ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-11-15 nr. 676

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Apie savo amžių ir vietą (108) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš varnų gyvenimo (35) • AUDRIUS NAUJOKAITIS. Gyvasis Long Island Sound įlankos vanduo (4) • GEORG VON DER VRING (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (21) (76) • DONATAS GLODENIS. Išsivadavimas pagal Osho (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (6) • Klaidų atitaisymas (4) • ANNE SEXTON. Meilės romano angelai (20) • SAULIUS MACAITIS. Naujosios Rusijos kinas – antrarūšiams žmonėms? (9) • RASA ŽIEMYTĖ. Įrašai odoje (44) • EVALDAS JUOZELIS. Wilhelmo Reicho aristoteliškasis panorgazmas (10) • VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Senosios Vilniaus šventvietės (15) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • MICHAIL ŽVANECKI. Diena, sklidina gyvenimo (7) • MICHAIL ŽVANECKI. Tylėjimas – auksas (2) • MICHAIL ŽVANECKI. Miniatiūros (2) • Laiškai sau ir kitiems (130) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

2001

Dėl "Trumpo eilėraščio antologijos"

Pagavau save neskaičiusį vienos Albino Bernoto poezijos knygos – "Į šulinį užgriūvantį" (1996 m.).

Kas išleido? Dievasžin. Kitados pasikalbėdavome. Buvo man mielas ir palankus... Galgi aš kaltas, kad viskas subiro!

Tiek knygų aplink. Kitados visus rinkinius pirkdavau. Dabar per metus po 300... Kas gali?

Išsiplėtojo kaip karvė (ar kumelė) ant ledo.

Taip kitados sakydavo.

Poezija kaip lietuvių gyvenimo forma? Bloga forma gyventi.

Į pavakarę. Žalios, ūkiančios liepos anapus gatvės. Šviesios, permatomos, ažūrinės. Iš vienų nėrinių... O aš tokiu metu geriausiai atsimenu ką sapnavęs.

Paryčiu – ties senuoju mūs kluonu, iš Martyno pusės, Jonuko žemėje... Jaujos durys praviros, klojimas, pašiūrė, ilgabrikis.

Ten stovi trys ar keturi sodžiaus vyrai, nuogi iki juosmens. Kalba, jog netrukus Sigitą areštuos. Nesako už ką.

Lyg ir norėčiau slėptis epušrote. Kur tau! Ateina ir labai ramiai, kaži kaip nešvankiai žiūrėdami surakina man rankas. Lyg ką meilinga darytų. Lyg gailėdamies. Daro pikta, o žiūri meiliai.

Kaime taip būdavo įprasta: su gyvulių žiaurumu bei lipšnybe.

Kaip moka tik moteriškos.

Apie daugybę supratimų

Poezija yra užgyvenama su amžiumi. Daugelis dalykų nesuprantama tol, kol neįgyji panašios patirties. Ko nėra išgyvenimuose (jausmuose, širdyje), to nėra ir supratime (prote).

Skaitai, skaitai, ir ūmai apsišviečia galva, nušvinta:

– Taigi aš tai esu patyręs! Jam tas pats buvo!

Tai, ką vadiname prašviesėjimais, yra egzistencinės atvertys. Suvokimas, įvardytas, atplaukiantis tam tikrais metrais. Žodžiai kaip žiedų kekės, išsprogusios švytinčiose smegenyse. Pačiose jų viršūnėlėse.

Žodžiai ten patys susideda. Kiekvienas jų atranda savo vietą. Žino, kur stoti...

Kaip reikiamu momentu įstojantys muzikos instrumentai. Vienos sekundėlės tikslumu.

Preciziškai, tobulai, elegantiškai.

...būna ir klejojimų, karščiavimo, degimo.

Ugnis krosnyje, židinyje priklauso nuo to, kokios malkos, koks traukimas kamine, kokia patalpa, kokios pakuros, koks kūrentojas.

Ir – koks paros metas!

Gegužės 4, penktadienis

Visai graudūs sapnai: gulėjau pasitiesęs kaži kokį čiužinį Muziejaus (Vokiečių) gatvės pradžioje. Ten, kur andai būta Taupomosios kasos... Eidavau ten kaulyti savo pervedimų... Lyg kovo vidury, apleda, drėgmė neapsakoma. Pagalvos žmonės:

– Valkata koks!

Bandžiau keltis, vyniotis, dar ir vaikas ant išskleidžiamos lovytės... Slysdamas pajutau, kad turėtų būti išleista mano verstų J. Brodskio eilių rinktinė... Penkeri metai, kai žmogus mirė, o knygos nėr!..

Jau geriant kavą iš ryto, paskambino savo krūtininiu balsu Dalia S. ir pasakė:

– Jūsų verstas Brodskis išėjo!

– Bet aš sapnavau, kad išėjo...

Parsivežiau, perskaičiau iš naujo. Kam buvo visas tas "kraujo perpylimas"? Niekam dar nepavyko sugrįžti į savo meilės vietas.

Kam gąsdinti ir velionį? Iš trijų storų jo poezijos tomų lieka apie 50 gabalų. Retas pasauly daugiau gerų beparašo!

Labai pakračius, dar apie 30 išbyra. Galop lieka 5–8.

Tai, kas sunkiai paneigiama. Branduolys.

Jis yra tokia išvestinės poezijos veislė, mutantas, geras mutantas. Tai, kas amžiaus gale išėjo "sukryžminus" Achmatovą, Majakovskį, anglosaksus, romėnus...

Poezijos konsulas, prokonsulas. Kornelijus Dolabele...

Naujai pavyko perskaityti nebent "Vertumną" ir "Skiriama Girolamo Marcello" (savam globėjui ir mecenatui Venecijoj):

Dabar aš nesistoju
viešbučio kambary ant keturių,
imituodamas baldus ir gindamasis nuo
savo maksimų. Dabar numirt iš sielvarto,
bijau, kad reikštų mirti
pavėlavus, o vėluojančių niekas nemyli

būtent ateityje.

•

Daug nesaties pajautimo.

Literatūrinės kalbos grėsmės

Tas, kas nori rašyti taisyklinga kalba, privalo prisiminti, kad paklūsta labai laikinoms ir sterilioms taisyklėms. Vadinamajai normai.

Kūryba iš principo yra sritis, kur žmogus sukyla prieš normas.

Bent jau praplečia jas.

Ypač poezijai yra reikalinga visa medžiaga, visa kalbos stichija.

Tas pats, kaip skulptoriui molis.

Juoba gyvename laikais, kai technologijos sumišusios, medžiagos specialiai maišomos.

Kokios nors iš tradicijos atėjusios taisyklės apverčiamos aukštyn kojomis.

Poetas privalo būti toje erdvėje, kur vyrauja kalbos džiaugsmas.

Gegužės 5, šeštadienis

Vakar perskaičiau užuojautą: mirė Lena Mickevič... Daugelis net nežino, kad tai "didžiojo suvalkiečio" (to, kuris stovi su Leninu...) dukra. Kapsukaitė. Vienu metu – Guzevičienė.

Kapsuko, Tautkaitės, Pilerio, Požėlų, Matulaitytės laikų žmonės mums atrodo – užu kalnų. O jų dukros ir sūnūs – gyvi dar. Anūkų dar daugiau turėtų būti. Ateidavo pas a. a. Mieželaičius, profesoriavo Dailės akademijoj. Mėgo ir stiklą padaryt. Kartą, kai jau itin išdrąsėjusi puolė smerkti vyrus, E. M., pro ūsą besišypsodamas, neištvėrė:

– Taigi, Lena, pati Guzevičių pametei... O visko buvote pertekę.

Čia šneka nutrūko.

Sodžiaus vaizdai

Mirė Marė Kazabulių. Ir jos brolis, Večkys, gyveno linkui Neravų. Po šermenų vienas giminaitis (jau antra diena garbavojimo!) griebė Joną už alkūnės:

– Užaik!

– Ko?

– Tu gerbei mano motiną...

Ir priliurlino stiklinę likerio.

– Aš ne prie vairo. Galiu išgerti.

Iš ryto labai šviesių plaukų moterėlė, trys "bochurai" kaip baravykai su kašelėmis – pas Joną.

Šviesuolėlė:

– Atsimeni, andai sakei bulvėm apmokėsi?..

Jonas nužiūri mažuolėlius, galvoja.

– O katras mano?

– Ši-itas!

– Gerai jau gerai. Imk raktą.

Į pavakarę didelis, juosvas erelis (gal žuvininkėlis) sukiojasi virš suartų lygumų. Pelių ar vištelių?

Sidabruoja sparnai. Kitų paukščių nėr. Viena lakštingala užsiliko ir viena gegužė. Kai kukuoja – kaži kokios spalvotos drūžės po orą.

Varnėno nėr. Vieni sulūžinėję pagaliai. Tulpės kelios peržiemojo ir žydi.

Prie Varėnos žmogus atgavo žemės (2 ha), kur bendrovė tulpėmis vertėsi. Dabar, kai kasa bulves – pusė gumbų bulvių, pusė tulpių.

Vos neprakeikė...

Pas Karauskienę Marytę

– Užeinu, sėdi. Senis ir tėvas Barynai. Pasisveikinau. Geria. Teismo laukia. Kai baigsis teismas, tada ir baigs gėrę. Jau antri metai.

Pavardės (gražios): Žaliabarštis, Filomena Giedrė Medžiaverpytė... Ar ta, kur medžius varpo? Verpia? Verpauja?

Fabrikas nė kukšt. Turtuoliai laukia, kol kaina bus numušta iki vieno lito. Grūto parkas išlaiko beveik visą armiją.

– Anksčiau algos ant popieriaus mažai davė, bet vokelį įkišdavo... Dabar sūnus meras, tai tėvas vokelių negali duot. Liko tik ant popieriaus, mažai.

Konservų davė, labdaros, iš tų, kurie gali greitai sugesti. Daržovės su grybais. Gardu prie pilstuko.

Visos girios – vieni kelmai. Kas jas dabar pirks? Jeigu kas iš užsienio pirks, tai kur gražiau, prie upių, prie ežerų. Apsitvers, vasarą atvažiuos. O lietuviai turės "pieskose" kaip driežliai slėptis... Į Graikiją važiuot.

Tokios šnekos.

Sapnai, pakeitus vietovę, visad būna kraupūs. Šiąnakt į parytį (visa tai lietė G.):

– Jis sakydavo (kviečiamas į lovą): "Dar pažiūrėsiu informacinį kanalą ir tada..." (Suprask – ateisiu į lovą.)

Man taip šleikštu tapo, jog nubudau bilsnojančia širdimi. Girioje jau repetavo gegutė.

Visi tie moterų prisipažinimai. Iš pasąmonės. Beveik amžinybėje ir prakeiktume.

Žmonės, sodinantys bulves didelėje Nemuno sąnašų erdvėje priešais piliakalnį. Žalsvaauksėj šviesoj arkliukas atrodo esąs "it paveikslas". Mėšlo krūvos, dulkės, amoniako smarsa, – viskas čia susimaišo. Daug judesių ir amsėjimo.

Apie tai, kaip aš įsitaisiau verandoj

Maniau: turėsiu stalą priešais Liškiavos bažnyčią ir piliakalnį. Kaip senas italas...

Ėmęs skaityti ir rašyti, pajutau, jog reikia sėstis atvirkščiai. T. y. joks padorus žmogus rašydamas etc. nemato bažnyčios.

Ir išvis: ilgai taip neištversi.

Visi ubagai sėdėjo įsirėmę į bažnyčios arba altoriaus sieną!

Bažnyčia tatai supranta: žmonės yra jos paunksny. Geriantys sodiečiai paprastai įsitaiso prie tvarto ir tupinyko. Keista, niekas negeria sode. Sėdynės (plačios, trišakos) niekam nemaišo.

Stebuklinga yra skaityti pažįstamų ir bičiulių rašinius, klausant ankstyvojo medžių ošimo, paukščių ir stogo geležų...

Viskas tinka, papildo, viskas yra vientisi tekstai. Ko man trūksta, tą prisiduriu pats.

Kaip ir televizorius žolėj: numirėlių galvos, gyvos, šokančios. Mediniai grambuoliai, t. y. geltonieji karkvabaliai, skraido geriau nei Lietuvos Vyriausybė (iš Dariaus ir Girėno bastriukų...).

Karkvabalis užveda savo motorą ant laiptų. Šuniui po nosim. Žydint mažai trešnei, kurią parsivežėm gerdami dar su gyvu tėvu.

Kornelijus tada sodino slyvas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


8960. Visos jos tokios2003-11-16 16:34
Ateina ir labai ramiai, kaži kaip nešvankiai žiūrėdami surakina man rankas. Lyg ką meilinga darytų. Lyg gailėdamies. Daro pikta, o žiūri meiliai. Kaime taip būdavo įprasta: su gyvulių žiaurumu bei lipšnybe. Kaip moka tik moteriškos.

9005. NulipdysiuIsKaksioNaujaPasauli2003-11-16 22:22
kiek tie kurmiai gali koset? turetu jau but plaucius iskoseje..

9097. varna2003-11-18 00:06
Net pasibaisėjau savimi. Po visų "panorgazmų", fašistuojančių Ozolų, uostančių savo apatinius D.S., trupinrankio (krochoboro) Žvaneckio etc. grįžtu į šiltą kosėjančio kurmio olą. "Lipšnus" Gedos primityvizmas sušildo tamsiais žiemos vakarais... "...būna ir klejojimų, karščiavimo, degimo" Gedos rašliavoj, bet šiandien "kruta, kruta, kruta". Gal toks "paros metas"?

9164. pastabuolis2003-11-18 17:02
Geda, SIC! ir Džonas Donas Brodskio mokytojas, kaip antai prisipažino viename interviu. Nuo jo ir pradėjo.

9176. ziema2003-11-18 19:34
kaip graziai Geda raso " Apie daugybe supratimu".. "Daugelis dalyku nesuprantama tol, kol neigiji panasios patirties. Ko nera isgyvenimuose, jausmuose, sirdyje, to nera ir supratime, prote". Sutinku, kad protas yra antraeile pasaulio pazinimo, suvokimo priemone, tik taip jau susikloste, kad garbinamas , pripazistamas protas,mokslas, zinios... o ne kiti "receptoriai". Man patinka "klejojantys, degantys" zmones, kurie tai isgyvent gali, o is to sukuria, "Islydo". Toks degimas yra sunkus, ne kiekvienas ji islaiko..

9255. krytė2003-11-19 20:08
Viskas lyg butu ir nieko, bet jau ta Gedos nemeile moteriskoms, ojojojo. Taip iseitu, kad visi inkvizitoriai (ir bendraja prasme) buvo transvestitai.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:48:37 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba