ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-08-12 nr. 808

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (12) • DARIUS GIRČYS. Nekaltas padarasGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vaizdai ir elgesiai (48) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARAS LAZDYNAS. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų (2) • B. M. BAJ. KregždėlaiškisSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėmsTOMASZ ZALEWSKI. Amerika už plačiai užvertų durųKalbos policijaCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGYVENTOJAS. GyvenimasKĘSTUTIS NAVAKAS. "Gero gyvenimo kronikos". B-sides (1) • VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ. Kas trokšta mūsų mirties? (240) • KASPARAS POCIUS. In memoriam GBALEXANDER MCCALL SMITH. Labai puiki merginaLAIŠKAI (106) •

Turinys

[skaityti komentarus]


DARIUS GIRČYS. Nekaltas padaras
Kūdra ir žvaigždė yra nesuderinami, bet tvirtai vienas su kitu susiję dalykai, eidamas ratu aplink tykų vandens telkinį sugalvojo Dschuang-tse. Vandens paviršius vos virpėjo nuo tūkstančių besiporuojančių varlių kurkimo. Garsai trukdo mąstyti apie žemės ir dangaus sąjungą, o varlė yra šalta kaip ir jos gleivėtose akyse atsispindinti žvaigždės šviesa, užsirašė vienuolis. Bet kas man iš tų akių, galvojo prisiminęs kitą vienuolį, kuris daugybę metų studijavo magišką drakonų užmušinėjimo meną, bet likusį gyvenimą neturėjo nė mažiausios galimybės jį pritaikyti.

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vaizdai ir elgesiai
Kitas žmogus prie spaudos kiosko pasakoja keistą prietykį su savimi pačiu, mat esąs kiek pritrenktas, nes nuėjęs iš vakaro į policijos nuovadą su reikalu, bet ten, policijoje, pradėjęs kažką dėstyti ir staiga užmiršęs, koks jo reikalas. Ir nieko daugiau negalėjęs pasakyti, tiesiog išgaravę viskas iš galvos. Tada policininkai paklausė jo pavardės, o jis, pasirodo, užmiršo ir vardą, ir pavardę, tai juo ten labai susidomėjo ir pralaikė visą naktį, kol ryto šviesoje jis praregėjo ir viską atsiminė. Ir tik vienas dalykas, iškritęs jam iš galvos, taip ir nebesugrįžo, kadangi jis taip ir neatsiminė, ką norėjo išgauti iš policininkų ir policininkių.

-js. Sekmadienio postilė
Kad ir kaip būtų smagu peržengus bažnyčios slenkstį čiulbėti, jog žmogus gyvas ne vien duona, Dievo žodis šįkart niekam neleis paniekinti kasdienės duonos valgytojų. Tam, kad Jėzui būtų suteikti anie didingi titulai, kad jis amžiams gautų gyvosios duonos vardą, Evangelija turėjo atsidurti tarp išalkusių žmonių. Priimti tokį pilką ir nedvasingą mūsų norą būti pavalgiusiems. Be šito susitikimo pakylėtos mokytojo frazės leistųsi ant mūsų galvų kaip piktų ir svetimų dievų priekaištai, o ne kaip Geroji žinia. Žemiškosios duonos saldumas turėjo būti perneštas į tą sritį, kur siekiama sielos išganymo ir amžino gyvenimo.

GINTARAS LAZDYNAS. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų
Ginčas įsiplieskė po to, kai Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje 1687 m. sausio 27 d. tada dar pasakomis nepagarsėjęs poetas Charles’is Perrault perskaitė poemą "Liudviko Didžiojo amžius", skirtą karaliaus Liudviko XIV pasveikimui. Šioje poemoje lygindamas Romos imperatoriaus Augusto ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikus Perrault nuo pasimėgavimo antikine kultūra apsvaigusiai prancūzų šviesuomenei išdrįso pareikšti, kad dabartiniai laikai ne tik niekuo nenusileidžia romėnams mokslo ar meno srityje, bet ir daugeliu atžvilgių juos pralenkia. O įprotį aukštinti antikinį meną kaip tobulumo įsikūnijimą pavadino įsisenėjusiais prietarais

B. M. BAJ. Kregždėlaiškis
Ar skruzdėlės ištvertų kosmose? Ar bent viena yra jau buvusi erdvėlaivyje? Ar sugebėjo išgyventi ir sugrįžti atgalios į žemę? Galbūt skruzdėlė astronautė ropoja moters delnu arba nuo vasaros karščių apmirusiu televizoriaus ekranu, galbūt ji prieš dvidešimt metų avėjo baltas kojinaites ir braidžiojo panemuniais, springdama juoku ir smėliu, kuris byrėjo iš jos plaukų, krito nuo blakstienų, ritosi nuo pasmakrės į griovelį tarp krūtų. Tos smėlio smiltys kvepėjo Vyro prakaitu.
Atsiųsk man šilkverpį... Raidės smulkutės, dailios, jų nedaug. Žodžiams, išnešiotiems dvidešimt penkerius metus, reikia ypatingos erdvės. Ir ypatingos formos. Todėl ji vakar išlankstė kregždutę. Jai atrodė, kad kregždėlaiškio Jis negalės neperskaityti.


SIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms
Ūmai patraukė rašyti pasakas. Gal ir Saulius Ž. su savo entuziazmu čia bus prisidėjęs? Rašiau jas apie 1973–1975 metus, paskui kelias gal kokiais 1994 ar 1995-aisiais... Koks skirtumas! Dabar nenoriu tokių rašyti. Ar čia amžius lemia? Vienu prisėdimu parašiau "Sidabrinę pelę". Dar esu apgalvojęs apie gandrą ir apie kurmį. Saulius padovanojo "Semiotikos" numerį su A. J. Greimo analizuotais pasakų apie baimę variantais. Tatai man irgi labai patinka. Kas yra baimė? Kas ir kiek bijo, kas ne?
Paskui – apie žmonių nemylimus gyvūnus, savotiškus žemės atstumtuosius...
Keisčiausia: anksčiau labai traukdavo išlaikyti pasakos struktūrą, t. y. pernelyg nieko nekeisti, neardyti. Dabar "lenda" savos pasakos, visai nebūtos.
Anksčiau stengdavausi eiliuoti, dabar mieliau prozinė kalba su vienu kitu lyriniu intarpu, rimu iš pasąmonės, iš inercijos.

TOMASZ ZALEWSKI. Amerika už plačiai užvertų durų
Polityka", 2006.III.25 Vertė Vitalijus Šarkovas
JAV vis efektyviau veikia seksualinio priekabiavimo baidyklė. Terminas sexual harassment kodeksuose atsirado jau seniai. Tačiau tik po pagarsėjusio Anitos Hill klausymo Kongrese, kai ši apkaltino savo buvusį viršininką, kandidatą į Aukščiausiojo Teismo narius Clarence’ą Thomą, nepadoriu priekabiavimu, moterys įsidrąsino kovoti su storžieviais viršininkais. Nuo to laiko tūkstančiai amerikiečių moterų laimėjo teismuose dideles kompensacijas. Tačiau anksčiau vis dėlto viskas buvo aišku: neleistina daryti nepageidaujamų erotinių gestų, glamonėti bei glėbesčiuoti ir apskritai naudotis tarnybine padėtimi. Laikui bėgant priekabiavimo samprata buvo taip smarkiai išplėsta, kad šiandien pavojinga rodyti bet kokį vyrišką dėmesį ar daryti paprasto galantiškumo gestus, pavyzdžiui, atidaryti moteriai duris ar sakyti komplimentus. Pasak Švietimo departamento, priekabiavimas – tai "bet koks seksualinės prigimties nemalonus elgesys, tiek rimtas ir atkaklus, kad sukuria nepalankią aplinką studijoms ir daro poveikį studentų galimybėms naudotis švietimo programomis". Amerikietės atprato nuo riteriškų gestų. Vienas lenkų mokslininkas rašė, kad jo kolegę iš Jungtinių Valstijų, skaičiusią paskaitą Lenkijoje, ištiko isterijos priepuolis, kai po paskaitos jai buvo įteikta gėlių.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Stefano Benni. Baras po jūra. Romanas. Iš italų k. vertė Kristina Nastopkaitė. V.: Tyto alba, 2006.
O kaip vertinti ir su kuo lyginti šitą knygą? Į vieną romaną autorius (beje, panašus į vieną garsų neūžaugą italų kilmės Holivudo aktorių) įsigudrino sugrūsti daugiau kaip 20 skirtingo stiliaus istorijų. Imituojamas bei švelniai parodijuojamas ir H. Hesse, ir E. A. Poe, ir A. Christie. Kas tai? Neskoningas draikalas? Kūrybos krizė ir idėjų badas? Postmodernizmo triumfas ir agonija? Turbūt ir viena, ir kita, ir trečia.

Melissa P. Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą. Romanas. Iš italų k. vertė Andrea M. V.: Alma littera, 2005.
Tad kodėl šį bobišką dienoraštį perskaičiau ir aš? Aš – vyriškosios lyties gyvūnas, vaizduojantis užkietėjusį falocentriką ir aršų antifeministą. Kodėl? Išduosiu baisią paslaptį: kartais aš trokštu būti moterimi! Ir ne bet kokia, o MULTIORGAZMINE! Vienas esminis skirtumas vis dėlto egzistuoja: jos gali, o aš, tik pagalvokit, ne. Siaubas! Todėl joms žiauriai pavydžiu ir nekenčiu motinos gamtos, taip mane nuskriaudusios. O! Jeigu ja tapčiau... Kiauras dienas nieko neveikčiau ir be paliovos mėgaučiausi... Dešimt... dvidešimt... šimtas! Ach... ach... ach... ach... ooooo... aaaaaaaaa! O svarbiausia – niekada neskaityčiau jokių knygų ir nerašinėčiau tokių idiotiškų recenzijėlių apie tokius vulgarius romaniūkščius kaip šis.

Martin Page. Kaip aš tapau kvailiu. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Gražina Strigockytė. V.: Alma littera, 2006.
Prancūzų rašytojas, pakankamai kvaila pavarde Martin Page, pabandė sukurti personažą, kuris apsisprendžia tapti kvailiu, bet visa ši istorija, tiesą sakant, tik šiuolaikiška graudžiai juokinga pasaka apie Jonelį kvailelį. Page parašė romaną, pilną absurdiškų nusikalbėjimų ir nesusipratimų, net pabaigoj nesurimtėjo, nugrybavo į lankas, užlūžo persifantazavęs.

GYVENTOJAS. Gyvenimas
Otė – klaikiai surūgusi. Šilkinė melodijos gija nutraukta, stiklas netekęs minkštumo, blausus ir plokščias, su riebalų dėmėmis. Ne, Beethovenas – ne jos stichija. Otė įsižiūri į lango stiklą ir pastebi, kad ant jo užlipintas kompozitoriaus portretas iš vidinės pusės primena bukanosio šunelio profilį. Žemagrindis staigiai stabteli, Otė čiūžteli, išsinarina koją ir apmaudžiai klesteli šalimais vyriškio, nervingai virpinančio koją į taktą.

KĘSTUTIS NAVAKAS. "Gero gyvenimo kronikos". B-sides
Ir jūs jau manote, kad tai buvo vienintelis atvejis? Toli gražu. Štai kažkokiame mieste, kurio pavadinimą iš atminties ištrynė laikas ir kiti miestai, dalyvavome prozos klasiko minėjime. Vakare, po vaišių, sėdime savo traukinyje, jau tiesiančiame priekinius ratus Tbilisio link. Staiga sulaukiame žinios, kad su mumis dar nori pabendrauti vietinio partkomo pirmasis sekretorius. Ligi išvykimo dešimt minučių, dviem tostams užteks. Sekretoriaus atvykimą anonsuoja į kupė krepšiais nešami vaisiai, chačapuriai ir daugybė vyno. Į paruoštą dirvą nužengia besišypsantis Patsai ir pradeda ilgą kalbą apie lietuvių literatūrą po Mieželaičio. Laikas bėga, traukinys stovi. Maždaug po valandos ateina traukinio viršininkas ir kukliai aiškina, kad keleiviai nerimauja, rinks kažkokius parašus. Gerai, linksmai mosteli sekretorius, jei kas, ir jis duosiąs, važiuojam. Jau mokyti, žinom, kad palydėsiąs "truputuką". Traukinys įsibėgėja, pobūvis irgi. Po pusvalandžio vienas lietuvių išeina parūkyti ir pastebi šalia bėgių nutiestu keliu sekant juodą "Volgą". Dar po pusvalandžio traukinys stabteli, iš "Volgos" išlipęs vairuotojas pabeldžia rakteliais į kupė stiklą ir sekretorius atsisveikina. Nebe už kalnų ir Tbilisis, kuriame sekretoriaus palikto vyno mūsų grupei užteks trims dienoms.

VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ. Kas trokšta mūsų mirties?
Neįmanoma apsakyti, kaip brutaliai, kaip grubiai jis buvo išimtas iš mūsų pasaulio. Iš Vilniaus gatvių, kur eidavo kiek susikūprinęs, kaip reliktinis mamutas, kupinas žinojimo kažko, ką mes kartais galime tik nujausti ir ką atpažįstame tik perskaitę jo parašytus tekstus. Iš Rašytojų sąjungos kavinės, – vienintelės susibūrimų vietos, kur jis žinojo, kad be baimės gali būti toks, koks tą akimirką yra. Iš gyvenimo ir iš kultūros, kur jį jautėme kaip vientisą, sudėtingą, iš nepažįstamos mums, dar neištyrinėtos ir neaprašytos medžiagos Gamtos (?), Kosmoso (?), motinos Žemės (?) susiformavusį luitą, kuris spinduliuoja ir spinduliuoja į mūsų sąmonę žinojimą kažko paslaptingo, esančio čia pat, visai čia pat. Amžinai esančio. Penkiais pojūčiais pažįstamas, empiriškai prieinamas pasaulis ir Pasaulis, egzistuojantis šalia, – amžinybės ir begalybės pasaulis su savo misterijomis susitikdavo jame ir vienas kitą tyrinėdavo, stebėdavo, šnekučiuodavosi. Ten, kur kyla Būties Kūrėjo ir visos jo hierarchijos Panteonas – dievų, gamtos galių, tarpinių būtybių tarp žmogaus ir begalinio Kosmoso – jis vaikščiojo laisvai, kartais net bauginamai laisvai.

KASPARAS POCIUS. In memoriam GB
Ir visgi stipriausias Gintaro bruožas buvo noras peržengti ribas. Tai vertė protėjiškai keistis, nesustoti. Jame tilpo šimtai skirtingų žmonių. Tvirtai sudėtame, milžiniškame kūne siautėjo deginanti, laukinė gyvenimo ir kūrybos aistra. Visada stovėjęs akistatoje su neaprėpiamais tikėjimų ir dvasių pasaulio arealais, dabar Gintaras išėjo daužyti Dangaus langų. O mums, bendraminčiams ir mokiniams, lieka jo horizontas ir žvilgsnis – skvarbus, ironiškas, sutelktas anapus...

ALEXANDER MCCALL SMITH. Labai puiki mergina
Vetė Rasa Drazdauskienė
Į Tlokvengą važiavo tylėdami. Pameistrys atrodė giliai susimąstęs – veikiausiai svajojo apie merginas iš sąrašo, – o mma Makutsi mąstė apie pameistrį. Kaip neteisinga – tačiau visiškai atitinka lyčių nelygybę, – kad vyrams pavadinti nėra panašių žodžių kaip "mergina laikui praleisti", kuriais galėtum apibūdinti šitą juokingą pameistrį. Tokie vaikinai nė kiek ne geresni už merginas laikui praleisti, net dar blogesni, bet niekas jų, atrodo, už tai nekaltina. Niekas nekalba, pavyzdžiui, apie baro vaikinus; niekas nepavadins iš trumpų kelnių išlipusio pienburnio niekam tikusiu. Iš moterų, kaip visada, tikimasi kur kas geresnio elgesio negu iš vyrų; jos sulaukia piktos kritikos, jei ima elgtis taip, kaip kasdien ramiausiai elgiasi vyrai. Tai labai neteisinga; niekada nebuvo teisinga ir veikiausiai niekada teisinga nebus. Vyrai vis tiek kaip nors išsisuks, net jei elgesio taisykles surašytum į konstituciją. Teisėjai – žinoma, vyrai – paaiškintų, kad konstitucija iš tiesų reiškia visai ką kita, negu popieriuje parašyta, ir skelbtų tik vyrams palankius nuosprendžius. Todėl punktas: "Visi žmonės, vyrai ir moterys, darbo vietoje turi lygias teises" virstų punktu: "Moterys gali dirbti kai kuriuos darbus, bet yra tokių darbų, kurių dirbti joms negalima (tai tik joms pačioms į naudą), be to, vyrai vis tiek juos geriau atlieka".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


61892. Sovijus2006-08-10 20:49
Lauksiu G.Beresnevičiaus "vaizdų ir elgesių".

61902. e - o kas leido?2006-08-10 22:04
TOMASZ ZALEWSKI... Polityka", 2006.III.25

62032. nykius2006-08-11 21:56
"Norėčiau, kad menama davatka pašnekėtų su kokiu nors žmogumi, besivoliojančiu prie kokio nors kiosko. Juos alkoholis yra šio to išmokęs: tam tikrų taisyklių ir tam tikrų nuojautų, kurių jie, kaip sakoma, pasakyti negali. Bet Dievo akyse jie irgi kažkur eina. Aš negaliu sakyti, kad jie į rojų eina, bet ne į pragarą. Ir vis tiek aš dar priduriu, kad tai yra savižudybės būdas, mokslinės savižudybės būdas. Nes visas šitas gėrimas, šiuo atveju intelektualų gėrimas, yra destruktyvus ir tai yra tik dar vienas būdas parodyti, kad išeities nėra. " gb

62035. ...2006-08-12 00:03
o gal šį kartą įdėkit visą numerį arba bent GB tekstą ir visus tekstus apie jį... Prašau...

62036. ivs > pop redakcijai2006-08-12 01:32
Atkavokite visus GB tekstus Archyve.

62053. prozerpinas2006-08-12 16:56
dar kartais tos moterys sako, ach, sukite mane, sukite...

62095. Rūta2006-08-13 10:57
pritariu IVS prašymui.o aš šiandien pasiėmiau skaityti jo knygelę " Naujojo atgimimo išvakarėse"

62096. Rūta2006-08-13 10:58
vakar grįžau pavargusi kaip nežinia kas, bet vakare skaičiau Atėnus.galvojau-kaip gerai, kad jie yra:)

62286. cikada2006-08-16 21:07
tvarkingai irashius nurodyta skaichiu, reikalauju Navako. kategorishkai!

62297. Artūras iš Vilniaus (vokietija) cikadai2006-08-17 00:34
Hai cikada, malonu Tave pamatyt, gal ir man žodelį malonų mestelk - kotai depresesija chlynula

62316. cikada2006-08-17 10:07
gerbiamas arturai ish vilniaus, paguodos nera, jos ir neturi buti... nuo depresijos zhinau tik viena vaista - sunku ilgalaiki fizini darba... ant savo kailio ne karta ishbandyta, tikrai padeda, rekomenduoju... tuo tarpu paemes sau, visai ne i tema gal chia, prisiminiau, kaip tevas aishkino sunui, kas yra inteligentas: "isivaizduok, sunau, kad stovi pilnuteliam troleibuse, aplinkui pilna zhmoniu, o tu jautiesi toks vienishas... tai va, sunau, ka reishkia buti inteligentu"

62438. pelems2006-08-18 07:25
ale pasakas ir mūs tatucis rašo, jo vaikai. ir Greims rašė ir guru

Rodoma versija 32 iš 32 
14:47:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba