šukas. Šuktelėjo per plaukus. Pradėjo mąstyti. Ką sumąstes, davė kitiems paskaityti ir permanyti.

34187. bagadzelnios žinios2005-05-23 11:22
Gandas, kad personalas sumaištavo prieš vedėją,pasiekė ir kleboną. klebonas visas sušaukė ir pasakė, kad jei nesusitaikysit, tai aš uždarysiu bagadzelnią ir visos liksit be darbo. vedėja baisiai nusiminus, kiekvienam sutiktam bėdavoja, kad visi prieš ją

34195. St. Antonio2005-05-23 20:08
toks nieko kūrinėlis, ištraukom paskaičiau...sapnus galima būtų kiek "paoriginalizuoti"...kita vertus, gal jie ir turi būti tokie banalūs...iš kasdienybės.

34211. Ada2005-05-24 05:51
Boooriiiiing!!!!!!

34250. shpokele :-) 2005-05-24 18:46
na, astuntadienis zavi..:)o pats tekstas, drisciau papriestarauti Ados nuomonei, tikrai nenuobodus, o greičiau tai-kūrinys, pasižymintis atviru ir pritraukiančiu pasakojimo stiliumi bei parodantis itin svarbias kasdienybės detales(st.antonio..)

34473. alisa2005-05-28 21:44
išradingas, stilingas ir įdomus kūrinys

37134. dalgis2005-07-01 18:43
geriausias textas visam numeryy!!!!!!!

37146. IVS2005-07-02 01:18
Dalgi, pasislink, aš irgi noriu ant Mėlynos kušetės :)

37149. nemo2005-07-02 11:13
Gerai, gerai, as jusu isklausysiu...

Rodoma versija 37 iš 38 
14:49:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba