ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-15 nr. 873

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Namai (46) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie džipą, anūką ir kitus skriaudžiamuosius (11) • -ap-. Sekmadienio postilė (49) • Su „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ vyriausiuoju redaktoriumi, humanitarinių mokslų daktaru MARTYNU PURVINU kalbasi Astrida Petraitytė . Jaučiuosi esąs salos atradėjas (7) • JONAS GRIGAS. Nepataisomas plagiatorius? (53) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (20) • SIMON REES. Kartą Amerikoje: Jono Meko vizualiųjų menų centro atidarymas Vilniuje (2) • BORIS PARAMONOV. Berdiajevas ir Bergmanas (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (15) • DIETRICH BONHOEFFER. Pasipriešinimas ir nuolankumas (8) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Atbėga elnias devyniaragis (5) • MARIUS RAUBA. Gintarinė siela (1) • GILBONĖ. Popierių politikaARŪNAS MANVYDAS. Eilių dėlionės pradžiamokslisAš tingiuuuuuuuuuu su jumis nekalbėtiiiiiiiiii... (344) • 2007 m. gruodžio 22 d. Nr. 48 (874) turinys (9) •

Kartą Amerikoje: Jono Meko vizualiųjų menų centro atidarymas Vilniuje

SIMON REES

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Jono Meko vardas reiškia daug ką. Lietuviams jis – visų pirma poetas ir rašytojas, sovietiniame 8-ajame dešimtmetyje rašęs ir į „Valstiečių laikraštį“. Eilėraščiai, kuriuos jis visad kūrė gimtąja kalba, Lietuvoje spausdinami ir šiandien. Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose, J. Meko vaidmuo suvokiamas dvejopai. Vieniems jis – svarbus avangardinio kino kūrėjas, kiti pagrindiniais jo nuopelnais laiko avangardinio kino propagavimą ir kritiką. Sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių, jis – visame pasaulyje pripažinta gyva legenda.

1954 m. J. Mekas išleido pirmąjį žurnalo „Film Culture“, artimo paryžietiškajam kino kritikos grandui „Cahiers du Cinéma“, numerį, kuriame buvo publikuoti ankstyvieji Andrew Sarriso ir Peterio Bogdanovichiaus straipsniai. Jis taip pat rašė laikraščiui „Village Voice“, čia jo sukurta skiltis „Movie Journal“ tapo Niujorko alternatyvaus kino judėjimo balsu. Po kelerių metų šį darbą perėmė ir tęsė A. Sarrisas, ilgainiui jis tapo vienu žymiausių amerikiečių kino kritikų (vėliau sukryžiavo špagas su savo varžove Pauline Kael). 1962 m. J. Mekas kartu su 20 bičiulių (tarp jų buvo vėliau svarbiomis nepriklausomo kino figūromis tapę Robertas Breeras, Kenas Jacobsas, Gregory Markopoulos ir Jackas Smithas) įsteigė Kino kūrėjų kooperatyvą (Film-Makers’ Cooperative) – alternatyvią kino platinimo instituciją. Kooperatyvas veikia iki šiol. Jame sukaupta daugybė kino ir videofilmų, kurie yra nuomojami, – tai nuostabus archyvas, kuriuo naudojasi daugelis parodas rengiančių institucijų ir mokymo įstaigų visame pasaulyje. Iš kooperatyvo 1964 m. išaugo Kino kūrėjų sinemateka (Film-Makers’ Cinematheque), vėliau ji tapo Anthology Film ArchivesThe Essential Cinema Collection – reikšmingiausių kino filmų antologiją, ir nors šis projektas nebuvo įgyvendintas, jis tapo dabar itin sėkmingai veikiančio Criterion Collection pirmtaku.

Šie pasiekimai liudija J. Meką esant tikrą niujorkietį (neatsitiktinai daugelyje fotografijų jį matome greta Martino Scorsesės, Lou Reedo ar Andy Warholo). Juk sakoma, kad „tikras niujorkietis yra visuomet iš kažkur atvažiavęs“; kaip rašė į šį miestą atvykęs Johnas Updike’as: „Tikras niujorkietis slapčiomis galvoja, kad kitur gyvenantys žmonės tik švaisto laiką.“ Lietuviška J. Meko kilmė visada buvo paribyje. Svarbu ir tai, kad gyvendamas Niujorke jis įsitvirtino būtent kino, o ne vaizduojamųjų menų pasaulyje. 2003 m. įtakingame moksliniame amerikiečių žurnale „October“ 8-ojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjęs britų medijų menininkas ir eksperimentinio kino kūrėjas Anthony McCallas vaizduojamuosius menus ir kiną apibūdino kaip „dvi paraleliai besisukančias, tačiau niekada nesusikertančias spirales“. Lapkričio 4 d. Vilniuje atidarytas Jono Meko vizualiųjų menų centras, regis, mąsto kitaip – čia siekiama sujungti ne tik kino ir šiuolaikinio meno sferas, bet ir naująjį pasaulį (Ameriką) bei naują Europą (Lietuvą). Tiesa, šios jungtys kelia įvairių etinių ir estetinių problemų.

Naujajame centre rodoma asmeninė J. Meko kolekcija, kurią, tarpininkaujant Niujorko Mayos Stendhal galerijai, neseniai įsigijo Vilniaus savivaldybė. Šio projekto užkulisiai susiję su Niujorko Guggenheimo fondo ir Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo bendradarbiavimu grindžiamos naujos muziejinės institucijos įsteigimo Vilniuje idėja. Atidarymo parodos kataloge spausdinami Vilniaus mero ir Lietuvos ministro pirmininko sveikinimo žodžiai. J. Meko kolekcija – tai per daugelį metų surinkti jo draugų ir bendražygių filmai bei meno kūriniai. Tokį rinkinį dažniausiai sukaupia kiekvienas solidus kultūros prodiuseris. Įsigytos kolekcijos dalį sudaro itin vertingas Fluxus krypties įkūrėjo, taip pat lietuvio išeivio Jurgio Mačiūno, su kuriuo daugelį metų bendravo J. Mekas, archyvas. Tai, kad už šį rinkinį mokama mokesčių mokėtojų pinigais, be to, bendradarbiaujant su agresyvią kultūros kolonizavimo politiką vykdančiomis institucijomis (o viena jų veikia Rusijoje), neabejotinai kelia susirūpinimą. Nors man išties labiau rūpi paties meno reikalai.

Lietuva pradėjo „nacionalizuoti“ ir „rekontekstualizuoti“ J. Meko kūrybą 2004 m., pakvietusi šį kūrėją atstovauti šaliai 51-ojoje Venecijos bienalėje (2005). Projektą vykdė Lietuvos dailės muziejus. Lietuvos paviljono ekspozicijoje „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“ (kurią didžia dalimi suformavo pats J. Mekas) buvo rodomi 1949–2005 m. sukurti kino ir videofilmai, pristatantys jo kūrybai būdingą nuolatinio permontavimo, laikų samplaikos strategiją. Dienoraščiai, pati tikriausia autobiografija, įtraukė žiūrovus į menininko gyvenimą ir jo pasaulį. Ypač projektas „Namų video“ (1985–2005), kuriame užfiksuotas J. Meko šeimos gyvenimas. 1,8 m skersmens ratu sustatytų aštuonių monitorių instaliacija sukūrė intymią erdvę, kuri priartino žiūrovus prie kino kameros (ir menininko) akies. Turint omenyje garbingą kūrėjo amžių (tuomet jam buvo aštuoniasdešimt dveji), galima sakyti, kad šioje erdvėje buvo deramai pašlovinti tirpstantys laike J. Meko vaizdai.

iliustracija
Jono Meko vizualiųjų menų centro ekspozicija (detalė).
Vytauto Balčyčio nuotrauka

„Namų video“ – ne tik filmų rinkinys, bet ir tikras vaizduojamojo meno kūrinys. Jis nufilmuotas vaizdo kamera (pirmąją J. Mekas gavo kaip Kalėdų dovaną 1984 m.), todėl išties tinka rodyti televizoriaus ekrane. Kitame ekspozicijos kambaryje filmai buvo demonstruojami skystųjų kristalų ekranų instaliacijoje (ją galima išvysti ir naujajame Jono Meko vizualiųjų menų centre). Čia rodyti 8 ir 16 mm juostose nufilmuoti filmai, perkelti į skaitmeninį formatą, be abejo, įprastas kino kadro proporcijas (3:4) pritaikius ištęstam (9:16) naujų ekranų vaizdui (Kino kūrėjų kooperatyvas, nuomodamas filmus, beje, draudžia tai daryti).

Paskutinė Venecijos bienalės paviljono dalis, taip pat pakartota naujajame centre, – dideliame ekrane einanti J. Meko filmų (turint praktinį tikslą – norint juos rodyti be pertraukų – irgi perkeltų į skaitmeninį formatą) programa. Tiksliau – kelios skirtingomis dienomis demonstruotos programos, sudarytos iš gausios per 50 metų nufilmuotos medžiagos. Kūrėjo ryšį su Lietuva bene geriausiai atspindėjo filmas „Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą“ (1971–1972) – po nelengvų derybų su Maskvos valdžia vis dėlto įvykusios J. Meko ir jo brolio Adolfo kelionės į Sovietų Lietuvą, kurios metu jie aplankė savo motiną, dienoraštis. Tai kūrinys, ženklinantis posūkį prie nuosekliai laike plėtojamo pasakojimo, nebūdingo ankstesniems menininko darbams. Tiesa, „Prisiminimuose“ taip pat aptinkame montavimo techniką, kurią jis vėliau panaudojo filme „Zefiro Torna arba scenos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (1992). Būtina pasakyti, kad nuolatinis filmų kartojimas galerijos erdvėje prieštarauja nepriklausomo kino propaguotoms socialinėms idėjoms, o skaitmeninėse kopijose išnyksta savitas neryškių, neapčiuopiamų kadrų stilius, būdingas tokių filmų kūrėjams ir itin vertinamas žinovų. Anksčiau žiūrovai turėjo mažai galimybių pamatyti avangardinį kiną, tačiau nuolat prisimindavo šiuos retus seansus. Toks kinas, pasak kuratorės Chrissie Iles, jungė žmones: ir vykstant jo kūrimo procesui, ir kino salėje, kurioje rinkdavosi kino mėgėjų bendruomenė. 50 metų J. Meko filmai cirkuliavo kaip tik tokioje socialinėje erdvėje – jo virpančia kamera nufilmuotose, įvairiu būdu ryškintose ir spausdintose bei laisvai sumontuotose juostose galima išvysti fragmentiškus ir kiek elegiškus šios erdvės subjektų atvaizdus.

Jono Meko vizualiųjų menų centras kartu su minėtąja Niujorko galerija dar šiurkščiau pažeidė subtilius J. Meko filmų kadrus, atspaudę ant fotopopieriaus ir dailiai įrėminę po stiklu. Čia rodomi du fotografijų blokai: iš įvairių trumpų filmų ir atskirai iš „Zefiro Torna“ (J. Mačiūnas po mirties taip pat nacionalizuojamas). Šiuose sustabdytuose kadruose dominuoja ir yra pažymėtos etiketėse J. Meko filmuose šmėkščiojančios garsenybės: J. Mačiūnas, Johnas Lennonas ir Yoko Ono, Milesas Davisas, Nam June Paikas, Carlas Theodoras Dreyeris, Allenas Ginsbergas, Richardas Serra ir A. Warholas ir kt. Pastarasis, beje, savo filmus griežtai skyrė nuo poliaroidų ir šilkografinių atspaudų. Taip pateikti J. Meko filmų fragmentai jo viso gyvenimo projektą perkelia iš kino avangardo į komercinės popkultūros lauką. Iš tiesų J. Meko filmų keistuoliai, ir jis pats, neskirti amžinybei (tą primena ir rusų literatūros tradicija). Jie lyg kino juosta ir šviesa: trapūs, ryškūs ir trumpalaikiai. A. Warholo garsiųjų šilkografinių atspaudų herojai – Muhammadas Ali, Yves’as Saint Laurent’as ir Elizabeth Taylor – be to, pergyveno patį menininką. Ar galite įsivaizduoti su pasigėrėjimu į stulbinamai gražius „Jeanne D’Arc kančioje“ (1928) vaidinančio, o vėliau tragiškai išprotėjusio Antonino Artaud atvaizdus žvelgiantį C. T. Dreyerį? Tai etinė Jono Meko vizualiųjų menų centro klaida.

Apskritai puiku, kad šie svarbūs kūriniai atkeliavo į Lietuvą. Lietuvių kuratoriai ir pradedantys menininkai turi puikią galimybę susipažinti su gausia J. Meko kūryba. Kad ji būtų įvertinta analitiniu, kritiniu požiūriu, būtina ją atidžiai išstudijuoti. Bet turint omenyje, kad tai dienoraštinė kūryba (kaip ir S. Brakhage’o, Mayos Deren ir K. Jacobso filmai), poezijos, asmeninių nuotykių ir ekspresijos kupinas cinéma vérité, ne mažiau svarbu pažinti patį kūrėją – be institucinių ir rinkos prieskonių.

Vertė L. J.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105290. RB :-) 2007-12-19 09:50
Va būtent, dienoraštinė kūryba. Tokių dienoraščių pačiais įvairiausiais pavidalais ir Lt ir pasaulyje prikepta milijonais. Ir visi jie turi tam tikrą vertę ir kai kam būtu visai įdomūs susipažinti, tai kodėl jiems nekuriami spec. centrai? Gal todėl, kad ne visi tokie geri, vertingi, prasmingi, etc. Bet kuo Meko dienoraštis vertingesnis už Pabradės mokytojo dienoraštį? Ar tuo, kad jis yra šv. emigrantas, kad matė šv. Warholą ar, kad gyvena šv. Niujorke? Nežinau. Buvau Venecijoj kai Mekas atstovavo Lt. Nykuma baisi. Ir, kaip pastebėjau, daugumos lankytojų reakcija panaši. Įeina, apmeta žvilgsniu tuos monitorius ir tuoj pat išeina. O va su jo ruošta reikšmingiausių filmų antologija norėčiau susipažinti...

105743. xxx2007-12-25 17:31
teisingai p.REEs pastebi apie kino ir vizualiuju menu skirtumus ir tai buvo akivaizdi klaida kuria dare minetos organizacijos pristatant J.Meka Venecijos bianaleje , pats Rees kiek pavydokai zvelgia i naujai susidariusia situacija , kurioje uz borto liko tiek lietuvos kuratoriai tiek lietuvoje gyvenantys kuratoriai , kurie iprato prie pigiu lietuvos meno paslaugu . kita vertus nedera p.Rees kalbeti apie mena be institucijau atstovaujant vienai is ju ir dar daugiau is lietuvos mokesciu moketoju krautis kuratorini kapitala . pagarbiai xxx

Rodoma versija 31 iš 31 
14:48:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba