ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonu

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Vasaros pabaiga–rudens pradžia privalo būti tik tokia: ji švelni – kaip mano močiutės aksomo suknelė, ji tykiai kužda ir šnara – kaip žemėn gulantys pageltę maumedžio spygliai, ji tyvuliuoja žalsvais klastingais vandenimis – kaip užakęs apleistas lauko baseinas prie Kauno politechnikumo, kuriame kadaise, rugsėjo pradžioje, bandžiau skęsti.

Bridau į vandenį dėl astrų – pavytę, parudavę žiedai plūduriavo gana arti; juos pamerkė kiemo draugės.

Arti, bet per toli, kad išliktų. Maniau, kad privalau gėles gelbėti. Atsitiko kitaip. Mane, aštuonmetę, dar nemokančią plaukti, besikapanojančią, ištraukė pakrantėje rymojęs žmogus. Nežinau, kas jis. Pamenu, kad skaitė.

Dar pamenu, kad vilkėjau ryškius geltonus marškinėlius ir juodą tviskantį atlaso sarafaną. Ėjau Jaunosios Gvardijos gatve vieniša ir šlapia – verkdama, sumirkusi.

Nemoku pasakyti – niekada neišmoksiu, nors daugybę kartų bandžiau – kaip myliu rugpjūčio pabaigą, rugsėjo pradžią. Kaip jų bijau. Kokios jos žiaurios.

Nupjauna, nukerta, sargdina, atima.

Regina sakė, kad mudvi pasimatysime – kalbėsimės – rudenį.

– Jei būsiu gyva...

Regina Kaplerienė į savo laidą "Knygų piramidė" mane pakvietė birželio mėnesį. Sutarėme, kad pasakosiu apie neseniai išleistas, bet nepastebėtas knygas. Atsinešiau Vytauto Grivicko prisiminimus, "Šiaurės Atėnuose" jau aprašytą Sylvijos van Ommen "Dražė", dar šį tą.

Kalbėjomės ir apie vasaros skaitymus – visą vasarą Regina pašnekovų teiravosi, ką ir kaip mes per vasarą skaitome. Ar skaitome...

Regina mokėjo ne tik paklausti. Ji mokėjo klausytis. Ji buvo tikra knygė – jautri. Pakanti švepluojančiam, užsikertančiam, droviam pašnekovui. Turėjo retą dovaną – laiku linktelėti, padrąsinti akimis, kai pats abejodavai savo žodžiais. Po to pritariamo linktelėjimo jau galėjai nesibaiminti – tiesiog pasakoti. Tartum ir neskirstė, kur jos asmeninis gyvenimas, o kur – darbas. Bet žinau, kad ilgėjosi savo laidose šilto, nuoširdaus balso, vengė logiško, šalto akademizmo. Ne terminai ją viliojo. Jausmas.

Pati jautė, kam prieš laidą reikia kavos, arbatos, gal taurelės, kam stinga atsipalaidavimo jau po laidos, po įrašo. Apdovanodavo, kuo galėjo: paskutinį iš Reginos sykį gavau saldainį – mudviejų vaikystės "Karvutę".

Jos balsas šią vasarą, jos nuotaika, jos pateikiamos naujienos – kuris iš mūsų, "Klasikos" radijo klausydamas, galėjo spėti, kad "Knygų piramidę" rengia ligotas žmogus?

Kolegos matė...

Matė, kaip sunkiai ji kopia laiptais, kaip nelengva jai tempti kuprinę, prikimštą knygų – knygų apžvalgininkai išties yra knygnešiai; leidėjams kartais sunku suvokti, kad jų knygos ne tik svarios.

Sunkios!

Pailsęs – pervargęs, nusivylęs, liguistas – pasaulis apsikaišo tartum iškilmių pabūgusi Sekminių karvė keisčiausiomis frazėmis. Apsišarvuoja cinizmu, tartum ne tik dvikovos, bet ir damos žvilgsnio pabūgęs riteris. Neva nepakeičiamų – nėra. Neva geras žmogus – ne profesija. Neva gyvename tam, kad kovotume, kad laimėtume.

Tą birželio dieną... Su Regina... Studijoje...

Baiminausi prisipažinti, kodėl atėjau pas ją kiek pavargusi, kiek įtempta, kiek... Atėjau vakar dieną palaidojusi savižudį – baleto princą Joną Katakiną. Atėjau pas beveik nematomą, bet girdimą literatūros moterį, sklidiną – taip man atrodė... – gyvenimo džiaugsmo. Gal geismo. Norų.

Ar galėjau spėti, kad ir ji po dviejų mėnesių nukeliaus į tuos pačius neaprėpiamus plotus – į Antakalnio kapines. Išplauks, Regina išplauks – taip man atrodė birželį, nes ji kabinosi.

Kaip ji kabinosi – iki paskutinės dienos – už savo knygų piramidės!

Juditos Vaičiūnaitės "Raštai", I tomas – tai dovana, kurią Reginai pirmajai norėjau įteikti.

Nespėjau.

Reginai, rankomis vyniojusiai Jurgio Kunčino senų įrašų juostas – po Jurgio mirties... Reginai, jautriai pateikusiai atsisveikinimą su jai artima dailininke Ieva Labutyte... Reginai, gebėjusiai paklausti Juditos Vaičiūnaitės kiek daugiau, nei mes, kiti uolūs klausėjai, sugebėjome.

Rugpjūčio pabaigoje kiek skaudama – o gal lengva – širdimi išnešiau iš namų Juditos Vaičiūnaitės ir ankstyvąsias, ir vėlyvąsias knygas. Pažėriau jas žmonėms, kurie Juditą myli, bet jos neturi. Tą dieną, kai "Gimtojo žodžio" leidykla jau laikė rankose "Raštų" pirmą tomą, į mano mobilųjį atskriejo žinutė: "Tai ar graži Vaičiūnaitė?"

Graži. Tikrai graži. Ir solidi – kaip "Raštams" dera.

Regina Kaplerienė suvoktų – jai pačiai (nebūtinai jos radijui, jos laidai) tai jau tikrai galėčiau išsipasakoti, kaip sunku apsispręsti, ką saugoti savo lentynoje: lieknas knygas ar solidų, dailų, prabangų raštų tomą.

Tomą!

Vis dėlto – tomą!

Nes regėjau, nes klausiausi, kaip Juditos Vaičiūnaitės man (ne)reikalingose knygose skęsta bohemos žmonės, kaip džiūgauja knygų kolekcininkai – būtent to rinkinio kai kam lentynose stigo; nes žinau – viena tų knygų keliauja pas naivią paauglę, laiminčią skaitovų konkursus. Ji deklamavo Maironį, deklamavo ir Salomėją Nėrį – pats laikas, vaike, keliauti toliau. Patyriau retą džiaugsmą: dovanoti. Dalyti. Šiaip sau. Be progos.

"Chrizantemos" – šiame Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje (smerkite mane, barkite, muškite, pjaukite; kalta, kad sentimentali, kad pompastiška, esu kalta, labai kalta) regiu Juditą ir Reginą.

Eilėraščio pradžia tokia:

        Dvi moterys su krinolinais
            kalbėjosi telefonu –
        balti jų perukai
            per naktį pavirto pusnim...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba