ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuose

AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kristina Inčiūraitė. Senmergės. 2003

Kodėl lieka tuščia reprezentacijos scena?

Kristinos Inčiūraitės videofilmuose ("Repeticija", 2002; "Laisvalaikis", 2003; "Senmergės", 2003; "Tvarka", 2004; "Uždarymas", 2004; "Žlugimas", 2004; "Ugnis", 2005) matome statišką, sustingusį vaizdą, kuris sufleruoja savotišką socialinį paralyžių, suspendavimą, išstūmimą. Scena, kuri metonimiškai atstovauja pačiai reprezentacijos scenai, nuolatos yra tuščia, tiksliau – ji sąmoningai ištuštinta. Socialiniame politiniame lygmenyje tai galima sieti su formacijų pokyčiais – vietos, kurios buvo reikšmingos socializmo laikais, dabar arba yra apleistos ("Ozo" videosalė, Visagino kultūros namai, "Gintaro" viešbutis, Šiaulių parko vasaros estrada, šaudykla), arba jas pasisavino kita estetika ir ideologija (Operos ir baleto teatro scena). Kodėl šios tuščios, apleistos scenos tampa vizualinio pasakojimo tema? Ar tai nuoseklus (pavyzdžiui, tyrinėtojos etnografės) siekis fiksuoti prarandamas "civilizacijas", ar tiesiog bandymas nurodyti ideologinius viešųjų erdvių reikšmių pasikeitimus? Kita vertus, daug svarbesnis man rodosi klausimas, kodėl ši tuščia scena turi būti išstatoma, rodoma ir savotiškai išsaugoma, tarsi siekiant atkurti ideologinę pusiausvyrą. Savaime aišku, ta tuščia scena nėra absoliučiai tuščia: ji netiesiogiai liudija praeitį, primena tai, ko užkulisiuose sklindantys balsai nežino arba neprisimena; kita vertus, ji negatyviai, in absentia, užsimena apie kitas šiuo metu egzistuojančias scenas, kurioms toks nuosaikumas tikrai nebūdingas. Būtent tos kitos scenos, kurios kadre niekada nerodomos (mainstream, populiariosios komercinės kultūros), padeda suvokti, kad atsidūrėme tam tikroje išimties zonoje. Tuščia reprezentacijos scena ne tik nurodo tam tikras socialinės atskirties vietas, bet ir kalba apie pačią reprezentacijos krizę. Jei sutiksime, kad mainstream ideologija yra kiaurai obsceniška, kitaip tariant, kad tai yra tam tikra informacija (seksas, prievarta), neturinti simbolinės reprezentacijos scenos ar ekrano, turėsime pripažinti, kad čia, priešingai, esame "kalami" prie tuščios scenos, kurios turinys lieka suspenduotas.


Seksualinės fantazijos žlugimas

Žinoma, privalome paklausti, kokie vaizdiniai pašalinti iš scenos, kuri yra ir mūsų vaizduotės scena. Kažkur užkulisiuose girdimas moters balsas mums sufleruoja: nerodomas būtent moters kūnas (arba rodomas tik jo fragmentas, pavyzdžiui, mergaitės nugara videofilme "Senmergės"), nors visų videofilmų herojės yra moterys, kalbančios apie savąjį moteriškumą, kuris (kaip čia tiksliau suformulavus?) neatitinka dominuojančių ideologinių formų, neprisiderina prie viešosios erdvės. Paauglės, bręstančios vaikų auklėjimo ir globos namuose, seksualumas, įrėmintas muzikinio auklėjimo; gražios Visagino moterys, neturinčios kur išeiti laisvalaikiu; policininkės, kurios jaučiasi nejaukiai dėl savojo moteriškumo; Sophia Loren, egzaltuotai šūkaujanti "Ozo" videosalėje ir nesuvokianti, kaip beviltiškai skambės jos balsas, kai "ant jo" bus uždėtas rusiškas įgarsinimas, – Michelio Foucault dėmesio vertos temos. Visuose videofilmuose rodomas moteriškumas, tačiau – ir tai svarbiausia menininkės strategija – atsisakant įprastų moteriškumo vizualizavimo stereotipų ir kodų, sugriaunant "aksiomą", kad moteris – tai tik regimas vaizdinys. Videofilmuose "Pirtis" (2003) ir "Ežerai" (2004) šis kontrastas tarp moters balso (bei pasakojamos erotinės istorijos) ir rodomo vaizdo tampa beveik komiškas: "Pirtyje" erotinės aktorės patirtį atskleidžiantis pasakojimas jungiamas su pirties keraminių plytelių vaizdu, kurį retkarčiais "užteršia" tik juodaodė valytoja su valymo aparatu. Vienoje "Ežerų" dalyje aktorė pasakoja apie garsiausios lietuvių erotinės scenos filmavimą, o jos pasakojimas vizualizuojamas statišku užšalusio ežero vaizdu. Kitaip tariant, žiūrovo seksualinė fantazija žlunga, negalėdama atsiremti į standartinius vaizdinius, neįstengdama atrasti įprastų vizualinių kodų. Videofilmas "Žlugimas", pasakojantis apie atgyvenusią "Ozo" videosalę, metaforiškai rodo ir kinematografinės vaizduotės pabaigą: į videofilmo tekstūrą retkarčiais įsiterpia filmo "Romos imperijos žlugimas" akustinės nuoplaišos. Jos perteikia Sophios Loren dramą dėl prarasto seksualinio fetišo mandato, kurį kvestionuoja įgarsinti pasitelktas neutralus vyriškas balsas ir kurį galutinai panaikina videotekos darbuotojos socialinis rūpestis. Kitaip tariant, moteriškumas, geismas ir fantazija šiuose videofilmuose nerodomi kaip egzistuojantys patys savaime, bet investuoti į socialines teritorijas, tarsi sekant Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari mintimi, kad geismas ir sociumas priklauso tai pačiai realybei. Geismas nėra fantazijos darinys, tarsi glaistas užliejantis sociumą, o vėliau lengvai nulupamas prityrusio psichoanalitiko. Pats geismas kuria socialines formas, socialines struktūras; jis materializuojasi per dainavimą, darbą, vaidybą, šaudymą, bendros socialinės veiklos organizavimą. Akivaizdžiai matyti, kad videofilmų autorė atsisako psichoanalitinės hermeneutikos, tariamai atskleidžiančios simptomus; ji tiesiog lanko vieną socialinę teritoriją po kitos, bendrauja, bet nesistebi nei daiktų mastais, nei pokyčiais, lengvai susitinka, tačiau lengvai ir išsiskiria (turiu galvoje lengvas ir greitas videofilmų pabaigas) tarsi Alisa savo Stebuklų šalyje.

iliustracija
Kristina Inčiūraitė. Laisvalaikis. 2003


Išimties zonos

Stebuklo sąvoka čia pasirodo neatsitiktinai, nes man pačiai sunku paaiškinti, kaip dviguba išimtis, dvigubas pašalinimas virsta pozityvia patirtimi. Kaip jau minėjau, visuose videofilmuose kalbama apie tam tikras išimties zonas, apie tai, kas yra išstumta, marginalizuota kapitalistinės ideologijos ir tvarkos. Kita vertus, šios išimties zonos atrodo keistai gyvybingos, sklidinos emocijų, balsų ir garsų. Klasikinio grožio vaizdai kiekvieno videofilmo pradžioje (purpurinės gėlės, apsnigti nušiurę suoliukai, tarkovskiškai atrodanti šaudykla) tarsi sufleruoja, kad, nepaisant visų nukrypimų, eliminavimų ir išimčių, atsidūrėme būtent ten, kur reikia. Estetinėje plotmėje ši išimtis tampa savotiška taisykle ir norma, stabilizuojančia pasklidą obscenišką kapitalistinę realybę. Kitas labai svarbus šių videofilmų momentas – išimties zonų estetika perteikiama pasitelkus moteriškumo temą, nors moterys, kaip teigėme, sąmoningai čia nėra rodomos. Ši dviguba išimtis virsta absoliučiu pozityvumu, įkūnijamu per balsą, kuris pripildo kadrą materialios substancijos, tačiau neprimeta jokio ideologinio turinio. Įdomu, kad balsas, bent jau psichoanalizėje, taip pat funkcionuoja kaip savotiška išimties sfera. Balsas (arba riksmas) išsprūsta iš reikšmės tinklo, bet jis visuomet priglaudžia, įkūnija malonumą: pavyzdžiui, nimfos Echo balsas yra bereikšmis, bet jis užmezga savotišką meilės pokalbį su Narcizu; balsai sirenų, kurių dainų turinio, beje, Odisėjas niekaip negalėjo prisiminti, taip pat transliuoja grynąjį malonumą. Moteriški balsai, įrėminantys videofilmuose vaizduojamą tuščią reprezentacijos sceną, tarsi iš naujo "perkrauna" visą reikšmės sistemą, instaliuodami joje malonumą. Būtent todėl videofilmuose pateikiamas socialinis antagonizmas neatrodo dramatiškas ar atgrasus: jis perkeliamas į kitą – akustinį lygmenį, kur pauzės ir tyla įrėmina garsą, o išimtis suteikia formą išsklidusiai ir sunkiai suvokiamai vokalinei-socialinei realybei.

    "Skalvijos" kino centre š. m. spalio 6 d.
    20 val. vyks Kristinos Inčiūraites videofilmų,
    sukurtų 2002–2005 metais, pristatymas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba