ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-22 nr. 677

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Maskva (67) • KASPARAS POCIUS. Kitokio scenarijaus jėga (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraštis monitoriuje (44) • CHARLES SIMIC. Amerikiečių poetasKAREN HORNEY. Kultūra ir neurozė (10) • Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (18) • VIKTORAS LIUTKUS. Norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu (10) • CHRISTOPH KLIMKE. Kūnų ir daiktų šventumasMARIJA JURGELEVIČIENĖ. Tikra mergaitė (29) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Moteriškosios reprezentacijos A. Žagrakalytės poezijoje (22) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (10) • VYGANTAS VAREIKIS. Samsonas Gazoje (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pinigus ir meilę sunku paslėpti (9) • Mielieji skaitytojai! (41) • Laiškai Sau ir Kitiems (140) •

Kitokio scenarijaus jėga

KASPARAS POCIUS

[skaityti komentarus]

Juoktis yra sveika. Liūdnas žmogus dažnai užspeičiamas į kampą savo depresijos, ji jam atima galią veikti, bendrauti, pastebėti detales. Tuo tarpu karnavalinis džiaugsmas, juokas ir netgi patyčios dažnai sustiprina ir suteikia jėgų ne tik atskiriems individams, bet ir masėms.

Kelias paskutines savaites Lietuva išgyveno, pasak prof. Viktorijos Daujotytės, tragiškojo scenarijaus išviešinimą. Galima paklausti, ar nebuvo šiame skandale slaptos "nuorodos" į tą patį viduramžišką ir postmodernų teatrą, į komediją, kurioje tarp paprastų ramių pilkašvarkių personažų šmėkšteli netradiciniais karnavaliniais apdarais pasipuošę kentaurai ir transvestitai, žmonės gyvuliai, dieviškos ir pragariškos būtybės. Ir viso šito reginio centre matome soste sėdintį karalių ir prie jo kojų strakaliojantį neūžaugą juokdarį. Karalius vienintelis nesilinksmina, bet leidžia atsipalaiduoti publikai, pritardamas skaidria šypsena. Kai juokdarys pokštaudamas persistengia, karalius jį pabara, pamoko ir šis pradeda kitą linksmą, bet neužgaulią melodijėlę.

O dabar pamėginkime apversti viską aukštyn kojom – pamatysime pamišusią minią, įsimylėjusią save, apsvaigusią nuo savo grožio, dar nuo to nepavargusią. Įsivaizduokime karalių po juokdario kojomis, strakaliojantį ir besistengiantį pataikyti į polkos ritmą. Ir tada nepamatysime tų, kurie vaikšto tarp gražių išsipuošusių personažų.

Pilkašvarkiai nebebus slogios nuotaikos kaltininkai, nes atsiras nuliai – taip pat ramūs, niūrūs stebėtojai ryškiais kraujo spalvos švarkais. Didysis Nulis raudonu švarku sėdės centre, ir tik jam vienam šoks karalius, tapęs juokdariu, bet buvusio juokdario – dabartinio Nulio – veidas niekada nebebus nei švelnus, nei ramus – tai bus piktas, įtampos kupinas veidas, kuriame bus galima pamatyti tik cinizmo perkreiptą burną. Tai – vargšų karaliaus rinkimų ceremonija, nepasiekiamos idėjos tapsmas, kuris netruks ilgai, bet taps tamsiųjų jėgų siautėjimo priežastimi, tuo, ko negali pakęsti bent kiek moralės turintis ir idėja tikintis žmogus. Tokie piliečiai – pavieniai romūs pilkašvarkiai – neiškenčia iki spektaklio pabaigos ir liūdėdami bėga namo, kur jų laukia neapverstas ir tikras pasaulis tarp keturių sienų. Jame slypi nostalgija ir vaikiškas tikėjimas, kad viskas baigsis.

Minia šoka vis linksmiau, į šokio sūkurį patenka vis daugiau raudonšvarkių personažų, jie pradeda plūsti iš gretimų kiemų. Karaliaus Nulio nuotaika keičiasi, juokdarį, kuris nori prisiderinti prie naujų ritmų, plunksnuotos, įkaušusios ir margos visuomenės ritmų, baksnoja negailestingas naujojo valdovo skeptras. Juokdarys bando paliesti tą skeptrą, gal pačiupti, o gal nustumti, tačiau jam nepavyksta. Minia vis gausėja, joje atsiranda vis daugiau šokančių ir besilinksminančių figūrų, bet taip pat daugėja ir raudonųjų nulių, kurie nedaro jokios įtakos miniai – tik tyla pavieniai balsai, miniai tarsi užčiaupiamos burnos, ji gali tik judėti fiziškai – bet niekad tuo nebus nepatenkinta. Muzika garsi, alkoholio nestinga – niekas juk nesukliudys atsipalaiduoti tiems, kurie lyg skruzdėlės per dienas pluša statydami naujus milžiniškus namus, stebi kompiuterio ekraną, skaičiuoja kažkieno pinigus. Kur jau ten pilkašvarkiai, kažkur amžinai besislepiantys, besirenkantys vien tarp keturių sienų, kalbantys vien jiems suprantama kalba ir nenutuokiantys nieko apie tai, ko iš tikrųjų mums reikia.

Ir staiga, galbūt prieš aušrą, muzika nutyla, kiekvienas sustingsta savo poza, ir spengiant slogiai tylai karalius Nulis nusiplėšia rūbą. Minia netekusi žado, minia nustebusi ir nenuovoki. Raudonšvarkiai nuliai plūste plūsta nebe iš to vienintelio gretimo kiemo, bet ir iš kitų, už jūrų marių esančių kiemų. Švarkuotieji daužo plunksnuotiems sustingėliams galvas, jiems negaila nekalto kraujo, jie juda tiesiai link karaliaus, jie jau visai šalia sosto, jie jau...

Ir staiga visi išgirsta virpėjimą danguje. Nežinomas paukštis nutupia ant apleisto seno namo balkono ir ištaria: melas. Išminties paukštė, pelėda. Ir – galbūt – prasideda kitas rytas, kai elgetų karalius sustingsta soste, juokdarys suglumęs pasitraukia, ir triumfuojantys romieji pilkašvarkiai gali plačiau atverti langus – jie jau ne tokie patys sustingėliai kaip anie plunksnuočiai – ir kalbėtis stovėdami kiekvienas savojo buto balkone taip, kad klausytojo ausis išgirstų esmę, o ne paskęstų balaganiniame triukšme. Juk kažkam, galbūt romiųjų pilkašvarkių vaikams, reikės nusileisti žemyn į griuvenų pilną aikštę, sutvarkyti ją, surasti ąžuolą išminties paukščiui ir tauriai, be pykčio ir apgaulės, paspausti vienas kitam ranką?

Tragiški scenarijai su laiminga pabaiga kartais padaro stipresnį įspūdį negu tiesiog baisios pasakos, ypač papasakotos ezopiniu stiliumi. Ironija ir juokas dažnai apsaugo geras iniciatyvas ir apnuogina blogąsias. Suderinę abu scenarijus – pesimistinį ir linksmą, galbūt gautume ne tik karaliaus Juobos istorijėlę, bet ir gerą pamoką ateičiai?

O jeigu iš tikrųjų pelėda nepasirodė? O gal toji pelėda buvo dar vienas juokdario įsikūnijimas? Juk visko pasitaiko.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


9457. juokas2003-11-24 18:20
ech... na kam tokių marazmatiškai įkyrių isterijų reik, tiek daug žodžių, o apčiuopiančios galios nėr, burbulai, pokšt, ir tiek. Vajai vajai, kiek pompos, na nėr, nematau čia jokio gyvenymėlio. Jeigu, kaip autorius sako, juokas ir pajuok yra sveika ir suteikia jėgų, tai pats laikas pasijuokti iš pačio autoriaus - gal pasveiks, gal jėgų atsiras neisterikuoti.

9477. varna2003-11-24 23:40
Kiekviena kartą, kai perskaitai kokį debilišką straipsnelį, galvoji: "na, kvailiau ir neįmanoma parašyti". Pasirodo, kad įmanoma - tereikia Pociaus paprašyti.

9488. asara2003-11-25 08:00
nesityčiokit iš humanistų

9566. varnai2003-11-25 20:26
Kai kita syki rasysi straipsneli - jei isvis kada nors sugebesi ka nors parasyti - pasirasyk varna. Ivertinsim ir mes tavo nedebiliskus sugebejimus

9572. 9566 nuo varnos2003-11-26 00:13
Mes?

9588. kirvis2003-11-26 09:08
Puiki pasaka. Komentarai rodo, kad aktyviausiąją skaituolių dalį teks dar ilgai mokyti literatūros ABC.

60231. Philas :-) 2006-07-25 12:17
Teisingaiausiai pastebėjo varna

Rodoma versija 22 iš 22 
14:49:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba