ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Karalienės sekretai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 14

2003

Antosėlė

Antosėlę sutinku grybaudamas. Kur ten! Ji pirmoji ima šaukti:

– Labų dienų, labų dienų!

Lyg aš koks didelis ponas būčiau. Paskui nužiūri mano kojas:

– Ale nebijot basas vaikščioti!

Sakau, jog įpratau vaikystėj – pieną bene tris kilometrus į pieninę nešiodamas. Žvyrkeliais. Nebuvo dar asfalto.

– Svarbiausia žiūrėti į žemę, be to, minkštai žengti, pėdos kraštais. Tada nei žvyras, nei stiklas nebaisu.

– O mūsų čia nameliai buvo. Taip sava, kai ateinu, iškart atsigaunu. Rodos, atsisėsčiau ir sėdėčiau. Ir aplink viskas sava...

– O kur dabar gyvenate?

– Druskininkuose, šeštam aukšte. Čia soduose turim namelį, bet ten – jaukiausia.

Tėvas, atsimenu, vieną mėlyną lubiną iš girios parnešė ir pasodino, tai dabar jų pilnas kiemas...

Motina, būdavo, pripila prie šulinio lovį vandens, – platus buvo lovys, arkliams gerti, – tai mes turškiamės iki išnaktų.

O prieš tai Nemune visądien mirkę...

Tėvas iš tokių miško kulbukių stalą sukalė, motina pripjausto didžiulį bliūdą salotų, rūgpienio, du šaukštu grietinės... Ot skanu būdavo! Srebiam visi iš vieno bliūdo. Mūsų dešimt vaikų buvo.

Dabar savo vaikams pasakoju, tai sako: "Liaukis tu su tais savo valgiais, eik čipsų nupirk..." O man tie jų čipsai – smirdi burnoj.

Va pamiršau! Kazabulis visiems vaikams laiptelius buvo įtaisęs prie Nemuno. Kad negriūtume besileisdami. Visur buvo laipteliai iš medžio, kožna šeima savo valtį turėjo...

Ir jau – vivykst! Nėra Antosėlės.

– Lengvo, lengvo gyvenimo aš jums linkiu... O Veisiejuose visai nelyja, išdžiūvo viskas. Vyras mano – Valkavickas iš Veisiejų.

Ir išdygsta man akyse juodo marmuro plokštė (netoli mūsų tėvų) su raidėmis: Valkavickas. Didžiosiomis iškalta.

Pirmosios Viešpaties užduotys

Vietos šventraščiuos, kur mažiems pasiuntiniams leidžiama lipdyti visokius paukštelius iš molio... Paskui Dievas pūsteli į juos, ir tie – skrenda.

Mūsų vaikystės žaidimai buvo panašūs.

Mes lipdydavom ir paukščius, ir gyvuliukus, ir žvėrelius – iš ežero šlyno (baltojo molio). Geriausiai švilpdavo, žinoma, ne mūsų darbo, o pirkti per atlaidus Leipalingio šventoriuje. Tikriausiai todėl, kad nebuvo mums dievulio, kuris "pūstelėtų"...

Kartą grįžę iš Žolinės su motina radom Tėvą ir dėdę Stasį linksmai puotaujančius. Dėdė bandė linksmai užkalbinti mane, aš nebuvau nusiteikęs "provokacijoms" po tokių šventų atlaidų...

– Na, Sigiet, ką parvežei mums dovanų?

– Ką, ką? Nagi gaidį... papūst uodegon...

To būta per daug. Geriantys vyrai yra rimti. Jų mišios – solidžios.

Tolesnės Pytaro paieškos

Kitapus gysločiais užėjusio tako stovėjo akla senė su sklastymu ir lazda. Vaizdelis toks: nieko nemato, bet viską dedas galvon!

Į šnektas leidos tik tada, kai gavo penklitį.

– Ar Balčius nepaliko jokių popierių?

– Ponulia, aš nieko nematau...

– Matau, bet gal paliko?

– Žiūrėkit...

Ką ten žiūrėsi? Sukišom į krepšį popiergalių nuoliekas, rastas svirne. Šiugždėjo ir byrėjo (pelių darbas!).

Parsivežęs vakare prie lempelės radau vieną apdegusį sąsiuvinį su Julium Janoniu (buvo tokie!).

Roželė – Jaciunskų. Labai paslaidus. Tai jai cinka daina:

        Rožė
        nudrožė
        per Gudo miežius,
        dantis sugriežus.

Ty lįsdama visadu užkabina ir mano mieželių kraštą. Gudų čia yra nuo seno. Šitas – vienas, senbernis.

Ale ko ta Rožė pikta? Ar nerado Gudo namie, ar jis jų per mažai prigrumdė?

Tautiniais klausimais irgi buvo parašyta:

        Tupi lenkas ant kalniuko,
        Žiba akys kap velniuko.
        Kad tas lenkas netupėtų,
        Tai jo akys nežibėtų.

Tai, matyt, iš prieškario, kai anapus Nemuno (dabar aš čia tupiu) buvo Lenkija. Siena ėjo Nemuno viduriu – virvė, apkarstyta šiaudų grįžtėmis.

Kam tos grįžtės? Ogi neskęsta ir iš toli matyt.

Žydų Liškiavoje (vienais duomenimis) būta 70, kitais – 90 šeimų. Dabar nelikę nė vieno.

Taigi Pytaro eilės – nėr kas įsižeistų. Be to, jos toli gražu ne lietuvių naudai. Ką darysi, ką radau, tą perrašau:

        Žyds žydaukai dirba vaiką,
        Penki žydai kulę laiko.
        Oj, Joneli, kur esi,
        Kodėl manys nepesi!?

Prierašas: girdėjau tarnaudamas Varėnoj, 1938-ais, kai buvo lietuvių kariuomenės manevrai. Iš vieno Alytaus ulono, kalbančio žemaitiškai.

Tolesnės "rankraščio" studijos

Lapo nuoplaišoj (gal "bankrutkei" naudota?) radau beveik dokumentiškų įbrėžų. Apie 1948–1949 metus čia klebonavo J. Reitelaitis, apie kurį esu rašęs. Tikras atsitikimas: pirmųjų kolchozų kurt (agituot) čia buvo atsiųsti Vl. Mozūriūnas, J. Baltušis...

Baltušį vos išgelbėjo klebonas (naktį degė apylinkės namas). Pytaras tai įamžinęs savaip – ne veltui jo nemėgo valdžia. Ir jis jos nemėgo (buvo prieš karą Amerikoj, matęs kitokio pasaulio). Taigi nuoplaiša:

        ...bažnyčioj kunigėlis
        tadu mišias laikė,
        atbėgo Baltušis,
        degė baltas kušis...

Taip ir sueiliuota – su klaidom. Tai prie kurių metraštininkų jį priskirti (pagal "Mindaugo" klasifikaciją) – prie juodų ar prie baltų?

Tegul jį velniai tą eilininką! Su lupa (pasitardamas su gerai reginčiaisiais) iššifravau perdirbinį iš dainos, kurią ir pas mus plėšdavo, cukrinio alaus prisikaušę.

Marė – atsiminiau – buvo Pytarienė, mėgo rengtis su "žėlabu", t. y. juodai, kai rusų kareiviai išvažiavo... Net juodas ilgas kojines turėjo, plaukai "sufrizuoti", t. y. bangomis sugarbiniuoti. Blyškaus veido ir vangių akių...

        Marula, širdela,
        Išlįsk iš maišo,
        Iškišk nor baltas kojas,
        Ba mano jau kilojas...

Net ir tada, kai mes su Pytaru laužėm butelį (1968), Marula tūnojo kamaroj.

Sunki eiliuotojo dalia, – kas gi duos už tokius popiergalius?

"Teaplenkia jus rašytojo dalia", – perskaičiau ir Stanisławo Lemo iš Lenkijos palinkėjimus.

Tiesa, Cz. Miłoszas rašo, kad "lenkų proza yra gėdinga", betgi turi galvoje jos lygį, o ne bliuznes...

Apie bliuznijimą (liaudišką) nėr ko šnekėt. Jis primityvus, ir tiek.

Izabela Filipiak, grįžusi iš JAV, Lenkijoje išgarsėjo knyga "Metafizinis kabaretas". Apie moterį, lenkę, šokančią naktiniuos baruos. Vyrus ji vesdavo iš proto, nes buvo net su dviem varputėm... Kur jau čia mums, Pytarai! Jeigu ji Krokuvoje garsinasi kaip pirmoji lesbietė, tai ko gi mes tokie kuklūs – pydarai...

Elżbieta Juszczak, lenkų rašytoja

(...) Ir mūsų (lenkų!) prezidentas Kwaśniewskis, ir premjeras Milleris vis kartoja, kad kultūra yra eksporto prekė, ir nieko nedaro, nors puikiai mato, kokia apgailėtina jos būklė. Klausytis jų neįmanoma.

Toliau apie premijas

Kaipgi buvo su W. Szymborska? Kai jai buvo paskirtas Nobelis, Vakarų žurnalistai ir leidėjai niekaip Lenkijoje negalėjo gauti jokios informacijos apie ją. Stokholme ją pristatė periferinė pono Krynickio leidyklėlė. Prieš pat visą šį sąmyšį buvau knygyne: nukainota Szymborskos knygelė gulėjo ant prekystalio – niekam jos nereikėjo... O paskui staiga prasidėjo Szymborskos festivalis.

Tiesa, būna ir atvirkščiai.

Olgą Tokarczuk, kurią mūsų snobai nusitvėrė Vilniuje, per Frankfurto mugę gerai išskalbė vokiečiai. Nejau lenkai vertina tokias banalybes? ("L. M.", 2003.VII.25)

Liepos 26, šeštadienis

Šiandien, kai Jonas su Česium nudažė pusę mūsų trobelšės, pavyko prie butelio iškvosti apie Pytaro senatvę.

Česius atsiminė tik vieną jo pokštą, gana graudų... Kur nors suėjime išgėręs ilgai užtrukdavo kieme, kalbindamas savo daiktą maždaug tokiais žodžiais:

– Ar tu atsimeni, ar tu tikrai atsimeni, kaip aš tavęs klausydavau? Ir žolėj, ir Nemune, vandeny ir ant šieno, girioj ir lovoj, vasarą ir per didžiausius speigus? Kaip kantriai šaldavau po kokiu nors langu, laukdamas, kol atkabins?

O Amerikoj, o per karą, kai tiek vyrų bėgdavo į miškus, sėsdavo į kalėjimus, o jų bobos alkdavo vienos?

O fermoj melžiant karves, šeriant veršius? Visur aš eidavau paskui tave, kur link vesdavai.

O dabar ko sulaukė mano žila galva?

Sakyk! Ar tu negali paklausyt bent minutę?

(Atrodo, turėjo prostatos vėžį...)

Meilės laiškelis Rožei (kuri lankydavos pas Gudą):

        Prisiekiu naktimi
        Ir tuo, kas joj sutemsta,
        Jog aš ties pirtimi
        Šiąnakt prigriebsiu tamstą...

(Kartais imu įtarti, jog kai kuriuos jo eiliukus bus paredagavęs kitas... Balčius, ne giminė net. Mano moksladraugis Jonas, turėjęs daugybę talentų ir aštrų liežuvį.)

Pytaras – ateistas ir mizoginas...

Sunkiausia Liškiavoj būdavo per atlaidus. Suplaukdavo marios žmonių. Vyrai, bobos, vaikai. Arklių nėr kur dėt! O alus po mišių, o degtinė? Būdelių būdavo nedaug, be to, negi eisi pas miestelėnus prašyti? Iš viso to, matyt, bus gimęs toks Pytaro posmas (moteriškės per atlaidus):

        Tupi krūmuos, uogas uosto,
        Laikraščiais sau š...ą šluosto.

Čia, matyt, absorbavosi visos jo nemeilės ir nesėkmės. Tą patvirtintų ir beveik dokumentiškas įrašas:

"Po Šv. Rokaus, in pavakarį mėginau užaic pas Onulį. Atšovė duris, ale girta. Šiandien tu jau tracas, – vos apvertė liežuvį... Grįžk pas savo Marulį!"

Taigi ir per Šv. Roką liko nieko nepešęs – 1976 metais.

Liepos 28, pirmadienis

Natūralisto pastebėjimai

Jeigu moteris labai stora (pilvota, burnota, raumeninga bei stuomeninga), tai vyras – kaip sliekas.

Rekordą čia pasiekė R. iš Čikagos, kuri nešiodavosi savo vyrelį tarpkrūtyje. Kol anas susirado sau sliekę.

Vieciūnų pievose po melioracijos tas pats, prisižiūriu kasmet, ypač pjaunant atolą. Tada vyrauja karščiai, vyrai ir moterys būna tik su "stanikais".

Regis, mano stebėjimus patvirtintų ir P. Balčius.

Apie pranašavimus

Gera pranašystė (tekstas) turėtų būti sprūdis nuo kalbos. Netaisyklinga gramatika, nelogiška kalba. Sprūdis, ir tiek.

Todėl, tarkime, kokie nors Nostradamo vertimai į lietuvių kalbą yra nesąmonė (o tokie išties yra).

Žinoma, gali būti atpasakojimai, interpretacijos, genialūs mėginimai – vargu bau?!

Kaip atpažinti tikrą pranašą?

Iš kinkų drebėjimo...

Po Černobylio

Tik dabar pasirodo rimtesni tyrinėjimai. Branduolinį ginklą turinčios imperijos (visos) suinteresuotos nuslėpti.

Tas, kas prasprūsta: nukentėjo (ir dar nukentės) per milijardą žmonių. Išsigimimai ir apsigimimai. Besveikatė...

Man regis, ir mūsų krašte yra paveiktos žmonių smegeninės. Begalė silpnaprotaujančių nuo mažumės.

Ar kas nors tyrė – Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą šiuo požiūriu?

Kartais be reikalo visos bėdos suverčiamos pilstukui. Š. Lietuvoje pilstuko gėrėjai vadinami taip:

– Pilkiai!

Gal pilkiai yra paveikti to sprogimo, – pilstukas jų vaistas?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:23 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba