ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Viešpaties metamorfozės

KEVIN JACKSON

[skaityti komentarus]

Vienas iš pagrindinių ateizmo teiginių, kuriam pritaria ir kai kurie krikščionys bei kitų teistinių religijų atstovai, – kad žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmonijai, nepajėgiančiai iki galo suvokti ir aprėpti protu Aukščiausiosios Būties, reikia priemonių, leidžiančių ją pažinti bent jau iš dalies. Tokios priemonės – tai paveikslai, alegorijos, emblemos, muzikos kūriniai ir t. t. Ir nors ryšys tarp materialaus ir dvasinio pasaulio niekada iš esmės nesikeičia, jo išraiškos formos laikui bėgant evoliucionuoja, panašiai kaip mados, etiketas ir maitinimosi įpročiai.

Paimkime ryškiausią pavyzdį: pažvelkime, kaip skirtingai Kristų vaizduoja didieji tapytojai. Grünewaldo Nukryžiuotas Kristus priverčia pasibaisėti, jis iškankintas ir žaizdotas, visas pasruvęs kraujais. Caravaggio Prisikėlusio Kristaus putlūs skruostai, mėsingos lūpos, jis apkūnus, moteriškai apvalių formų. Mikelandželo Kristus iš "Paskutinio teismo" – petingas, augalotas herojus à la Superman, glotniai nusiskutęs, jo žvilgsnis niūrus ir negailestingas. El Greco pavaizdavo Viešpatį kaip barzdotą nelaimėlį ašarotomis akimis, nedrąsiai keliantį galvą link dangaus. Rembrandto Kristus – orumo kupinas gražus filosofas, su užuojauta žvelgiantis į pasaulį. Van Goghas vaizduoja Kristų kaip liesą, rudaplaukį atsiskyrėlį, stulbinamai panašų į patį menininką.

Būtų galima dar ilgai tęsti, lyginant dailininkų, tokių kaip Andrea del Castagno, Rafaelis, Holbeinas, Guido Reni, Williamas Blake’as, kūrinius. Kiek tapytojų, tiek ir Kristaus vizijų, ir visos jos ne tik parodo individualų menininko požiūrį, bet ir atspindi jo epochos religines koncepcijas. Tokią didelę įsivaizdavimų įvairovę nulemia paprasta priežastis: Evangelijos stulbinamai šykščiai kalba apie Kristaus išvaizdą. Regis, tik praėjus keliems šimtmečiams po Kristaus mirties jo išpažinėjai susidomėjo, kaip jis atrodė, ir tik II ar III amžiuje gimė idėja, kad Kristus buvo nepaprastai gražus fiziškai. Šv. Jeronimas rašė: "Jei Jo veide ir akyse nebūtų buvę ko nors dangiška, apaštalai nebūtų iš karto sekę paskui Jį, o tie, kurie atėjo Jo suimti, nebūtų kritę ant žemės".

Kai menininkai pradėjo vaizduoti Mesiją, nuorodų jie ieškojo ne Šventajame Rašte, o pagoniškų įvaizdžių, kuriems šiaip jau turėjo priešintis, galerijoje. Ankstyviausiuose atvaizduose, tiek rastuose Romos katakombose, tiek rytinėse imperijos provincijose, Kristus vaizduojamas kaip spindulingo grožio kūdikis be ūsų ir barzdos, bet su tankiomis garbanomis. Kitaip tariant, jis vaizduojamas idealizuotų Aleksandro Didžiojo portretų stiliumi arba kaip jaunasis Antinojas – imperatoriaus Adriano numylėtinis – ar Saulės dievas.

Toks vaikiškas įvaizdis dominavo iki 313 m., kai Konstantinas Didysis legalizavo krikščionybę. Nuo to laiko skiriami du pagrindiniai Kristaus vaizdavimo būdai. Pirmasis kilęs iš oficialios imperijos dievybės garbinimo tradicijos: Kristus vaizduojamas kaip didingas monarchas, sėdintis soste, apsuptas turtų ir brangenybių. Antrasis kilęs iš graikų mokytojų pagerbimo tradicijos: Kristus vaizduojamas kaip išminčius – uždėjęs ranką ant knygos, vešlia barzda ir aukšta kakta, simbolizuojančia intelektą. Nuo to laiko, nors būta ir išimčių, barzda Viešpatį lydės nuolatos.

Pasaulyje, kur retas mokėjo skaityti, o knygos buvo prabanga, skirta tik turtingiausiems, ištartas žodis ir vaizdas formavo didžiosios daugumos Vakarų visuomenės įsivaizdavimą apie Kristaus išvaizdą. Nieko nuostabaus, kad jo išvaizdos aprašymų prozos ar poezijos kūriniuose randame labai nedaug, nors tapytojai ir skulptoriai Kristų vaizduodavo gana dažnai. Literatūrinių tekstų – kartais, kaip Dantės atveju, tai būdavo garsūs kūriniai – įtaka buvo gerokai mažesnė.

Paplitus spausdintinėms knygoms ir reformacijai, skaityti ir rašyti mokėsi vis daugiau žmonių, bet netgi tada nė vienam poetui ar dramaturgui nepavyko sukurti Dievo Sūnaus portreto, išraiškos galia prilygstančio Dürerio ar Leonardo da Vinci kūriniams. Tai lėmė daug priežasčių. Savaime suprantama, svarbų vaidmenį čia vaidino atsargumas: nors poetai lyrikai gebėjo kurti iškilius bendro pobūdžio religinius kūrinius (Johnas Donne’as, George’as Herbertas, Richardas Crashaw), bandymas rungtis su evangelistais jų pačių teritorijoje kėlė pavojų apsijuokti, pasirodyti banaliam ir – karštų teologinių disputų laikotarpiu – užsitraukti kaltinimus piktžodžiavimu. Kitas veiksnys buvo vis didesnė pagrindinių literatūros žanrų – pirmiausia romano – sekuliarizacija. Samuelis Johnsonas, žymiausias XVIII a. anglų prozaikas, išgarsėjo savo giliais religiniais apmąstymais ir puikiais pamokslais, bet ir jis nepaliko Viešpaties gyvenimo aprašymo. Alexanderis Pope’as, iškiliausias tų laikų poetas ir karštas katalikas, tikino pats save ir mus, kad "tinkamiausias žmogaus tyrimų objektas yra žmogus".

Tik XIX ir XX a. sandūroje – kai religijos žaizdos, atsiradusios po geologijos, biologijos ir filosofijos kirčių, pradėjo gyti – sukurta daug literatūrinių tekstų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama Kristaus personai. Tai, kad šiuo laikotarpiu gana greitai pasirodė tokie bestseleriai kaip Lewiso Wallace’o "Ben Huras" (1880), lėmė, viena vertus, paniškas suvokimas, jog tradicinių Evangelijos skelbimo priemonių nebepakanka, antra vertus, kiek ciniškas noras pasinaudoti dievobaimingos lektūros paklausa, kuri išaugo įvedus privalomą švietimą žemesnėms klasėms. Naujieji skaitytojai, kurie godžiai graibstė tokias knygas, norėjo, kad jos būtų pateiktos taip pat kaip ir jų pamėgtos melodramos teatre ar nebyliojo kino ekrane – su gausiai besiliejančių merginų ašarų, putliažandžių vaikų, standartinių gerų poelgių įdaru ir šleikščiai saldaus sentimentalumo padažu. Jose vaizduojamas Kristus yra tiesioginis protėvis to saldutėlio personažo (baltu rūbu, su avinėliu iš vienos pusės ir krūva vaikų iš kitos), kuris užima pagrindinę vietą amerikiečių religinių fundamentalistų iš vadinamosios Biblijos juostos Amerikos Pietuose ikonografijoje. Kiek išrankesnė publika žvelgdama į visa tai raukėsi, o ateistai ironiškai šaipėsi. Po storu sentimentalumo sluoksniu nedaug teliko vietos iškiliausių mąstytojų vertai religijai.

Po II pasaulinio karo imtasi pirmųjų rimtų bandymų padaryti Kristų visateisiu literatūriniu herojumi. Vienas iš ankstyviausių tokių bandymų pavyzdžių buvo Roberto Graveso romanas "Karalius Jėzus" (1946), jame pateikta gana komplikuota autoriaus teorija apie Viešpaties gimimą. Vėliau pasirodė Niko Kazantzakio romanas "Paskutinis gundymas", kuriame – kaip Martino Scorsesės dėka žino visas pasaulis – pateiktas senas eretiškas požiūris, kad Kristui iš prigimties buvo būdinga viskas, kas būdinga žmogui, todėl jis, kaip ir kiekvienas suaugęs vyras, jautė kūnišką potraukį moterims ir norėjo susilaukti palikuonių.

Po Kazantzakio knygos naratyviniame mene pasirodė ištisas legionas naujai interpretuoto Kristaus figūrų. Jaudinamai nuoširdžioje Pasolini "Evangelijoje pagal Matą" aptinkame Kristų marksistą, labai išpopuliarintą septintajame XX a. dešimtmetyje, kai jaunimas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad Che Guevara su savo barzda ir garbanomis labai panašus į Mesiją. (Johnas Bergeris parašė esė, kurioje Che Guevaros kūno fotografiją lygina su Mantegnos paveikslu "Miręs Kristus".) Denniso Potterio "Žmogaus sūnuje" (Son of Man) Kristus vaizduojamas kaip raumeningas, vidinių abejonių kankinamas profsąjungos lyderis. Michaelas Moorcockas, pakylėtas naujos science fiction žanro bangos, sukūrė bravūriškai šventvagišką kūrinį "Štai žmogus" (Behold the Man, 1969), kurio herojus laiko mašina persikelia į 29 metų Palestiną ir pamato, kad Jėzus yra neišsivystęs kvailelis – spėkite, kas tokioje situacijoje perėmė jo istorinę misiją.

Apibendrinant visa tai galima įžvelgti pseudomatematinį dėsningumą: kuo labiau išsilavinusios klasės Vakaruose tolsta nuo krikščionybės tuo pavidalu, kokiu ją išpažino jų protėviai, tuo dažniau Kristus pasirodo literatūros kūriniuose. Menininkų tikslai būna skirtingi: vieni puoselėja dievobaimingą tikslą padaryti jį artimesnį mūsų laikams, kiti neovolterišku stiliumi bando atsikratyti jo kartą ir visiems laikams, treti karštai bando geriau pažinti mūsų judėjiškos-krikščioniškos kultūros ištakas. Bet pats tokių bandymų gausumas ir populiarumas verčia daryti išvadą, su kuria galėtų sutikti ir tikintieji, ir netikintieji: netgi praėjus dviem tūkstančiams metų po Kristaus gimimo, aiškiai jaučiame, kad Jis yra tarp mūsų.


"The Independent", 2004.VI.14

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:32 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba