Išsivadavimas pagal Osho

Pabaiga. Pradžia Nr. 42

Judėjimo istorija II. Rajneeshpuramo eksperimentas

Grįžkime prie judėjimo istorijos, kur Osho palikome keliaujantį į JAV.

Rajneeshui išvykus į Ameriką, jo naujai paskirta sekretorė Sheela Silverman, tarp sanjasinų žinoma Ma Anand Sheelos vardu, ėmėsi iniciatyvos įkurti Rajneesho sekėjų koloniją Amerikoje. Rajneeshas nebuvo itin entuziastingai nusiteikęs, bet Sheela siekė savo: Oregono valstijoje netoli Antelope miestelio ji nupirko 26 tūkst. ha fermą už 5,75 mln. dolerių.

Finansines problemas Sheela sprendė pajungdama viso pasaulio Rajneesho sekėjų centrus: visas šių centrų pelnas buvo skiriamas Rajneeshpuramo statybai. Sheelai pradėjus kontroliuoti judėjimas tapo labiau autoritarinis. Oregone šimtai sanjasinų dirbo siekdami įgyvendinti jos svajonę: iškilo ištisas miestas su parduotuvėmis, didžiule sale, kavinėmis, viešbučiu, oro uostu, išplėtota irigacine sistema. Rajneesho nepasitenkinimui numalšinti Sheela skyrė daug jėgų: aplink jo naująją rezidenciją įveisė sodą, prižiūrėjo vis didėjančią jo rolsroisų kolekciją. Naujasis miestas buvo įregistruotas 1982 m.

Tačiau sunkiausiai naujajai bendruomenei klojosi santykiai su vietos gyventojais. Sheela, atrodo, visai be reikalo konfrontuodavo su vietos valdžia ir gyventojais. Kai 1983 m. ties Rajneeshpuramo viešbučiu sprogo bomba, ašramo gyventojai pradėjo rengtis galimam ginkluotam pasipriešinimui, komunos policija praėjo specialius mokymus.

Sheelos vadovavimas pamažu darėsi vis labiau autoritarinis: kadangi Rajneeshas prieš išvykdamas iš Indijos buvo paskelbęs, kad nebeskaitys paskaitų ir tik tylės, Sheela tapo vienintele jo valios reiškėja. Ji įvedė griežtas taisykles komunoje. Paskelbusi tariamą Rajneesho perspėjimą, kad netrukus du trečdaliai pasaulio gyventojų mirs nuo AIDS, ji pakeitė ir iki tol buvusį labai laisvą seksualinių santykių reglamentavimą: turėti keletą seksualinių partnerių buvo neberekomenduojama, uždrausti analiniai ir oraliniai lytiniai santykiai ir bučiuotis, liepta lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais ir vienkartinėmis pirštinėmis. Siekdama Rajneeshpuramui palankia linkme nulemti vietos rinkimus Sheela, tariamai rūpindamasi gyvenimo nuskriaustaisiais, liepė pakviesti į Rajneeshpuramą benamius ir įkurti globos namus, tačiau vėliau, vietos teismui nusprendus, kad šiems žmonėms teisė balsuoti neturi būti suteikta, ji juos išvežė į Portlandą ir paliko be pinigų ir vietos apsistoti. Siekdama apsisaugoti nuo sąmokslų ir visiškai kontroliuoti Rajneeshpuramą Sheela įtaisė klausymosi aparatūrą ne tik savo oponentų, bet ir paties Rajneesho apartamentuose. Konfrontuodama su valdžia ji apkrėtė dešimties barų maistą salmonelėmis, todėl 100 žmonių susirgo ir 40 iš jų atsidūrė ligoninėje; taip pat ji bandė nunuodyti su judėjimo ekspansija kovojusį vietinį prokurorą. Šie veiksmai visiškai destabilizavo padėtį. Stiprėjant konfliktui Sheela 1985 m. rugsėjį su 15 bendražygių pabėgo iš ašramo, kartu, kaip kartais teigiama, išsiveždama 50 mln. iš Rajneeshpuramo iždo. Vėliau ji buvo suimta, grąžinta į JAV ir nuteista 4 metams kalėti.

Rajneeshas apkaltino Sheela dėl visų jos nusikaltimų ir, laikydamas save visiškai nekaltu, pasikvietė į Rajneeshpuramą teisėsaugos pareigūnus. Netrukus jis pats pabandė sprukti į Bermudus, tačiau lėktuvui nusileidus pasipildyti kuro FTB bėglius suėmė. Rajneeshas buvo trumpam įkalintas, turėjo sumokėti 0,5 mln. dolerių baudą už migracijos įstatymų pažeidimą, jam buvo uždrausta grįžti į JAV 5 metus be teisingumo ministro leidimo. Deportuotas iš JAV jis trumpam grįžo į Indiją ir leidosi į turą po pasaulį ieškodamas valstybės, kuri jį priimtų, tačiau 21 valstybė tai padaryti atsisakė (pasak Rajneesho sekėjų, taip atsitiko dėl JAV spaudimo šių valstybių vyriausybėms).

1996 m. gruodį Rajneeshas sugrįžo į Puną. Rajneeshpuramo eksperimentas visiškai žlugo, daugelis Rajneesho sekėjų jį paliko patyrę didelį sukrėtimą dėl šio fiasko, keletas vėliau gydėsi psichiatrijos ligoninėse, keletas nusižudė. Didelė dalis Rajneesho sekėjų komunų, išsekintų investicijų į Oregono eksperimentą, užsidarė.

Judėjimo istorija III. Atgimimas

Rajneeshpuramui žlugus kurį laiką formalios organizacijos nebuvo, tačiau kai kurie sanjasinai toliau propagavo Rajneesho meditacijas ir psichoterapijos metodus. Vėliau dalis Europoje gyvenančių Rajneesho sekėjų susitelkė aplink šiaurės Olandijoje įsikūrusią bendruomenę Humaniversitetą, kuriam vadovavo du sanjasinai priklausomybių specialistai Samadhi (Mariet Wijnen) ir Veereshas (Denny Yusonas-Sanchezas); pastarasis Rajneeshpuramo laikais buvo nustumtas į judėjimo pakraštį, tad ir fiasko jo reputacijos nesuteršė. Humaniversitetas patraukė sanjasinus radikalia psichoterapija, kuri panėšėjo į tai, kas buvo propaguojama ankstyvuoju judėjimo laikotarpiu Punoje. Ir šiandien Humaniversitetas tęsia senąsias Osho tradicijas. Pasak Judith Coney, vienintelėje atliktoje mokslinėje Humaniversiteto studijoje aprašoma "prižiūrimos orgijos, kuriose dalyvauja iki dviejų šimtų dalyvių, prostitucijos struktūros, kuriose žmonės perka kitus seksualiniais tikslais arba patys parsiduoda, transvestitų vakarėliai" ir nenutrūkstamas šventimas¹¹. Paradoksalu, tačiau tokias Humaniversiteto praktikas šiandien kiti sanjasinai vertina kaip pavojingas, neatspindinčias tikrojo Rajneesho mokymo.

Atsiliepimai apie Humaniversiteto siūlomą psichoterapiją labai skirtingi: daugelis sekėjų teigia ten patyrę tikrą meilę ir tapę laimingesni, tačiau net ir kiti su Punos ašramu susiję judėjimo psichoterapeutai teigia, kad jiems yra tekę gydyti žmones, nukentėjusius nuo radikalios Humaniversiteto psichoterapijos ir ten vyraujančio autoritarizmo.

Punos bendruomenė, pamažu vėl tapusi didžiausiu judėjimo centru, atsigavo po fiasko ir gerokai išaugo.

1989 m. vasarį Rajneeshas pasivadino Osho. Pasak paties Rajneesho, šis vardas reiškia kažką panašaus į "ištirpstantįjį vandenyne". Kai kurių sekėjų manymu, vardo pakeitimas žymėjo naujo Rajneesho veiklos etapo pradžią. Tačiau šiam etapui nebuvo lemta prasidėti: smarkiai blogėjo Osho sveikata, to sustabdyti negalėjo ir didelės medikų pastangos. Kritikai spėliojo, kad "sekso guru" galėjo užsikrėsti ŽIV, tačiau judėjimas tai neigė. Pats Osho dėl blogėjančios sveikatos kaltino Amerikos teisėsaugą, teigdamas, kad per 12 dienų, kai jis buvo tampomas po kalėjimus, amerikiečiai jį apnuodiję taliu (tokio apsinuodijimo simptomų nebuvo); gydytojai spekuliavo tuo, kad jis galėjęs būti apšvitintas radiacija, kiti įtarinėjo Sheelą, esą ji nuodijusi Rajneeshą dar Rajneeshpurame. Mažiau sensacingas paaiškinimas – kad Osho kentėjimai buvo paskutinės jo diabeto stadijos komplikacijos.

Prieš pat mirtį Osho paskyrė 21 sanjasiną vadovauti ašramui, galbūt siekdamas užtikrinti, kad Punos ašramas nesulaukų autoritariškai valdyto Rajneeshpuramo likimo. Osho mirė 1990 m. sausio 19 d., jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti Punoje.

Šiandien daugiausia dėmesio Punos ašrame skiriama meditacijai, psichoterapija tebeteikiama, tačiau ji sudaro tik nedidelę gausios įvairios trukmės ir turinio kursų pasiūlos dalį. Ašramas stengiasi pelnyti "alternatyvaus sveikatingumo kurorto" vardą ir, pasak Judith Coney, pamažu tampa svarbia turistine atrakcija Indijoje.

Kai kuriais skaičiavimais, šiandien pasaulyje yra apie 300 Osho meditacijos ir informacijos centrų. Kartu Indijoje ir kitur pats Rajneeshas nebesusilaukia ankstesnės aštrios kritikos: jo knygos ganėtinai plačiai skaitomos ir patenka į perkamiausių sąrašus, Punos ašrame lankosi politikai, žiniasklaidos atstovai, apsilankė net ir dalailama.

Judėjimo pasaulėžiūra

Osho siūlomos žmogaus transformacijos psichoterapijos tikslai, atrodytų, neturi nieko bendro su religija. Atvirkščiai, Osho piktai puola pagrindines religines tradicijas, teigdamas, kad būtent jos suformavo tuos socialinius ir asmeninius represinius mechanizmus, prietarus, kuriuos Osho pasiryžo nugalėti savo mokymu ir praktika. Ir pačią diagnozę žmonijai Osho nustato remdamasis ne religine, o daugiausiai iš psichoanalizės skolinta terminija. Osho mokyme nėra Dievo ar dievų sampratos, nebent pats "prabudęs" žmogus prilyginamas dievybei ir taip pabrėžiamas jo baigtinumas bei neatskaitingumas jokiai "aukštesnei būtybei".

Vis dėlto religija Osho nėra tik dalykas, kurio reikia atsikratyti. Rytietiškos religinės sampratos, nors ir dangstomos "moksliškumo" skraiste, grindžia Osho judėjimo pasaulėžiūrą; būtent šiek tiek modifikuotomis rytietiškomis sampratomis nusakoma žmogaus transformacija.

Žmogų, pasak Osho, sudaro septyni kūnai, kurie kaip sėklos egzistuoja kiekviename gimusiame žmoguje ir pamažu išsiskleidžia, "bunda" žmogui augant ir bręstant. Pirmuosius septynerius metus auga pirmasis kūnas – fizinis, antrasis vitalinis – antruosius septynerius, jame išsiskleidžia žmogaus emocijos; trečiasis astralinis – nuo 14 iki 21 m., tada išsivysto mąstymas, intelektas. Deja, pasak Osho, čia žmogaus raida dažniausiai ir sustoja, jei neįstringa dar žemesniame etape. "Žmogus, kurio eterinis kūnas neužaugo, kuris sustojo po pirmųjų septynerių metų, niekuo gyvenime nesidomi, tik valgymu ir gėrimu. Taigi tokių civilizacijų, kurių daugumos žmonių išsivystęs tik pirmasis kūnas, kultūra pagrįsta vien skonio dalykais. Civilizacijos, kurios dauguma žmonių įstrigę antrame kūne, kultūros centras bus seksas. Jų įžymios asmenybės, jų literatūra, muzika, jų filmai ir knygos, jų poezija ir paveikslai [...] – visi šie dalykai bus prisotinti sekso, seksualumo..."¹²

