ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-22 nr. 677

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Maskva (67) • KASPARAS POCIUS. Kitokio scenarijaus jėga (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraštis monitoriuje (44) • CHARLES SIMIC. Amerikiečių poetasKAREN HORNEY. Kultūra ir neurozė (10) • Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (18) • VIKTORAS LIUTKUS. Norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu (10) • CHRISTOPH KLIMKE. Kūnų ir daiktų šventumasMARIJA JURGELEVIČIENĖ. Tikra mergaitė (29) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Moteriškosios reprezentacijos A. Žagrakalytės poezijoje (22) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (10) • VYGANTAS VAREIKIS. Samsonas Gazoje (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pinigus ir meilę sunku paslėpti (9) • Mielieji skaitytojai! (41) • Laiškai Sau ir Kitiems (140) •

Kūnų ir daiktų šventumas

CHRISTOPH KLIMKE

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pier Paolo Pasolini

1975 metų spalis. 25-erių metų fotografui Dino Pedriali paskambina Pieras Paolo Pasolini. Abu susitinka ir važiuoja iš Romos į Chia pilį, į naują italų rašytojo, režisieriaus ir dailininko darbo buveinę. Pasolini rašo romaną "Petrolio" ir kuria naujus kino projektus. Juos, kaip ir visus jo darbus, laimėjimus, suklydimus, utopijas ir pralaimėjimus, persmelkia viena pagrindinė tema: tiesa, kūnas, svetimas. Atsiranda daug fotociklų: "Vieta, kurioje jis būtų mielai gyvenęs", "Roberto Longhi", Pasolini piešia ir tapo, dvi, atliktos dieną ir naktį, aktų fotoserijos. Pedriali fotografuoja Pasolini pro langą. Medžiai atsispindi lange. Kambaryje ant lovos sėdi nuogas vyras su knyga.

Šios nuotraukos per kelias savaites po Pasolini nužudymo jo artimiausių draugų (Lauros Betti, Alberto Moravios) pavedimu turėjo būti sunaikintos. Jomis Pasolini norėjo šokiruoti ne siekdamas meninio narciziškumo, o dėl motyvuotų paskatų, reikšmingų visai jo kūrybai: sukelti žmonėms nerimą, nes tiesa šokiruoja. Pasolini suprasti galima tik žvelgiant į jo darbų visumą: lyriką, prozą, dramaturgiją, eseistiką, polemiką, kiną, politinę kovą dėl kitokio, svetimo, pavergto, prisitaikiusio prie pragmatiškos visuomenės suvaržymų arba juose prapuolusio individo. Kai kaupiasi žinios, daugėja ir suvaržymų. Pasolini siekia didesnio pasitikėjimo mene ir per meną. Už mados, jo manymu, visuomet slypi kūnas, kuris kažko nori.

Archajiškumas, poetiškumas slypi paslaptingame kode, kurį atskleidžia Pasolini. Jis kalba apie parodymą: tokie jo paveikslai, filmai ir tekstai. Peteris Kammereris viename tekste rašo: "7-ojo dešimtmečio pradžioje Pasolini kūryba įgavo naują ypatybę – pranašystės". Be abejonės, tai tiesa. Pasolini cituoja Dantės "Pragaro" XXX giesmę: "Kaip tas, kas lekia prarajon sapnuos", neminėdamas kitos eilutės – "ir nori, kad tai būtų sapnas grynas". Toliau Kammereris klausia: "Ar čia, pasisavinus eilutę, [...] kalbama apie pranašystėms būdingą ir Pasolini siekiamą manipuliaciją?" Tokie yra Pasolini eskizai ir tapyba – sapno išraiška, kuri metams bėgant išsipildys. Pirmieji nutapyti gamtovaizdžiai turi de Pisiso jėgą: jie niūrūs, tačiau perteikia viltingą pasaulio vaizdą. Šventąjį Sebastijoną Pasolini tapo kaip nepažeistą stebuklo alegoriją. Viename iš ankstyvųjų autoportretų jis laiko įsikandęs gėlę, kitame taip pat laiko įsikandęs gėlę, stovi priešais piešinį (paveiksle), kuriame pavaizduotas tupintis jaunuolis, žvelgiantis savo dailininkui per petį. Šie paveikslai sapnuoja "ir nori, kad tai būtų sapnas grynas". Tapybinė fantazija dar uždara ir nesiveržia tolyn. Pasolini laikosi savojo dialekto, kuris jį ribojo, bet kartu ir gelbėjo.

Jis nebuvo tapytojas, net jei jo draugas Giuseppe Zigaina nori mus įtikinti, esą Pasolini tapyboje glūdi mirties troškimo suformuotas kultinis misticizmas. Zigainos knyga "Pasolini ir mirtis", kaip ir daugelis kitų knygų apie Pasolini, padeda atsirasti legendoms ir menininko įvaizdžiui, menininko, kuris išskirtinai ieškojo atvirumo, todėl kėlė grėsmę ir pats buvo pavojuje.

"Kaip tas, kas lekia prarajon sapnuos" – ši frazė Zigainai būtų tapusi Pasolini kūrybos raktu. Jis klysta. Jo bandymas Pasolini tapybą aprašyti kaip menišką alchemiją gana spekuliatyvus. Žinoma, Pasolini galėjo susieti psichinį ir alcheminį procesus bei jų simboliką, kaip tai formuluoja C. G. Jungas. Tačiau Zigainos atliktos Marios Callas portretų, Pasolini pamėgtos Pontormo raudonos spalvos, pranašavimo mitų analizės ir pagaliau skyrius "Laisvė pasirinkti mirtį" knygoje "Pasolini ir mirtis" lieka nesusietos į visumą dalys, ir todėl šis meniškas darbas neatskleidžia pazoliniškų tikrovių. Vis dėlto Pasolini paveikslai yra kupini gyvenimo troškimo.

"Nepaisant kosmopolitinės Longhi visa apimančios esaties, [...] mano tapyba yra tarmiška: tarmė kaip "poezijos kalba". Išrinkta, mįslinga: medžiaga žmogaus sielos buveinei. Kai aš tapau, dar jaučiu daiktų šventumą", – teigia Pasolini. Bešaknis menininkas ieško savo krypties XVI a. tapyboje ir naudoja ją savo darbe. Tik eksperimentiškumas, praeinamumas gali būti adekvatūs visuomet kintančiam ir konkretizuojančiam tapatumui. Pasolini piešia natūralistinius portretus ir kaip intelektualas panyra į visai kitą sritį, į valstietišką pasaulį. Tai Pasolini tapybos pradžia. Man labiau patinka Pasolini skeptikas, kuris savo darbuose atskleidžia meninį meistriškumą: staigiais potėpiais, beveik prabėgomis jis perteikia susimąstymą, pasinėrimą. Šiems paveikslams būdingas kūniškumas, padiktuotas medžiagos, tapybos stiliaus, taip pat tempo ir abejonės. Linijos, kaip teigia Cy Twombly, "ne iliustruoja, bet įgyvendina savitą pojūtį". Pasolini tapyba yra ženklų ieškojimas, utopinė archeologija, bet visuomet ir "bandymas kontaktuoti".

Pasolini linksmai tapo medžiagas, žemuoges, vynuoges, rašalą, žoles, lapus, bet jo piešiniai tampa vis asketiškesni. Iš pirmųjų jo darbų išsiskiria jaunuolių portretai. Pasolini perteikia jų kūniškumą ir tiesų į stebėtoją įsmeigtą žvilgsnį. Jie kuria energingą pazoliniškos utopijos įtampą, tarsi jaunystė būtų kūniška opozicija ir išvykimas į pakeistą, geresnį pasaulį. Pasolini jiems suteikia klaidingą, bet savitą intelektualų požiūrį ir paveikslai įgauna jėgą, kurios – kaip patyrė jis – jaunuoliai niekados nenori demonstruoti.

Günteris Minasas esė "Freska didelėje sienoje" įrodinėjo, kad tapyba svarbi Pasolini filmams. Pasolini pas Longhi studijavo renesansą ir atrado Masolino, Masaccio ir Piero della Francescos giminiškumą Carlo Carrą, Giorgio Morandi ir de Pisisui; apie tai jis parašys disertaciją. Ankstyvuosiuose jo eilėraščiuose ir tekstuose iškyla Pontormo ir Bonnard’o (filmuose Pasolini naudoja Pontormo spalvų gamą ir Bonnard’o apšvietimą). Koplyčioje su draugais Pasolini nuvalo XIV a. galbūt Giotto mokinių tapytą freską. Čia dar yra "daiktų šventumas".

Turbūt Pasolini labai vertino XVI a. tapybą dėl to, kad tuose paveiksluose išreiškiama individo skausmas ir atitrūkimas nuo savo šaknų. Menininkas nebetapo jokių didelių visuomeninių scenų, meno kūrinys tampa vis privatesnis, nes chaose jis siekia savitą tapatumą apsaugoti nuo svetimumo, sunaikinimo, neutopiškumo. Autoportretai parodo jį sykiu kaip narcizišką ir protestuojantį menininką, kurio prieštaringumas taps Aš programa. Ankstyvieji piešiniai šiek tiek atspindėjo skurdą prarasto valstietiško pasaulio, kuriame aišku, kas kam priklauso, o van Gogho citata "gėlė lūpų kamputyje" parodo didėjantį sielos veidrodžio trapumą. Visuose meniniuose darbuose pozos išlieka individualios, antra vertus, labai prieštaringos, tačiau gyvenimo pabaigoje Pasolini individo pozityvias galimybes paneigia.

1950 m. prasideda jo naujas gyvenimas, taip pat ir naujas paveikslų pasaulis. Roma, naujas trečiasis pasaulis, rojus ir pragaras tarp skurdo ir amžinybės: apgyvendintas ir kupinas judėjimo muziejus, kurį Pasolini bando užfiksuoti savo tekstuose. Čia jis pasinaudoja renesanso ir manierizmo formomis. Tradicijos praradimas verčia jį ieškoti identiteto. Pasaulį jis atranda komponuodamas pasijas. Krikščioniškoji ikonografija virsta slapta jo filmų "Akatonė", "Mama Roma" arba "Varškė" priemone. Filmams "Žemės vaizdas iš Mėnulio" ir "Kas per debesys!" Pasolini nerašo scenarijaus, bet piešia komiksus. Pasolini nesiekia tapyti, jis savo žinias naudoja kaip meninį giminiškumą arba iki-rašymą, tarsi tolesnį tapymą. Taigi visa jo kūryba yra viena freska, galų gale romane "Petrolio" sutirštėjanti mamuto fragmente, kaip Pergamo altoriuje, kurio figūrų žvilgsniai, judesių dinamika ir šiandien yra nepakartojami. "Su dešiniaisiais jis savo tekstą piešė auksiniam fone, brangiai, intymiai, tuo tarpu su kairiaisiais didelėje sienoje pateikė freską, XX a. freskų ciklą, filmą" (Günter Minas). Tas pats galioja ir jo tekstams.

"Jeigu medžiaga supaprastinama ir tampa tiek prieinama, kad net nebesipriešina, lyg grynas plastikas, iš kurio galima padaryti kokią nori formą, vadinasi, ją apdoroja tikro rašytojo rankos", – rašo Pasolini labai vertintas Sigmundas Freudas. "Salo, arba 120 Sodomos dienų" taip pat yra dirbtinis ir griežtas rašytojo filmas, kuriame menas, paveikslai fašistų užgrobtoje viloje tapo negyvais eksponuojamais fragmentais, stipria kultūros pesimizmo išraiška.

Pasolini eilėraščio "Pranašystė" strofas galima užrašyti kryžmai. Nukryžiuotasis yra mėlynakis Ali, tipiškas protagonistas, svetimas šiam pasauliui. Klajoklis Pasolini nusivilia, suvokęs, kad žmogus nesipriešins. Tačiau vis tiek jį žavi svetimas. Įspūdingi jo 1969 m. paveikslai "Uolienos po pilku dangumi". Čia spindi tik pluta arba smėlio apnašos, žmonių figūrų nėra, tačiau, kaip ir Anselmo Kieferio kūriniuose, drobė virsta plėvelės formos pluta.

Pasolini brendimo procesas veda nuo idiliškų užuomazgų iki juodų vaisių, kurie vis dėlto turi ateitį. Pasolini lieka aktyvus pasaulinis kūrėjas. Romane "Petrolio" jis atsisakė meninės miesčioniško de Sade’o kritikos ir ant tūkstantmečio ribos nutapė "pasaulio paveikslą paveikslų pasaulyje" (John Berger). Būtent Pasolini aistra, įniršis, nuovoka, linksmybė byloja apie jo ištikimybę pakylėtumo idėjai.

"Širdį man traukia giedot, kaip naujus pavidalus gavo žemiški kūnai", – pradeda Ovidijus "Metamorfozes". Ir šalia viso romano "Petrolio" skeptiškumo kalbama: "Ir staiga pasigirdo giedojimas". Elias Canetti pavadino Kafką didžiu "jėgos ekspertu". Tokios yra ir Pasolini aprašytos, nufilmuotos ir nutapytos figūros. Jos svetimos, neturinčios orientacijos, tai klajokliai, kuriems jis paveiksle suteikia protestuojančiojo jėgą ir šviesą. Literatūra ir kinas pasakoja pamažu, o paveikslas šlovina praeities, dabarties ir rytojaus, prieštaravimų, sugebėjimų ir suklydimų vienalaikiškumą. Pasolini niekad ilgai netapydavo savo paveikslų, o ieškodavo staigaus įkvėpimo, ir tai jam iš principo pavykdavo. Eilėraštis, Pasolini meninio kelio pradžia, atsiranda panašiai. Paveikslas ir eilėraštis išlieka per visą Pasolini gyvenimą – greta polemikos, prozos, kino ir vis agresyvesnių procesų prieš jį – ramesnio prieglobsčio sritis.

Čia iškyla tas, kuris fiziškai patyrė, kas yra skandalas ir kad dėl žmogaus gyvenimo vertės visada sukeliama per mažai triukšmo. Kas atkakliai prieštarauja prieš žiaurų normalumą, konformizmą, tamsumą, prieš fizinę ir kalbinę priverstinę misiją ir jėgą, tas, meilės ir rizikos nepripažįstančios visuomenės manymu, yra "skandalingas", kaip ir Dino Pedriali sukurti aktai.

Pasolini tome "Barbariški atsiminimai. La Divina Mimesis" po giesmių yra nuotraukų dalis, pavadinta "Pageltusi ikonografija (skirta fotografiniam eilėraščiui)": daiktų, rašytojų, intelektualų nuotraukos, studentų demonstracijos, senos moterys, jaunuoliai, partizanai, Gramsci karstas, skulptūra "Krikštas" iš Pasolini filmo "Evangelija pagal Matą", jo tėviškės bažnyčios aikštė ir pagaliau afrikietiškas peizažas: grupinis portretas apleistų vaikų, kurie tarsi suaugusieji stovi draugėj, bet kitaip nei suaugusieji atrodo tam, kuris padarė šią fotografiją, tam, kuris ją šiai knygai surado, ir tam, kuris nepriklausomai nuo laiko ir vietos ją skaito. Pasolini pavaizduoti kūnai buvo ir yra iškalbingi.

"Kai aš apsižvalgau – Gravenos upės vaga, platus upės vingis tarp rūdžių spalvos kalvų, kur jau užuodžiamas Arnas, niūri, žiemos saulėje susigūžusi giraitė, tokia Soffici proza man yra kažkas nuo seno pažįstama [...]. Kartu ji pažadina manyje stiprų ir nepalaužiamą troškimą tapyti, primena apie mano paveikslus, kuriuos nutapiau tarp 1939 ir 1940 m. (Kai girdžiu pasažą, kuriame Soffici aprašo, kaip tapomas paveikslas Osteria prietemoje, tarp lošiančių kortomis medkirčių, lauke šlamant lietui, aš apsvaigstu nuo liūdesio.)" Apie šį liūdesį pasakoja Pasolini 1967–1970 m. nutapyti Callas portretai. Čia jo Medėja yra ne tik dainininkė, aktorė ir modelis, bet ir pats įsikūnijimas. Tai, ką Pasolini užrašė nedatuoto paveikslo pavadinime: "Pasaulis manęs nebenori ir to nežino", sukrečiančiai atsispindi kelias dienas prieš Pasolini nužudymą Dino Pedriali sukurtuose aktuose. Pasolini gyvena ir dirba priešindamasis istorijos ir sielos sunaikinimui. Preciziškas švaistūnas, miško vaikas, kvailys – laisvai pasirinkta jo paties misija.

Pasolini tapyba ir piešiniai daugiausia atsirado atsitiktinai. Ginčas su vaizduojamuoju menu jam buvo gyvas, nes Pasolini meniškai atgaivino jį savo filmuose ir knygose. Kita vertus, Pasolini niekada neieškojo polemikos nei tapydamas, nei piešdamas. 1975 m. savo draugui Pedriali jis pasakoja, kad nori vėl daugiau tapyti ir turbūt, jei būtų buvęs tapytoju, būtų galėjęs gyventi laimingiau. Apie šią laimę pasakoja Pasolini paveikslai.

Italų visuomenė Pasolini paskelbė priešu, kaip ir jo meną, parašytus ir nufilmuotus paveikslus. Jo tapyba tapo žinoma tik po jo mirties. Tačiau Pasolini stebinti ir pasakojanti akis, negailestinga kitiems ir sau, išliko teisinga. Skandalas dėl Dino Pedriali nuotraukų parodo ne tik tai, kaip regresuoja "tolerantiška" visuomenė, kuri vis privalo tokia pasirodyti, bet ir tai, kad tapybiškai rašantis didis XX a. menininkas, kai nebegali priešintis, pomirtiniu nekrologu arba piktnaudžiavimu yra "nužudomas" savo artimų draugų. Pasolini kūryba protestuoja. Jo paveikslams nereikia rėmų, jie nori jaudinti ir jaudina. Skeptikas Pasolini tikėjo tuo, ką Botho Strausso rašo apie vietą ir liniją: "Aš vėl ten, / Kur niekad nebuvau. / Niekas yra kas kita nei nebūti. / Ant pusiau padalyto stalo, ant languotos / Vaškuotės yra stiklinė, / Joje niekad nieko nebuvo. / Viskas išliko, kaip / Aš niekad neišėjau".

"Kunstforum. Kunst und Literatur", I. Bd. 139, Dezember 1997-März 1998

Vertė Vilma Gudžiūnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 22 
14:49:11 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba