ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-22 nr. 677

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Maskva (67) • KASPARAS POCIUS. Kitokio scenarijaus jėga (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraštis monitoriuje (44) • CHARLES SIMIC. Amerikiečių poetasKAREN HORNEY. Kultūra ir neurozė (10) • Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (18) • VIKTORAS LIUTKUS. Norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu (10) • CHRISTOPH KLIMKE. Kūnų ir daiktų šventumasMARIJA JURGELEVIČIENĖ. Tikra mergaitė (29) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Moteriškosios reprezentacijos A. Žagrakalytės poezijoje (22) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (10) • VYGANTAS VAREIKIS. Samsonas Gazoje (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pinigus ir meilę sunku paslėpti (9) • Mielieji skaitytojai! (41) • Laiškai Sau ir Kitiems (140) •

Norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu

VIKTORAS LIUTKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimantas Kuras. Agregatas uoste. 1978

Alfonsas Andriuškevičius jokiu būdu nenorėjo būti statula (žr. "Nenorėčiau būti statula", Šiaurės Atėnai, 2003 kovo 8). Ir pateikė krūvą gerų argumentų, kodėl "ne".

O aš norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu, nors tu ką.

Kodėl norėčiau?

Nes A. Kuro nutapytas esi ne šiaip sau koks parduotuvės lentynoje padėtas, supakuotas ar tiesiog švariais paviršiais ir dailiomis formomis pasižymintis daiktas. Esi vartotas, suvartotas, nešiotas, nunešiotas, apnešiotas, lenktas, atlenktas, užlenktas, papuvęs, parūdijęs, išmestas, nereikalingas, medinis, geležinis, molinis, keistas, banalus etc. Gausybė žodžių, tinkančių mano išvaizdai apibūdinti, ir visi jie liudija, kiek daug rankų, akių žvilgsnių, metų laikų, žmogaus veiksmų mane veikė, lytėjo, ardė, mėtė, lamdė. Bet svarbiausia, kad visi tie apibūdinimai nukreipia mane – daiktą – atgal, į praeitį, į dienas ir vietas (A. Kuras sako – į situacijas), kur mane ištiko visokiausi procesai. Greičiau ar lėčiau, natūraliai ir ne visai, bet visuomet tie žmogaus ir aplinkos veiksmai traukte traukė mane į senatvę, stūmė neišvengiamai nykti, dūlėti, irti. Čia mano lemtis. Tapau daiktu, paženklintu liūdno likimo, nes, būdamas sunykęs, neturiu ateities, galimybių kaip nors patobulėti, atsinaujinti, jokio šanso sugrįžti į pradinę formą, pavidalą, spalvą, būseną. Guodžiuosi, kad tai ne tik mano, bet ir visos A. Kuro tapybos sugestijuojama savybė – gūdi egzistencija. Tarp dangaus ir žemės.

Bet tai niekis, žinant kitas galimybes. Viena jų ta, kad, būdamas A. Kuro nutapytu daiktu, galiu persikūnyti, išsikreipti, įgauti keistą, mįslingą pavidalą. Toks pasidarau, kai A. Kuro tapyboje dangus ir žemė, diena ir naktis ima veikti mane, kai ryto brėkšmoje ar vakaro prieblandoje įvyksta mano ir kitų daiktų grumtynės. Autoriaus nužymėtos situacijos yra tų grumtynių aplinkybės: daiktai sukimba, trinasi, liečiasi, sakytumei, rungiasi: antai lietus įveikia metalo vamzdį, vėjas – žolę, šviesa – prieblandą, mazutas – traktoriaus motoro spalvą. Pakliuvęs į tokias grumtynes, gali tapti bemaž viskuo, nes tavo pavidalai atsiranda: iš minkštos materijos, iš atspindžių vandenyje, iš šviesos ir šešėlių, iš tvarto kvapų ar vandentiekio vamzdžio judesių. Kas, jei ne oro daiktai yra duslūs šešėliai A. Kuro peizažuose, kas, jei ne šlapi daiktai yra raibuliuojantys atspindžiai vandenyje? Arba sidabro žiedai – juk tai tunelio, į kurį žiūri, šviesos atšvaitai? Svarbiausia, kad kiekvienoje šių situacijų aš nesu nustumtas kaži kur toli, link horizonto, o – būtent! – padėtas arti žiūrovo, prie pat drobės apatinio krašto kaip svarbiausias, ypatingas objektas! Niekas dėl šios vietos nepajėgus rungtis su manimi, nes, tapęs daiktu, aš esu dangaus ir žemės jungtis, rašalu praskiestą dangų ir šlapią žemę sukabinantis įrankis. Tik nėra taip paprasta pasakyti, kuris paros metas užgula mane, paliktą gamtoje. Tõnu Kõivas, amžiną atilsį estas, A. Kuro bičiulis, naktį pabudęs Tartu viešbutyje kitados pasakė, žiūrėdamas pro langą: tai, ką A. Kuras tapo, vis dėlto yra auštanti diena, paryčiai. Nes tai, anot esto – nubudusių daiktų rąžymasis, jų išnirimas į šviesą, tai – oro gurkšnis, įkvėpimai. O man, daiktui, atrodo, kad pavakariai, nes praradau formas, grimztu į nežinią – dėl to toks liūdnumas siurbiasi, graudokas ilgesys sukyla, kai pajuntu kūną apgobiančias prietemas. Tai – iškvėpimai, atodūsiai.

Bet labiausiai man patinka būti tokiu daiktu, koks esu paveiksle "Agregatas uoste" (1978). Pats R. Magritte’as pavydėtų man tokio pavidalo: nei aš atpažįstamas, nei slaptas, nei realus, nei nerealus. Po šio belgų tapytojo pavaizduota pypke buvo užrašas "tai ne pypkė", o po manuoju atvaizdu galėtų būti parašyta "tai ne agregatas". Nes aš ne agregatas ir ne uoste atsidūręs. Aš tiesiog mįslingas, keistas, daugialypis; ko gero, ir pats A. Kuras nežinojo, ką pavaizdavo. Ir niekas juolab nežino, kas tūno mano formose – nusibaigęs žvėris ar uosto valkata su viena akimi? O gal nuodėminga arabė, apsigobusi juoda banguojančia skara? Taigi paradoksalu, bet A. Kuras – siurrealistas! Nes mano daiktiškieji pavidalai bemaž niekuomet nesutelpa į vieną formą ir jos prasmes! Jie baugina. Jie hipnotizuoja. Antai aš toks pat mįslingas ir "Nekonkrečiame objekte. I" (1983): gal tai dujų balionas su kraneliu, o gal geležinė rausva krūtis su pūpsančiu speneliu? Tik nėra gerai, kad šiame paveiksle mane perbrėžia juodi skersiniai dryžiai lyg koks prevencinis tinklas, lyg reikėtų slėpti mano netobulas formas nuo klausiančių žvilgsnių. Bet aš žinau: tapytojas nori, kad būtų "tam tikras individualus tvarkos jausmas" (jo dienoraštis, 1995). Aš paklūstu. Nes daiktų tvarka A. Kuro kūriniuose – geležinė.

iliustracija
Algimantas Kuras. Vienatvė. 1983

Palaima pabūti ir A. Kuro nutapyta žole. Tokia prigesusia, pavytusia, jau bemaž išblėsusios spalvos – vos žalia, sušlapusia, vėjo prispausta prie žemės ar kokio traktoriaus vėžėje pasilikusia laukti rudens ("Užmiesčio motyvas", 1983). Manajame žolės kūne glūdi nepakartojamas silpnumo ir atsilaikymo derinys, nes manęs nepriveikė nei seni ratai, nei lietus, nei nuolatinis šiltesnių dienų ilgesys. Būdamas tokia sulysusia žolele gali iki begalybės kaip maldą kartoti Jono Meko žodžius: kvapas rudens ir mirusių lapų. Taip ir sukasi metų laikai virš mano menko stiebelio. Aš atsilaikau.

Norėčiau būti daiktu ir todėl, kad A. Kuro nutapytas visuomet įgauni kokių nors papildomų jėgų ar savybių, kurių šiaip žmogus neturi. Antai, tapęs elektros laidu ar elektros stulpu, jaučiu, kaip per mane srūva srovė ir galiu pasimėgauti, kai ji uždega lemputę, kam nors įkerta, kartais – ir labai smarkiai. O kas gali būti gražiau už laiduose zvimbiančias melodijas, kurių klausomasi ausį prie stulpo priglaudus? Gali kalbėtis su visu pasauliu, tu visus girdi, jauti, net išjudini. A. Kuras manimi – laidu – tas melodijas išvedžioja po mėlyną dangaus skliautą, kartais nukirsdamas mano galus, kartais užkardamas juos ant kokio vamzdžio kaip "Elektros įvade" (1978). Bet kodėl aš, elektros įvadas, toks svarbus autoriui? Šuo, pasirodo, pakastas mokslo tekstuose, ir iš Marshallo McLuhano lūpų išgirstu, kad elektros laidas ir juo keliaujanti šviesa bei informacija yra karšta medija. Vadinasi, aš esu medija, A. Kuro sukurta medija. Kiek lietuviškų recenzijų prirašyta apie Kauno HES vaizdus dailėje, aukštos įtampos stulpus, elektros pastotes mūsų "koloristinėje" tapyboje etc., bet niekas niekad neužsiminė, kad čia vaizduojama ne kas kita, o tekanti karšta medija, gryna informacija. Kai tai žinai, smagu būti net tokiu elektros laidu, kuris sulenda į elektrinę viryklę ("Natiurmortas su elektrine plytele ir puodu", 1972). Su virykle visiems geriau: ji šildo, jos praktinė nauda akivaizdi. Savo daiktišku protu lengvai suvokiu, jog niekada A. Kuras nepavers manęs mobiliuoju telefonu, nes šis neturi laido.

Norėčiau būti A. Kuro nutapytu daiktu todėl, kad tai puiki galimybė nesijausti vienišam. Štai būdamas "Kėde" (1979) aš galiu patirti ant manęs užkabinto rūbo prisiglaudimą, iš jo tebesklindančią žmogaus šilumą. Stiprus artumo potyris, kai prie tavęs liečiasi minkštas audeklas ir glosto briaunotas atramas, t. y. tavo pečius. Negana to: jei jau drabužis yra mūsų pratęsta oda (ir vėl įžvalgusis Marshallas McLuhanas!), A. Kuro nutapytas drabužis šią išvadą puikiai patvirtina. Jis – kaip kūno išnara, kaip tamsi ir tįsi, sukirpimo formą ir stilių praradusi masė. Klampi, prakaituota drapana, ir aš džiaugiuosi, kad nesu rūbas iš "Stiliaus" puslapių, o esu kilęs nuo Kirtimų ar Gariūnų, pasigaminęs iš "Humanos" likučių. Ir man patinka draikytis vėjuje šalia kaimo malkinės ("Besivėdinantis švarkas", 1984) ar pakyboti ant vielinio karkaso glostomam pro langą įslinkusios šviesos ("Vielinis karkasas ir rūbas", 1980). Būnant rūbu-išnara, man nesunku pasidaryti beveide skulptūra, vienatvės kūnu, sustingusiu prie stalo ir nebyliai stebinčiu, kaip šalta diena meta pro langą ant stalo balkšvą šaltą šešėlį. Tokį panašų į aliuminio skardą. Antai su kokiu patosišku klausimu mano vienatvės kūnas buvo aprašytas žiūrovės, aplankiusios grupės 24 parodą 1993 metais: "Ar įmanoma atsiplėšti nuo žemės, ant kurios taip tvirtai stovi, pasislėpti nuo dangaus, kuris yra virš visko, nuo šviesos ir tamsos, nuo viso to, kas jungia dangų ir žemę, šviesą ir tamsą, šiapus ir anapus, svetimą vienatvę ir mane?" ("Literatūra ir menas", 1993 vasario 6). Aišku, neįmanoma. Nes nėra jokio reikalo. Ir tai yra nemenkas vilties spindulys mano daiktiškosios egzistencijos niūrioje padangėje!

iliustracija
Algimantas Kuras. Teritorijos valymas. 1978
Vytauto Balčyčio nuotraukos

Pagaliau norėčiau būti A. Kuro tapomu daiktu. Daiktu, kurio paviršiumi kaip katė sėlina, išsikreipia, užsiriečia dažą velkantis teptukas, daiktu, kuris nudažomas juosva, rusva, žalia ar melsvai pilka spalva, apauga vietomis mėsinga faktūra, o kitur – plonesne odele, dėl to ima kvėpuoti šviežiais dažo ir "Pinen" kvapais. Gražus ir nepakartojamas potėpių raštas, mazgais ir kilpomis nužymėjęs manąsias daiktiškas formas, nubėgęs banguojančių linijų arkomis! Ar žinote, kodėl šis raštas gyvas, jėgingas? Todėl, kad ir čia vyksta paviršių ir dažo grumtynės, ramu rungiasi su ekspresyvu, lygu su iškilu. Niekada nemanykite, kad daiktų egzistencija A. Kuro tapyboje užsibaigia taikiu sugyvenimu.

Bet nutinka taip, kad šitas galingas besirungiančių potėpių judesys kilsteli mane nuo žemės, timpteli link dangaus, mano gyslos įsitempia, trūkinėja, sugaudžia kaip tie elektros laidai. Ši situacija susidaro ne kur kitur, o "n" teritorijoje ("Situacija "N" teritorijoje", 1990), išsidriekusioje laukymėje, kur jau artėja prietema, jau klaidžioja keisti šešėliai, darydami mane panašų į laukų monstrą. Paskui atsitinka, kad nematoma dangaus jėga ima tą "n" teritoriją valyti ir pirmiausia griebia mano dar kiek sukibusius kūno gabalus, kelia juos aukštyn link išlinkusio mėlyno dangaus skliauto. Juokinga, kad tai pavadinta "Teritorijos valymu" (1978–1979). Niekas čia nieko nevalo. Tai parodymas, kas atsitinka išdraskytam daiktui kelionėje į ten. Aš bemaž netenku oro, gaudau jį visais daiktiško kūno išdriskusiais, nutįsusiais galais. Štai kur slypi tapytojo sumanytas (nujaustas?) "daiktiškasis laikinumas", štai kas atsitinka daiktams įvairiose situacijose! Galop nugali lengvumo jausmas: kylu, kylu, dangus vėdina, gaivina, valo mano išsidraikiusį kūną, ir su paskutiniu įkvėpimu pajuntu, kad tapau besvoriu daiktu. Eteriu.

Ir tuomet A. Kuras klausia manęs: "Kur tavo mylimiausias žvaigždynas, į kurią pusę melstis? Kur slypi tavo paslaptingoji žodžiais neišsakoma jėga?" (jo dienoraštis, 1995).

Klausia, lyg nežinotų: jėga slypi jo paties tapyboje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


9417. Gvntj :-) 2003-11-24 09:28
Man labiausiai patiko šita vieta: "Norėčiau būti daiktu ir todėl, kad A. Kuro nutapytas visuomet įgauni kokių nors papildomų jėgų ar savybių, kurių šiaip žmogus neturi. Antai, tapęs elektros laidu ar elektros stulpu, jaučiu, kaip per mane srūva srovė ir galiu pasimėgauti, kai ji uždega lemputę, kam nors įkerta, kartais – ir labai smarkiai. O kas gali būti gražiau už laiduose zvimbiančias melodijas, kurių klausomasi ausį prie stulpo priglaudus?" Norėčiau būti šituo tekstu: ir juo būdama ne tik gerai įsibėgėti, bet ir iš inercijos palėkti kiek priklauso, nes dabar, na, sakinio pradžia puiki, bet į pabaigą staiga kažkur gerklėj užstringa kaip ašaka... :((

9474. varna2003-11-24 23:18
Pasigailėjimo vertas žmogus, jei jam nieko nėra "gražiau už laiduose zvimbiančias melodijas". Dvasios skurdžius tas Liutkus. "Juokinga, kad tai pavadinta "Teritorijos valymu" (1978–1979). Niekas čia nieko nevalo." - rašo, springdamas savo beprasmiais žodžiais, Liutkus. Kaip gi, juk JIS Žino, Kas Ką Valo. Nykumas...

9498. Veterinaras2003-11-25 10:36
Pasigailėjimo verta apkurtus ir jokio subtilumo nejaučianti Varna, savo kranksėjimu perkertanti bet kokį švelnumą, jautrumą ar nuostabą. Šiukšlynų fėja, apsiblaususiu žvilgsniu stebinti nuobodų valkatų gyvenimą.

9525. a. :-( 2003-11-25 14:11
bet ta varna tai teisi apie nykuma.

9538. krastotyrinyks2003-11-25 16:25
Liutkus nori but subtilus, o yra irgi zemaitis. Tuomi viskas pasakyta. Nes kai zamaitis susilyrrina susiliurlina...

9568. daktaras2003-11-25 22:59
VDA vyr. silkverpio bacila plinta.....

9610. smalsus2003-11-26 14:55
kas yra VDA vyriausias silkverpis?

9639. O as2003-11-26 19:55
O as svajoju tapti Pakso lektuvu....

9679. saimhe2003-11-27 14:20
Oi, gražiai parašyta :) Ir ėjimas gudrus -- balansuojant ties suvokimo riba, eksploatuojant skaitytojų intuiciją: kas ką norės, tą ir įžvelgs...

O ar teisingai -- negaliu žinoti.


54533. mafas2006-03-28 11:02
http://bwap.ne1.net

Rodoma versija 22 iš 22 
14:49:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba