Eilės

Ten visuomet saulėta

Ten visuomet saulėta,
saulėlydžiai raudoniu
taškos.
Ten keltai kelia
pasimetusius
ir neatradusius Amerikos Kolumbus
į kitą krantą.
Išalkusių žuvėdrų klyksmai
vejas aplink kaklą,
priverčia žiopčiot
lyg pasakų žuvelę,
kuri seniai jau nebeturi aukso.
Ten naktimis
žaliaisiais dumbliais dvelkia,
nupigintų merginų kvepalais.
Kur link beeitum, nuklysi į galerą,
piratu virsi, tik tuomet išleis.
Ten teatras dūmais,
Hitleriu paženklintas,
ir balerinų šokiais
išgrįstos senos gatvės.
Saldus cukrainių kraštas.
Aš atklystu kaskart iš naujo jį atrasti.

Retro mergelė

Retro mergelė
Susipančiojus viduramžiškame metro.
– Madam, į kairę.
Šalti bėgiai, santūrūs,
Visuomet tiesiai sukantys,
Mergeles iš kelio vedantys.
Retro mergelė
Cypčiojo ir aikčiojo,
Juk neįpratus,
Požeminių perėjų nemačius.
Visuomet šviesi, pasitempus,
Šypsnius ir mirksnius barstanti.
O čia šitoks negrabumas!
– Madam, skubėkit,
metro vėluojančių nelaukia…
Dundesys artėja,
Įtampa pasiekia apogėjų.
Retro mergelė?
Belieka tik metro
Ir zvimbesys ausyse.

Dievobėda

Rūstus, senas dievas,
dar nuo pagonybės laikų užsilikęs,
svaidos nuo Vilniaus bokštų
prakeiksmais
tesudega
teprasmenga
tesupūva!
Kur pataiko, ten
tarsi šerkšnu pasidengia
pastatai ir žmonės
ir tiltai ir netgi šventovės
dievobėda.
O paskui mina takus
kokie lenkai turistai,
pabaido varną ar katę,
nakties juodumo,
ir gąsdinas:
atseit ženklas, nelaimė bus
ojojoi
kaipgi kitaip – dievobėda.
Ir šitaip vis tęsias
ir galo tam nematyti.
Sunyks miestas,
dievobėdos apraizgytas,
išlekios žmonės.
Nebent nusiimtų kas batą ir spirtų,
aukštai aukštai
lyg futbolo kamuolį į dangaus vartus.
Taip spirtų ir pataikytų
senam dievui į nosį,
kad neišlaikytų pusiausvyros
ir šlepteltų užmarštin.

išverksi

ruduo paklaikęs
Kvala Lumpūro aikštėj
ištiesęs ranką
sugniaužęs žvilgsnį
raudonais paukščiais išskrenda
susišukavęs plaukus
laukia
per naktį drąsią
išbridęs rasą
kutens apsalęs
more majorum
vilios ir glostys
žvaigždėm trikampėm
aidės pabrangęs
išpranašaus rytojų
šypsosis meiliai
kaip tik begali
ir lėks pro šalį
darni moralė
kaštonais girdys
rubajatai melsis
prabusi švelniai
užmerks
išverksi

karpymas

mums sakydavo:
marš į gyvenimą!
o mes vaikščiojom keturiom
čiulbėjom ir suokėm
devynbalsėmis
užsikorę ąžuolams ant pečių
karpėm dangų ir siuvom
mėlynskruostes skraistes
ding dang jas vadinom
dangstėmės ir dingdavom
palaidai plevenom vėjy
lyg padraikos
susėdę ratu ant denio
pamerkę kojas ir akis
būrėmės burėmis
tu – valties kapitonas be irklų
aš – skenduolis su gelbėjimosi ratu
paskui sušokom išleistuvių valsą ir
į jūrą

Ateiname