ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-08-12 nr. 808

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (12) • DARIUS GIRČYS. Nekaltas padarasGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vaizdai ir elgesiai (48) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARAS LAZDYNAS. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų (2) • B. M. BAJ. KregždėlaiškisSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėmsTOMASZ ZALEWSKI. Amerika už plačiai užvertų durųKalbos policijaCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGYVENTOJAS. GyvenimasKĘSTUTIS NAVAKAS. "Gero gyvenimo kronikos". B-sides (1) • VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ. Kas trokšta mūsų mirties? (240) • KASPARAS POCIUS. In memoriam GBALEXANDER MCCALL SMITH. Labai puiki merginaLAIŠKAI (106) •

"Gero gyvenimo kronikos". B-sides

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Žiogas ir skruzdė

Ne, tai ne pasakėčia (labai gražus žodis) apie žiogą, prašvilpusį vasarą (raudoną vasarą, jei visai pažodžiui). Pasakėčios pilnos moralų, o gyvenimas su moralais veik visada amoralus. Tačiau du pastarosios pasakėčios (dieve, koks žodis!) vabalėliai įkūnija dvi gyvenimo tradicijas: klajoklio ir namisėdos.

Pirmasis visąlaik pakeliui, tarp dviejų taškų, viršum žemės, tarp visų taškų, o antroji tūno savo saugiame užburtajame kalne ir velka šapą po šapo nesibaigiančiai jo rekonstrukcijai. Žiogas neturi adreso, korespondencija jam siųstina iki pareikalavimo, o skruzdė lojali ir įžeminta, ji pati sau Centrinis paštas.

Žiogas individualistas, jis keliauja vienas, jo vienatvės pilnos šalikelių smilgos, vienas jis ir atsako už visą vertikalią smilgų visatą. Žiogui joje erdvu, nors kiekviena karvė pajėgi suėsti pusę žiogo tėvynės. Tam ji ir karvė.

Skruzdė tuo tarpu gyvena komunalkoje su daugybe panašių į save. Kultūrologai tokį veiksmą galėtų pavadinti "buvimu tradicijoje". Tradicija paprastai ir saugo skruzdėlyną nuo žlugimo, nors kartais ateina ta pati karvė ir įsirioglina į tradiciją vulgariai tiesiogine prasme.

Bet užtenka entomologijos, eime pas žmones – klajoklį ir namisėdą. Juos, atrodo, galima pažinti iš pirkinių. Pirmasis eis pirkti kompasų, žemėlapių ir sauso spirito (panašiai sakytume: medinio vandens), antrąjį domins tapetai, paveikslas su saulėlydžiu ir šepetys vaterklozetui (kažkodėl nešvankiai asocijuojasi su tuo saulėlydžiu). Antrasis turi apsčiai vietos tam užsiklijuoti, pasikabinti ir pasistatyti.

Namus turi abu, tačiau pirmojo namai palikti likimo dizainui, įėjęs randi šūsnis bet kaip suversto bet ko, drabužius, ilgame įmygy čiulpiančius savo sagas, palubėj vorams pabodę voratinkliai, o pastalėj kojinių gulėjimo parkas. Patį šeimininką čia įmanoma rasti tik retsykiais, atsitiktinai, nes jo pilna visur kitur. Aplinkinis pasaulis jam saugesnis ir įdomesnis už nuosavus namus.

Namisėdos butas paprastai būna sutvarkytas ir simetriškas. Knygos surikiuotos pagal formatą ir nugarėlių spalvas, kiekvienas daiktas turi savo lentynėlę, o mėgstamiausias šeimininko pomėgis – laisvalaikiu meistrauti vis naujas lentynėles. Kiekvienas rytas čia prasideda ta pačia kava ir tais pačiais laikraščiais, ir taip yra nuo amžių, ir per amžius taip bus. Namisėda tai irgi linkęs vadinti "buvimu tradicijoje", nors klajoklis jam kartais pasako, kad tradicijos – tai tingumo atmaina.

Esame iki soties prisižiūrėję ir klajoklių, ir namisėdų. Filmuose irgi. Dažniausiai tie filmai apie klajoklį, jis kinogeniškesnis. Apie namisėdas statomi vien serialai arba filmai visai šeimai, žiūrimi viso skruzdėlyno. Atsitiktinai užklydęs klajoklis žvelgtų į namisėdą su nepasitikėjimu, gal net mesteltų kokią atsainią frazę:

– Ko čia sėdi kaip skulptūra?

– Tai gal turiu kabėti kaip tapyba?

Namisėdos mėgsta veidrodžius, prieš juos jie niekada nesiliaus šukuotis ar dažytis lūpas. Klajoklis mato veidrodį tik retsykiais, prieš gimtadienius, valstybines ar religines šventes, bet ir tada veidrodis atspindi ne jį, o už jo esantį vaizdą. Tiksliau, vaizdus, nes savo foninį vaizdą klajoklis nuolat perjunginėja.

Praėjusią savaitę į mano namisėdišką buitį trumpam įsiveržė du grynakraujai klajokliai, pasivadinę čekų rašytojais. Kas žino, gal ten ir iš tiesų buvo čekai, tarkim, Čapekas ir Hašekas. Apie lietuvišką alų pasisakė rezervuotai.

Čekų rašytojai vieną rytą atsikėlė, pasiėmė kuprines ir traukiniu išvyko bastytis po tris Baltijos šalis. "Mes nieko apie jas nežinojome", toks oficialus alibi. Jie vyko be jokių adresų ir be aiškesnio tikslo. Atvykę į kokį miestą, susirasdavo vietinį literatūrinį laikraštį ir eidavo jo adresu ieškoti kolegų.

Paprašyti palyginti visas tris pribaltų valstybes, išsitarė, kad tarp jų egzistuoja protu nesuvokiami kontrastai. Visų pirma jų kelyje buvo Estija, kažkodėl ne Talinas, o Tartu, kur čekai nerado nė vieno rašytojo ir nė vieno literatūros leidinio. Pavaikščioję po miestą, naktį praleido stadione po tribūna. "Lijo lietus ir mums buvo šalta bei šlapia". Kurgi ne, archetipinė Estija.

Atvykus į Rygą – visai kitas servisas. Čekus priėmė latvių Rašytojų sąjungos vadovybė, nufotografavo, paėmė interviu, išspausdino laikrašty. Viešnagei davė atskirą namą ir pakvietė į kokteilį, kuriame dalyvavo Latvijos finansų ministras, dar keli marginaliniai ministrai, dekoltuotos pulko damos ir pulkas padavėjų baltomis krakmolytomis apykaklėmis. "Žinai, mums tai irgi nebuvo gerai, nežinojome, kuria šakute kas valgoma", – guodėsi čekai.

Pas mus jiems buvo geriausia. Nei latviškų ikrų, nei estiško stadiono. Kaune sakėsi norėję pamatyti tris objektus: Prisikėlimo bažnyčios vitražus, Pažaislio vienuolyną ir poetą Navaką. Pastarąjį objektą demonstravau keliuose interjeruose ir įvairiai apšviestą. Paskui jiems užgesau, sykiu su Dramos teatro svečių kambariuos išjungta šviesa. Pats ir išjungiau, kam jos, nieko mes ten neskaitėm.

Tokie visi klajokliai. Namisėdos turi laikrodžius, bet neturi laiko. Klajokliai – atvirkščiai. Nors paprastai viename žmoguje glūdi abi galimybės – žiogo ir skruzdės.

Nuo vieno iki kito ištiestos rankos atstumas.

Arba, pagal trumpąją evoliucijos teoriją, nuo Darwino iki dar vieno – vienas žingsnis.

1994


Žmogus žmogui – bobutė

Vieną kartą vienoje valstybėje vienas toksai Seimas... Ne, kažko rankos dreba. Iš naujo.

Vieną kartą... Ne, geriau tiesiai: štai jau ir patys žemiausi visuomenės sluoksniai Seimo buvimą pajus tiesiai lūpomis. Ne dėl to, kad bučiuotų. Tasai Seimas juk ėmė ir pasikėsino į vieną fundamentaliausių žmogaus vertybių – šnapsą. Sudie, vėlyvo vakaro Smirnovkos ir Absoliutai, sveikos bobutės, sveikas gėrimėli, distiliuotas iš irisų ir barbarisų. Ir netiesa, kad tai tik žemiausių sluoksnių problema, solidarumas nepakenks, Ich bin ein Alkoholiker, kaip mūsuose dabar pasakytų JFK.

Ką gi, nors ir nepriklausydami vadinamajam kontingentui, panašios prohibicijos precedentus pamenam. Kontingentas buvo pirštu pačiupinėjamai aiškus dar nesenais bobučių laikais, palaimintais Gorbačiovo ir Ligačiovo, tada kas rytą galėjai stebėti, kaip, nors nesame kalnakasybos kraštas, visiems aplinkui dega šachtos. Kuo gesinti? Kaune vienas ankstyviausių susitikimo punktų būdavo Savanorių prospekto pradžioje, ties posūkiu į Šv. Gertrūdos gatvę. Ten jau nuo penktos ryto toksai Žmogus šluodavo gatvę. Prieini, būdavo, prie to Žmogaus ir linkteli galvą. Ir jam nė minties, kad tu čia tik sveikinies, jis ima tave už sagos, šiltai pažiūri į akis ir vedasi į tokį sandėlį ne sandėlį, kur sudėtos jo šluotos, o už tų šluotų guotais pridygę alaus. Trukteli už kepurėlės, paragauji, ir su tavim jau ragauja pati margiausia kompanija – nuo nepasisekusio poeto iki neprasisukusio direktoriaus imtinai. Tai buvo tikrasis žmonių draugystės sandėlis, šileriška-bethoveniška "Apsikabinkit, milijonai!" būtų itin tikusi, tačiau dainuoti nieks neleisdavo. O anekdotus, arba pasakojimus iš serijos Štai aš vakar su Mėčka – varyk kiek tinkamas. Alus, tiesa, buvo išimtinai šalia stūksojusio "Ragučio", nebajoriškas, bet pigus ir net kelių rūšių.

Septintą už poros namų atsidarydavo garsioji Snarglinė (tikrasis pavadinimas mažiau romantiškas) ir visi pereidavo jau ten, visai oficialiai, valdiškai. Stovėdavo baisi eilė, laukdavo poros bokalų, nes tie pora bokalų buvo kontrabandiniai. Taisyklės kažkodėl alaus čia gerti neleido, tik išsinešti. Snarglinėje jau buvo galima prisikeikti ligi soties, pasistumdyti, o jei labai pasisekdavo – netgi gauti į livarą. Esu tenai praradęs beveik japonišką elektroninį laikrodį, pirktą Berlyne už dvi markes.

Rytas vilties lopšys, tačiau yra dar naktis, naktį baugu, naktį vaikščioja vien mentai, anot G. Patacko. O, be mentų, nesunkiai galėdavai sutikti ir būrelius svajingų vyrų, nežinia ko klaidžiojančių palei nežinia kokias duris. Iš atšiauraus žvilgsnio ir kietai suspaustų lūpų galėjai palaikyti juos alpinistais. Ei tu, klausdavo alpinistai, kur čia bobutė gyvena? Tavo kelionės tikslas retsykiais sutapdavo su jų, tad prisirišdavai ta pačia virve ir ieškoti kopdavote kartu, pakeliui sutikdavote daugiau bendraminčių, it koks plaustas, renkantis kažkaip dar tebeplūduriuojančius "Titaniko" keleivius, ir pagaliau kuris nors vienas ŽINODAVO. Tarpuvartės, kiemai, kopėčios, armatūra, bevilkės vilkduobės ir minų laukai, tačiau lietuvis viską įveiks, štai, žiūrėk, jau ir beldžiasi į (norisi sakyti) rojaus vartus. Tyla. Dar. Tyla. Su koja. Siauras šviesos ruoželis. Gargaliavimas už durų (visi prigėrė?). Tik išsiaiškinus visas akivaizdžiąsias aplinkybes durys atsidaro, o už jų juodai baltas kambarys, kurio lovoj guli Bobutė. Pažiūrėjus, panašu, kad ji ką tik suėdė ir vilką, ir Raudonkepuraitę, tačiau būtent tai mūsų fizinio kelio galas ir dvasinio pradžia.

Rytoj skaitysime, kaip kauniečiai, apklausiami "Kauno dienoje", abejoja, kad "nauji apribojimai padės šalyje sumažinti girtavimą". Originaliausią nuomonę išsako Kultūros skyriaus laikinoji vedėja Gražina Zizaitė: "Užuot švaisčius lėšas sovietinių laikų kampanijai, geriau jas skirti kultūrai, sudaryti sąlygas žmonėms turiningai leisti laisvalaikį: kviesti į nemokamus teatrų spektaklius, koncertus, parodų sales". Taigi, nueini vieną vakarą į Filharmoniją, o ten sėdi visas Snarglinės kontingentas, klausosi nemokamo Mozarto.

Per patį gorbačiovinio vajaus apogėjų buvau Gruzijoje. Kas Gruzija be vyno? O iš vyno tikrai buvo likę tiktai kamščiai. Gruzinai, norėdami mus pavaišinti, veždavosi toli į kalnus, kur pasitaikydavo, kad vynas baigdavosi, o mes dar ne. Po vieno pasisėdėjimo Kachetijos kalnuose einam į savo autobusą ir jaučiam, kad dar trūksta. Pakelės miestelyje su tokiu latviu ieškom parduotuvės ir nerandam. Susistabdom vietinį valstietį ir klausiam, kur čia gavus vyno. Kiek, klausia valstietis. Na, kokį butelį, veblenam nei šį, nei tą. Gerai, valstietis atnešiąs prie autobuso. Ir atneša – dešimties litrų butelį. Užteks? Daugoka, vėl veblenam, kepures glamžydami. Na, sako tas, aš padėsiu. Įlipa į mūsų autobusą, pajudantį link Tbilisio, ir prasideda tostai, anekdotai, sutartinės. Išsekus paskutiniam lašui valstietis mandagiai padėkoja už kompaniją ir išlipa jam vienam težinomoje šalikelėje.

Ir jūs jau manote, kad tai buvo vienintelis atvejis? Toli gražu. Štai kažkokiame mieste, kurio pavadinimą iš atminties ištrynė laikas ir kiti miestai, dalyvavome prozos klasiko minėjime. Vakare, po vaišių, sėdime savo traukinyje, jau tiesiančiame priekinius ratus Tbilisio link. Staiga sulaukiame žinios, kad su mumis dar nori pabendrauti vietinio partkomo pirmasis sekretorius. Ligi išvykimo dešimt minučių, dviem tostams užteks. Sekretoriaus atvykimą anonsuoja į kupė krepšiais nešami vaisiai, chačapuriai ir daugybė vyno. Į paruoštą dirvą nužengia besišypsantis Patsai ir pradeda ilgą kalbą apie lietuvių literatūrą po Mieželaičio. Laikas bėga, traukinys stovi. Maždaug po valandos ateina traukinio viršininkas ir kukliai aiškina, kad keleiviai nerimauja, rinks kažkokius parašus. Gerai, linksmai mosteli sekretorius, jei kas, ir jis duosiąs, važiuojam. Jau mokyti, žinom, kad palydėsiąs "truputuką". Traukinys įsibėgėja, pobūvis irgi. Po pusvalandžio vienas lietuvių išeina parūkyti ir pastebi šalia bėgių nutiestu keliu sekant juodą "Volgą". Dar po pusvalandžio traukinys stabteli, iš "Volgos" išlipęs vairuotojas pabeldžia rakteliais į kupė stiklą ir sekretorius atsisveikina. Nebe už kalnų ir Tbilisis, kuriame sekretoriaus palikto vyno mūsų grupei užteks trims dienoms.

Todėl ir sakau jums, jei šnapsas mūsuose ir toliau bus šitaip diskriminuojamas, greitai vidurnakčio juodai baltų kambarių lovose gulės nebe tokios bobutės, o tokie partkomų sekretoriai. Ir mes kas naktį belsim jiems rakteliais į stiklą.

1995

B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


114626. balticoco :-) 2008-04-15 23:22
Panasu y Erlicka, bet kartu ir unikalu. Paprasto metalo antikultine kuryba.Nuostabu

Rodoma versija 32 iš 32 
14:47:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba