ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-10-01 nr. 767

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (80) • AMOS OZ. Velnias ir Kito įsivaizdavimas (10) • ASTA VAŠKELYTĖ. Sudiev, mokykla!VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Orijos kalne miegančio Barbutės senelio atsišaukimas (191) • RENATA ŠERELYTĖ. Tegyvuoja institucijaKEVIN JACKSON. Viešpaties metamorfozėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Dvi moterys su krinolinais kalbėjosi telefonuSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Išimties zonų estetika Kristinos Inčiūraitės videofilmuoseRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Eilės (2) • JOHN CAREY. Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotisVALDAS GEDGAUDAS. Transcendentinės Edwardo Albee erekcijos metamorfozėsKASPARAS POCIUS. Gyvenimas kaip iššūkis? (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Laiptai be turėklųALGIMANTAS MANKUS. KarališkiaiPAULIUS KLIŠEVIČIUS, GEDIMINAS ZAKARAUSKAS. Pripetė – miestas pamėklė (7) • Parengta pagal "Šiaurės Atėnų" publikacijasLAIŠKAI (189) •

Kiaulienos kąsneliai, kuriais neverta didžiuotis

JOHN CAREY

[skaityti komentarus]

Peter Ackroyd. Shakespeare: The Biography. London: Chatto, 2005. 560 p.

Neįmanoma, kad Šekspyro gyvenimas būtų buvęs toks nuobodus. Pats Ackroydas ne kartą mini jo asmenybės dinamiškumą ir gyvą Elžbietos laikų kultūros gyvenimą. Tai kaip čia atsitiko, kad autorius iš viso to pagamino 91 skyrių nuobodybės? Reikėjo gerai ir sunkiai padirbėti. Atrodo, jis perskaitė viską, kas kada nors buvo parašyta apie Šekspyro gyvenimą, ir be atrankos sugrūdo į šią knygą, nepraleisdamas nė mokslinių svarstymų. Todėl išėjo ne tiek knyga, kiek kompendiumas. Panašų metodą Ackroydas panaudojo aprašydamas Dickenso gyvenimą. Bet anas veikėjas buvo beribis. Dickensas iki šiol išliko gyvas tūkstančiuose laiškų, atsiminimų ir pokalbių. Jo neįmanoma išsemti iki dugno. Šekspyro atvejis kitoks. Mums žinomi tik keli pliki jo gyvenimo faktai, o išlikę dokumentai – išskyrus, žinoma, jo paties kūrinius – susidomėjimo nekelia. Jie įrodo, kad Šekspyras teisėsi su smulkiais skolininkais, pirko žemių ir ne visada laiku mokėjo mokesčius. Šie atminimai apie didžiausią mūsų rašytoją primena Dickenso aprašytus kiaulienos kąsnelius, kuriuos maistui gaudavo Pipas iš "Didžiųjų lūkesčių" – tas kiaulės dalis, kuriomis pats gyvulys, gyvas būdamas, mažiausiai didžiavosi.

Kai patikimų faktų nėra, biografas privalo arba ką nors sugalvoti, arba pasirinkti nežinomybę. Ackroydas dažniausiai eina antruoju keliu. Ar Šekspyro tėvas buvo slaptas katalikas? O pats Šekspyras? Ar jis, baigęs mokyklą, dirbo vaikų auklėtoju katalikų šeimoje Lankašyre? Ar kada nors dirbo advokato padėjėju? Arba mokytoju? Ar jo santuoka su Anne Hathaway buvo laiminga? Į kiekvieną iš šių klausimų Ackroydas, nuodugniai apmąstęs vieną kitai prieštaraujančias teorijas, nusprendžia atsakyti: gal taip, o gal ir ne. Panašų apmaudą sukelia ir pjesių nagrinėjimas, ieškant jose užuominų apie autoriaus asmenybę. Ackroydas atranda, kad Šekspyras daugiau už visus kitus rašytojus vartojo žodžių, susijusių su Vorikšyre augančiais augalais (žolėmis). Bet kadangi jis užaugo Vorikšyro kaime, šis atradimas gal ir nėra toks didingas, koks galėtų pasirodyti. Remiantis dramomis, dar galima nustatyti, kad jam būdingas "stiprus nepakantumas nemaloniems kvapams". Kažin ar tai labai reta keistybė.

Rašant apie Šekspyrą yra dar viena alternatyva – pateikti informacijos apie įvairius dalykus, kurie veikiausiai bus jam darę įtaką; Ackroydas nenuilsdamas ja naudojasi. Knygoje rasime ilgus apmąstymus apie Stratfordo pradinės mokyklos tvarkaraštį, įvairių aktorių trupių istoriją ir jų gastrolių maršrutus, Elžbietos laikų teatrų konstrukcijos ypatumus, dramatiškus vaidybos stilius, kurie gal buvo, o gal ir nebuvo juose praktikuojami, apie rašytojus ir dramaturgus, kuriuos tikrai arba galbūt pažinojo Šekspyras, ir, be abejo, turint galvoje Ackroydo aistrą, geografines bei demografines žinias apie įvairius Londono rajonus, kuriuose Šekspyras nuomojo būstą. Tačiau trūksta vieno: atsakymo į klausimą, koks viso to ryšys su Šekspyru kaip žmogumi. Šios ištraukos taip ir lieka pliki traktatai, neatgaivinti gyvo žmogaus: "Hamletas" be princo.

Ar beveik visos. Kartais Ackroydas imasi kito metodo, stebėtinai besiskiriančio nuo jam įprastų. Nei iš šio, nei iš to – tiesa, knygai artėjant prie pabaigos tai vyksta vis dažniau – jis tarsi įgauna ypatingą galią skaityti Šekspyro mintis. "Galime įsivaizduoti", pareiškia jis mums, kad vaikystėje Šekspyras "nepaprastai mėgo rungtis". Žinoma, galime, bet iš tiesų nei tokio, nei priešingo teiginio nėra kuo pagrįsti. Šekspyrui bręstant, Ackroydo įžvalgos darosi vis svaresnės. "Jaunasis Šekspyras karštai troško įvairiausių išgyvenimų". "Galėtume prisiminti jo žvalumą, vidinį dvasios laisvumą". "Nuo jo be paliovos sklido subtilus humoras tarsi gyvybės syvai". Iš kur paimti šie tvirtinimai? Tikrai ne iš Šekspyrą pažinojusių amžininkų atsiminimų. Atrodo, jie yra pavyzdys to, kas ant ketvirtojo knygos viršelio vadinama "intuityviu supratimu" – kai vienas "rašytojas permato kitą".

Intuityvus supratimas neapsiriboja Šekspyru. Kai kurie socialinės istorijos aspektai Ackroydui irgi daug aiškesni negu eiliniam skaitytojui. Jis, pavyzdžiui, mums pasakoja, kad Elžbietos laikais "vyrai ir moterys paprastai atlikdavo lytinį aktą beveik nenusirengę drabužių". Iš kur jis žino? Kas galėjo surinkti tokią statistiką? Vis dėlto geriausiai jis permato patį Šekspyrą, ir pamažu iš šių įžvalgų susideda išsamus paaiškinimas, kaip ir kodėl buvo parašytos jo pjesės. Šekspyras, pasirodo, "pats nesuvokė, ką rašąs, kol neparašydavo iki galo". Nebuvo nei išankstinių apmąstymų, nei planų: "žodžiai iš gelmių traukė vis naujus žodžius, tarsi magijos veikiami". Panašu į automatinį rašymą – rezultatas buvo tik žodžiai, be jokios "pagrindinės minties". Šekspyras neturėjo nei "įsitikinimų", nei "pažiūrų". Be to, jam visiškai nerūpėjo jo herojai. Jis "nieko neužjautė". Todėl neįsivaizduokime, pavyzdžiui, kad jį sugraudino Dezdemonos mirtis. Priešingai: veikiausiai autorius buvo "giliai sujaudintas" savo sugebėjimo taip vykusiai viską išreikšti. "Gal kas nors net užsiminė, kad tą dieną jis buvo ypač geros nuotaikos".

Tokios idėjos nenaujos. Šį romantišką mokymą apie "gryną" menininką (vėliau jį išplėtojo Oscaras Wilde’as) pirmasis iškėlė Keatsas, skelbęs, kad "poeto esybė" yra aukščiau gėrio ir blogio, ir lygiai taip pat džiaugęsis "sukūręs Jagą, kaip ir sukūręs Imodženą". Bet verta dėmesio ne tiek pati teorija, kiek tai, kaip joje susipainioja Ackroydas. Atrodo, jis nė pats nepastebi, kaip prieštarauja pats sau. Įrodęs, kad Šekspyras nieko neužjautė, jis tvirtina, kad nesėkmė visad kėlusi jam užuojautą – "kai tik kurį nors herojų ištinka nesėkmė, Šekspyras tuoj pat apglėbia jį užuojauta", – ir samprotauja, kad taip gali reikštis dramaturgo sielvartas dėl prastai pasibaigusios tėvo karjeros. Lygiai taip pat nenuosekliai Ackroydas įspėja, kad būtų "absurdiška ir anachronistiška vaizduoti Šekspyrą nihilistu", nors būtent taip vadinamas žmogus, neturintis nei pažiūrų, nei įsitikinimų. Panašių svarstyklių galime rasti ir Ackroydo parašytoje sero Thomo More’o biografijoje. Kartais More’as – laisvūnas, o kartais – kruopštus Tiudorų konformistas. Pradedi įtarti, kad Ackroydas, raktu į Šekspyro kūrybą pavadinęs nuolatinį dvilypumą – "kiekviena idėja kalbėte kalba apie savo priešybę", – iš tiesų mėgina kurti Šekspyrą pagal savo paveikslą ir panašumą.

Galiausiai autorius jau nė pats nebesupranta, koks buvo tas Šekspyras. Gal linkęs įsimylėti, sąmojingas, iškalbus, trykštantis "įnirtinga energija". O gal drovus, santūrus, atsiskyręs. Jis gyveno nuomojamame bute atskirai nuo šeimos; sakoma, kad atsisakydavo eiti į pobūvius, teisindamasis liga. Pjesėse dažnai užsimenama apie nuraudimą, ir Ackroydas mano, kad tai ženklas, liudijantis autoriaus socialinį nevikrumą. Jis įtaria, kad Šekspyras buvo, galima sakyti, nematomas, linkęs priderinti savo nuomonę prie draugijos, kurioje tuo metu buvo. Tai galėtų paaiškinti, kodėl net praėjus kelioms dešimtims metų po dramaturgo mirties niekam nė į galvą neatėjo surinkti jo biografijos duomenis. Jo asmenybė "niekam neatrodė verta dėmesio". Kad ir kaip ten būtų, tarp šios biografijos neaiškumų ir rimtų samprotavimų jos nematyti nė šešėlio – taigi jei Ackroydas teisus, jis pavaizdavo Šekspyrą visiškai tiksliai.


"The Sunday Times", 2005.IX.18

Vertė Rasa Drazdauskienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:48:22 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba