Tęsinys. Pradžia Nr. 24
2001
Gegužės 6, sekmadienis
Pakeliui į Vilnių, slėnyje, kur kitados stūksota geležinkelio...
Visi, kurie neva jums gera darę... Po daugelio metų paaiškės, kad ir sau pasidarė!
Gėris bet kokiu atveju yra investicija.
Gegužės 7, pirmadienis
Vartydamas visokius lapelius (savo paties) radau tokią žiemos pastraipą apie J. Meko "Nervuotus dienoraščius":
"Kada J. Mekas savo "Nervuotuose dienoraščiuose" rašo: "Kas man, ar Saulė ar Žemė viena apie kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau...", jis darosi panašus į F. Dostojevskio personažą iš apysakos "Palūkininkas". Tasai sako:
Kas man! Tegul visas pasaulis griūva. Man svarbu, kad aš galėčiau gerti savo arbatą..."
Nežinojimo palaima. Daugelio mūsų tikėjimas Kristumi yra būtent toks egoistiškas ir juslinis.
Kam mums reikia Č. Kavaliausko sintezės ir pažinimo! Mes tikime ir mums to užtenka!
Sensualus tikėjimas labai greitai papildomas apreiškimais, vizijomis ir fantastiškumu.
Bet kuriuo atveju albuminė poezija.
Robertas Walseris:
"Gamtos dykrose esama kraupaus ir įstabaus žavesio".
Šįryt mūsų laikraštyje per plauką neįsivėlė klaida (A. Nyka apie J. Girnių):
"...ir taip jis visą laiką liks byboti, vengdamas pasirodyti per senas ar per jaunas".
Turėjo būti "kyboti".
Labai patetiškas tonas susilaukė bausmės.
Gegužės 8, antradienis
Jeigu žmogus labai kantrus, tai kažkokia jėga (galia, dvasia, dievulėlis) atsiunčia jam... žmogų.
Šiandien paskambino Saulius R. (jis buvo Willono vertimų iniciatorius), klausdamas, ką žadu daryti su Baudelaireu?
Sėdžiu duobėj. Kol verčiau, negalvojau apie leidybą. Maniau, dviejų dalykų nepakelsiu.
Beveik tikiu, kad Ch. B., kuris jau tapo mano gyvenimo dalimi, vienu praėjusiu gyvenimu, pavyks išleisti.
Genovaitė D. padovanojo storulę knygą. Jozefo Franko "Atsiminimai apie Vilnių". Vadina mane jos krikštatėviu... Žinoma, nebūtų išėjusi, jeigu ne...
Galgi p. Jozefas dabar padės man ir Baudelaireui?..
Iš ano amžiaus pradmenų.
Apie vieną užtemimą
Tai buvo 1991-ųjų gegužės mėnesį. Buvau kraupiai pervargęs. Tarsi perdegę visi saugikliai galvoje. Prieš performansą Šv. Jonų bažnyčioje...
Vidudienį užėjau pasitarti pas Vaidotą Ž. Jis, išklausęs mane, tepasakė: "Sigitai, daryk kaip nori!"
(Buvo kalbama apie "velnių išvarymą"...)
Nuėjau į Rašytojų sąjungą. Čia, kur prezidiumų salė, būta svečių. Daug dūmų. Po stalu mano akys užkliuvo už degtukų dėžutės.
Etiketėje vyras iš XVIII a., po juo du sukryžiuoti kardai. Užrašas "Thorwaldsen..."
Aš palaikiau jį man siunčiamu ženklu, net ir dabar negalėčiau paaiškinti kodėl.
Berthelis Thorwaldsenas (1768 arba 17701844) danų skulptorius. Grįžimo į antiką šalininkas.
Prieš karą Palangoje, parke, stovėjo jo darbo Kristaus skulptūra, bet tada šių dviejų dalykų mano atmintis niekaip nepajėgė susieti.
Man tai buvo mistiška. Dėžutę įsidėjau į kišenę. Tebėr kažkur paslėpta.
Kaip pamišęs teberašiau "Babilono atstatymą".
Turėjau "planų" parašyti dar bent 28 knygas (!).
Sofija Viktorija Tyzenhauz (17901878), grafo Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdeckos duktė. Augo Taujėnuose (ten jaunystėj esu nakvojęs, buvo labai jaukaus dvaro liekanos). Prancūzijos pero A. L. O. de Šuazelio antroji žmona. Po vyro mirties gyveno Plateliuose (ten irgi esu vasarą tris naktis nakvojęs!). Rašė prancūzų kalba.
"Lenkas San Dominge, arba Jaunoji kreolė" (1818),
"Barbora Radvilaitė" (1820),
"Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos" (1824),
"Politinis neūžauga" (1827),
"Halina Oginska, arba Švedai Lenkijoje" (1830),
"Prisiminimai apie imperatorių Aleksandrą I ir Napoleoną" (1829).
Įdomu, kur tie romanai dabar? Kas juos skaitė?
Dalis šių temų mūsų jaunystėje buvo gyvai diskutuojamos, visi norėjome ką nors parašyti apie Barborą ar Vytautą su Jogaila...
Tikriausia todėl, jog veikia reliktinės atminties mechanizmas.
Gerai, kad nedaug apie tai sapaliojome. Gražiųjų grafienių pavyzdžiu.
Maironio:
Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.
(iš "Lietuva brangi")
Mūsų atgimimo dainius buvo valstiečių kilmės.
Šatrijos Ragana, ko gero, jį menkai bežavėjo. Bakūžė jam buvo "arčiau dūšios". "Ten užaugau, iškentėjau..."
Pradžia iš vargdieniškos XIX a. savimonės.
Kaži kokie atminimai. Beveik iš "komunalkės". Iš tos vasaros. Prieš 29 metus.
Aš buvau šiurpiai jaunas. Senamiestį niūrų...
O mes gėrėm tada iš itališkų taurių.
Ošė medžiai Moniuszkos... Šuo ir vanduo.
Vieną užmirštą taurę indaujoj randu.
Po 40 metų
Pernai pavasarį esu rašęs, jog priemiesčių daržuose girdėjau jaunimėlį, deklamuojantį S. Jeseniną...
Tada pamaniau: negi sugrįžta?
Šiemet LR parengė visą programą lietuviškai: skaito Algirdas Dainavičius.
Rašau todėl, kad Lietuvoje jis skambėjo apie 1961-uosius. Aš buvau bebaigiąs gimnaziją.
Anuometinė lietuvių poezija rėmėsi S. Jeseninu, vertė ir V. Bložė, ir Just. Marcinkevičius, ir P. Širvys. "Baltoji obelų pūga" tokią knygelę esu išsaugojęs. Po I pasaulinio karo jis bus daręs įtekmę ir J. Kossu, ir A. Miškiniui, ir Salomėjai, ir K. Borutai.
Po jaunystės "žavesių" ilgą laiką negalėdavau jo net atsiversti. Kažin kas vulgaraus.
Betgi: ir vyšnios, ir obelys žydi lygiai taip kaip 1961-aisiais. Turgaus paveikslėliai, armonika, smuikelis dirba tą patį darbą. Kodėl turėtų "pasenti" tos šiek tiek girtos, šiek tiek seilėtos dainos?
Bėda, kad vertimai susenę. 40 metų išties yra viena amžinatvė.
Kas dar?
Neapleidžia mintis, kad anuomet gyvenę žmonės buvo siaubingai prislėgti. Emocijos laužėsi kaip žibukai pro sniegą...
D. Poškos žodyne pakartotoji tiesa (išvis išmintingiausia nieko nematyti ir nieko nekalbėti) tada buvo visas gyvenimo mokslas. Iš likimų, kuriuos apmąstau (pažinojau keliolikos sodžių tėvus, vaikus ir senelius), apysveikiai išliko tik tieji.
Beje, su sąlyga: jeigu ir tylėdami nepakliuvo į nagus vienai ar kitai pusei.
1992-ųjų "Metuose" radau Linos Žukauskienės atsiminimus apie Albiną Ž. Man nežinomas epizodas apie tai, kaip vokiečiai karo metais jį pagavo sykiu su kitais bernais, vengiančiais mobilizacijos, rodos, Plungėje.
Lina ir pasakoja: susiradau kažkokiam aptvare, sėdi visai palūžęs, rankas už kaklo sukryžiavęs... Išprašiau iš vokiečių, kad paleistų. Kai 1950 metais areštavo jau NKVD, tai vienas iš kaltinimų buvo "bendradarbiavimas su vokiečiais".
Aukso vidurio taisyklė veikė ne visada. Jei ne su rusais vadinasi, su vokiečiais. Jeigu ne su vokiečiais, tada atvirkščiai. Abi pusės triuškino nematančius ir negirdinčius.
Apie mūsų mentalitetą
Kartais visai nereikia sukt galvos. Pasiklausykite pageidavimų koncerto. Ko nori, ką sako, ko linki žmonės.
Štai balsas kaip Antano Terlecko:
Čia skambina Jonas iš Švenčionių.
Noriu pasveikinti savo sesutes
Aldutę ir Janytę...
Su pavasario grožiu!
(Pauzė.)
Abi jos tautininkės...
Tepadeda jums Dievas!
(Viskas.)
Dabar bus ramus pusę metų.
Geriausias lietuvių eilėraštis per 50 metų
Dažnai pagalvoju, kad tai yra A. Mackaus "Mirtiškoji" ("Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs...") iš "Chapel B".
Pasirodė po jo mirties 1964 metais. Jis pats nurodo, kad modelio ieškotina P. Celano "Mirties fugoje". Ši pasirodžiusi apie 1947 m. Padarė įtakos visai europinei poezijai. Nieko stebėtino, kad ir A. Mackui. Esu tą kūrinį vertęs. A. Mackus modeliu naudojasi labai išmoningai, esama naujų bruožų ir niuansų. Kita gera įtekmė iš Dylano Thomo...
Dar F. Garcķa Lorca, džiazas, Afrikos poezija, VII dešimtmetyje paveikusi daugelį ieškojimų.
Atgaline tvarka A. Mackus bus smarkiai veikęs netgi vyresniuosius (pavyzdžiui, K. Bradūną).
Ką ir kalbėti apie tai, kad Lietuvoje jo įtakos būta 34 generacijoms.
Taigi.
Rusas, kuris prisijaukino tarakoną
Gyvena kaimynystėje. Pastebėjo, kad "anas" mėgsta alaus kvapą. Papila ant palangės.
Gerk, Savelijau, gerk!
"Anas" krutina ūsus.
Gegužės 9, trečiadienis
Madų avangardas patvirtino: erotiškiausios spalvos yra juoda ir raudona... Tą paliudijo XIX amžiuje Stendhalis.
Vis dėlto: Ch. Baudelaireas ketureily "Lola de Valence" (užrašas prie E. Manet portreto) kalbėjo apie jos amžinybę "rožinę juodą".
Tamsiai rožinė moters suknia prieblandoj, ko nebus traukusi?
Arba kambario šešėliuos. Kodėl taip?
Aistrų spalvos ir atspalviai. Lelijų magija, tulpės, rožės, tam tikri aromatai.
Taip atsiranda puokštės, vynai... Skonio, lytėjimo bukietai.
V. Mykolaičiui-Putinui apginti
Neturėjau gero darbo, kankinausi gal su paskutiniu vertimu iš Ch. Baudelaireo. Romantinis saulėlydis.
Tada pagalvojau: kiek daug skyrybos ženklų jis vartoja! Kaip keičia plotmes (žiūrėjimo taškus) tokiam trumpam daikte kaip sonetas.
Putinas, bandydamas prie jo priartėti, tempė į savąją poetiką. Net albatrosą iškeitė į sakalą.
Prigrūdo pompastikos, retorikos...
Niekas nėr nagrinėjęs to, kas beverčiant padaryta: nuo Maironio iki Putino.
Iš esmės tai mėginimai priartėti.
Drąsiai Putinas jautėsi ten, kur A. Mickevičiaus "žemė" ("Pono Tado" vertimas). Bet mes visi čia drąsūs!
Ir vis dėlto: poezijos vertimo istorija. Kaip ir kokiu būdu lietuvių poetai išmoko versti. Nuo paviršiaus iki gelmės. Nuo žodžių prie dvasios. Kelias linkui perkūrimo, improvizacijos. Laisvės kelias.
Laisvojo vertimo džiaugsmas. Kūrybos išteisinimas. Kuriantysis sveikina kuriantį.
ATĖNAI
Lietuva internete