Vis aukštesnių kūnų išsivystymas žmogui atveria vis didesnes galimybes. Ketvirtojo kūno – mentalinio arba psichinio – augimas atveria žmogui antgamtinius gabumus: telepatiją, hipnozę, aiškiaregystę. Pasak Osho, šio kūno žmonija instinktyviai bijosi, nes jame atsiveria ne tik neribotų galimybių, bet ir neribotų apgaulių pasaulis, ir mes stengiamės atitraukti žmones nuo jo – todėl, pvz., viduramžiais buvo deginamos raganos ir burtininkai, ištobulinę ketvirtojo kūno gabumus.

Penktasis kūnas – dvasinis, jį (kaip ir šeštąjį bei septintąjį) yra išvystę tik nedaugelis. Žmogus su išsivysčiusiu penktuoju kūnu yra visuomet laimingas, jis yra suvokęs "save kaip amžiną, nesukurtą dvasią"¹³. Toks žmogus yra nušvitęs, "buda" arba "mokša". Šeštasis kūnas – kosminis, "šiame kūne sąmoningas individas gimsta ir miršta sąmoningai, pats pasirenka gimimo vietą ir laiką. Vienas šešto kūno įkvėpimas yra visos Visatos sukūrimas, iškvėpimas – jos išnykimas"¹⁴. Septintasis – bekūnis kūnas, kurį išvystęs žmogus patiria tai, ką geriausiai išreikštų turbūt budistinė nirvanos samprata – nebūtį, pasitraukimą iš samsaros rato.

Osho judėjimas kaip asmeninės ir socialinės pertvarkos paieškos

Jau nuo pat viešosios veiklos pradžios Rajneeshas mėgdavo mesti iššūkius visuomenės ir religijos tabu, ginčytis jautriais klausimais (Gandhi, socializmas) vien tam, kad ginčytųsi¹⁵. Besimėgaudamas radikalaus mokytojo šlove jis viešai pasakodavo vadovui, regis, nepriderančius anekdotus, įžeidžiančius tai žydus, tai katalikus, tai kitų religinių tradicijų išpažinėjus.

Šokiruojančios buvo ir jo psichoterapinės technikos (kaip minėta, jose būta ir fizinės, ir seksualinės agresijos), o mokymas apie seksualinį išsilaisvinimą vedė į nežabotą sekėjų elgesį, grupinį seksą ar seksą su daugeliu partnerių. Grupinis seksas kaip masinis reiškinys aplink Punos komuną susitelkusiam Osho judėjimui jau, ko gero, yra istorija, tuo tarpu "laisvas seksas" tebėra propaguojamas. Seksualiniai santykiai nušvitimo paieškų tikslais buvo ir išlieka labai prieštaringai vertinamas Osho įkurto judėjimo aspektas.

Reikia paminėti ir radikalią judėjimo socialinę viziją: Rajneesho "naujųjų žmonių" visuomenėje turėjo nublankti tokia institucija kaip šeima; vyrai ir moterys, pasak jo, turėtų būti nesuvaržyti įsipareigojimų ir būti kartu tik tiek, kiek myli vieni kitus. Vaikai galėtų ir nežinoti, kas yra jų tėvai, priklausyti visiems. Keistai turėtų nuskambėti ir M. Vrubliausko mintys apie visuomenės normas ar net sveiką vaikų auklėjimą: priešingai, nei siūlo M. Vrubliauskas, daugelis psichologų tvirtina, kad vaikui nedera stebėti suaugusiųjų lytinių santykių, nes jo psichika tam nepasiruošusi, jis juos interpretuotų kaip prievartos, o ne meilės aktus¹⁶.

Ši išoriška judėjimo priešprieša tradicinėms vertybėms ir judėjimo ribiškumas kai kuriems yra savotiškai patrauklūs. Naujieji religiniai judėjimai, ypač Osho judėjimas, pritraukia žmones, kamuojamus didelių emocinių problemų, siekiančius asmeninės ir socialinės pertvarkos, bet nenorinčius prisiimti atsakomybės už padėtį, kurioje jie yra.

Tačiau dalyvavimas tokiose grupėse bent kai kuriems asmenims gali būti pavojingas, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad judėjimas patraukia ne tik sveikus, bet ir psichikos ligomis sergančius žmones, kuriems žada padėti, tačiau tai gali daryti ir visiškai neprofesionaliai. Nemalonu ir tai, kad bent jau M. Vrubliausko vadovaujamas Osho meditacijos centras "Ojas" nėra linkęs prisiimti atsakomybės už meditacijose dalyvaujančius asmenis: Osho meditacijos dalyvio deklaracijoje numatoma, kad visą atsakomybę už meditacijos poveikį prisiima pats medituotojas.

Osho judėjimas Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu egzistuoja bent penkios Osho sekėjų grupės. Didžiausia jų – Mečislovo Vrubliausko (sanjasino vardas Svamis Prem Bhumi) vadovaujamas Vilniuje veikiantis Ošo meditacijos centras "Ojas". Vilniuje veikia ir nepriklausoma Osho psichoterapijos grupė, vadovaujama moters, baigusios kursus Punoje; panaši grupė veikia ir Kaune. Kitos dvi grupės Klaipėdoje ir Kaune yra susijusios su M. Vrubliausko vadovaujamu centru; atrodo, greta jo kitų iškilių figūrų nėra. "Ojas" prisistato kaip Osho sekėjų organizacija, veiklos mastu neturinti analogo Rytų Europoje. 1996 m. centras įkūrė ašramą, šiuo metu esantį Vilniuje, Pavasario g. 21d, ten paprastai gyvena viengungiai, norintys atsidėti meditacijai, nors visi turi pasaulietinius darbus. Šiuo metu tokių yra apie 10, dar apie 5 yra susiradę gyvenamąsias vietas netoliese. Ašrame kartu su tėvais gyvena ir keletas vaikų, tačiau šeimų nėra; pasak M. Vrubliausko, "tegul tie, kas turi šeimą, ja ir mėgaujasi"¹⁷. Kitos "Ojas" programos yra meditacijos mokykla ir meditacijos koledžas.

Osho meditacijos centras "Ojas" vienija apie 15 meditatorių, tačiau "klientų" šis centras turi kelis kartus daugiau. Centras veikia nuo 1992 m., M. Vrubliauskui, anksčiau akademinį darbą dirbusiam fizikos mokslų daktarui, pradėjus praktikuoti Osho meditaciją. 1994 m., pasak judėjimo svetainėje pateiktos informacijos18, centras buvo formaliai pripažintas Punos tarptautinės komunos.

"Ojas" išgarsėjo 1997 m., kai į Teisingumo ministeriją kreiptasi dėl centro kaip religinės bendruomenės įregistravimo. Siekiant religinės bendruomenės statuso, matyt, norėta įgyti tam tikrą valstybės pripažinimą. Įregistravus centrą Osho judėjimas būtų pripažintas kaip religija, atsirastų galimybė iki šiol niekaip neįforminamas už meditaciją gaunamas pajamas traktuotikaip aukas.

Anuomet Teisingumo ministerija atsisakė įregistruoti centrą motyvuodama tuo, kad jis neatitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo pateiktos religinės bendruomenės sampratos, o jo veikla gali pažeisti įstatymus ir viešąją tvarką. Dėl centro veiklos nemažai diskutuota televizijos laidose ir spaudoje, keletą kartų bandyta centro veikloje nustatyti įvairius viešosios tvarkos pažeidimus, teigta, kad centre praktikuojamas grupinis seksas, taip pat bandyta tvirtinti, kad vienos iš narių mirtis per nelaimingą atsitikimą susijusi su jos priklausymu judėjimui. Nepaisant didelio viešo susidomėjimo meditacijos centro "Ojas" veikla, rimtų centrą kompromituojančių faktų nenustatyta. Aišku tik tiek, kad centro propaguojama moralė gerokai "laisvesnė" nei tai, ką didžiuma visuomenės linkusi laikyti tinkamomis moralės normomis.

Ar Osho judėjimas – "nauja religija"?

Toks klausimas gali atrodyti ne itin aktualus po pateiktos detalios judėjimo apžvalgos, judėjimo, kurio veikla grindžiama, kaip matėme, didele dalimi rytietiška žmogaus ir kosmoso samprata. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į kitą Osho judėjimo aspektą: Osho meditacijos centrai veikia kaip paslaugas teikiančios institucijos, juos veikiau galima lyginti su intensyviosios psichoterapijos būreliais, sveikatingumo grupėmis nei su religinėmis bendruomenėmis – asmenų, siekiančių įgyvendinti konkrečios religijos tikslus, susivienijimais.

Religinės organizacijos statuso judėjimo centrai Europoje neturi, nors daug kur veikia kaip pelno nesiekiančios organizacijos, mokančios tokioms organizacijoms nustatytus minimalius mokesčius. Žinoma, judėjimas neretai siekia būti įvardytas kaip "religija". Tai galime teigti ir apie judėjimą Lietuvoje, kur Osho meditacijos centras "Ojas" įsiregistruoti siekia jau nuo 1997 m., tačiau ir patys judėjimo sekėjai, atrodo, suvokia skirtumą tarp tų organizacijų, kurios paprastai suvokiamos kaip religinės, ir Osho sekėjų centrų. Osho dvasingumas jo sekėjų įvardijamas kaip kokybiškai kitoks religingumas nei formaliosios religijos, kurių mokymas judėjime suvokiamas kaip neautentiškas žmogų ribojantis tikėjimas, doktrinos, kurios žmogui primetamos, kurias reikia nuolat palaikyti.

Pasak Osho sekėjų, jų religija yra ateities religija be dogmų ir varžančių normų, nubudusių ateities žmonių religija. Tačiau kritikams ji geriausiu atveju atrodo kaip alternatyvus gyvenimo būdas tam tikru žmogaus gyvenimo tarpsniu ar net ganėtinai autoritariškas, žmogaus orumą paminantis ir socialinę visuomenės struktūrą griaunantis eksperimentas.

DONATAS GLODENIS

_________________________________________

11 Judith Coney, Osho Rajneesh E Il Suo Movimento, Torino: Elledici, 1999, p. 60.

12 Osho, "Osho: subtilūs žmogaus kūnai", parengė M. Vrubliauskas, Taip ir ne, 1997, Nr. 2 (imta iš www.dhyan.lt).

13 Mečislovas Vrubliauskas, "Subtilieji žmogaus kūnai (2)", Žmogus, 2000, Nr. 11 (imta iš www.dhyan.lt).

14 Mečislovas Vrubliauskas, ten pat.

15 Elizabeth Skane, "Osho (or Rajneeshism)", http://religiousmovements.lib.virginia.edu/nrms/rajneesh.html. Paskutinį kartą tikrinta 2003.VII.29.

16 Žr. interviu su Mečislovu Vrubliausku, "Tantra: sekso ir meilės misterija", Žmogus, 1995, Nr. 3.

17 Iš asmeninio pokalbio su M. Vrubliausku. Informacija apie "Ojas" gauta šio pokalbio metu, taip pat iš www.dhyan.lt ir Teisingumo ministerijos turimų dokumentų.

18 Ošo meditacijos centro "Ojas" svetainė www.dhyan.lt. Joje išsamiai pristatomas Osho meditacijos centras "Ojas".