Samsonas Gazoje

Amerika – didžiulis, galingas ir apakintas biblinis Samsonas, bandantis Irake ieškoti atramos, apsuptas priešų, kurių negali pamatyti. Šiandien Amerikos vaikinai žūsta Irake, kaip kitados jų kaulai liko Vietname. Politikos analitikai teigia, kad Bushas neįvertino priešo, su kuriuo teko susidurti, Europa kritikuoja Ameriką, kad ši nederina žingsnių su senojo žemyno politikais. Šiandien yra visiškai aišku, kad prezidentas Bushas sąmoningai pakeitė JAV politinę strategiją. Jis atmetė politinę liniją, kuri padėjo nugalėti šaltajame kare, atmetė sulaikymo ir spaudimo taktiką, kuri buvo naudojama remiantis Jungtinėmis Tautomis ir NATO. Busho doktrina yra kitokia. Jis, kaip ir Napoleonas prieš du šimtus metų, remiasi militarizmu, tai yra siekiu ilgai negalvojant sutriuškinti potencialų priešą.

Prancūzijoje gyvenantis bulgarų kilmės intelektualas Cvetanas Todorovas neseniai išleistoje knygoje "Naujoji pasaulio netvarka: europiečio mintys" rašo, kad ir Europa turi atmesti pacifizmą ir pasyvumą ir pagaliau prisiimti didesnę atsakomybę už pasaulio saugumą bei aktyviau ginti Europos vertybes, nes "mūsų potencialūs priešai šiandien yra ne Europoje, o už jos ribų". Europa, kaip kadaise Romos imperija, turi derinti "minkštą" diplomatijos, multikultūralizmo ir finansinės paramos jėgą su "kieta" karine jėga.

Ką šiandien aktyviai realizuoja Bushas pasirinkdamas karinę galią?

Bushas atsisakė politikos, kuri siekiant užkirsti kelią konfliktui ir karui rėmėsi taika. Jo politika remiasi prevenciniu karu. Nė vienas Amerikos prezidentas po Antrojo pasaulinio karo nežengė tokio radikalaus žingsnio keisdamas šalies nacionalinę strategiją. Buvo patarėjų, kurie skatino Harry Trumaną pradėti karą su Sovietais, to laukė ir partizanai Lietuvos miškuose, bet Trumanas atmetė tokius pasiūlymus: "Nėra nieko kvailesnio, kaip manyti, kad karą galima sustabdyti karu. Karu jus nesustabdysite nieko, išskyrus taiką". Septintojo dešimtmečio pradžioje, per Kubos krizę, prezidentas Kennedy atsidūrė ties karo su Sovietais riba ir kariškių buvo smarkiai įkalbinėjamas pradėti prevencinį karą. Jis atsisakė pabrėždamas, kad Amerika ne tokia kaip kitos šalys agresorės. "Mes sudarome vos 6 procentus pasaulio gyventojų, – tada pasakė Kennedy, kalbėdamas Vašingtono universiteto studentams ir profesoriams, – tad negalime primesti savo valios likusiems 94 procentams žmonijos. Negalime reaguoti į kiekvieną blogį. Amerika neturi spręsti kiekvienos pasaulio problemos".

Laikas pripažinti tai, ką skelbia anarchistai ir antiglobalistai – Busho vadovaujama Amerika stengiasi tapti pasaulio hegemone, naująja imperija. Žinoma, Amerikoje yra ir kitokių nuomonių dėl šalies strategijos, pavyzdžiui, senatoriaus Edwardo Kennedy, bet jos paskęsta agresyvioje karo retorikoje, kurią legitimavo 9/11 – taip šiandien vadinamos 2001 metų rugsėjo 11-osios atakos – įvykiai. Analizuodamas JAV nacionalinių interesų kaitą, Todorovas pažymi: "Mes nutolome nuo George’o Orwello pasaulio, kuriame didžiulės imperijos konfliktuoja viena su kita, ir priartėjome prie Iano Flemingo ir Džeimso Bondo pasaulio, kuriame uolų slėptuvėje pasislėpęs maniakas milijardierius nori pasiųsti bombonešius į Amerikos miestus".

1991 metų karas su Iraku ir 2001 metų talibų bei "Al Kaidos" bazių ataka Afganistane turėjo tikrą pagrindą, o antrasis Irako užpuolimas buvo susietas su Amerikos hegemonijos idėja.

Globalinės Amerikos hegemonijos projektas pirmą kartą iškilo 1992 metais viename Pentagono dokumente, kurį patvirtino Paulas Wolfowitzas ir Dickas Cheney, bet atmetė tuometinis prezidentas Bushas vyresnysis. Wolfowitzas buvo prieš Busho vyresniojo sprendimą nepulti Bagdado ir neliesti Sadamo Huseino. 1998 metais kietos linijos šalininkai, tokie kaip Donaldas Rumsfeldas, Wolfowitzas, Douglasas Feithas ir Richardas Perle’as, atvirame laiške prezidentui Clintonui rašė, kad Amerikos užsienio politikos tikslu turi "tapti politinio režimo Irake pakeitimas". Bostono politikos mokslų instituto darbuotojai Ivo Daalderis ir Jamesas Lindslay rašydami apie "Busho revoliuciją užsienio politikoje" išskiria dvi jo patarėjų grupes, kurias vienija ta pati veikimo taktika, bet skiria tikslai. Pirmajai priklauso vadinamieji neocons (įtakingi politiniai lyderiai) – Wolfowitzas, Perle’as, Feithas, Lewisas Libby, Robertas Kaganas, įtakingas analitikas Charlesas Krauthammeris ir kiti. Antrajai vadovauja "nuosaikieji nacionalistai" – viceprezidentas Cheney ir gynybos sekretorius Rumsfeldas. Pirmieji siekia įtvirtinti Amerikos kaip supergalybės įvaizdį visame pasaulyje, antrieji siekia pasinaudoti Amerikos karine galia gąsdindami nepaklusnias šalis ir norėdami panaikinti potencialią grėsmę Amerikos saugumui. Abi grupės nenori tartis su tarptautinėmis organizacijomis ir stoja mūru už prevencinį karą.

Tuoj po Rugsėjo 11-osios Rumsfeldas ir Wolfowitzas nutarė "užbaigti reikalą" su Sadamu Huseinu. Wolfowitzas, kaip rašoma naujausiose politikos studijose, tvirtai tikėjo, kad Huseinas turi masinio naikinimo ginklų, kad jis remia "Al Kaidą" ir kad Amerikos karinių bazių perkėlimas iš nepatikimos dviveidės Saudo Arabijos į "išvaduotą" Iraką bus naudingas žingsnis. Wolfowitzas, kaip ir Bushas, manė, kad Irake įmanoma sukurti demokratiją pagal Jeffersoną, kad modernizuotas demokratinis Irakas gali tapti pavyzdžiu musulmonų pasauliui, o tolesnė musulmonų šalių demokratizacija – sumažinti priešiškumą Izraeliui. Busho tikslas buvo demokratinės revoliucijos realizavimas arabų pasaulyje.

Šią vasarą duodamas interviu "Vanity Fair" Wolfowitzas, dar nežinodamas, kad Irake amerikiečiai nieko neras, pažymėjo, kad du svarbiausi motyvai pradėti karą buvo Irako masiniai ginklai ir režimo ryšiai su "Al Kaida". Jis taip pat užsiminė apie karo tikslą – išvaduoti kenčiančią Irako tautą iš baisaus tirono, bet pabrėžė, kad tai nėra pakankamas motyvas "siųsti Amerikos vaikinus rizikuoti savo gyvybe". Dabar, kai masinio naikinimo ginklų nerasta, kaip ir įrodymų apie bin Ladeno ir Huseino ryšius, Busho administracijai liko motyvas, kuris neatrodė pakankamas rizikuoti jaunų amerikiečių gyvybėmis. Tai, žinoma, svarbus motyvas. Argi nenorėjo pavergtos Rytų Europos tautos, – lenkai, lietuviai, ukrainiečiai, vengrai, – kad Amerika jas išvaduotų iš stalininio teroro? Bet pasaulyje yra daug blogų diktatorių, tai negi Amerika turi ir gali juos visus nuversti?

JAV Senato Žvalgybos komiteto vadovas demokratas Bobas Grahamas, balsavęs prieš rezoliuciją dėl karo Irake, dar prieš pusantrų metų pareiškė, kad nėra jokių įrodymų ir negali būti jokių ryšių tarp Irako diktatoriaus ir "Al Kaidos". Žurnalistai pastebėjo, kad Huseinas visada vilkėdavo brangiais vakarietiškais kostiumais, o bin Ladenas visada būdavo apsirengęs tradiciniu arabų apdaru. Karas su Iraku, tada pasakė Grahamas, bus dėmesio, resursų ir karinių pajėgų nukreipimas nuo pagrindinio taikinio – "Al Kaidos". Pergalė prieš Iraką gali paskatinti naują teroristų kartos gimimą.

2003 metų rugsėjo mėnesio "Washington Post" apklausos duomenimis, apie 69 procentai amerikiečių tebetiki, kad Huseinas asmeniškai dalyvavo planuojant atakas prieš bokštus dvynius Niujorke. Iš kur jie tai ištraukė? Iš Busho administracijos propagandinės retorikos, kuri pradėta vartoti 2001 metų rugsėjo 17 dieną, kai Bushas pirmą kartą susiejo Huseiną su 9/11 įvykiais. Propaganda gimdo kontrpropagandą, tad ar gali būti keista, kad, kaip rodo apklausos, kas penktas vokietis tiki, jog Busho administracija pati suplanavo dangoraižių atakas, kad vėliau galėtų pateisinti Irako puolimą.

Šiandien Amerikoje problema tampa ir amerikietiškų vertybių bei laisvių apribojimas, pateisinant tai kovos su terorizmu įstatymais. Rašytojas Mario Vargas Llosa neseniai pasakė "Newsweek" korespondentui: "Kai aš girdžiu kalbant generalinį prokurorą Johną Ashcroftą, man atrodo, kad klausausi imamo iš Bagdado kalbos".

Davidas Cole’as ką tik išleistoje knygoje "Priešo sąjungininkai: dvejopi standartai ir konstitucinės laisvės kare su terorizmu" rašo, kad nuo represinių priemonių, kurias Bushas ir generalinis prokuroras Ashcroftas pradėjo taikyti teroristams, kenčia ir patys amerikiečiai. Apie dvejus metus Gvantanamo karinėje bazėje Kuboje laikoma 650 vyrų (tarp jų yra ir trylikamečių berniukų), kuriems netaikomi JAV įstatymai, kurie negali susitikti su advokatais, kuriems netaikomas nekaltumo prezumpcijos principas, nes formaliai Gvantanamas nėra Amerikos teritorija. Rumsfeldas yra pasakęs, kad belaisviai čia bus laikomi tol, kol karas su terorizmu baigsis. O jis gali tęstis dešimtmečius, ar ne?..

Ši politika primena viduramžių valdovus, kurie politinius priešus laikydavo duobėse ir kalėjimuose be jokio teismo. Panašios priemonės jau buvo pritaikytos ir arabų kilmės Amerikos piliečiams, kurie įtariami ryšiais su teroristais.

Teisingumo departamentas buvo parengęs, o generalinis prokuroras patvirtinęs įstatymo projektą remiantis "nacionalinio saugumo, užsienio politikos" interesais atimti Amerikos pilietybę ir deportuoti asmenis, palaikančius (net taikiomis akcijomis) organizacijas, kurias Vyriausybė įvardijo kaip teroristines. Įstatymas nebuvo pateiktas oficialiai svarstyti Senate, tačiau vien tai, kad jis buvo parengtas, parodo, kokios mintys sukasi aukštų JAV pareigūnų galvose.

Kita Ashcrofto programa reikalaujama, kad atvykėliai iš musulmoniškų šalių ir Šiaurės Korėjos užsiregistruotų ir duotų pirštų atspaudus atvykę į JAV, o kas 40 dienų praneštų apie savo buvimo vietą.

Amerikos vizų išdavimo sugriežtinimą pajuto visos Rytų Europos šalys. Panašu, kad šiandien amerikiečiai yra atsidūrę baimės rate. Prahoje, prie JAV ambasados, saugomos ginkluotų čekų policininkų ir kareivių, perskaičiau skelbimą, įspėjantį apie galimus teroro išpuolius prieš Amerikos piliečius. Susidaro įspūdis, kad kovos su terorizmu programa verčia Amerikos žmones tapti dar nesaugesnius.