ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Tegyvuoja institucija

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Romualdas Požerskis. Varniai. 2002

Kartais pasidaro apmaudu ir gėda prieš dideles valstybes, kad istorinės kronikos ir analai atskleidžia tiek nedaug gerųjų mūsų nacionalinio charakterio bruožų. Sutikite, ten mes neretai pasirodome it kokie provincialai.

Anava Gediminas geležinį vilką sapnavo – būtų bent jau raganosį, ir geriau marmurinį, o ne iš balų rūdos. Vis šioks toks langas į pasaulį, ogi ir savo kultūringumą laipsniu pakeltume. Neapsiribotume vien midumi, kurio prisisriaubę senoliai, užuot "Iliadą" skaitę, marmūzes vienas kitam talžydavo. Kriminalinę tradiciją įdiegti, aišku, svarbu, bet kas iš to, jeigu esi neraštingas ir negali jos visuomenei paviešinti?.. Dėl to, kad nesusipratom anų laikų kriminalinių nutikimų užrašinėti, ir herojinio epo neturime. Jaučiamės dabar kaip našlaičiai Europos tautų brolijoje, nors ir skambiausiai rėkiame.

Ir nenustosime rėkti, kol nesuvoksime savo visavertiškumo ir gal net išskirtinės, mesianistinės vietos šiame pasaulyje. Tam tetrūksta tiek nedaug – rasti kokį nors giliai užkastą dokumentą, kuriame būtų patvirtinta, kad esame kilę iš romėnų, o ne iš meškų, kaip užsispyrę kryžiuočiai tvirtino. Ir kad turėjome savo Homerą, kurio giesmių liaudis neperėmė, nes viskas jose atrodė per daug įmantru ir nesuprantama...

Taigi ar galite įsivaizduoti, koks bus džiaugsmas, kai tokie analai atsiras?.. Kiek daug taurių ir didingų dalykų sužinosime apie savo tautą!.. Joks Chiracas nebedrįs įsakinėti, kad patylėtume, mat iš atrastų analų paaiškės, kad Algirdas kadais buvo prie Paryžiaus atjojęs ir Versalio ponų naktipuodžius išvartęs. O prancūzai mūsų brutalaus karingumo buvo taip nustebinti, kad vėliau net Henriką Valois atsiuntė Vilniun kaipo didįjį kunigaikštį. Tik anam mūsų nacionalinė virtuvė nepatiko, tai pabėgo atgal.

O kolei dokumentas atsiras, naudokimės tais, kuriuos turime. Ir jeigu kartkartėmis pasirodys, kad istorijoj pernelyg daug kriminalo, šiukštu neapsirikime!.. Tai tik narsi protėvių dvasia byloja mūsump!..


Apie nukirsdinimą

Virbalyje 1770 metų kovo 23 dieną turgaus aikštėje priešais rotušę nukirsdino mergelę. Tardoma ji prisipažino paleistuvystėje sugyvenusi du vaikus ir juos nužudžiusi. Gal būtų ir neprisipažinusi, bet kvotos tais laikais būdavusios griežtos – ne tokios kaip dabar, kai kiekvienas kvailys reikalauja tiesioginių įkalčių. Istorinis šaltinis subtiliai papildo neaiškų vaizdą: mergelė viską prisipažino "tardymo ir kankinimo metu".

O dabartės!.. Kai pažiūri į tas teisines spragas, pro kurias lyg tarakonai lenda valdininkai, užuodę riebias išeitines kompensacijas!.. Ar ne paprasčiau būtų nupurkšti juos dustu – tegu pasikankina truputį. Gal neištvers ir prisipažins, kiek nekaltų mokesčių mokėtojų savo paleistuvingu potraukiu pinigams pražudė.

Vargšė mergelė prieš nukirsdinimą turėjo dar ir teismo išlaidas padengti beigi budeliui sumokėti. Jei nebūtų sumokėjusi, tai gal nieks nebūtų jos kirsdinęs?.. Budelis taigi ne kraujo ištroškęs maniakas, o valstybės tarnautojas. Jam, sakyčiau, ne tik alga priklauso, bet ir premijos, priedai, netgi pašalpos. Kaip teismo institucijos atstovui.

Ir visai negaila tų premijų, jeigu už tai bent vieną valdininką viešai rotušės aikštėj išpers.


Apie padegimą

Dėl tų gaisrų tai visuomet tik bėdos. Antai 1727 metų kovo mėnesį Kretingoje, tuomet Karolštatu vadintoje, nuteistas padegėjas. Rupūžgalvis veikė savivalės ir gobšumo skatinamas – pakišo pypkę po gegne, ir sudegė septyni namai. Ko stebėtis, kad už tokį darbą buvo pasmerktas sudeginti. Bet kadangi iškart buvo nutvertas ir kaipmat prisipažino įvykdęs tą bjaurų darbą, per kvotą papildomų tardymo priemonių neprireikė. O atlyžęs vaitas ir asesorius liepė sušvelninti bausmę: nukirsti galvą, o lavoną sudeginti.

O dar sakoma, kad už nuoširdų prisipažinimą nusikaltėlis nieko, išskyrus advokato susierzinimą, nepeša!.. Visuomet reikia elgtis taip, kad ne advokatas, o budelis būtų tamistai dėkingas. Mat už dvigubą darbą (kirtimą ir deginimą) jis gaus ir dvigubą atlyginimą!.. Prieš paimdamas kirvį į rankas, tamistai dar ir padėkos. Advokatas taigi tik apspjautų, bjaurybė. O be reikalo. Kai visuomenėje užtenka budelių – mažiau reikia advokatų.

Užupy neseniai supleškėjo keli sandėliukai. Ir padegėjas, rupūžė, nebuvo pagautas – matyt, pabėgo, nebaigęs rūkyti pypkės. Čia kalti aplaidūs sandėliukų savininkai – reikėjo griebti pirmą šalia gaisravietės pasitaikiusį tipą (kaip darė Karolštato miestiečiai) ir imtis kvotos. Žiū, visa tiesa ir būtų išaiškėjusi. Ogi paskui, nieko nepešę, ima kaltinti kažkokius "kampuotus" ponus, kurie dieną atėję, apžiūrėję, o naktį ėmę ir padegę. Taigi čia bet koks advokatas, netgi paskutinis asilas, tamistoms pareikš, kad nusikaltimas neturi kūno, kurį būtų galima kirsdinti. Kitaip tarus, tamista vakar susapnavai, kad tamistos sandėliukas sudegė, o šiandien sapnuoji, kad apskritai turėjai sandėliuką. Užtat pagaliau atsibusk, nes miegas tamistai ne į naudą.


Apie sumušimus ir teismo klaidinimą

Virbalis, 1760 metų liepa. Viena ponia taip troško bylinėtis ir atskleisti savo oratorinius sugebėjimus bei turtingą sielą, kad nei iš šio, nei iš to skėlė ponui tarėjui keletą antausių, o pati pasiskundė dėl sumušimo. Kad įtikintų teismą, pasirūpino melagingais parodymais – po akimis suodžiais nusipiešė mėlynes. Bet teismo pareigūnai – ne akli. Liepė mėlynes nusiplauti vandeniu iš rėčkutės ir už teismo klaidinimą įsakė ponią išplakti ir sumokėti baudą – 2 kapas grašių.

Net pagaugai nugara nueina – tai bent moteris!.. Kokia narsa, koks įkarštis!.. Ir kai pagalvoji, kurgi dabartės tokiai poniai tiktų reikštis, akys norom nenorom nukrypsta į geltoną rūmą prospekto gale. Juk gana sveikai atrodytų, jeigu karinga moteriškė žiebtų antausį ponui tarėjui. Maža už ką – gal už abejingumą moteriškam žavesiui. Ar už miegą per posėdį. Pagaliau tai nesvarbu. XVIII amžiaus teisinė norma, kad už antausį valdžios atstovui baudžiama griežčiau nei už antausį paprastam piliečiui, dar neatgyveno, taigi paprasti piliečiai skuba tapti nepaprasti, kas šiais laikais įmanoma, ypač jeigu turi dėdę tarėją.

Ir pliekiasi paskui visi iki soties.

Ir nei rėčkutės su vandeniu bereikia, nei budelio paslaugų. Pastarojo tai gaila – dėl tų prakeiktų sadomazochistų praranda gerus arbatpinigius.


Apie dukters pardavimą

1539 metais Gardino teismui iškilo nemenka problema. Moteriškė prieš septynerius metus užstatė savo dukterį vienam ponui už puskapį grašių, o tas teigė, kad pardavė, ir ne už puskapį, o kapą. Tam įrodyti buvo pasitelkti liudininkai, be to, ponas turėjo mergelės pirkimo–pardavimo raštą. Teismui dukters pardavimas pasirodė besąs nekrikščioniškas poelgis, ogi užstatymas – dar pusė bėdos. Užtatai liepė moteriškei pinigus grąžinti ir savo dukterį pasiimti.

Kadangi šiuo atveju niekas nesudegė, nebuvo pavogta ir suniokota, apie galvų kirtimą nebuvo nė kalbos. Ką tas gerasis ponas su parduota mergele veikė septynerius metus, niekas neklausė, mat šitai neįeina į daiktinius nuostolius. Ogi dvasinius tais laikais, kaip matome, kompensuodavo antausiai.

Užtataigi, jei motina būtų pareiškusi, jogei ponas turi jai atlyginti septynerius metus moralinių kančių, būtų gavusi septynis antausius už kiekvienus metus.

Šitokį moralinių kančių atlyginimo būdą vertėtų įsidėmėti, mat ir dabartės morališkai kenčiančių yra tiek, kad baisu net dairytis. O keisčiausia, kad antausių kaip kompensacijos jie nenori – duok pinigų. Už ką?.. Nei jų galvijai sudegė, nei grašių skrynios dingo, nei vaikai septyneriems metams užstatyti... O vietoj mėlynių ir randų, kuriuos galėtume suprasti kaip moralinės kančios įrodymus – jerubių taukai per barzdas varva.

Kitokių įrodymų prašyti kaži kaip nepatogu – nežinai žmogus, kokiose dvasios slaptybėse jie tūno ir kokias kūno dalis pasirenka. Tik viena aišku – kuo toji dalis svaresnė, tuo ir kompensacija turi būti didesnė.

Ir jeigu daktarui tų dalių atkirsti neleidžia profesinė etika, galvažudžiui – darbo grafikas ar nuotaika, budelis dirba be skrupulų ir vykdo socialinį teisingumą.


Apie burtininkų nubaudimą

1709 metais Kobrino magistratas nusprendė nubausti tokią Apoloniją už tai, kad kerais stengėsi privilioti vienai merginai jaunikį. Kerai buvę baisūs – liepė merginai nusiprausti vandeniu su šakelėmis ir įvairiaspalvėmis gėlėmis. Paskui Apolonija suvyniojo šakeles į marškinius ir pakasė po nusižiūrėto jaunikio tvartu. Už tokią piktadarybę teismas liepė išplakti Apoloniją rotušės aikštėj, o paskui gultis ant akmenų kryžium. O merginos tėvas – kam leido kerus savo namuose ruošti – irgi nusipelnė bausmės. Įsakyta jam pridirbti žvakių iš dviejų svarų vaško ir atiduoti jas cerkvei.

Šita bausmė atrodo didžiai teisinga ir ligi šių dienų nepasenusi. Tik nei teismai, nei prokuratūra ja kažkodėl nesidomi. Kyla slogi nuojauta, kad mūsų teisėsauga tik vakar gimusi ir nieko apie Saksų teisyną negirdėjusi. Užtatai ir nežino, ką daryti, kai rūmuose atsiranda tokia Apolonija ir, pragaištingai bambėdama, ima tualetinį popierių užkalbinėti.

Aišku, reikia perti!..

O asmenį, kurio namuose tai daroma – kryžium!.. Ant akmenų!..


Apie santuokos sutvirtinimą

1733 metais Joniškyje vyras su žmona nesantaikoje gyveno, užtat teismas nusprendė įkrėsti kiekvienam po 100 rykščių. O tokiam Juozui Rydeliui, kuris jiems sugyventi ypač kliudė, irgi liepta 100 rykščių įkrėsti. Negana to, šitam santuokinės ramybės drumstėjui dar ir 10 kapų grašių liepta sumokėti.

Pasižiūrėkit, šiandienos egalitaristai nelaimingi, kaip tuomet branginta santuokos institucija ir kaip stengtasi apsaugoti visuomenę nuo pragaištingų meilės trikampių!.. Jau tuomet protingų žmonių žinota, kad trys kampai – netikęs pamatas santuokai. Reikia keturių.

Dabartės, regis, šitaip ir imta daryti. Šių laikų Jonišky neilgai ieškojęs gali atrasti krūvą sutuoktinių, kurie dėl šventos ramybės susikeitė antromis pusėmis ir laimingai gyvena. Ir nei kokių rykščių, nei akių draskymo. Ir trečiasis nekaltasis nenukenčia...

Užtatai visuomet linksiu galva, kai išgirstu kalbant, jogei visuomenė – viena didelė šeima. Puodai bendri, spintos bendros, šunys, katės, ogi ir žmonos.

Jeigu ne komunizmas, pražūtų santuoka.

Taigi, jeigu kartais neatrastume analų, neliūdėkime. Jei mūsų epą galutinai surijo papirusų kandys – irgi nesigraužkime. Neleiskime, kad mūsų nacionalinis pasididžiavimas dėl šito nusmuktų žemiau juostos, kaip atsitinka po pralaimėtų krepšinio rungtynių. Supraskime – ir be epo esame didingi!.. Pakanka atsiversti laikraščius. Įsijungti televizorių. Apsilankyti ministerijoje. Prokuratūroje. Vandens pramogų parke. Taigi truktelkime savo pasididžiavimą aukščiau, iki pažastų!..

Ir niekuomet negalvokime, kad mums, kaip tautai, ko nors trūksta. Nors baugi budelio figūra ir šmėkšo istorijos puslapiuose kaip pamėklė, suvokime ją ne kaip blogį, o kaip instituciją, kuri niekados nepaliks tamistų be atsako.

O jeigu atsikvošėjęs suvoksi, kad tamistai trūksta kurios nors galūnės ar sopa nučaižytą užpakalį, pajusi tai institucijai ir baimingą pagarbą.

Jeigu mums, kaip tautai, ko nors trūksta – tai tik šito.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:28 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba