ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Laiptai be turėklų

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

DBC Pierre. Vernonas Dievas Litlis. Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas. V.: Tyto alba, 2005. 364 [4] p.

Autoriaus biografija verta personažo, ir personažas autoriaus vertas. Tik autorius už šį debiutinį romaną 2003 metais gavo Bookerio premiją; galėjo ir negauti, jei būtų pratęsęs kūrybinius ieškojimus drauge su valkatomis meksikiečiais. DBC Pierre’as, kaip jis pristatomas ketvirtajame knygos viršelyje, – gimęs Australijoje, Didžiosios Britanijos piliečių šeimoje, užaugęs Meksikoje ir Teksase, anksti tapęs našlaičiu ir praūžęs paveldėtus milžiniškus turtus. O iš jo sugėrovų tik vienas sulaukė dvidešimties; reikia manyti, kūrybai buvo duotas geras impulsas, deja, iš visos kompanijos jį perėmė tik DBC.

Ekspresyvi leksika – dar viena proga pasiaiškinti, kaip vertinti lietuviškus angliškų keiksmų vertinius. Gal "bybienė", "bybėtinai pavėlavom", "supersti marškiniai" ir keli šimtai įvairuojančių sulietuvinto anglakalbio paauglių leksikono žodžių šokiruos nepatyrusį skaitytoją, bet ką darysi, jei jau herojų pasaulis toks ir taip aplink kalbama. Paauglių kalba pateisinama – romane veikia penkiolikamečiai šešiolikamečiai. Ir kiti nepraustaburniai. Beje, tai skiriama ir paaugliui pritraukti, ir skaitytojui partrenkti, bet drauge įvesti į kontekstą. Kas be ko, kai nelieka keiksmų motyvacijos, paskutiniuose skyriuose jie ima ir išnyksta, nes to prireikia veiksmo logikai.

Veiksmas vyksta Teksaso mieste Martirijuje (išvertus tai reikštų maždaug kankinimų ar kankinių miestą), žinoma, paklaikusiame dėl padorumo ir tvarkos, visuomenės interesų, nors išlendantys asmenys – nuo policininkų iki psichiatrų – slepia kitą, juodą, pasaulį. Apgavystė ir išnaudojimas, savo interesų tenkinimas čia jau virtę kasdienybe, ir vargas tam, kuris patenka į šias girnas – jos sutrina ir skandina skambant televizinėms ir laikraštinėms fanfaroms. Visą romano veiksmą lydi kameros. Į Vernoną Litlį, kaltinamą masine žmogžudyste, nuolat nukreiptas objektyvas, prie jo prisikasęs apsimetėlis žiniasklaidininkas iš paauglio vargų kurpia atskirą virtualią nusikaltėlišką realybę ir tą realybę konstruodamas bei parduodamas susikuria savo žiniasklaidos imperiją; nuo Vernono nusisuka ir amerikietiškai susvetimėjusi motina, jį, besišaukiantį pagalbos, įduoda mylimoji – pirmiausia ne policijai, o televizininkams. Šiems gi reikia tiesiogiai užfiksuoti areštą, nes tai puikiai parduodama. Elektroninės žiniasklaidos buvimas jaučiamas kaip kokio nuolat stebinčio dievo akis – stebinčio, gaudančio ir baudžiančio. Čia ir "valdiškos" kameros, kaip ir mūsų miestuose. "Sėdėk mašinoje tiesiai – miestas knibždėte knibžda kamerų" (p. 13), – perspėja Vernoną motina. Herojų nuolat seka TV kameros, kol ima atrodyti, kad čia arba greitai besirutuliojantis filmas (Vernonas Litlis visąlaik lygina savo veiksmus, nevykėliškus ar išduodančius silpnumą, su supermeniškais Claude’o Van Damme’o ar Džeimso Bondo poelgiais), arba realybės šou. Galiausiai nepertraukiama žinių transliacija virsta klasikiniu realybės šou. Knygos pabaigoje realybės šou pasiekia kraštutinę ribą, kai imama transliuoti tiesiogiai iš mirtininkų kamerų, o interaktyvumo poreikis malšinamas tuo, kad žiūrovai internete stebėdami savaitinę mirtininkų buities transliaciją balsavimu išrenka kalinį, kuriam bus įvykdytas nuosprendis. Tai demokratija, sako baisiai jau nesimpatiškas Lolis, organizuojantis šį reikalą. Publika, žinoma, sutinka, kad tai demokratija, kad tiesioginis dalyvavimas realybės šou yra ir demokratijos išraiška, ir piliečių valios reiškimo būdas. Virtualybė pinasi su realybe, bet taip, kad realybėje pralaimi silpniausias. Nors nuosprendį jam paskelbia būtent virtuali dimensija. Iš esmės nekaltas asmuo paverčiamas žudiku maniaku. Pritrenkia, kaip originaliai romane demaskuojami kai kurie veikėjai – tačiau tai herojaus likimo nekeičia. Nuoširdumas čia yra sau pasirašomas mirties nuosprendis, melas tuoj pat duoda dividendų. Pasaulyje yra dvi žmonių grupės – autsaideriai ir teisieji. Pastarieji viską žino ir yra teisūs, bet jų teisumas bukas, primityvokas. Autsaideriai – ne angelai, bet, nors ir keikiasi, žino, kas yra kas, plg. herojaus išmąstytą tiesą: "perpratęs tikrąją padėtį, užsitrauki sau prakeiksmą, nes jau nebegali veikti su bukaprotiškai užtikrintu užsispyrimu" (p. 207). Šitas prakeiksmas yra realus, jis veikia – asmuo išstumiamas iš visuomenės, nes pastaroji yra įsitikinusi, kad atsikrato parazituojančio niekšo, o šiam aišku, kad jis pakišamas po visuomeninių poveikių giljotina. "Tiesiog fiziškai jauti pelengacinę atmosferą: "Štai kur jis!" (p. 262).

Ir tas apsupties pojūtis yra realus, ypač skausmingas dėl praradimų. Tai atveda prie egzistencinės gaudomojo išvados, kuri leidžia nusimesti kaukes, nors be jų neįmanomas nei šiuolaikinis realus, nei virtualus gyvenimas. O išvada suformuluojama paprastai: "kai nebėra ką prarasti, belieka būti pačiu savimi" (p. 256).

Galiausiai patyręs įvairių peripetijų, visuomenės nuomonės ir teisingumo įvarytas į kampą, herojus kiek nušvinta mirtininkų kameroje. Čia jam akis atveria tiesa, pasakyta kito mirtininko, kurį jis palaiko pastoriumi, lūpomis. Lyg ir iš aukščiau nuleista tiesa pulsuoja pabuvojusiojo šalia mirties išmintimi, o gal tai pirmoji pačios mirties paguoda: "Su tais žmonėm, man rods, tu nebenori turėt nieko bendro, geriau nė nesitrint tarp jų" (p. 331).

Tikrieji įvykiai ir tikrasis kaltininkas paaiškėja tik knygos pabaigoje, siužetas pinasi lyg "Amerikoniškojoje tragedijoje" ar standartiniame Holivudo trileryje apie mirtininkų gyvenimą; tik sekdamas kanonais autorius kelis sykius juos perkeičia taip, kad netikėtumai vis dėlto nutinka, ir su įtampa skaitai iki paskutinio taško.

Jaunimas ir sunkios geros literatūros mėgėjai – paradoksalu, bet tai dvi grupės, kurioms šis romanas padarys įspūdį. Matyt, galima romaną parašyti ir taip.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:27 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba