ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-08-12 nr. 808

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (12) • DARIUS GIRČYS. Nekaltas padarasGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vaizdai ir elgesiai (48) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARAS LAZDYNAS. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų (2) • B. M. BAJ. KregždėlaiškisSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėmsTOMASZ ZALEWSKI. Amerika už plačiai užvertų durųKalbos policijaCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGYVENTOJAS. GyvenimasKĘSTUTIS NAVAKAS. "Gero gyvenimo kronikos". B-sides (1) • VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ. Kas trokšta mūsų mirties? (240) • KASPARAS POCIUS. In memoriam GBALEXANDER MCCALL SMITH. Labai puiki merginaLAIŠKAI (106) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
5 puslapio paveikslėlis

23 skirtumai

Stefano Benni. Baras po jūra. Romanas. Iš italų k. vertė Kristina Nastopkaitė. V.: Tyto alba, 2006.

Anapus gėrio ir blogio žolė yra tik žolė, žmogus – tik žmogus, o knyga – tik knyga. Šiapus – viskas kitaip. Knyga tampa gera arba bloga, vertinga arba menkavertė, ji pavadinama šedevru arba niekalu. Ją vertina žmogus – skaitytojas. Kaip jis tai daro? Ogi paprasčiausiu palyginimo būdu. Vienas ar kitas grožinis (nemėgstu šito žodžio) kūrinys jam sukelia tam tikrų emocijų, todėl, perskaitęs bent dvi knygas, jis jas gali palyginti pagal savo emocinio pasitenkinimo kreivę. Kuo pasitenkinimas didesnis, tuo knyga, jo požiūriu, geresnė.

Vis daugiau skaitydamas ir bendraudamas su kitais skaitytojais, jis sužino jų vertinimus. Išgirsta apie autorius ir knygas, kurias teigiamai įvertino tūkstančiai tokių kaip jis. Mūsų herojus skaitytojas perskaito ir jas. Jos, aišku, gali patikti ar nepatikti, tačiau – o stebukle! – taip jis randa atramos tašką, objektyvų savo subjektyvaus vertinimo kriterijų.

Visas kitas knygas jis dabar lygins su žymių (nemėgstu šito žodžio) autorių kūriniais ir vertins, vertins, vertins... Ir ilgainiui iš paprasto skaitytojo (gal) taps tikru literatūros kritiku, į kairę ir į dešinę besispjaudančiu palyginimų tiradomis: "lyg Homero Odisėjas", "šekspyriški personažai", "faustiška dvasia", "šiuolaikinis Dostojevskis", "Camus Sizifo egzistencija" etc.

O kaip vertinti ir su kuo lyginti šitą knygą? Į vieną romaną autorius (beje, panašus į vieną garsų neūžaugą italų kilmės Holivudo aktorių) įsigudrino sugrūsti daugiau kaip 20 skirtingo stiliaus istorijų. Imituojamas bei švelniai parodijuojamas ir H. Hesse, ir E. A. Poe, ir A. Christie. Kas tai? Neskoningas draikalas? Kūrybos krizė ir idėjų badas? Postmodernizmo triumfas ir agonija? Turbūt ir viena, ir kita, ir trečia.

Visų istorijų iki galo neskaičiau. Užkniso. Primityvoki siužetai, paskaninti arkliško humoro intarpais. Pirmyn vedė tik detektyvinė intriga: atspėsiu ar neatspėsiu, ką autorius bando kopijuoti? Manau, dedukcijos metodu mažne pusę garsių (nemėgstu šito žodžio) literatų pavardžių pavyko nustatyti.

Pabandykit ir jūs pažaisti tokį žaidimėlį. Štai trys trumpi fragmentai.

1. Numirė Hanko tėvas. Žaidžiant golfą kamuoliukas nuskriejo į mišką. Jis nuėjo ieškoti kamuoliuko. Po valandos susirūpinęs patarnautojas nuėjo pažiūrėti ir rado jį ten nebegyvą.

Jo kelnės buvo atsegiotos. Atrodo, kad mirė masturbuodamasis.

2. Gyveno kartą ošamis šamis, įsitaisė jis vezešešamoje ant voobos viršūnės.

– Šimi, man nereikia nei tavo karūnos, nei tavo lazdos, noriu tavosios šamizės.

– De šimitį dėė, – nusijuokė ošamis šamis, – ieškok jos. Jei vezešėje pamatysi mano šamizę, pasiimk ją.

3. Grigorijaus Aleksejaus Aleksandrovičiaus širdis daužėsi, kai jis ėjo beržų alėja, vedančia į sodininko namelį. Sodri ir maloni auksinė šviesa skverbėsi net į šešėlį. Be perstojo ulbėjo purpleliai, kikilis atsiplėšė nuo alyvos šakos ir pakilo link rausvo debesies, opalinio kaip lempa, kurią Grigorijus vakar vakare matė ant Nastasijos Nikolajevnos stalo.

iliustracija
Viršelio dailininkė
Judita Židžiūnienė
Viršelio fotografijos
© Gabriele Rigon


Trokštu tapt moterim!

Melissa P. Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą. Romanas. Iš italų k. vertė Andrea M. V.: Alma littera, 2005.

Paskui šimtąkart perbraukiau galvą plaukų šepečiu, kaip tą darydavo karalaitės – tą mėgsta sakyti motina. O mano tarpvietė dar ir dabar, kai rašau vidur nakties, dvelkia sueitimis.

Vos užvertęs šį pusiau pornografinį, pusiau feministinį bestseleriuką, iškart pajutau pusiau įkvėpimą, pusiau iškvėpimą ir sukūriau tokį genialų trieilį:

        Kas tas gyvulys? Vyras.
        Kas ta karalaitė? Moteris.
        Ką jie daro? Kergiasi.

Taigi amžinoji lyčių priešprieša ir trauka. Neigimo neigimas. Priešybių vienybė ir kova. Karalaitė turi Paslaptį, Slaptąją Rožę, Gėlelę. Gyvulys – kotą, įnagį, smaigą. Karalaitė – grakšti, švelni, trokštanti Meilės. Gyvulys – brutalus, šiurkštus, geidžiantis sekso. Ir t. t., ir pan. Tpfu! Nebegaliu pakęsti šių iki gyvo kaulo įsiėdusių štampų, visokių patriar- ir matriarchalinių kvailysčių, darkančių sveiką žmogaus požiūrį į savo prigimtį. Anot nežinomo klasiko: Juk ar šiaip / ar kitaip / mes visi / gyvuliai.

Šis prieš porą metų Italijoje išleistas dienoraštinis romanas iškart tapo vienas perkamiausių. 31 šalyje parduota 2,5 milijono egzempliorių. Kas ir kodėl perka? Moterys, kvaily! Dėl atvirų sekso scenų, gyvuly! Šešiolikmetė nimfomanė Melisa, laikanti save karalaite, gyvuliškai kergiasi su visais ir visomis, kas tik užuodžia jos Gėlelę. (Įsivaizduoju tipinę skaitytoją: balzakiška frau Müller pūkšdama išsitiesia minkštasuolyje, kremu patepa savo mėgstamą dildo ir atsiverčia knygos vietą, kur sekso princesę dulkina penki prastuoliai...)

Tad kodėl šį bobišką dienoraštį perskaičiau ir aš? Aš – vyriškosios lyties gyvūnas, vaizduojantis užkietėjusį falocentriką ir aršų antifeministą. Kodėl? Išduosiu baisią paslaptį: kartais aš trokštu būti moterimi! Ir ne bet kokia, o MULTIORGAZMINE! Vienas esminis skirtumas vis dėlto egzistuoja: jos gali, o aš, tik pagalvokit, ne. Siaubas! Todėl joms žiauriai pavydžiu ir nekenčiu motinos gamtos, taip mane nuskriaudusios. O! Jeigu ja tapčiau... Kiauras dienas nieko neveikčiau ir be paliovos mėgaučiausi... Dešimt... dvidešimt... šimtas! Ach... ach... ach... ach... ooooo... aaaaaaaaa! O svarbiausia – niekada neskaityčiau jokių knygų ir nerašinėčiau tokių idiotiškų recenzijėlių apie tokius vulgarius romaniūkščius kaip šis.


Dar vienas pagiriamasis žodis kvailybei

Martin Page. Kaip aš tapau kvailiu. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Gražina Strigockytė. V.: Alma littera, 2006.

Jei nenorite būti kvailiais kaip visi aplinkui (tik nesiraukykit – lietuviai, pasirodo, ne patys kvailiausi žmonės), tai paskaitykite tik postskriptumą, kur sužinosite, kokioje valstybėje gyvena daugiausia kvailių, nes, manau, neabejotina tiesa, kad vaistus išradinėja tie, kuriems jų labiausiai reikia.

Jei norite tapti kvailiais – štai jums vadovėlis po prancūziško imbeciliškumo džiungles. Nuostabiai protinga knyga apie kvailybę ir ne tik apie ją. Jaučiasi, kad Erazmas iš Roterdamo pasėjo gerą sėklą Europoje, tik, gaila, ne toje Europos dalyje, kur daugiausia kvailių. Bet ką padarysi. Kvailybė kartais ne tik atskirų individų problema, bet ir ištisų nacijų reikalas.

iliustracija
Viršelio dailininkė Giedrė Sperskaitė

Prancūzų rašytojas, pakankamai kvaila pavarde Martin Page, pabandė sukurti personažą, kuris apsisprendžia tapti kvailiu, bet visa ši istorija, tiesą sakant, tik šiuolaikiška graudžiai juokinga pasaka apie Jonelį kvailelį. Page parašė romaną, pilną absurdiškų nusikalbėjimų ir nesusipratimų, net pabaigoj nesurimtėjo, nugrybavo į lankas, užlūžo persifantazavęs.

Turbūt visą knygos esmę geriausiai atspindėtų trumpas dialogas:

– Mano gyvenimą pagerintų tapimas kvailiu.

– Tai kvaila.

Iš tikrųjų personažas Antuanas (skaitydamas vis pavadindavau Antanu) bando išsigelbėti nuo nepakeliamos vidinės nevilties. Moksliškiau sakant – depresijos. Tačiau. Kad ir kaip būtų keista, teoriškai knygoje tapimas kvailiu labai įtikinamai postuluojamas ir gan įtaigiai pagrindžiamas, tačiau realiai nieko nepavyksta. Nepavyksta tapti alkoholiku, nusižudyti, pašalinti dalį smegenų, bet pavyksta atsisakyti draugų ir nereikalingų daiktų. Tai apskritai nesunku! Visai neblogai jam padeda antidepresantas heurazakas ir praturtėjimas, tapus klerku. O dar labiau padeda (jau tapus turtuoliu) niekšiškumas. Nes. Būti niekšu – tai protingumo chemoterapija.

Galop kvailumo viršūnė pasiekiama idiotiškai praradus visus turtus. Kvaila.

Ir ką? Kaip visada kvaila knyga turi kvailą pabaigą arba jos apskritai nėra. O kaip baisiai kvailoj pasakoj viskas baigiasi? Teisingai! Jūs atspėjote. Viskas baigiasi nenormaliai laimingai. Prisipažinsiu, geriau už Beigbederį. Bet Beigbederis tik didelis merde. Tad koks tada Page?

P. S. Pagaliau radau be galo mielą širdžiai ir gggalvaiii naujieną. Jau baigęs skaityti prancūzo knygą ir atsivertęs "Lietrytį". Nedidukas tekstas pavadinimu "Išgydys kvailumą?". Dabar labai, labai svarbi ir sodri citata. Dėmesio!

Tie, kurie jaučiasi kvaili, linkę pamiršti svarbius dalykus arba skundžiasi dėmesio stoka, greitai galės nusipirkti vaistų nuo kvailumo. Vokietijos mokslininkai neseniai išbandė piliulę, kurią šalies žiniasklaida jau pakrikštijo vaistais nuo kvailumo. Tiesa, piliulė kol kas išbandyta tik su pelėmis ir vaisinėmis muselėmis. Vis dėlto mokslininkai įsitikinę, jog bandymai su gyvūnais teikia daug vilčių, kad vaistai nuo kvailumo galės padėti ir žmonėms. Tyrimams vadovavo Berlyno Maxo Plancko molekulinės genetikos instituto direktorius Hansas Hileris Ropersas. Pasak jo, tabletė sumažina tam tikrose smegenų ląstelėse atsiradusį hiperaktyvumą ir padeda stabilizuoti trumpalaikę atmintį bei padidinti dėmesingumą. H. H. Ropersas į savo išradimą žiūri rimtai ir kaskart susierzina dėl pašaipių žiniasklaidos pranešimų, kad jo kūrinys yra pirmoji pasaulyje piliulė nuo kvailumo.

Taigi, gerbiamieji, laukim. Viagra irgi kitados buvo tik fantastinė svajonė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:47:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba