ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-22 nr. 677

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Maskva (67) • KASPARAS POCIUS. Kitokio scenarijaus jėga (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Laikraštis monitoriuje (44) • CHARLES SIMIC. Amerikiečių poetasKAREN HORNEY. Kultūra ir neurozė (10) • Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (18) • VIKTORAS LIUTKUS. Norėčiau būti Algimanto Kuro nutapytu daiktu (10) • CHRISTOPH KLIMKE. Kūnų ir daiktų šventumasMARIJA JURGELEVIČIENĖ. Tikra mergaitė (29) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Moteriškosios reprezentacijos A. Žagrakalytės poezijoje (22) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (10) • VYGANTAS VAREIKIS. Samsonas Gazoje (12) • ANDRIUS ŠIUŠA. Pinigus ir meilę sunku paslėpti (9) • Mielieji skaitytojai! (41) • Laiškai Sau ir Kitiems (140) •

Senosios Vilniaus šventvietės

VYKINTAS VAITKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šventaragiais vadinamų šventviečių ir gyvenamųjų vietų geografija

Pabaiga. Pradžia Nr. 42

II.

Yra pagrindo manyti, kad Šventaragio šventvietė Vilniuje buvo įkurta iki Gedimino valdymo pradžios 1316 m. (apie tai byloja ir mitiniai pasakojimai; taip manė A. J. Greimas, V. Toporovas). Šio straipsnio autoriaus kita proga iškelta hipotezė, kad Šventaragio religinė tradicija – tai viena ankstyvosios Lietuvos valstybės religijos raiškų. Tradiciją kaip tik ir charakterizuoja Šventaragiais vadinamos kulto vietos, kurias sudaro kompleksai iš kelių gamtinių elementų: kalno-kyšulio, vandens, miško, kulto ugnies. Jie gali būti padalyti tarp valstybės panteono dievų atstovaujamų sakralinių sričių: Perkūno, Andojo, Medeinos ir Kalvelio (pastarasis giminiškas Perkūnui; jiems būdingi analogiški santykiai su ugnimi ir vandeniu, taip pat akustiniai efektai: griaustinis ir metalo skambesys).

Politiniuose valstybės centruose Šventaragiais vadinamos valstybinės kulto vietos buvo įkurtos XIII a. pirmojoje pusėje arba viduryje, kaip manoma, valdovo kariaunai (leičiams) centrinę valdžią plėtojant valstybės branduolyje ir periferijoje. "Šventaragio" dėmuo šventas pabrėžia sakralumą. Antrasis – ragas reiškia "ataugą" / "kyšulį" ir "ugnį" / "laužą". Šias reikšmes tarpusavyje sieja ta pati forma (liepsnos liežuvis : gyvūno ragas) ir mitologija; šiame plane ragas yra ertmė, kurioje glūdi ugnis.

Pasakojime apie mitinį kunigaikštį Šventaragį – naujo laidojimo ritualo ir specifinio kulto steigėją – detalizuojama ne tik kokioje aplinkoje, bet ir kaip turi būti deginami mirusių kunigaikščių ir didikų kūnai. Taigi jis atskleidžia ryšį tarp Šventaragiais vadinamų šventviečių ir valstybės elito laidojimo ritualo. Ritualo elementai, žinomi iš pasakojimo, patvirtina aukštą jo adresatų statusą ir dar kartą koreliuoja su dievų panteono struktūra: kartu su mirusiu kunigaikščiu deginamas žirgas (Andojo sritis), kurtas (Medeinos), sakalas (Perkūno). Kalveliui veikiausiai atstovauja ginklai, nukalami iš geležies ir taip pat deginami ritualiniame lauže.

Tad pakartokime dar kartą: Šventaragio pavadinimas-kriptograma rodo, kad pagrindinis šios tradicijos (kaip ir pačios valstybinės religijos) bruožas buvo ugnis, besireiškianti kaip dieviškas atributas, vienas kulto vietos elementų, pagrindinis laidotuvių ritualo komponentas.

Diskutuojant su A. J. Greimu ir V. Toporovu dėl Vilniaus kulto vietų religinių funkcijų sakralinės erdvės padalijimą tarp valstybės dievų-suverenų tektų patikslinti (Medeinos atvejis) ir, galimas dalykas, net keisti (Andojo atvejis).

Kalvelio kulto vieta A. J. Greimo pagrįstai lokalizuojama Lukiškių periferijoje esančioje Puškarnioje (Tilto g. rajone; plg. на луць на Швинторозе; которую зовут луку Швинтороги), mirusių kunigaikščių ir didikų deginimo vietos kaimynystėje. Pastaraisiais metais atlikta šio dievo figūros analizė rodo, kad tarp geležies apdirbimo (puškarnia – "patrankų liejykla") ir mirusiųjų deginimo vietų galėjo būti tiesioginis ryšys. Galbūt jos net sutapo. Mat dievas kalvis užėmė mitinę erdvę tarp dangaus ir požemio, nuolat judėdamas aukštyn žemyn, jis atliko specialią užduotį – iš pragaro į dangų gabeno vėles. Kalvystės ryšys su mirusiųjų deginimo ritualu, galima teigti, buvo grįstas geležies gavybos ir apdirbimo bei kremavimo meno paralelėmis. Galbūt kremavimo ritualo atlikėjai buvo kalviai.

iliustracija
Vilkpėdėmis vadinamų šventviečių geografija (pagal V. Vaitkevičių, 2003).

Perkūno kulto vietos lokalizacija, atrodo, sunkumų nekelia. Jau XV a. antrojoje pusėje šaltiniai ja laiko 1387 m. Jogailos pastatytos Arkikatedros vietą. Šventvietė veikė Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmų kaimynystėje.

Su Andojo kultu sietinas Aukštutinės (Gedimino) pilies kalnas, kur Gediminas sumedžiojęs (~ paaukojęs) taurą. Nors A. J. Greimas šios kulto vietos ieškojo ten, kur senieji dvasininkai augino gyvates (t. y. šventojo Lukiškių miško ribose), tačiau jo atliktos mito analizės metmenys, manome, pagrindžia būtent Aukštutinės pilies (Tauro kalno) variantą. A. J. Greimo žodžiais, tauro (laukinio jaučio) medžioklės epizodas yra kvalifikacinis išbandymas, kuris atitinka karvės vaidmenį indoeuropietiškuose karaliaus įžengimo į sostą mituose. "Imperijos Karvė", paaukota Dianai, romėnams suteikė galią valdyti kitas tautas. Indų karalius Prthu medžiodamas pagavo "Gausybės Karvę", kuri buvo vadinama Karve Varadž – žodžiu, žyminčiu suverenumą. Tiesa, airių karaliaus Breso "Medinė karvė" jį kaip karalių diskvalifikavo ir pražudė. Medžioklėje pagauta ir paaukota karvė, suverenumo simbolis, reiškia karaliaus pripažinimą arba diskvalifikavimą. Vilniaus mite medžiojantis Gediminas įgyja kvalifikaciją siekti suverenumo. Būdamas faktiškasis suverenas, išlaikęs išbandymą, jis tampa dievų pripažintu suverenu.

Beje, Gedimino sumedžioto tauro oda ir ragai, apkaustyti auksu (t. y. geriamieji), dar ilgai buvo saugomi valstybės ižde. Jie buvo simbolis to dieviškojo ir sutartinio suverenumo, kuris buvo pripažintas Gediminui, kai šis nušovė taurą ir jį paaukojo. 1429 m. karalių ir kunigaikščių suvažiavime Lucke Vytautas, ruošdamasis karūnuotis, vieną tų ragų padovanojo Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui. Ir, A. J. Greimo žodžiais, gesto reikšmė buvo aiški: prieš tapdamas krikščionių karaliumi, laukdamas popiežiaus pasiųstos karūnos, Vytautas senoviniu papročiu savo suverenumu simboliškai norėjo pasidalyti su imperatoriumi, kad paskui tai patvirtintų numatytu krikščionišku karūnavimo ritualu. Šioje mitinėje ir religinėje perspektyvoje Andojo kulto vietos lokalizacija pačioje valdovų rezidencijos teritorijoje atrodo korektiška. Beje, krikščioniškos Lietuvos laikais Aukštutinėje pilyje jau tikrai veikė kunigaikščio ir pilies įgulos bažnyčia (Šv. Martyno? Šv. Mikalojaus?).

Apie Žvėrūnos-Medeinos erdvę spręsti paprasčiau. Su žvėrių ir miškų deive sietinas šventas miškas Lukiškėse ir jo ribose (arba pakraštyje) buvęs Vilkpėdės akmuo. Panašiai kaip Vilniaus Šventaragis, jis priklauso senųjų Rytų Lietuvos šventviečių grupei. Būdingas Vilko pėdomis vadinamų vietų (dažniausiai tai akmenys su vilko pėdomis) kultūrinės aplinkos elementas yra XIV–XV a. didžiojo kunigaikščio dvarai, valstybinės pilys ir vietovardžiai, sietini su didikų valdomis. Į pietus nuo Vilniaus taip pat būta Vilkpėdės – valdovo dvaro Aukštuosiuose Paneriuose. Jį 1390 m. Jogaila užrašė Vilniaus vyskupijai.

iliustracija
Hipotetinė Vilniaus šventviečių schema Gedimino valdymo laikotarpiu (1316–1341) (pagal autorių). XIV a. pirmosios pusės kultūrinio sluoksnio paplitimas pagal G. Vaitkevičių & K. Katalyną, 2001.

Vietos, turinčios Vilkpėdės pavadinimą (eventualios šventvietės), priklauso deivės Žvėrūnos-Medeinos (ji ir pati vilkė arba moteris su vilku!) sakralinei erdvei. Suprantama, naudojantis šiuo mitiniu kodu galėjo būti ženklinamos ir realios didžiojo kunigaikščio arba didikų valdos. Specifinė Vilkpėdžių, kaip ir šiame straipsnyje neturint preteksto neminėtų Kiško bažnyčių, geografija leidžia įtarti, kad jų kilmė siekia Lietuvos valstybės formavimosi arba ankstyviausiąjį jos egzistavimo laikotarpį – XII–XIII a.

Taigi, mūsų spėjimu, Vilniaus erdvės paveikslas ikikrikščioniškuoju valstybės laikotarpiu, Gedimino valdymo pradžioje XIV a. pirmojoje pusėje, galėjo būti toks: remiantis archeologinių tyrinėjimų rezultatais, Vilniaus branduolyje gyvenamasis ir gynybinis plotas apsiribojo Nerimi šiaurėje, senąja Vilnia vakaruose ir pietuose, Kalnų parko aukštumos masyvu – rytuose. Žemutinės pilies teritorijoje veikė Perkūno, o Aukštutinėje pilyje – Andojo kulto vietos. Yra tam tikro pagrindo manyti, kad Kreivosios pilies rajone buvo sueigų-krivių arba krivulių vieta.

Už senosios Vilnios buvo Kalvelio šventvietė, ta pati ir (arba greta) – mirusių kunigaikščių deginimo vieta. Lieka neaišku, kur būta nekropolio. Didelėje teritorijoje toliau į vakarus ir pietvakarius plytėjo Žvėrūnai-Medeinai paskirtas šventas miškas, jo pakraščiuose – akmuo su vilko pėdomis, menami pilkapiai ir šventas kalnas. Senojo pastarosios vietos vardo, deja, nežinome. XV a. pradžioje jau buvo įsigalėjęs šėtoniškojo Velnio kalno pavadinimas. Tai bemaž viskas, ką galima pasakyti apie Vilniaus šventvietes suverenių valstybės dievų panteono kontekste. Žinoma, šios šventvietės mitiniais ryšiais ar net realiomis susisiekimo arterijomis galėjo sietis su kitomis (Antakalnis, Rasos, Verkiai?). Tačiau jų rekonstrukcija – tolesnių tyrinėjimų uždavinys.

Kalbant apie vadinamąjį Ragučio akmenį su dubeniu tenka pripažinti, kad tiesos apie jį nežinome. Savo forma ir dubeniu jis artimas kulto akmenims, kurie, matyt, pačioje II tūkst. pradžioje buvo statomi kuršių šventvietėse Vakarų Lietuvoje. Nuo XIII a. dėl kuršių pabėgėlių įtakos ši tradicija plito kitose Lietuvos dalyse, taip pat ir šiaurinėse Vilniaus apylinkėse (plg. Pikeliškių, Švedų, Vėlebniškių, Sakališkių akmenis). Šventvietės su ritinio formos dubenuotaisiais akmenimis atliko mažiausiai dvejopas, su dievu Perkūnu sietinas funkcijas: lygiai horizontaliai pastatyto akmens dubenyje rinkosi šventu laikytas vanduo, o šalia akmens buvo kūrenama šventa ugnis.

iliustracija
Įvairios geležies amžiaus laikotarpio struktūros iš akmenų šiaurinėje Vokietijoje (pagal A. Leube, 1983)

Vis dėlto Ragučio akmuo nėra tipiškas minėtos kulto akmenų grupės atstovas: skiriasi jo geologinė sandara (vietoj smulkiagrūdžio melsvo turėtų būti stambiagrūdis rausvas granitas) ir dubens skersmuo (turėtų būti apie 50 cm vietoj 20 cm). Interpretacija girnų tema taip pat abejotina. Girnoms paprastai buvo parenkami vidutinio ir stambaus grūdėtumo rausvi granitai. Iš visų kitų Latako g. namo pamatuose rastų tipiškų girnapusių (apie 15 vnt.) Ragučio akmuo išsiskiria tiek forma, tiek dydžiu.

Kalbant apie Vilniaus šventvietes atskiro dėmesio taip pat nusipelno tarp Šnipiškių ir Žvėryno buvęs akmenų ratas, vadintas Vestuvėmis. Turima XIX a. vidurio – XX a. informacija rodytų, kad tai būta dvylikos ratu išdėstytų akmenų grupės. Rato viduryje buvo vienas didesnis akmuo (ar du vienas šalia kito?).

Sunku būtų nurodyti Europos regioną, kuriame vienu ar kitu priešistoriniu laikotarpiu tokių struktūrų iš akmenų (be apskritimų, taip pat ir trikampių, ovalų, kvadratų) nebūtų užfiksuota. Vilniaus akmenų ratą reikėtų sieti su erų sandūroje tarp gotų (išeivių iš Skandinavijos) ir vietinių germanų kultūros gyventojų Vyslos žemupio regione kilusia tradicija. Tiksliau nenustatytais tikslais (kultui? sueigoms? dangaus šviesulių stebėjimams?) ten buvo kuriamos analogiškos ir panašios akmenų grupės. Įvairios akmenų konstrukcijos taip pat buvo panaudojamos griautinių, degintinių ir plokštinių kapų ir pilkapių įrangai. Per rytuose gyvenusias kaimynines baltų kultūras (paskutiniu etapu – per Suvalkų krašto gyventojus) ši tradicija pasiekė Pietų ir Rytų Lietuvos teritoriją. III–V a. daugiausia moreninių aukštumų plote čia taip pat paplito pilkapiai su akmenų konstrukcijomis, jų kaimynystėje buvo statomi akmenys-stulpai (ryškiausias pavyzdys – Mokas Dieveniškių pilkapyne). Šio laikotarpio kultūros laidojimo paminklai telkiasi ir arčiau ar toliau nuo Vilniaus (plg. Žvirblius prie Rokantiškių, Gudelius prie Lazdynų, Naravus prie Grigiškių). Tad Šnipiškių akmenų ratas yra galbūt anksčiausiai Vilniuje įkurtos šventvietės elementas. Yra pagrindo manyti, kad jo kilmė siekia I tūkst. pirmąją pusę – vidurį. Vėliau paminklo reikšmė ir funkcijos, be abejonės, kito, tačiau tam tikras dėmesys šiai vietai buvo rodomas iki pat XX a., kol miestas akmenis pasiglemžė statyboms.

Senosios Vilniaus šventvietės (jų skaičius, tipologinė, iš dalies galbūt ir chronologinė įvairovė) atverčia naujus miesto priešistorės ir istorijos puslapius. A. J. Greimo ir V. Toporovo studijos parodė spalvingus indoeuropiečių mitologijos klodus Vilniaus mituose, jo geografinėje erdvėje ir laike. Nemažą Vilniaus kultūros paveldo dalį sudarančioms šventvietėms ir dabar reikia visuomenės dėmesio, naujų detalių tyrinėjimų.

Straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą 2002 m. vasario 27 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


9482. varna2003-11-25 00:03
Taip keista. Bet pirma dalis (praeitame numeryje), labiau patiko. Gal todėl, kad ten spėlionės paliekamos skaitytojams, o čia "viskas aišku"?

9501. Rimtas2003-11-25 10:55
Geras straipsnis, tačiau vietoje ženklo "&", esančio po antra schema, turėtų būti lietuviškas jungtukas "ir". Juk tai šitaip paprasta...

9741. virusas2003-11-28 11:47
O kodėl neparašius str. "Senosios Vilniaus išvietės"?;))

9743. virusui2003-11-28 11:54
Viruse, tavo sąmojis atsilikęs. Toks straipsnis jau buvo, pažiūrėk į archyvus. Tik senų išviečių nebūna, kaip virusas turėtum žinoti.

9748. virusui2003-11-28 14:08
Išviečių specialistas Baksas jau sunaudojo visą jam skirtą Lenočkos L. tualetinį popierių. Dabar š..., tapšnoja ir paxsofekalošou organizuoja.Padiskutuok su juo.

9754. virusas2003-11-28 14:53
Tai nebūtinai apie tebeveikiančias išvietes, o paie istorines, čia minimos šventvietės irgi nebefuncionuoja;)) Juk kokia tema būtų;) Reiks archyvuos to straipsnio paieskot;) Bet turbūt dar ne viskas jame pasakyta;)

9755. virusui2003-11-28 15:03
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=634&st_id=61

9761. virusas2003-11-28 15:41
Dėkui.

28464. BYBYS bl :-( 2005-01-12 16:25
shudas ce o ne straipsnis nx

50940. as :-) 2006-01-24 15:03
O kur galima butu rast cia minima atlikta dievo Kalvelio analize? Tiek mazai apie ta dieva rasyta, o cia kalbama konkreciai apie sio dievo figuros `analize`.

Rodoma versija 22 iš 22 
14:48:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba