ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-04-10 nr. 696

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Atlas du Monde (11) • ARVYDAS JUOZAITIS. Sumaištis aprimo – Velykos (29) • MARC BRAET. TampicoROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (25) (8) • HARIS POČOBUTAS. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis? (28) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų SąjungaiSIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (4) • Armėnų legendos ir padavimai (15) • PAULIUS NORMANTAS. Haiku apie Himalajus, Kelią ir Jūrą (14) • KATIE DONOVAN. EilėsKONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI. Dainelė apie tris linksmus angelus (7) • ANNA JACKSON. Rytai ir VakaraiJŪRATĖ BARANOVA. Kaip išmokti gyventi? (7) • Užupės Velykos (10) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Apeiginis velykų kontekstas (6) • WALTER MAP (apie 1137–1209). Gyvas numirėlis (5) • JOHN AUBREY (1626–1697). Nuodėmių ėdikas (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXV) (5) • laiškas tau (70) •

Užupės Velykos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Įprasta buvo manyti, kad Vidurio Lietuva dėl buvusio dvarelių ir palivarkų gausumo, plikbajoriškų ambicijų, tarsi ir dėsningo kultūrinio bei civilizacinio aplenkėjimo, vėlesnio spartaus sovietinio mankurtėjimo, nusimelioravimo "pirma laiko", didžiulių žemės masyvų užleidimo "kultūrine žole" etninės kultūros vertybių, tradicijų bei papročių išlaikymo požiūriu – dykra. Malonu pasijusti neišmanėliu, nes apsilankymas Užupės kaime (tiksliau, ant statoko Liaudos kranto natūraliai išsistačiusioje gyvenvietėje, bet ne toje baisiojoje bedvasėje – silikatinėje), susipažinimas su uolios Kėdainių muziejininkės ir etnografės Reginos Lukminienės surinkta paprotine medžiaga paliudijo, kad buvusioji prigimtinė žemaičių žemė (vėliau šie, spaudžiami rytinių baltų, nuskuodė į vakarus ir šiaurvakarius – asimiliuoti kuršių ir žiemgalių) išlaikė savitus kai kurių švenčių bruožus. Ne veltui nuo 2002 m. kovo iki 2004 m. vykusios Liaudies kultūros centro suorganizuotos respublikinės konkursinės apžiūros "Tradicija šiandien" vertinimo komisija (pirmininkė prof. Angelė Vyšniauskaitė, sekretorė Nijolė Marcinkevičienė) "prie nenutrūkusių, natūraliai gyvuojančių papročių" priskyrė Kėdainių savivaldybės Kultūros tarnybos teiktą "Velykinį nuprausimą Užupės kaime" ir paskyrė jam antrąją vietą (pirmoji – Gražiškių miestelio (Vilkaviškio r.) šyvio šokdintojams). Išties įspūdingas antrosios Velykų dienos rytas mūsų, bluosto pernakt nesuglaudusių nakvišų, 2002 m. laukė prie Liaudos. Auštant kaimo tyloje siautulingai pakrančių šakijoje plyšavo lakštingalos ir kiti tąryt, regis, visavertiškai gyvenę giesmininkai; pasitiko žvalūs velykinio nuprausimo papročio išlaikymo entuziastai, net vaikai; su muzika ir dainomis nuo galinės kaimo trobos patraukėme per geranorių vietinių žmonių gyvenimus.

Pasak N. Marcinkevičienės, visuotinai manyta, kad velykinis ir apskritai pavasarinis vienas kito apiprausimas, laistymasis – sakralinis veiksmas (gero derliaus, asmeninės laimės linkėjimas) – kaip paprotinis vyksmas jau nunykęs. Tai 1927 m. apie Josvainius aprašinėdamas liaudiškąsias tradicijas "Balanos gadynėje" bandė konstatuoti ir žymusis šio krašto etnografas bei rašytojas Mikalojus Katkus, jis užsimena ir apie velykinį apiprausimą: "Mums Velykas bevalgant štai įeina į gryčią tas Lapkūnas, baltu pakrautu maišeliu nešinas, pasako pagarbinimą ir, padėjęs maišelį ant suolo, pabučiuoja šeimininkei ranką. Paskui išima iš maišelio bonką su vandeniu ir rankšluostį. Užpylė to vandens šeimininkei ant rankų ir rankšluosčiu nušluostė sakydamas: "Duok Dieve, kad šiemet linai gerai derėtų". Motina atnešė jam iš kamaros keturis kiaušinius, kepalą ragaišio ir mėsos gabalą, suvyniotą į sausą kopūstlapį. Lapkūnas, sususidėjęs tuos daiktus į maišelį, greitai išėjo pro duris. Tėvas dabar bevalgant pasakoja: "Buvęs pirmiau paprotys laistytis. Esą linai geriau derėsią. Ateina į gryčią kokia boba su ąsočiu vandens, aplieja tave, sušlapina visą, o tu ant jos nepyk, dar pavaišink. Dabar jau svietas tą užmiršo". Nė velnio neužmiršo!

Pateikiamoje medžiagoje vertingi ir Velykų nakties persirengėlių "kiekybinės ir kokybinės sudėties" bei veiksmų nusakymai. Iki šiol daugelis tyrinėtojų etnologų nė nebandė įsivaizduoti, kad ši specifinė ir reta net dabartinėje Žemaitijoje persirengėlių rūšis, tiksliau, daugkartiniai šios buvusios tradicijos atgarsiai, bus nustatyta Kėdainių krašto – Paberžės, Surviliškio, Truskavos ir kt. – bažnytkaimiuose. Gal tai buvusios Žemaičių vyskupijos palikimas ar "eksportas"? Šį paprotį aprašę "mokytieji žemaičiai" – rašto žmonės, ypač Motiejus Valančius, – aiškiai nurodė pagrindinį velyknakčio persirengėlių paplitimo šiaurės vakarų Žemaitijoje arealą. Tai buvo mėgstama kuršiškųjų žemaičių kultūrinio įsigyvenimo, egzistencinio įsitvirtinimo vietovėse – Darbėnų, Salantų, Platelių ir gretimose apylinkėse. Iki mūsų dienų tradicija gyvavo Pievėnų (Mažeikių r.) bažnytkaimyje, bet po pagrindinio papročio išlaikymo entuziasto mirties ir vietinio kunigo burnojimų (ir vyskupystės nurodymų?) vargu ar tradicinis vyksmas bus vertinamas (įdomu, kur link "plėtroja" veiklą vietiniai kultūrininkai?). O Kėdainių krašte iki palyginti nesenų laikų tai buvo įprasta ir visiems suprantama, persirengėliai ir klebonas "po viskam" draugiškai daužavo margučius ir gurkė alų.

Gaila, kad sovietmečiu ir neretai po Atgimimo daug kur regioninė kultūra kuitėsi ir turškėsi vien saviveiklinės raiškos, "atvežtinių estrados pranokėjų", šou erzacų balutėse. Dabar, vis labiau nutaustant ir išsivaikštant beigi išsivažinėjant ieškoti ilgesnio euro, kaip niekad pasirodo, kiek mažai turime aprašų, vos tesame apmąstę ir į kultūros atminties apytaką įtraukę autentiškų savasties verčių. Iš pokalbių su R. Lukminiene žinau, kad ji yra užrašiusi ir daugiau savaip nepakartojamų vietinių siužetų, vaizdinių, čionykščio įsijautimo į protėvių paveldą krislų, bet apie tai gal kitąkart. Kėdainiečiai kultūrininkai turėtų suvokti, kad toli gražu ne vien Kėdainių senamiesčiu ar vikraus "darbiečio" pastatyto laisvalaikio centro "Vikonda" pramogų verslo judesiais šis kraštas įdomus Lietuvai.

Juozas Šorys

*

Pasakoja JUOZAS RUTKAUSKAS, gimęs 1919 m. Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Kazokų kaime. Baigė Panevėžio amatų mokyklą. 1939 m. atvyko gyventi į Užupės kaimą. Užrašyta 1996.VI.3.

1939 m. Paberžės bažnyčioje velykinis budėjimas vyko paskutinį kartą.

Ryte, kada kunigas sako pamokslą, "žydai" užmauna ant botkočio sausainių ir kiša kunigui.

Ryte, per prisikėlimą, "rabinas" (žydų viršininkas) vaidina, kad Kristus mirė, tai jis krenta, kočiojasi. Kiti jį neša, su šiaudu pučia, kad atsigautų.

Po pamaldų kunigas pasikviečia visus į kleboniją. "Žydai" persirengia ir ateina į kleboniją. Kunigas padėkavoja, kiaušinių kiek nori valgyk, alaus gerk. Pareidavo po pietų, 15–16 valandą. Šitam velyknakčio budėjime ne kartą buvau ir aš "žydu".

Velykas švęsdavome dvi dienas. Jaunimas rinkdavosi žaisti, vakaroti ir pirmą, ir antrą dienomis. Pirmą dieną kiaušinius mušdavome vieną galą, antrą dieną – abu galus.

Stiprumą nustatydavome kiaušinį pakalendami į dantis.

Dar jaunimas susirinkdavo ridenti kiaušinių. Atsinešdavo iš daržinės kūlį rugienių šiaudų, jį ištiesdavo ir ridendavo kiaušinius. Kiek užkliūva – tiek ir paima. Dar kartais pasidarydavome ir lovelius iš lentų, bet daugiausia tai pasitiesdavome rugienų kūlį.

Vakaruškose mergaitės dovanodavo kiaušinius vaikinams. Margindavo daugiausia vašku. Skutinėdavo, bet merginom tai buvo nepatiklus darbas. Kaime labai gražiai išvedžiodavo raštus Rakauskienė. Tai mes, bachūrai, prašydavom jos, kad išmargintų.

Vaikai eidavo kiaušiniauti pas savo krikšto tėvus. Kiek metų, tiek turi duoti kiaušinių. Eidavome kiaušiniauti iki dvidešimt metų.

Antrą Velykų dieną pasiėmę armoniką, barabaną ir dar trys vyrai, pasiėmę krepšius, eidavo per kaimą laistyti visų. Čia jie prisirinkdavo pilnus krepšius kiaušinių, maisto. Įėję pasveikina su šventom Velykom ir paklausia šeimininkės, ko norėtų, kad muzikantas užgriežtų. Dažniausiai prašo valsą. Paskui juos pavaišindavo ir dar įdėdavo kiaušinių, maisto. Pasitaikydavo, kad samagono gaudavo. Gautą maistą išsidalindavo tarp save ir nešdavosi namo.

Dar buvo paprotys per Velykas, kad jaunimas rinkdavosi kur nors pasisupti.

*

Pasakoja ZOFIJA DAUGVILIENĖ-KULNICKAITĖ, gimusi 1908 m. Kėdainių apskrityje, Gudžiūnų valsčiuje, Miegėnų kaime. Nutekėjusi kurį laiką gyveno Alksnupių kaime, vėliau – vėl Miegėnų kaime. Tėvai turėjo 24 ha žemės. Šeimoje augo 10 vaikų. Užaugusi Miegėnų dvare, pasimokė rašto, išmoko austi. Pati išaugino 5 vaikus. Užrašyta 1996.VII.4.

Šeštadienį parsinešdavom iš Paberžės bažnyčios šventinto vandens ir šventintos ugnies nuo šventoriuje užkurto laužo.

Kai miršta žmogus, tai tuo šventintu vandeniu pašlakstydavo. Jei griaudžia, kad netrenktų perkūnas, pašlaksto šventintu vandeniu kambarius.

Iš vakaro visi eidavome melstis į bažnyčią. Bažnyčioje budėdavo "kareiviai". Visi būdavo jauni vyrai iš Butonių, Lažų, Užupės kaimo. Visi būdavo su tamsiais kostiumais pasirėdę, gelsvom kepurėm, blizgančiais diržais. "Kareivių" vadas visada būdavo Mataušas Mickus iš Butonių kaimo. Visa kuopa eidavo barabanijant būgnams. Pabudi 6–10 "kareivių", juos vėl kiti pakeičia barabanijant. Taip per visą naktį.

Dar būdavo ir "žydai". Šie ateidavo į bažnyčią pasikepę macų, kuriuos kišdavo visiems, kad paragautų. O jei kas užmiega, pakišdavo negyvą varną. "Žydų" būdavo 6–8. Jų vyriausias būdavo "rabinas". Visi turėdavo ilgus botagus. Kada "kareiviai" keisdavosi budėjimu, "žydai" taukšėdavo savo botagais, rinkdavo utėles iš barzdų, pakišdavo botagą kokiai senai moteriai, kai ši kur eina. Ryte, po mišių, visi išlydi kleboną iš bažnyčios. "Kareiviai" sukryžiuodavo kardus, visi sugiedodavo jam "Ilgiausių metų". Klebonas jiems išnešdavo kiaušinių.

Šventoriuje vyrai mušdavo kiaušinius.

Moterys šventindavo maistą, dalį jo palikdavo bažnyčioje.

Antrą dieną vyrai, iš anksto ryto, eidavo kiaušiniauti. Ateidavo anksti, apliedavo šeimininkams rankas su vandeniu iš butelio ir, nušluostę rankšluosčiu, visa ko geriausio palinkėdavo. Už tai jiems duodavo kiaušinių, dar ir degtinės duodavo išgerti.

Vaikai eidavo pas krikštatėvius kiaušinių. Kiek metų – tiek duodavo kiaušinių.

*

Pasakoja Stasė ŠIRMULIENĖ-ČESNAUSKAITĖ, gimusi 1925 m. Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Užupės kaime. Šiuo metu Užupės kaime ir gyvena. Tėvas buvo stalius, turėjo 1,5 ha žemės. Šeimoje augo 6 vaikai. Užrašyta 1998.VI.4.

Iš vakaro Paberžės bažnyčioje vykdavo velykinis budėjimas. Tai per visą naktį lakstydavo po bažnyčią "žydai" su ilgais botagais. Kas užmigdavo, po nosim pakišdavo amoniako. "Žydai" turėdavo prisikepę macų ir tabokos. Ir visiems jų dalydavo pakaštavot.

Kai ryte saulei tekant eidavo visi apie bažnyčią, "žydai" laukdavo, kol procesija pasibaigs, o paskui pliaukšėdami botagais nulydėdavo kunigą klebonijon.

Bernai prisidėdavo pilnas kišenes kiaušinių ir pasibaigus mišioms susirinkę rinkelėje (prie šventoriaus) smailais galais mušdavo viens kitam kiaušinius.

Labai buvo mada per Velykas suptis.

Antrą Velykų dieną, dar patamsiais, kol visi miega, eidavo prausti. Pasiima vyrai krepšį, rankšluostį, muilą. Eidavo, kas moka grot su armonika ar kitais instrumentais. Jų pravadyrius (vedantysis) buvo Jonas Jasiukas. Už išprausimą žmonės jiems duodavo kiaušinių, buteliuką. Vėliau prausėjai sueidavo krūvon ir visi baliavodavo.

*

Pasakoja ZOFIJA CEMNOLONSKAITĖ, gimusi 1922 m. Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Beržytės kaime. Karo metais atsikėlė į Užupės kaimą ir ten šiuo metu gyvena. Užrašyta 1998.III.18.

Šeštadienį dieną parsineša iš bažnyčios su kempine ugnies. Einant kempinę visą laiką reikėdavo judinti, sukti (pritaisytą ant vielos), makaluoti, kad neužgestų. Kas eidavo į bažnyčią, ir vandens šventinto parnešdavo buteliuką. Parnešto vandens įpildavo į šulinį, kas likdavo – pasidėdavo ligoniui sergančiam pašventinti.

Pirmą Velykų dieną visi skubėdavo parvažiuoti kuo greičiau namo iš bažnyčios. Kas pirmiau parvažiuos ir pavalgys, tas greičiausiai nuims nuo laukų derlių.

Kai gyvenau Beržytės kaime, tai eidavom į Truskavos bažnyčią.

Eidavom į bažnyčią iš vakaro. Po bažnyčią lakstydavo persirengę "žydai", maskatuodami ir pliaukšėdami ilgais botagais. Jei kas užmigdavo, tuoj panosėn kiša negyvo paukščio užpakalį arba tinkspirito (nevalyto spirito).

Bažnyčios viduryje stovėdavo sargyboj uniformuoti kaip kareiviai, "žalnieriai". Ant galvos blizgančios kepurės visiems, pašonėj – blizgantys kardai. Pirmiausia vieni stovi rikiuotėj, paskui juos pakeičia kita grupė "žalnierių".

Prieš vakarą "žalnieriai" praeidavo rikiuotėj per kaimą, o "žydai" – pralėkdavo.

Pirmą Velykų dieną daugiausiai būna namuose. Pavakarėje sueina jaunimas krūvon, kur yra pataisytos sūpynės, ir supdavosi. Tokia jau būdavo mada.

Prisimenu, kai pas Jonaitį slapčiom pasidarėm sūpynes, o jis neleido suptis. Tada visi sulindom pro išverstos pavarstės skylę (pavarstė – įdėta prie durų lenta). Bet vis tiek užuodė, kad mes supamės, tai kai įlėkė, kad pradėjo rėkti.

Antrą Velykų dieną Truskavoj nebuvo mados laistytis. Kai tik atsikėlėm į Užupę, tai jau čia madoj, laistė. Mano švogeris Jasiukas Jonas būdavo linksmintojas, jis grodavo armonika.

Šią tradiciją pratęsė dabar jo sūnus Stasys Jasiukas, kuris groja dūda, o broliai Algis ir Vytautas Berankiai – su armonikom.

Užeina į kiekvieną trobą ir prausia miegančius. Tankiausiai jaunimas miega. Tai jiems nuprausia veidą, pamuiluoja – turėdavo buroko gabalą, atseit muilas, na, o po to – nušluostydavo rankšluosčiu.

Vakare eidavo kočioti kiaušinių. Nusilupdavo beržo tošies ir padarydavo kaip lovelę. Kam tik būdavo akvata (ūpas), tas ir kočiodavo.

Trečioji – Ledų diena. Niekas neina dirbti su gyvuliais, kad derlių vasarą neiškapotų ledai.

*

Pasakoja STASYS JASIUKAS, gimęs Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Užupės kaime. Užrašyta 1998.IV.12.

Mūsų kaime Velykas visada švenčiame tris dienas.

Pirmąją dieną einam į bažnyčią Surviliškin. Iš bažnyčios visi labai skubina namo, nes kas pirmas sugrįš, tas rudenį greičiausiai nuo laukų nuims derlių. Sugrįžę visi sėdasi prie stalo pusryčiauti. Pirmiausia kiekvienas skubina išsirinkti kuo stipresnį kiaušinį, apžiūrinėja, čiupinėja, baksnoja kiaušinio smaigalį į dantis. Po šios ceremonijos muša smailųjį kiaušinio galą. Kieno lieka sveikas kiaušinis, tam, sako, seksis visus metus.

Dabar ir vėl atnaujinama ta tradicija. Vėl krikšto tėvai Velykom būtinai pasveikina savo krikšto vaikus.

Antroji diena – prausimo. Dar mažas būdamas kartu su tėvu ir kitais suaugusiais kaimo vyrais vaikščiodavome po kaimą ir visus prausdavome. Man ir kitiems mažesniems talkininkams duodavo tai krepšį panešti, tai rankšluostį, tai ąsotį su vandeniu ar muilą (išpjautą iš pašarinio buroko muilo formelę), kad paskui žmones namuose išpraustume.

Suaugę vyrai eidavo grodami kokiais nors instrumentais: balalaika, akordeonu, barabanu. Mano tėvas Jonas Jasiukas buvo to reikalo "pravadnikas" ir šiaip jau kaime pirmas muzikantas. Be jo nė vienos vakaruškos ar vestuvės neapsieidavo. O labiausiai visiems jis patiko todėl, kad mokėjo groti iš karto trim instrumentais: rankomis griežė armonika, kojomis mušdavo specialiai sumontuotą savo paties barabaną, o lūpomis grodavo tošele (iš filmo juostos pagamintu savo paties instrumentu). Dar mokėjo groti ir balalaika.

Kai tėvukas mirė, velykinio laistymo tradiciją stengiausi išsaugoti iki šių dienų. O ir pats pramokau groti balalaika, vėliau – ir dūdą pūsti. Ir dabar, beveik kiekvienais metais, kartu su broliais Algirdu ir Vytautu Berankiais, kurie groja akordeonais, aš pučiu dūdą, padedami savo vaikų, traukiam prausti Užupės kaimo gyventojų.

Pradedam eiti nuo kaimo galo, nuo Pranaičių, nes šie labai anksti keliasi. Išsiruošiam kuo anksčiau, bet M. Pranaitienė mūsų visada jau laukia su puodeliu vandens ant slenksčio, ir ne mes ją pirmąją, o ji mus pirmoji išprausia.

Einam į kiekvieną kiemą. Prieinam prie lango, užgrojam maršą. Taip sukeliam triukšmą, o tada einame vidun ir pirmiausia prausiam miegančius. Nuprausiam ir šeimininkus:

– Šeimininke, tu išsipeckiojai, reik tave nuprausti.

Kai dar su tėvu vaikščiodavome, tai šeimininkei paslapčiom brūkštelėdavome su raudonu buroku per žandą, o tada tai jau visi sutinka, kad išsipeckiojusi prie puodų ir kad reikia ją nuprausti.

Vienas pila vandens į saują ir prausia, kitas prieina su rankšluosčiu ir nušluosto, o jei dar nešvari, tai ir pamuiluoja (burokiniu muilu). Prausikai visiems palinki sėkmės, sveikatos, kad geras užaugtų derlius laukuose, kad pilni aruodai visad būtų visokių gėrybių.

Jei šeimininkai pageidauja, tai dar pagrojam kokią melodiją ar uždainuojam dainą. Už nuprausimą šeimininkai visada atsilygindavo. Kas ko turi, to ir duoda: kas kiaušinių, kas sausainių, kas obuolių, o kai kas ir buteliuką įdeda. O jei pasitaiko tokių, kurie nieko neturi, tai mes jiems paliekam kiaušinių, sausainių. Einam po trobas, kol pereinam visą kaimą.

Grįžę dalį "uždarbio" išsidalijam tarpusavyje, o kitą dalį nunešam ir atiduodam toms šeimoms, kuriose daug vaikų arba kurie labai biednai gyvena.

Po pietų jaunimas, vyrai renkasi krūvon. Muša kiaušinius, bet antrąją dieną – tik bukuoju galu. Kiti ridinėja. Anksčiau ridendavome ant nuplėštos medžio žievės ar ant šiferio, o dabar jau ir lovelių prisidarom.

Trečioji – Ledų diena. Tą dieną nieko negalima dirbti.

Parengė Regina Lukminienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


15034. Nuostaba2004-04-11 14:00
Čia tai bent! Tikrai nuostabu, kad net visai neseniai buvo surasta tokių žmonių, kurie paliudijo visokiausių įdomybių. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Tik va - ar daug ieškančių...

15152. V.2004-04-14 15:47
Kiekvienas kraštas yra unikalus savo kultūrine praeitimi, bei turimomis tradicijomis. Tik lietuvio mentalitetui budinga vaikytis nauju veju ir pamirsti, nesaugoti, tai, kas yra sava. Kodel lietuvis jau nuo valstybes sukurimo laiku taip siekia issizadeti savo tapatumo yra amzinas klausimas (prisiminkime sulenkejusius Lietuvos bajorus, surusintus tautiecius, kad ir dabartinį vakarietiškųjų vertybių perėmimą) Gera žinoti, kad kažkuriame Lietuvos kampelyje yra žmonių spjaunančių į globalizaciją, europeizacija, kultūrines naujoves... kad yra žmonių besididžiuojančių savo tapatumu, saugančių MŪSŲ kultūrą... kad yra žmonių, kurie praneša apie šias kultūrines oazes, ir neleidžia joms nugrimzti į nežinią, kad yra skaitančių ir besidominčių... Ačiū jiems už tai, kad MUS saugo...

15182. Ištarmė2004-04-15 18:27
Tikrai puiku, kad gresiančios niveliacijos akivaizdoje (ES) vis dar yra pasišventėlių, tautos verrybes vienan glėbin globiančių.

15183. Ištarmė (dar kartą) :-) 2004-04-15 18:29
Užmiršau pridėti šypsenėlę, o taip norisi šypsotis - juk pavasaris...

15220. Klausimėlis2004-04-17 09:26
Ryt - Atvelykis. Kokie Atvelykio papročiai? Nežinojau, kad antrąją Velykų dieną kiaušiniai mušami tik bukuoju galu. Tai gal ryt irgi bukuoju?
Su kuo čia sudaužus:)

15230. LP :-) 2004-04-17 19:07
:)))))))))))))))))))) smagu.... virtualiai daužiu Atvelykio kiaušinį su kuo nors iš jūsų ir linkiu visiems gero pavasario:)))))))))))

15232. Margutis :-) 2004-04-18 11:16
Jau sulaukėm Velykėlių! Kaip smagu, kad yra galimybė visiems palinkėti smagaus pavasario. Tegul visus linksmina sugrįžtančių paukščių giesmės ir Šatėnų tekstai!

28928. meilute :-( 2005-01-18 14:05
fu bjauru!!!!!!!!

28929. pupa :-) 2005-01-18 14:05
fainai tai cool!!!!

Rodoma versija 29 iš 30 
14:48:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba