ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-21 nr. 749

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (338) • JAMES W. EARL. Skaityti savo malonumuiJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Viskas parduodama (12) • RYTIS RADAVIČIUS. Varvekliai ant fortepijono stygųMARK STEYN. Prarastas tikėjimasSu filosofijos profesore RITA ŠERPYTYTE kalbasi Jūratė Baranova. Filosofinė nihilizmo diagnostikaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vėjo dievo veidai (2) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSIMON REES. Veidų medžioklės estetika: ŠMC paroda "Populizmas" apie šlovęLIDIJA ŠIMKUTĖ. Mėlynas vėjasMYKOLAS SLUCKIS. KuždesiaiAURELIJA JUODYTĖ. Vizualumo efektai žiniasklaidos pranešimuose (15) • BRONIUS LAZDYNAS. Tragiško likimo rašytojasJONAS TRINKŪNAS. Žiūrai – dainuojanti DainavaJONAS KIRVELIS. Mėlyna kušetė (9) • JURIJ MAMLEJEV. Auksiniai plaukai

Vėjo dievo veidai

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Dainius Razauskas. Vėjūkas. Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg). V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. 203 p.

Indoeuropiečių Vėjo dievas yra galinga figūra, stovinti pasaulio centre ir jungianti jo kampus; hetitų Vėjo dievas ir jo sutuoktinė įvairiais pavidalais buvo pagrindiniai karalystės dievai; Indijoje Vaju šlovinantys himnai persunkia "Rigvedą"; Irane Vėjo dievas, tarsi ir skildamas į gerąjį ir blogąjį pavidalus, yra bene svarbiausia individualios eschatologijos figūra. Su laiku kosminis Vėjo dievas patiria transformacijų, dažniausiai ne tik jį nužeminančių, sumenkinančių iki įvairių vėjopačių, vajugų, bangpūčių, bet ir perkeliančių į demonologijos sritį. Dažnas dievas patiria tokių transmutacijų. Bet, kaip rodo Dainiaus Razausko rekonstrukcija, retas dievas tuo pačiu vardu ir veidu (veidais) taip simptomiškai veda keliu, atskleidžiančiu indoeuropiečių mitologijų giminystę, o lietuvių atveju svarbiausia, kad ta kelio atšaka labai stipriai susieja būtent lietuvių ir iranėnų Vėjo dievo pavidalus; pasakyčiau, kad nėra artimesnių pavidalų nei lietuvių ir Irano arijų bei iranėnų (skitų, alanų / osetinų) Vaju / Vatos etc. įvaizdis.

Indoeuropiečių Vėjo dievas yra vienas archajiškiausių dievų, ir jis sieja gyvybę kosmose ir žmoguje, Vėjas turi galių ir įkvėpti gyvastį, ir ją sunaikinti; iš to atsiranda dvilypė Vėjo vaizdavimo tradicija – jis arba skyla į gerąjį ir blogąjį Vėją, arba tiesiog tampa nesutramdomai savavalis ir galingas; netgi zoroastrizmo (žinia, vėlyvojo) tekstuose jam lenkiasi pats Ahūra Mazda, jam užmigus ar papūtus priešpriešiais stoja mirtis, individuali ar kosminė (plg. p. 32–33). Individualioje eschatologijoje, kur per sielų tiltą einančias vėles gerasis Vėjas palaiko, šviesdamas žibintu, o blogasis nupučia nevertąsias, lietuviški ir iranėniški sutapimai pažodiniai; galima pacituoti autorių, atsekantį didelį, tačiau aiškiai koncentruotą kosminių ir eschatologinių įvaizdžių bloką: "Iranėnų "gerasis Vėjas" pučia iš rojaus – lietuvių irgi, nes rojus yra "rytų šalyje", kur aušta aušra, arba auštra, ir iš kur pučia aušros vėjas auštrinis; abiejose tradicijose kalbama apie siaurą pavojingą tiltą, per kurį tenka eiti vėlei; mums šiuo atveju svarbu, kad ir osetinų mirusiųjų pasaulyje minimas siauras "kaip ašmenys ten tiltas iš plauko", ties kuriuo vienos vėlės nukreipiamos į "rojų", kitos – į "pragarą"; abiejose tradicijose nusidėjėlio vėlę grasina nupūsti į pragarmes baisus piktas Vėjas, vadinamas tuo pačiu indoeuropietišku vėją žyminčiu žodžiu; mūsų atveju juoba neišleistina iš akių tai, kad osetinų vajugas [...] saugo mirusiųjų pasaulio vartus ("Mirusiųjų geležinius vartus tau vajugas atvers" [...]), o lietuvių Vėjas kaip tik stovi prie rojaus, į kurį mėgina patekti mirusiųjų "dūšios", vartų (Prie rojaus vartų stovi du milžinu: Aušta, kursai šviečia kelią einantiems į rojų, ir baisiausis didžgalvis, storlūpis Vėjas) – p. 36–37. Ir tai, matyt, ne tipologinės, o genetinės sąsajos, kildintinos iš konkretaus iranėniško-baltiško lizdo – arba difuzinės, nes osetinai – senųjų alanų palikuonys, o patys alanai šiauriniu sparnu lietėsi ar savo orbiton buvo įsukę kai kurias baltų gentis, kaip anksčiau tose žemėse gyvenę skitai. Šio tilto ir dviejų Vėjų motyvo tėvynė, matyt, yra ikizoroastristinis Iranas, tačiau jį nuo baltų masyvo visada skyrė iranėnų konglomeratai, tiesiogiai priartėjantys prie baltų, – kimerai, skitai (gal iš dalies masagetai), vėliau alanai.

iliustracija

Apskritai galima kelti klausimą, ar mitologiniu požiūriu tarp baltų ir Irano kada nors buvo tarpas, tas tarpas skyrė ar jungė ir ar tai nebuvo vienas mitologinis masyvas nuo pat Herodoto aprašytosios epochos ir, tikėtina, dar anksčiau. Bent jau D. Razausko atsekama Vėjo dievo grandinėlė tokią prielaidą kelti įgalina ar netgi verčia.

Dėl mitologinės ir filologinės kompetencijos autorius gali atsekti Vėjo dievo – ar sudemonėjusių jo palikuonių ir giminaičių – sklaidą graikų, slavų, Indijos arijų, skandinavų, finougrų ir kitose mitologijose, daugiausia dėmesio jis skiria vis dėlto jo atkakliai persekiojamam osetinų / alanų Vajukui. Šis, kaip ir kiti Vėjo dievai, susiejamas su tradiciškai populiariausiais ir lietuvių tautosakai gerai pažįstamais motyvais – su velniu, vėlėmis, Vėju su viena akimi, Vėju milžinu, Vėju su geležiniu lanku ant galvos, vėju kaip slibinu ir pan. Autorius prieina prie įdomios ir pagrįstos išvados: "Žinoma, vėjas, vėjo sūkurys ar viesulas ir, antra vertus, vėlės, velnias, milžinas, slibinas – tai savarankiškos mitinės būtybės. Vis dėlto jų požymiai akivaizdžiai sudaro gerokai susikertančias aibes, taip sakant, ir toje sankirtoje iš pirminio iranėnų "blogojo" vėjo ar vėjo demono laisvai galėjo išsirutulioti osetinų mirusiųjų pasaulio vartininko, pikto milžino vajugo paveikslas. Todėl, bent jau sprendžiant iš pasitelktos medžiagos, jo palyginimas su lietuvių vėjo demonu, ar "bloguoju" vėju, išties neatrodo be pagrindo" (p. 114).

iliustracija

Žinoma, ši išvada mus vėl neakivaizdžiai mesteli link genezės klausimo – kodėl būtent osetinai, alanų palikuonys, ir lietuviai, pasak Erazmo Stelos, tie patys alanai, atėję čia Tautų kraustymosi laikotarpiu. Jeigu legendos gali ir klysti, galima prisiminti patikimą Ammianą Marceliną, kurio IV a. alanų šiaurėje minėtos baltiškos gentys priskiriamos tiems patiems iranėnams, alanams. Bet tai klausimas, kaip ir didžioji etnogenezės klausimų dalis, be atsakymo.

Mitologiniu požiūriu ši "susikertančių aibių" sistema (beje, taikliai įvardyta) savo ruožtu sviedžia į kitą problemą. Mat dažnai mitologai prisispyrę aiškinasi, "kas iš ko", o giliau pažvelgus reikėtų kalbėti apie kaip galima platesnes sekas ar sėkmes ir kompleksus, atsišakojimus, hierarchijas, apie tai, kad nėra ko nors pirmesnio jose.

Vėlė iš velnio ar atvirkščiai? Klausimas gal ir nekeltinas. Tai vieno komplekso dariniai, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms pereinantys iš vėjo į milžiną, iš milžino į slibiną ir atgal į vėją? Gal turėtume aiškintis ne "kas iš ko kyla" ar "kas už ko slypi", o kitaip – kaip veikia kompleksas. Atskiras fenomenas gali būti aprašomas ne per save ar ne vien per save, bet per kitus ar kitų fone. Ir būtinai toks aprašymas – jei tik nepritrūksta kompetencijos – pereina į ilgą fenomenologinį kalbėjimą, kuris atskleidžia tiesą ar jos matymo būdą ne per griežtą pozityvistinę tezę, o per patį sampynų narpliojimą. Ilgą kalbėjimą kaip metodą, jeigu leisime sau kiek šyptelėti. Bet ar yra kitas?

iliustracija

Trečias blokas, kuriame D. Razauskas su jam būdinga įžvalga atranda paralelių lauką netikėtoje vietoje, – tai skyrius apie "Vėjo vėliavą". Čia M. Pretorijaus XVII a. pabaigoje aprašyto marių dievo Bangpūčio ar Bangpučio mitologinėje aplinkoje ir jo atvaizde autorius atranda paralelių, kurios jam leidžia, remiantis gaidžio, dviejų veidų, statinaitės, žuvų simbolika, teigti, kad Bangpučio / Vėjopačio mitologinė aplinka ir vaizdavimo tradicija bemaž tiesiogiai atsispindi vėjarodžiuose, vėtrungėse atvaizduotose angelų figūrose (p. 138 ir t., taip pat iliustracijos p. 181 ir t.). Iranėniškąjį blogąjį Vajuką autorius atranda ir lietuviškoje medžiagoje, konstatuodamas jį esant neigiamą, "blogąjį" vėją, Vėjuką, kurio mitinis paveikslas aiškėja kad ir vėjarodžiuose ir kitoje su piktuoju vėju siejamoje mitinėje medžiagoje (p. 166). Na, o toliau jau kita kalba – apie skitų ir baltų paribio problemas ir apskritai, ar iš savo protėvynės Ukrainos ir pietų Rusijos stepių kadaise į Europą, Indiją ir Iraną įsiveržę arijai taip ir paliko tuščias žemes ir ar skitai, kimerai nebuvo tie patys arya, kurie liko savo vietose. O baltai? Buvę šiauriau iranėnų visais istoriniais laikais?

Ir čia neapsieisime be skitų klausimo, taip pat tų skitų kilmės teorijų, kurios galiojo antikoje. Pasak Herodoto, skitų įsiveržimas iš Azijos tėra viena teorijų apie šios tautos kilmę; patys skitai save laikė seniausiais Šiaurės Pajuodjūrio gyventojais, o savo protėvį Targitają – Dzeuso ir Boristenio, t. y. Dniepro, dukters sūnumi. Pastarasis gyvenęs tūkstantį metų prieš Darijaus žygį į Skitiją, t. y. apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Kaip cituodamas, komentuodamas ir pratęsdamas žymų osetinų, alanų ir skitų tyrinėtoją M. Abajevą teigia D. Razauskas, "tarp mūsų aptiktų skitų-europiečių mitologinių bei kalbinių ryšių esama ir tokių, kuriems istoriškai pateisinti tenka remtis iranakalbių genčių Rusijos pietuose pirminiu autochtoniškumu", o iranėniškų elementų judėjimų šiose teritorijose buvo ne vienas, ir skitai čia atsirado ne pirmieji iš iranėnų; prisiminus tai, kad finougrų kalbose esama iranėniškų elementų, o "Rigvedoje" išliko Volgos pavadinimas (ved. Rasa), galima daryti prielaidą, jog būtent Rytų Europoje būta iranėnų bei arijų tautų protėvynės. Atitinkamai "ne skitai atėjo iš Azijos, atskilę nuo likusių iranėnų, bet, priešingai, likusios [indo]iranėnų gentys į Indiją, Persiją bei Vidurinę Aziją pasistūmėjo iš Pietų Rusijos – iš dalies per Kaukazą, iš dalies per šiaurinę Kaspijos jūros pakrantę į Okso bei Jaksarto baseiną. Skitai kaip tik ir buvo ta iranėnų tauta, kuri pasiliko savo tėvynėje Rusijos pietuose ir daugelį amžių išlaikė kontaktus su kitomis Vidurio ir Rytų Europos tautomis", atitinkamai šiomis idėjomis remiasi teorija, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi ne kur kitur, o Pietų Rusijos stepėse, šiauriniame Pajuodjūryje (p. 167–168).

iliustracija

Norėtųsi, užbėgant už akių būsimiems tyrinėjimams ir hipotezėms, pasakyti kai ką nuo savęs. Juk dabar galima formuoti požiūrį, kad tokia pati arijų atšaka, tik pasukusi ne į Indiją ar Iraną, o į šiaurę, yra ir baltai. Arba, galimas dalykas, ne tiek pasukusi, kiek likusi arya šiauriniame sparne. Ir tokiu atveju visi baltiškieji kalbiniai ir mitologiniai archaizmai sąlygoti to, kad mūsų protėviai paprasčiausiai "liko vietoje" kaip ir skitai arba pasistūmėjo labai nedaug, ir tie iranėniški sutapimai, kuriuos ir man su nustebimu yra tekę šen bei ten konstatuoti, yra ne tautų ir genčių kelionių rezultatas, o padarinys to, kad stebime šiaurinę ir pietinę tos pačios arijų protėvynės nuoskalą. Taigi ne kontaktais, o autochtoniškumu viską galima aiškinti?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109353. aukse :-) 2008-02-06 18:34
bet galetu buti apie vejo legenda

Rodoma versija 29 iš 30 
14:49:25 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba