ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Karališkiai

ALGIMANTAS MANKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pirmoji kaime arklinė šienapjovė
Autoriaus nuotrauka

        Kur lygumos plačios žaliuoja,
        Kur bręsta prieš saulę javai,
        Karališkių žemė brangioji
        Nuo priešų apginta kadais.
Kęstutis Balčiūnas, "Karališkių kaime"

Kairiajame Nemuno krante, Sūduvoje, kolonizacija prasidėjo valdant LDK kunigaikščiui Kazimierui (1440–1492). Pirmieji kaimai ir dvarai netoli Nemuno buvo įkurti kunigaikščio žemės valdose. Dauguma gyventojų buvo kilę iš Žemaitijos. Dideli dvarai nebuvo steigiami, o valstiečių kaimai mokėjo mokesčius pagal XVI a. Valakų reformą.

Karališkiai – senas Zanavykijos kaimas, išsidėstęs prie Kidulių–Gelgaudiškio ir Kidulių–Šakių kelių. Jis kūrėsi LDK valdose, todėl patys naujakuriai savo kaimui išrinko tokį skambų vardą. Be to, LDK kunigaikštis Kazimieras kartu buvo ir Lenkijos karalius. Yra žinomos ir dar 3 kitokios Karališkių vardo kilmės legendos. Viena jų pasakoja, kad per kaimą važiavęs kunigaikštis Vytautas ir jo vežimui nukritęs ratas. Tada kaimo gyventojai ratą pakeitę, ir atsidėkodamas Vytautas kaimui suteikęs šį vardą.

Istoriniuose šaltiniuose Karališkių kaimas ir kai kurie jo gyventojai paminėti 1655 m. kovo 14 d. karaliaus Jono Kazimiero (valdė 1648–1669 m.) akte. Šiuo aktu patvirtintas komisorių sprendimas dėl Karališkių kaimo valstiečių priešinimosi savo laikytojui, bet sumažintos bausmės, panaikintas naujai įsteigtas palivarkas ir nustatytos naujos valstiečių prievolės. Šį aktą Karališkių kaimo vyrai Jonas Kliorikaitis, Jonas Petrikis, Martynas Baltrušaitis, Martynas Dumšys ir Jonas Pšivilėjus išklausė Raseinių teisme tik 1775 m. valdant paskutiniam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1764–1795) ir, be kita ko, sužinojo, kad prieš 120 metų jų kaimo vyrai Mykolas Grynaitis, Stanislovas Jokilaitis, Jonas Latišaitis, Motiejus Grindišaitis, Jonas Skamarakas, Vaitiekus Simanaitis ir Andrius Mažinaitis buvo nubausti už riaušes ir savivaliavimą rankos nukirtimu, bet karalius Jonas Kazimieras parodė gailestingumą ir vietoj rankos nukirtimo liepė išplakti virvėmis ir laikyti prirakintus prie Jurbarko ar Skirsnemunės bažnyčios durų po du sekmadienius ir šventadienius. Tik iš šio akto sužinome, kad dar valdant karaliui Vladislovui IV (1632–1648) Karališkių kaimo vyrai nemokėjo prievolių, sumušė kilminguosius pareigūnus, patys rašė skundus karaliui, išniekino karaliaus įspėjamąjį raštą ir nepriėmė paties karaliaus pasiųstų komisorių. Gaila, šių dokumentų Lietuvoje nėra. Čia reikia paminėti, kad 1655 m. Maskva pirmą kartą nusiaubė Vilnių ir Kauną, o vakarinę Lietuvos dalį užėmė švedai. Okupacija ir ją lydėjęs maras Lietuvoje truko 13 metų.

Topografiniame žemėlapyje matyti, kad XIX a. pradžioje Karališkiai buvo didesni už Kidulius ir Kaimelį kartu sudėjus. Kaimas turėjo 1700 ha žemės. Iki 1945 m. tai buvo pats didžiausias kaimas Kidulių valsčiuje.

Kaime 1893 m. gyveno 520 žmonių (tarp jų 3 Mankų sodybos su 23 gyventojais, 1947 m. jų neliko nė vieno), 1923 m. – 395, 1970 m. – 215, 1985 m. – 105 gyventojai.

Karališkiai buvo gatvinio tipo kaimas, įsikūręs prie jam priklausančių žemių. Šiaurinėje jo pusėje stovėjo stubos, o pietinėje – klėtys, už kurių tolyn į pietus tvartai, dar toliau – kluonai. Visi pastatai išrikiuoti vienoje eilėje – iš šiaurės į pietus.

XIX a. kaime gyveno 42 šeimos. Vyriausiasis pagal carinės valdžios nustatytas pareigas buvo šaltyšius. Jis turėjo kaimo knygas, kuriose buvo nurodytos kaimo ribos, kiti dokumentai. Tas knygas žmonės vadino Vytauto raštais, nes buvo kalbama, kad tos knygos kaime esančios nuo Vytauto laikų. Pasakojama, kad tuos auksinėmis raidėmis rašytus Vytauto raštus ir knygas turėjęs kaimo šaltyšius Petras Mankų Nabašninks, ir jis 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę norėjęs gretimą Dambravos (Žygėnų) kaimą vėl prijungti prie Karališkių. Visus kaimo reikalus spręsdavo pulkas – bendras kaimo susirinkimas. Kai reikėdavo sukviesti į pulką, tai vienas gaspadorius iš savo kiemo balsu pranešdavo kitam, tas – vėl kitam ir t. t. Po kaimo gaisro, kai ūkininkai išsikėlė į vienkiemius, į pulką kviesdavo vienas kitam nešdami krivūlę (tokią kreivą lazdelę), o prieš Antrąjį pasaulinį karą – jau ir raštelį. Į Karališkių kaimą iš kitur gyventi atsikėlę žmonės neturėjo kaimo gyventojų teisių.

Karališkių valstiečių dirbamos žemės plotus sudarė siauri stačiakampiai arba kvadratiniai rėžiai, nusidriekę toli į pietus – iki Kregždantės upelio. Rytuose jie siekė Maštaičių kaimą. Šiaurėje Karališkiams priklausė Šilas (vėliau tapęs Palankinės k.), už jo – Nemuno lankos. Dideli žemės plotai buvo nedirbami, pelkėti ir apaugę krūmais.

Karališkių kaimo ribos vis traukėsi. Vienas iš caro kariuomenės vadų Gelgaudas, kaimo vyrus nugirdęs alumi ir degtine, pigiai nupirko Papiškių kalną ir mišką, dabar vadinamą Lenktine. Vėliau Gelgaudo žentas Komaras Karališkių kaimo laukuose įkūrė Dambravos dvarą (dabar Žygėnų gyvenvietė). Karališkių kaimo ribos dar labiau pasikeitė, kai matininkai matavo gretimo Kaimelio dvaro ir jo baudžiauninkų turėtas žemes. Anot Sebastijono Balčiūno, dvarininkas vėl nugirdė matininkus.

Kaimas turėjo ne tik savo kalvį, račių, bet ir alinę.

Darbus dažniausiai nudirbdavo talkomis. Jos baigdavosi dainomis ir robaksais. Talkų paprotys Karališkiuose išsilaikė iki kolchozų laikų. Robaksai labai dažnai vykdavo ir švenčių vakarais, tuomet vyrai kortomis lošdavo aviną, o kartais išsiskirstydavo tik po muštynių kriukiais ar išlaužtais tvorų štakietais su gretimų kaimų vyrais. "Susirenka Papiškių ir Karališkių 37 vyrai su kriukiais, – kokia jėga buvo!.. Visa Dambrava drebėjo", – prisimena Vincas Bendoraitis. Karališkių kaimas turėjo "peštukų" pravardę. Pasakojama, kad šventadieniais vyrai aviną lošdavo visą dieną, o Jonas nesikeldavo nuo stalo, sėdėdavo tarp kojų pasidėjęs kriukį ir juo ant molinių plaktų grindų "nuleisdavo vandenį".

Anksčiau gyventojai vadindavosi tik vardais. Labai artimai ir dažnai bendraudami, jie vienas kitą pravardžiuodavo, todėl kiekvienas ūkininkas turėjo pravardę; tikroji pavardė dažnai paaiškėdavo tik tvarkant dokumentus.

Vestuvės paprastai vykdavo savajame ar gretimuose kaimuose tarp gerai pažįstamų ir be bažnyčios (jos ir nebuvo). Todėl dar šiuo metu susitikus išblaškytiems kaimo gyventojams išgirstame ir tokią kalbą: "Mes labai labai tolimi giminės..."

Kaimo kapinaitės buvo visai netoli, Šile. Laidojant vyrams į karstus įdėdavo butelį degtinės, tabako, pypkę. Pasakojama, kad kartą kasdami naują duobę vyrai radę nesudužusį butelį ir jį išgėrę.

Kaimo gyventojai priklausė katalikų tikybai. Apie 1900 m. Karališkiuose atsirado kazlavitų sekta, bet 1917 m. ji sunyko.

Kaime gyveno laisvi Lietuvos piliečiai, jie nesuprato nei lenkiškai, nei rusiškai, labiau buvo paveikti Vakarų kultūros.

Ypatingos pagarbos nusipelno tie Karališkių kaimo vyrai, kurie iš Prūsijos išdrįsę parsivežti uždraustą lietuvišką žodį:

iliustracija
Karališkių Krištapas
Autoriaus nuotrauka

Juozas Endriuškevičius. 1895 m. liepą grįždamas iš Prūsijos jis buvo sulaikytas Pašvenčio muitinės užkardoje – po drabužiais rasta lietuviška knyga.

Antanas Pranckaitis. 1900.IV.15 stražnikai kratė jo namus ir lentynoje rado "Lietuvišką lementorių". Caro valdžios 1901.III.14 paliepimu jam skirtas 7 dienų areštas.

Pranas Skamarakas. Jį 1900.IX.21 naktį sargybiniai sulaikė prie Naumiesčio ir rado 3 lietuviškas knygas.

Vladislavas Sirokomlė 1829 m. taip aprašė šio krašto gyventojus:

Jurbarko bažnyčia medinė, gana didelė, stovi ant kalno, visą miestą viršijančio. Pamaldos jau buvo prasidėjusios. Per pirmas mišias žmonės giedojo žemaitiškai, tąja pačia kalba pamokslas ir kitos giesmės per antrąsias mišias, tik per Pakylėjimą pasigirdo giesmė, kurios mane dar namie motina išmokė: "Prieš Tavo angą stoviu, Viešpatie!" Čionykštės parapijos dauguma žemaičiai; mažuma – lenkų kilmės. Čionykščiai žemaičiai man labai patiko. Daugiau žemo nei aukšto stogo, jų fizionomijos nepasižymi inteligencija, bet jų veidų padorumas, bažnyčioje jų pamaldumas, drabužių švarumas stipriai mano širdį palenkė (Atsiminimai apie 1829 metais lietuviška vytine atliktą kelionę iš Kauno į Karaliaučių, V.: Mintis, 1991, p. 48).

Pro Kidulius, Kaimelį ir Karališkius važiavo dar vienas keliautojas – Aleksandras Polujanskis, bet jis daugiau dėmesio skyrė už 9 km esančiam Gelgaudiškio dvarui, užrašė jo apylinkių tautosakos (Wędrówki po Gubernji Augustowskiej, Warszawa, 1859, p. 383–392).

Ir šiame lygumų krašte tarp miškų gyvenimas nebuvo ramus, dažnai ištikdavo badmečiai. 1701 m. prasidėjęs Šiaurės karas Suvalkiją ypač nuniokojo. 1709–1711 m. Mažojoje Lietuvoje kilęs maras pasiekė ir Lietuvos pakraščius, Kaimelio koplyčia buvo uždaryta, į ją neatvykdavo kunigas iš Jurbarko, nes apylinkėje beveik nebeliko gyventojų. 1812 m. pro Karališkių kaimą praėjo Napoleono kariuomenė, o 1813 m. palei jį jau žygiavo Kutuzovo armijos Vitgenšteino korpusas. Kaimo senoliai dar minėdavo krakosmetį (1831 m.) ir lenkmetį (1863–1864). Badmečiu į kepamą duoną maišydavo sėmeninių pelų, einantiems per kaimą badaujantiems žmonėms į burną įdėdavo šaukštą miltų. Pagaliau Didysis karas (1914–1918), kurį Karališkių kaimo gyventojas J. M. dar pats prisiminė: "Vokiečiai viską atėmė, atėmė visus arklius, juos slėpėme miške. Bulvės neužaugo, duonos nebuvo, valgė avižinį kisielių. Gaudydavo žmones darbams. Siautė dizenterija, raupais sirgo. Kaip buvo blogai, tai jau nenorėk matyt. Užlėkė vokiečių lėktuvas ir mėtė akėtvirbalius (medinius pagalius su geležiniais antgaliais), žmonės labai išsigando".

Apie 1879 m. Karališkių kaimas sudegė. Koks tai buvo siaubas, jei dar trečios kartos palikuonys miegodami dažnai sušukdavo: "Degam!.." Liko tik keletas sodybų vakariniame kaimo gale. Per Šeštines moteris, pasmilkiusi gyvulius, degančias anglis šukėje padėjo netoli šiaudų. Šie užsidegė. Pasak Prano Bakševičiaus, kaimą uždegė piemenė, iškrapščiusi iš peleninės anglių ir uždegusi kūlius, kad sudegintų bjaurią kiaulę. Po gaisro kaimo gyventojai išsikėlė į vienkiemius, juos vadino kolonijomis. Jau anksčiau vyko žemės reforma, bet ne visi į viensėdijas norėjo keltis. Tie, kurie liko buvusio kaimo vietoje, įkūrė pirmąją kaimo liniją, vadinamą Vietininkais. Antroji linija vadinosi Pempėnai. Į pietus nuo Kidulių–Šakių kelio yra trečioji Karališkių kaimo linija, vadinama Dumblėnais. Šiose trijose linijose ir gyveno kaimo ūkininkų dauguma. Kelios viensėdijos už Dumblėnų linijos irgi turi pavadinimą – Praluptsubiniai ir Bambatierai. Išsikeldami į vienkiemius, dirbamą žemę, Nemuno lankas ir Šilo mišką ūkininkai pasidalijo po lygiai. Tik vėliau vienas nuo kito pirko, gavo kaip kraitį ar žemės dalį.

Naujakuriai labai vaizdžiai ir tiksliai pavadino naujosios žemės plotus – pempynė, dumblynė. Jie ir 1808 m. topografiniame žemėlapyje pažymėti kaip dykvietė. Tai buvo pelkėtos pievos, apaugusios krūmais ir kupstais, pavasarį ir rudenį jose telkšodavo gilios balos ir vežimų ratai klimpdavo iki ašių. Tikra karalystė pempėms, šimtiniai jų pulkai ir dabar pavasariais sustoja pailsėti, matyt, buvusių gentainių balsų genami. Dabar intensyviai dirbamuose laukuose vietos gūžtoms susukti randa tik dvi trys pempių poros.

Tačiau ūkininkai valė, lygino naująsias žemes, gilesnes duobes dar labiau pagilino ir iš jų sėmė vandenį gyvuliams girdyti ir sau bulvienei virti. Statėsi naujus trobesius, bet tik pastatų kampams pajėgė gauti ir atsigabenti akmenų.

Juozas Mankus apie tuos laikus taip pasakojo:

Tėtuks iš Vokietijos nusipirko geležinę žagrę. Kaimynai sakė: "Tu nenori duonos turėt, jei ari ta žagre". Tėtuks nemokėjo art ir tą žagrę atidavė svainiui. Tada abu nuvažiavo į Vokietiją pažiūrėt, kaip ten su žagrėmis dirba. Kai sugrįžo, jau ir kiti kaimynai prašė tokias žagres nupirkt.

1914 m. tėtuks nupirko pirmas kaime pjaunamą mašiną. Pardavė arklį už 215 Rb auksiniais, susipylė į kišenę, skamba, prašė, kad išmainytų į popierinius. Nieks tokios mašinos nematė, nežinojo, kaip pjaut. Žydas sakė, kad peiliukai turi krutėt. Vienas veda arklius, kitas vyrs sėdi ant mašinos. Mašina subirbė, arkliai išsigando.

Andrius Dėdinskas apie darbą pas Karališkių ūkininkus taip pasakojo:

Didelis ūkininkas, 8 arkliais dirbo. Garbė! Švinta jau: "Vaikai, vaikai". O lauke – didžiausia krūva kulti, bet, žiūrėk, iki paryčių jos ir nėra. Dviem rankom sėdavo; rankovės megztinio kiauros. Nedidelis buvo, ale greits ir drūts. Iš šulinio gert arkliams neduodavo, ale prinešdavo kibirais į tvartą, kad vanduo sušiltų. Labai mylėjo arklius. Pabūdavau savaitę – labai nusibosdavo taip daug dirbt.

1911 m. Pranaičių Julė iš Amerikos per Suvalkiją keliavo į Vidurinę Aziją ir, iš Prūsijos įvažiavusi į Lietuvą, rašė:

Pirmu dirstelėjimu tau veržias iš krūtinės balsas: kaip graži Lietuva! Graži ne tik man, tos žemės pilietei, bet ir žėdnam per ją keliaujančiam pašaliečiui. Konduktorius pasakojo, juog svetimtaučiai, atsibastę nuo Peterburgo, Maskvos, Varšavos iki Lietuvos Paprūsei, dažnai klausinėja, kokia čia šalis, kadangi taip gražių ūkių Rusijoje jie niekur nebuvo matę. Net patys rusai stebisi, kad jų viešpatijos ribose yra toks kultūringas kampas. Išties, ta dalis Lietuvos atrodo labai kultūringa. Apšviesčiausiose viešpatijose nematyti tokių dailių ūkių, kaip pas mus. Prancijoj, Belgijoj, Šveicarijoj sodiečių buveinės vaizdžiai atrodo, bet ten pati gražioji gamta: kalnai, upeliai ir senobinė kultūra jas dabina. Apie Virbalių gi perdėm lėkštuma, o vienok graži tuomi, juog plačiame regratyje matai daugybę viensėdijų taip tankiai ir plačiai apžėlusių medžiais, juog nei triobų neįžiūri. Kai kurios viensėdijos panėši labiau į ponų villes (Iš kelionės po Europą ir Aziją, Philadelphia, 1914, p. 52).

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:27 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba