ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-15 nr. 676

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Apie savo amžių ir vietą (108) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš varnų gyvenimo (35) • AUDRIUS NAUJOKAITIS. Gyvasis Long Island Sound įlankos vanduo (4) • GEORG VON DER VRING (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (21) (76) • DONATAS GLODENIS. Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (6) • Klaidų atitaisymas (4) • ANNE SEXTON. Meilės romano angelai (20) • SAULIUS MACAITIS. Naujosios Rusijos kinas – antrarūšiams žmonėms? (9) • RASA ŽIEMYTĖ. Įrašai odoje (44) • EVALDAS JUOZELIS. Wilhelmo Reicho aristoteliškasis panorgazmas (10) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (15) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • MICHAIL ŽVANECKI. Diena, sklidina gyvenimo (7) • MICHAIL ŽVANECKI. Tylėjimas – auksas (2) • MICHAIL ŽVANECKI. Miniatiūros (2) • Laiškai sau ir kitiems (130) •

Naujosios Rusijos kinas – antrarūšiams žmonėms?

SAULIUS MACAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Maskva"

Pažadus reikia tesėti. Net tokius miglotus, kuriais baigiau "Šiaurės Atėnuose" (2003, Nr. 36) publikuotą buvusių sovietinių respublikų kino apžvalgą. Tada, pasidalijęs turima skurdoka informacija, atsiribojau nuo dabartinės Rusijos kino.

Iš tiesų apie jį medžiagos jau daugiau, šį kiną iš dalies pažįsta ir lietuviai, be to, rusų kino permaininga situacija leidžia ne tik konstatuoti, bet ir gilintis į tai, ką ekranui paliko sovietai, kaip visa tai kinta šiandien, ar formuojasi naujas požiūris į tikrovę.

Gerumo ilgesys. Anąsyk minėjau, kad nemaža dalis žiūrovų, matyt, pavargusių nuo ekranus užplūdusio amerikinio standarto, ilgisi senojo sovietinio rusų kino. Jame esą klestėjęs gerumas, kurio šiandien taip stinga. Iš tiesų gerumo niekada nebuvo ir nebus per daug.

Kitas reikalas, kad neretai rusų sovietiniame kine tas gerumas tereiškė subtiliau arba prasčiau užmaskuotą melą. Socialistinio realizmo nuostatų įkvėpta "gero ir geresnio" teorija reiškėsi ir po "perestroikos", kai buvo oficialiai prakeiktas ir neva palaidotas socrealizmas. Jeigu panelė negraži, bet geros širdies, anksčiau ar vėliau atsiras vyriškis, kuris tuos bruožus įvertins. Jei koks vyrukas paslydo, "sveikas darbo kolektyvas" neleis jam slysti toliau, apsups žmogystą šleikščiai saldoku, tikrąjį reiklų gerumą mažai teprimenančiu dėmesiu. O kodėl į ekranus tuomet neleido tarsi visiškai "nekenksmingo" buitinio psichologinio Kiros Muratovos filmo "Ilgos palydos"? Ogi todėl, kad ten besijauninančios vienišos motinos ir paauglio sūnaus santykiai buvo pernelyg sudėtingi, kad tarpusavio egoistinę (negalima! negalima!) meilę juodu maskuodavo kartais net šiurkštokai, nenusileisdami iki tradicinio sovietinio sentimento.

Tad nepainiokime skirtingų dalykų. Galima pozityviai kalbėti tik apie skaudų kai kurių rusų filmų gerumą, prasibraunantį kad ir pro "Andrejaus Rubliovo" žiaurumus, o juk net visų šiandien taip liaupsinamas Eldaras Riazanovas – gal išskyrus prasmingesnį, tyliai abejojantį pačiais socializmo pagrindais filmą "Saugokis automobilio" – iš esmės tebuvo sistemos ramstis, tiesa, suprantantis, kad nuskriaustiems žmonėms reikia bent paguodžiančios pasakaitės.

Kai santvarka Rusijoje šiek tiek pakito (nors pastarųjų metų politiniai įvykiai vis labiau kelia baisoką revanšo nuojautą), apie gerumą – tokią neapčiuopiamą substanciją – nebebuvo prasmės nė meluoti. Ir tik pernai pasirodė Aleksandro Rogožkino filmas "Gegutė", kuriame karo (šiuo atveju rusų ir suomių) tema perteikta būtent šiuo aspektu, tradicinę gigantomaniją pakeičiant triumfuojančiu kameriškumu: trys žmonės nemoka vienas kito kalbos, bet jeigu jie žmonės – būtinai supras vienas kitą. Kaip gaila, kad dėl kinematografinio Michalkovų klano intrigų šis originalus, tikruoju gerumu spinduliuojantis filmas net nebuvo pasiūlytas "Oskarui", nors tikrai turėjo šansų jį gauti.

Gerumas labai nelengvai prasibrauna pro paklydėlio tėvo ir jo visai nepažįstančių sūnų atšiaurius santykius debiutiniame Andrejaus Zviagincevo filme "Sugrįžimas", šiemet iškovojusiame Venecijos auksą. Bet šiaip publika, išskirianti gerumą kaip esminį rusų – ir ano, ir šito – kino bruožą, gerokai klysta. Limonadas juk irgi malonus, bet nenatūralus, cheminis gėrimas.

Sukalti šlagerį. Iš visų Maskvoje seniai įsikūrusio ir šiandien taip apsilaupiusio, kad primena lindynę, Sąjunginio kinematografijos instituto fakultetų pats migločiausias visais laikais buvo scenarinis. Scenarijų rašymo metodika ten niekada nebuvo gerbiama, ir todėl, kai naujasis rusų kinas pabandė žengti ant Holivudo seniai nutiestų bėgių, paaiškėjo, kad niekas nemoka suregzti imponuojančio siužeto, sukalti užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą turintį filmo pagrindą.

Kai 9–10 dešimtmetyje vykstant lūžiui gausybė rusų – daugiausia jaunųjų – režisierių lengvapėdiškai nutarė pakonkuruoti su amerikiečiais ir sukurti savąjį trilerį, paaiškėjo, kad jie geba tik konstatuoti: Rusijoje irgi (anksčiau, žinoma, tik Vakaruose) egzistuoja nusikaltėlių pasaulis. Kaip, kas, ką, dėl ko žudo ir naikina, iš šių alogiškų, be įtampos, be loginių mįslių filmelių visiškai nebuvo aišku. Žudo, ir tiek. Patinka.

Be abejo, visa šių ankstyvųjų rusų pseudotrilerių serija katastrofiškai žlugo, nes žiūrovai juos galėjo lyginti su amerikietiškais. Dabar bent jau išmokta šiaip taip suregzti pasakojimą: šiemet didžiulį pasisekimą šalyje turėjęs "Bumeris" (tai žargoniškas "kietų bičų" grupelės nusigvelbtos BMW pavadinimas) nusikaltėlių jaunimėlio istorijos raidą rodo bent kiek logiškiau. Bet "jautriai", kaip sovietų laikais. Nors man priimtinesnis ironiškas Maksimo Pežemskio požiūris filme "Mama, neliūdėk", kur rodomas milicijos karininkas, kas pusvalandį šniaukščiantis kokainą, kaip ir jo gaudomieji, ir išvis chuliganiškai rašomas lygybės ženklą tarp daugybės sovietų aprobuotų vertybių ir užribio. Šis mažo biudžeto filmas, aišku, nesusilygins su užsienyje gyvenančio ir prie stambaus kapitalo prisigretinti gebančio Pavelo Lungino naujuoju kino kolosu "Oligarchas". Tai iš tiesų – "sukaltas" šlageris, rodantis, kaip lengvai per "perestroiką" buvo šluojami pinigai ir kaip paskui sunku pasidarė juos išsaugoti. Čia – bepigu Lunginui tai rodyti iš atstumo, iš Prancūzijos – yra atkurta nusikalstamos valstybės atmosfera, o tai, kad pagrindinis oligarchas kadaise buvo talentingas fizikas, suteikia susišaudymų ir sprogimų filmui dar ir tam tikro liūdesio.

Į šlagerių, o ne politinių filmų kategoriją, kaip turėtų būti, Rusijoje trauktini filmai apie niekaip neįmanomą nutylėti Čečėnijos karą. Talentingo Aleksejaus Balabanovo, pradėjusio nuo stilingų Becketto ir Kafkos kino parafrazių ir baigusio aiškiu Kremliaus užsakymu – filmu "Karas", nuopuolis pasako nemažai. Arba tu puti į reikalingą dūdą, arba eini duoneliauti. Kur čia įžiūrėsi "kapitalistinės" ir sovietų Rusijos skirtumus?

"Naujųjų rusų" pokylis. Taip, visai sąmoningai norėjau, kad šio skirsnio pavadinimas asocijuotųsi su M. Bulgakovo romano skyriumi "Didysis pokylis pas Šėtoną". Todėl, kad visi tie "naujieji" (Lietuvoje dar neįsišaknijęs, o Rusijoje – labai populiarus apibūdinimas) parveniu man, tiesą pasakius, teprimena Bulgakovo mesiro trumpam atgaivintus numirėlius. Gali būti jie net jauni – o jau nebegyvi, nors ir vaikšto, kalba, kartais net visai išraiškingai imituoja gyvus...

"Oligarchas" – kūrinys apie žmones, pasmerkusius save tai imitacijai. Bet šiame filme yra tam tikrų analizės elementų. O Michalkovų klano jaunėliui Jegorui Končialovskiui "Atsiskyrėlyje" tiesiog be galo patinka visa ta prašmatni "naujųjų rusų" buitis, supanti absoliučiai pramanytą istoriją. Tai kūrinys ne apie žmones, o apie parketą, baldus, baseinus, dizainą. Vienos valsus šoka daiktai – jei tai būtų sąmoningai sugalvota, galėtų būti net įdomu. Deja. Tokių odžių "naujojo ruso" buičiai kine pasitaiko ne viena, ši gal tik charakteringiausia.

iliustracija
"Antrarūšiai žmonės"

Išmarinį akies mirksniu praturtėjusių personažų gyvenimą filme provokaciniu pavadinimu "Maskva" sąmoningai ir talentingai atkūrė Aleksandras Zeldovičius. Ne veltui apgailėtini tų įžeistųjų rusų visuomenės sluoksnių statytiniai padavė režisierių į teismą, reikalaudami filmą uždrausti dėl... "nenormatyvinės leksikos" (kiek "ch...", "b..." ir kitokių nelengvai įkandamų keiksmų, kuriais rusų tauta visada demonstravo savo nepaprastą išmoningumą, girdima eilinėse nūdienos komedijose, kažkaip buvo pamiršta). Yla išlindo iš maišo. "Naujieji rusai", pasirodo, nori pagarbos. O juk "Maskvoje" ta tyli pseudopagarba egzistuoja, ji žeidžia labiau negu koks nepadorus gestas. Mielos sesutės (tik viena jų cinikė, o kita – beprotė), miela alkoholikė mamytė, mieli milijonieriai, miela naktibarių, prostitučių, tylių išprievartavimų Maskva. Mirę žmonės, miręs miestas, gal net mirusi šalis. Kai finale režisierius atidengia kortas, prisipažindamas kūręs anaiptol ne realistinį pasakojimą, ir nukreipia vieną personažų, vedusį iškart abi seseris (o ką, negalima?), į tuščią naktinę Raudonąją aikštę, ši scena nebegali apgauti nė kvailio, ji išsyk metaforiškai prilygina neva gyvuosius turtuolius toms mumijoms, kurios tebeguli kažkur netoliese, bulgakoviškose sutemose.

Niekuo specialiai negąsdinanti "Maskva" yra labai baisus filmas. Gal net baisesnis už Aleksejaus Germano filmą "Chrustaliovai, mašiną!", žiauriai susidorojusį su žiauria, bet praeityje likusia stalinizmo epocha. Vis dėlto buvęs generolas šio filmo finale ištrūksta į kažkokią puslaukinę, neįmanomą įprasminti laisvę, kuri Rusijoje visuomet kažkodėl yra gerbiama. O Zeldovičius iš savo herojų atima bet kokią perspektyvą. Poros dar šoka, bet tuoj išmuš laikrodis, ir ištaigingi tualetai nukris nuo dūlančių skeletų. Ir vyšnių sodas iškirstas amžinai, jis NIEKADA nebesužydės.

Kiros Muratovos diagnozės. Apie genialiąją moterį Kirą Muratovą, atsispyrusią visiems sovietų epochos puolimams ir šiandien kuriančią kaip reta produktyviai, buvo galima parašyti ir aname straipsnyje: juk ji pusiau ukrainietė, savo talentą tebedalijanti tarp rusų ir ukrainiečių studijų. Bet ne čia esmė.

Kalbama, kad Muratova tapo mizantrope, iš vieno Vilniaus ruso net girdėjau įžeidų apibūdinimą: "sumarazmėjo", kuris, manau, ją pačią būtų tik pralinksminęs. Taip, ji nebeslepia, kad gyvūnai jai mielesni už sugyvulėjusius tėvynainius. "Asteniniame sindrome" kamera ilgiau stebi kailialupių kameroje atsidūrusių šunų akis negu kvailiojančius dvikojus. Dešimties minučių epizode, baigiančiame jos "Pomėgius", lekia arkliai – gražūs, laisvi, harmoningi, verčiantys primiršti personažų smulkias intrigas, tuščius plepalus, atvirą patologiją. Net viename naujausių Muratovos filmų "Antrarūšiai žmonės" kamera tarsi užburta stebi purvyne besikapstančią kiaulę: ji tokia, kokia yra, ji nebando, kaip personažai, vaizduoti esanti kuo nors kitu, tikėti, kad ji ne kiaulė, o, tarkim, fazanas.

Rusijos literatūra turėjo Gogolį, Bulgakovą, tačiau jos kine juodasis humoras, reikalaujantis inteligencijos, niekuomet nebuvo prigijęs. Suvokti buitinį Leonido Gaidajaus humorą ir Šuriko nuotykius paprasčiau. Šiuo atžvilgiu Muratova – išimtis; dar pačiais tamsiausiais brežnevizmo metais režisierė pasistengė, kad ypač suniokoto jos filmo titruose pasirodytų užrašas "Režisierius – Ivanas Sidorovas". Ir dabar ekrane, kaip sovietų laikais, ilgai užsibūna užrašas "Odesos gorispolkomo užsakymu", o tuomet "iššauna" filmo pavadinimas: "Antrarūšiai žmonės". Jeigu vykdomasis komitetas pageidauja – gerai, aš prigaminsiu jums tų žmogeliukų!

Man gaila Gaidajaus ir panašių komedijų kūrėjų sugadintų žiūrovų, išmokytų regėti pirmą, vienintelį, filmo klodą. Žiūrovų, kurie Muratovos filme įžvelgė vien tik barzdotą anekdotą apie lagamine slapstomą lavoną. Juk kur kas svarbesnė filmo linija – pasivaikščioti išvesti psichiatrijos ligoninės pacientai, kuriems, kaip kažkas pastebi iš šalies, taip gera gyventi – ir maitina, ir jokių problemų. Žinoma, tai ne Andrejaus Michalkovo-Končialovskio "Kvailių namų" ligoninė, kurią lanko – tegul svajose - pats Brianas Adamsas ir kuri skiriama vien tik pigiausio sovietinio raugo neva humanizmui, gudriai teisinančiam Čečėnijos karą, – taigi, neprikibsi, čia tau ne Balabanovo agitacinis "Karas".

Muratova žiauresnė, bet tai antausio, skelto isterijos apimtam žmogui, žiaurumas. Į politines realijas, kurias vėjas tuoj nusineš, ji niekuomet nelenda.

"Antrarūšiai žmonės" baigiasi jauno ligonio, kuris buvo trumpam pabėgęs, epizodu. Vėl grįžęs į palatą, kurioje jam jauku (o laisvėje vaikino net balsas buvo tapęs nemaloniai verksmingas), bernužėlis išsitraukia didžiausią savo turtą. Tai kolekcija. Šmėkščioja blizgančios "auksinės" sagos, bilietėliai, senos ir naujos nuotraukos, laikraščių iškarpos – žodžiu, kas tik nori. Gal tai šiuolaikinio ruso, tragiškai pasiklydusio tarp tikrų ir tariamų vertybių, sąmonės susidvejinimo ir susitrejinimo ženklas? Autorė nesityčioja, ji tiesiog taip mato dabarties eilinį šalies gyventoją, kurio daliai teko per daug. Vakar buvai verčiamas tikėti vienu, šiandien – visai kitu, o kas bus rytoj? Ne, Muratova nevaizduoja aiškiaregės, jai tiesiog liūdna dėl žmonių, kurie šioje šalyje visuomet buvo antrarūšiai, net jeigu jiems kyla noras pasivadinti, pavyzdžiui, "naujaisiais rusais".

Tai ne pranašystė, tai blaivi pesimistinė diagnozė. O kolekcija – tai reto stiprumo įvaizdis didelės šalies, negrįžtamai subyrėjusios į kone pirmapradžius, į vieną nebesudėliojamus, gal net dūlėsiančius ar triukšmingai toliau byrėsiančius fragmentėlius. Retas kuris Rusijos kinematografininkas dabartinėmis sąlygomis turėtų narsos ištarti tokį tiesų ir negailestingą žodį.

Ir dar. Prieš keletą mėnesių naktį važiavau per Žvėryną, ir mano dėmesį patraukė rusiškų firmų pavadinimų, tarp kurių neonu ypač spindėjo "Lukoil", gausa. Tuomet dar niekas nesignalizavo apie galimus lietuviškus politinius skandalus, bet pamąsčiau, kad nuo šios mano jaunystės šalies reikėtų laikytis atokiau. Atstumas iki kino ekrano – bene priimtiniausias...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


8964. kirofilas :-( 2003-11-16 16:39
Tekstas profesionalus, bet apie Mylimiausiąją Kirą - silpnai, labai varganai.

9030. Arūnas :-) 2003-11-17 10:32
Gera skaityti...

Tik toks pasiūlymas/prašymas redakcijai bei autoriui. Kadangi "Lietuvos rytas" nusispjovė į kultūrą ("Mūzų malūnas" liko tik teoriškai) ir gerb autorius rodosi bėga iš ten, ar neįmanoma būtų susitarti su S.M., kad satėnuose reguliariai aptarinėtų "EINAMĄJĮ" KINO REPERTUARĄ.
Nebeliko kuo tikėti, pagal kieno rekomendacijas spręsti apie holyvudinių filmų kokybę. "7md", "Litmenis" "nepaveža", dažnai vėluoja su filmų vertinimais. Ir kritikės mažiau patikimos, nors įdomu jas skaityti. Daugiau, gi, nėra ką skaityti...


9103. varna2003-11-18 01:15
Tikras "limonadas" yra pats natūraliausias daiktas, koks begali būti. Macaitis painioja jį su "Buratinu", kuriuo būdavo užgeriama degtinė. Tai tiek apie straipsnio trūkumus. Visa kita - labai įdomu.

9249. diplomatas2003-11-19 17:41
Įdomus straipsnis. Dar kartą patvirtina, kad rusus pažįstame ir suprantame ko gero geriau nei europiečius ar amerikiečius (bėda, kad ir jie mus supranta, bent jau mūsų vidaus politinį gyvenimą). Gerai, jog kino kritikai dar suvokia, kad reikia laikytis atstumo (kai kurie politikai šį sugebėjimą atrodo yra praradę). Būtų dar geriau, kad žiūrėdami iš toliau ar arčiau, kaip kam išeina, neprarastume gebėjimo pamatyti kokia ta Rusija iš tikrųjų ir ko iš jos galime tikėtis...

9266. abejone2003-11-20 04:15
Toks vaizdas, kad Macaitis, siaip jau profas, nelabai nutuokia apie Rusijos kina. Zino kazkokias nuotrupas, bet ne daugiau.

9273. Kertukas2003-11-20 10:41
abejonei: jei nutuoki daugiau - parašyk

9285. #@&2003-11-20 14:35
Nesuprantu, kodel tiek daug rasoma apie Rusijos kina, jei laikrastis leidziamas uz musu visu, taigi, ir kaunieciu pinigus? Kada Macaitis parasys apie Kauno kina? Uz kiek parsidavei Rusijai, Sauliau?

9288. --> #@&2003-11-20 15:07
Beje, rusu kino kurejai sia vasara Kaune susuko filma su D. Banioniu pagrindineje roleje "Kauno bliuzas".

9291. 2 Kertukas2003-11-20 15:44
Gal apie "naujaji Rusijos kina" bus imanoma sneketi po keliu metu, jeigu jiem ten pavyks igyvendinti plana (su Putino parasu ant jo) per 3 (ar 5) metus susukti 100 rusisku filmu. Is tos mases gali kazkas issikristalizuoti, o kol kas tera paskiri filmai, kaip kuriu senuju meistru kurybos tesinys, meginimai siusiurbti naujai gautas patirtis per 10 metu. Bet kada toks asas kaip Macaitis pasiraso po tuo, kad "Voina" tera paprasta agitacija, net neuzsimena apie gana idomius paskutiniuju metu filmus, apie besiformuojancia savotiska kino plastika, apie ne bet kokiu sugebejimu scenaristui galejusi pasiduoti siaip jau labai nedekinga skaitytojo atzvilgiu Dubovo romana "Bolsaja pajka", is kurio padarytas "Oligarcho" scenarijus - tenka musu geriausiu kino kritiku nusivilti.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:48:46 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba