ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Velnias ir Kito įsivaizdavimas

AMOS OZ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gabi Klasmer. Be pavadinimo. 1989


Amosas Ozas (g. 1939) – garsus Izraelio rašytojas. Jo romanai – "Mano Michaelis" (1968), "Juodoji dėžė" (1987) ir kiti – išversti į daugelį kalbų. Šis tekstas yra kalba, pasakyta Frankfurte prie Maino per Goethės premijos įteikimo iškilmes rugpjūčio 28 d. Premija (šiuo metu 50 tūkst. eurų) skiriama nuo 1927 m., nuo 1952 m. – kas trejus metus. Ją yra gavę Sigmundas Freudas, Albertas Schweitzeris, Thomas Mannas, Ingmaras Bergmanas. Tarp paskutinių laureatų buvo Wisława Szymborska, Ernstas Gombrichas, Siegfriedas Lenzas. Kalbą pateikiame sutrumpintą.
-----------------------------------------

Apibrėžti tiesą nepaprastai sunku, bet užuosti melą – visai lengva; taip pat kartais gali būti sunku apibrėžti gėrį, bet blogis turi ryškų kvapą: kiekvienas vaikas žino, kas yra skausmas. Todėl kiekvieną kartą, kam nors sąmoningai sukeldami skausmą, žinome, ką darome. Darome blogį.

Bet naujieji laikai pakeitė visa tai. Išblukino tą aiškią perskyrą, kurią žmonija turėjo nuo ankstyvos vaikystės, nuo Rojaus sodo. Kažkuriuo metu XIX amžiuje, nedaug trukus po Goethės mirties, į Vakarų kultūrą įsismelkęs naujas mąstymas nustūmė blogį į šalį ir net ėmė neigti, kad jis apskritai egzistuoja. Ši intelektuali naujovė buvo pavadinta socialiniais mokslais. Naujiems savimi pasitikintiems, dailiai racionaliems, optimistiškai nusiteikusiems, perdėm mokslingiems psichologijos, sociologijos, antropologijos ir ekonomikos specialistams blogis nebuvo problema. Tiesą sakant, gėris – taip pat. Iki šių dienų kai kurie visuomenės mokslų žinovai tiesiog nekalba apie gėrį ir blogį. Jų požiūriu, visi žmonių motyvai ir veiksmai kyla iš aplinkybių, kurių asmuo dažnai nekontroliuoja. Kaip sakė Freudas, "demonai neegzistuoja, kaip ir dievai, – jie yra žmogaus psichikos veiklos padariniai". Mus valdo mūsų socialinė aplinka. Jau daugiau kaip šimtą metų mums aiškinama, kad mus skatina vien savanaudiški ekonominiai interesai, kad mes esame nevalingi savo tautinės kultūros produktai, kad mes – viso labo savo pasąmonės marionetės.

Kitaip tariant, naujieji socialiniai mokslai buvo pirmoji esminė pastanga nuo žmonijos scenos nuspirti ir gėrį, ir blogį. Pirmą kartą ilgoje jųdviejų istorijoje Gėrį ir Blogį nustūmė idėja, kad žmonių sprendimus, veiksmus ir ypač žmonių kančias visada lemia aplinkybės. Kalta esanti visuomenė. Kalta skausminga vaikystė. Kalta politika. Kolonializmas. Imperializmas. Sionizmas. Globalizacija. Taip prasidėjo didysis pasaulinis viktimizacijos gynimas.

Pirmą kartą po Jobo knygos velnias neteko darbo. Jis nebegalėjo žaisti savo senovinio žaidimo su žmonių protais. Šėtonas buvo atstatydintas. Atėjo naujoji epocha. Na, bet laikai vėl gali pasikeisti. Šėtonas gal ir buvo atleistas, tačiau be darbo neliko. Dvidešimtas amžius tapo baisiausia šaltakraujiško blogio arena žmonijos istorijoje. Visuomenės mokslai nesugebėjo numatyti šio naujojo, labai technologizuoto blogio, nesugebėjo su juo susiremti ir net jo perprasti. Šis XX amžiaus blogis labai dažnai maskuodavosi kaip pasaulio pertvarkymas, kaip idealizmas, kaip masių perauklėjimas arba "akių atvėrimas". Totalitarizmas buvo pateikiamas kaip pasaulietinis atpirkimas saujelei, aukojant milijonus gyvybių.

Dabar, perėję totalitarinės valdžios blogį, mes didžiai gerbiame skirtingas kultūras. Įvairovę. Pliuralizmą. Žinau, kad yra žmonių, pasiruošusių nužudyti kiekvieną, kas nėra pliuralistas. Šėtonas vėl įdarbintas – šį kartą postmodernizmo; bet dabar jo darbas panašus į kičą: maža uždara "šešėlinių jėgų" grupelė visada kalta dėl visko – nuo skurdo iki diskriminacijos, nuo karo ir globalinio atšilimo iki Rugsėjo 11-osios ir cunamio. Paprasti žmonės visada nekalti. Mažumų kaltinti negalima. Aukos pagal apibrėžimą pasižymi nepriekaištinga morale. Ar pastebėjote, kad šiais laikais velnias, regis, niekada neužvaldo jokio konkretaus asmens? Mes nebeturime faustų. Pagal madingą nūdienos diskursą, blogis yra konglomeratas. Blogis reiškiasi sistemose. Blogos yra vyriausybės. Pasaulį valdo beveidės institucijos, siekiančios grėsmingos naudos. Detalėse šėtono nebėra. Konkretūs žmonės nebegali būti "blogi" senovine prasme – Jobo knygos arba Makbeto, Jago, Fausto. Mes su jumis visada esame labai mieli žmonės. Velnias visada tūno isteblišmente. Tai, mano nuomone, yra etinis kičas.

Goethe nebuvo nei orientalistas, nei daugiakultūrininkas. Jį gundė ne kraštutinė ir įsivaizduojama Rytų egzotika, o stipri ir gaivi substancija, kurią Rytų kultūros ir poezija gali suteikti universalioms žmonijos tiesoms bei jausmams. Gėris ir netgi Dievas yra universalūs:

Dievo ir Rytai,

Jo ir Vakarai!

Ir pietų, ir šiaurės šalys

Rankoj jo taikingos valios.*

Dar daugiau – meilė universali: ir meilė Gretchen, ir Zuleikai. Tad vokiečių poetas visai gali parašyti meilės eilėraštį įsivaizduojamai persei. Arba tikrai persei. Ir jis kalbės tiesą. O dar įspūdingiau tai, kad skausmas universalus.

Goethe Rytus pasitelkia ne tam, kad ką nors įrodytų. Į visus žmones jis žiūri kaip į žmones – rimtai. Ir Rytuose, ir Vakaruose geri žmonės verkia.

Pasaulyje yra gerų žmonių ir yra blogų žmonių. Blogį ne visada galima atremti užkeikimais, demonstracijomis, socialine analize arba psichoanalize. Kartais, kaip kraštutinę priemonę, prieš jį reikia panaudoti jėgą. Mano nuomone, didžiausias blogis pasaulyje yra ne pats karas, o agresija. Agresija yra "visų karų motina". Ir kartais agresiją reikia atremti ginkluota jėga, kad įsivyrautų taika.

Norėčiau sugrįžti prie Goethės. Goethės "Faustas" visada primena, kad velnias yra asmeninė, o ne beasmenė būtybė. Kad velnias išbando kiekvieną individą ir kiekvienas iš mūsų tą išbandymą gali išlaikyti arba ne. Kad blogis vilioja ir gundo. Kad agresija turi potencialią atramą kiekviename iš mūsų. Asmeninis gėris ir blogis nėra jokios religijos nuosavybė. Tai nebūtinai religiniai terminai. Alternatyva – sukelti skausmą ar ne, tiesiai žvelgti į skausmą ar užsimerkti, asmeniškai prisidėti prie skausmo gydymo, kaip tai daro atsidavęs kaimo gydytojas, ar pasitenkinti piktų demonstracijų organizavimu ir masinių peticijų pasirašinėjimu, – su šiuo alternatyvų spektru mes susiduriame kelis kartus per dieną. Žinoma, kartais galime suklysti. Bet net ir klysdami žinome, ką darome. Mes suprantame skirtumą tarp gėrio ir blogio, tarp skausmo sukėlimo ir jo gydymo, tarp Goethės ir Goebbelso. Tarp Heinės ir Heydricho. Tarp asmeninės atsakomybės ir kolektyvinio kičo.

Vaikystėje, penktojo dešimtmečio Jeruzalėje, būdamas aršus nacionalistas, netgi šovinistas, prisiekiau niekada nekelti kojos į Vokietijos žemę, niekada nepirkti jokio vokiško gaminio. Vienintelis dalykas, kurio negalėjau boikotuoti, buvo vokiečių knygos. Jeigu boikotuosi knygas, tapsi truputį panašus į "juos", – tariau aš sau. Iš pradžių skaičiau tik ikikarinę vokiečių literatūrą ir rašytojus antinacius. Bet vėliau, septintajame dešimtmetyje, ėmiau hebrajiškai skaityti vokiečių pokario kartos prozininkus ir poetus. Ypač "Grupės 47" rašytojus. Jie skatino įsivaizduoti save jų vietoje. Pasakysiu aštriau: jie gundė įsivaizduoti save jų vietoje anuo juoduoju laikotarpiu, prieš pat juodąjį laikotarpį ir tuoj po jo. Skaitydamas šiuos ir kitus rašytojus, nebegalėjau taip nekęsti visko, kas buvo, yra ir bus vokiška.

Manau, kad Kito įsivaizdavimas yra galingas fanatizmo ir neapykantos priešnuodis. Manau, kad knygos, skatinančios mus įsivaizduoti Kitą, gali sustiprinti mūsų atsparumą velnio gudrybėms – taip pat ir vidinio velnio, širdies Mefistofelio. Šitaip Günteris Grassas ir Heinrichas Böllis, Ingeborg Bachmann ir Uwe Johnsonas ir ypač mano mylimas draugas Siegfriedas Lenzas atvėrė man duris į Vokietiją. Jie kartu su keletu brangių asmeninių draugų vokiečių paskatino mane sulaužyti savo tabu ir atverti savo sąmonę, o galiausiai ir širdį. Jie iš naujo supažindino mane su gydomąja literatūros galia.

Kito įsivaizdavimas yra ne tik estetinė priemonė. Mano nuomone, tai ir svarbus moralinis imperatyvas. O galiausiai Kito įsivaizdavimas taip pat yra gilus ir labai subtilus žmogiškas malonumas.

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys


_________________
* Vertė A. Tyruolis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


43671. cikada2005-10-03 13:42
kaip sake Heine, pasaulio tobulumas atitinka ji suvokianchios dvasios tobuluma...

43684. el redakcijai2005-10-03 21:00
ka reiska sitas uzrasas po iliustracija?

E.Red. nežino.


43687. varna2005-10-03 21:20
Velnias, kaip gerai pasakyta! Apmaudu, kad Amoso neįsiklauso jo tėvynainiai. Gerai jau gerai - girdžiu balsus apie "pranašus", šus, šus...

43720. Dondilidonskis2005-10-03 22:33
iš tiesų, individualizmo laikais kolektyvinė atsakomybė. Paradoksalu, bet taip yra.

43851. miestiete2005-10-05 13:58
paradoksai gal musu gyvenimo druska. ar pipirai.

44108. cikada2005-10-07 14:47
skaitau rytais ir vakarais. kaip "teve musu"...

44121. IVS2005-10-07 17:57
Nuo pat straipsnio pasirodymo bandau įsivaizduoti kitą - velnią, bandau įsivaizduoti, o ką gi aš daryčiau jo vietoje? Jegu Dievas būtų sukuręs mane velnio boba? Juk reikia ir jį suprasti, atjausti. Kaip sunku vienam prieš visus. Gal lietuvių pasakose velnias yra gana simpatiškas personažas todėl, kad lietuviai iš prigimties tolerantiški, diplomatiški? Gal todėl dabar velnias ir yra kolektyvinis reiškinys, kad pabodo jam vis vienam ir vienam...

44141. aidas2005-10-08 00:15
puiku! Kur kada dar ka nors Ozo?

44151. bri2005-10-08 11:54
Na, IVS, tamsta ir taip esate velnio nesta "boba", taip kad ir daug isivaizduoti/isijausti nereikia. Blozes gyvenime nepamirsiu! Net neatsimenu, kada taip juokiausi - bendradarbiai pamane, kad man kokia negeroji uzejo. Bet sis tekstas yra per rimtas, kad tesciau apie blozkes. Prisimenu viena jau mirusi zydu dramaturga, kuris buvo uzpykdes daugeli Lietuvos zydu, mat megino kartais pazvelgti i tarpukario, pokario reiskinius lietuvio akimis. Daug kam tai taip nepatiko!.. Nors, kita vertus, pamastau apie save Amoso Ozo vietoje ir suabejoju, ar galeciau kada is vokieciu kokia nors premija priimti. Kaip sunku buna pamirsti paprastas nuoskaudeles, o toki didziuli skauduli..

101846. masul :-) 2007-11-13 23:05
Kur galeciau rasti angliska sio staripsnio varianta?

Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:26 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba