ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-08-12 nr. 808

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (12) • DARIUS GIRČYS. Nekaltas padarasGINTARAS BERESNEVIČIUS. Vaizdai ir elgesiai (48) • -js-. Sekmadienio postilėGINTARAS LAZDYNAS. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų (2) • B. M. BAJ. KregždėlaiškisSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėmsTOMASZ ZALEWSKI. Amerika už plačiai užvertų durųKalbos policijaCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGYVENTOJAS. GyvenimasKĘSTUTIS NAVAKAS. "Gero gyvenimo kronikos". B-sides (1) • VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ. Kas trokšta mūsų mirties? (240) • KASPARAS POCIUS. In memoriam GBALEXANDER MCCALL SMITH. Labai puiki merginaLAIŠKAI (106) •

Nekaltas padaras

DARIUS GIRČYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Darius Girčys. Be pavadinimo. 2006

I

Kitoje respublikos pusėje tyvuliuoja jūra. Ankstyvas pavasaris, tušti pliažai aplink. Už gerų dešimt metrų prieš Rainerį pėdina vidutinio amžiaus moteris, apsigobusi raudonu sariu. Bangos putų pirštais paspiria kliuksinčius į kranto smėlį plastikinius butelius. Kopų šabakštynuose, galvoje, tiksliau, tarpuose tarp minčių, ūkčioja švyturys.

Atėjus šiltesnėms dienoms įšoksiu į vandenį ir plūduriuosiu raibuliuojančiame paviršiuje, planuoja Raineris. Pasąmonė turi savo talpą, joje sluoksniuojasi milijardai metų atminties. Persiduoda per DNR genus. Genai žino, kur judėti. Kai kurie genai greičiausiai yra pilotai bandytojai, neišvengiamai žūsiantys per evoliuciją. Pasakyčiau, kai kurie lakūnai taip niekur ir neišskrenda, – murma pilkiems dangaus plotams Raineris. Pažįstamas jausmas, ką?

Raineris ieško pamestų pinigų ir daiktų. Jeigu sekasi, per dieną surenka apie 10 eurų smulkiaisiais. Vėjas svidina monetų paviršių, žalvaris spindi lyg primerktos kačių akys juosvo smėlio kailyje.

Moteris eina link iškyšulio, nuo ten atsiveria toliai. Moterys, einančios į iškyšulį, dažniausiai dėvi rankomis megztus drabužius, o nutrintoje pintoje rankinėje nešasi apšiurusią knygą, cigaretes ir ko nors išgerti.

Išmestą tarą Raineris renka į kuprinę. Jei žiūri į geriančiojo veidą norėdamas gauti butelį, jį gali pusiau nugertą paleisti, vaizdžiai kalbant, į ragus, o pataikyti lyg šuniui į sprandą. Raineris neįsidėmi veidų, nes į akis niekada nežiūri dėl anksčiau minėtos priežasties. Prisėda kur netoli ir kraipydamas lyg paukštis galvą žiūri į medžius stambiu planu. Laukti moka.

Toks tylus, – murma Berntas žiūrėdamas į laukais čiuožiantį traukinį. Trata visi vasaros restorano langai, o jis nieko negirdi. Mato Berntas ne ką geriau, nors visai neseniai šalia gelbėtojų namuko vietinių akivaizdoje suvirino plonytes geležėles į įdomų kapinių tvoros ornamentą. Pakėlė į viršų suvirintojo kaukę, išpūtė pilną nuodingų snarglių nosį ir pasakė tylintiems žiopliams: čia juodoji lelija. O draugų neatpažįsta nė per metrą. Berntaaai, – klykia Raineris. Aaa, tai tu čia, – šypsosi primerkęs akis kaip visi silpnaregiai. Spaudžia dešinę kažkaip iš apačios, lyg paduotų tepaluotą delną, lipdamas iš rūsio, kuriame ką tik sulopė trūkusį vamzdyną.

Dabar jie velkasi kartu – Berntas su savo juodu suvirintojo kombinezonu ir Raineris su įkyriais klausimais apie jo dievinamos Panzim Goa muzikos poveikį. Goaaa, – rėkia į gaurais apaugusią ausį klausimo pradžią...

Eina šypsodamasis, nieko negirdi, matyt, grožisi besiliejančiu silpnose akyse vaizdu su judančiu raudonu tašku. Berntas spiria Raineriui subliūškusį kamuolį kaire koja, tas užkelia jį dešine. Kamuolio siūlėmis trykščioja kažkokie rudi drebučiai, gurgžda smėlis.

Savo širdį anksčiau dalijau samčiais į kairę ir į dešinę, – samprotauja Berntas ir vėl žiebia batu į kamuolį. – Dabar geriausiu atveju arbatiniais šaukšteliais...

Tu čia apie ką, – klausia Raineris, spirdamas atgal, nors žino, kad nesulauks jokio atsakymo.

Priėjo upę, įtekančią į jūrą, ne, greičiau kanalą. Iš seno tilto belikę keli pajuodavę poliai. Moteris raudonu sariu bijo bristi ir prašo juos pernešti ją ant nugaros. Raineris atsisako tai daryti, nes yra prisiskaitęs Rytų pasakų apie meistrus, mokinius ir moterų prašymus. Mokinys neneša, meistras perneša. Mokinys neša toliau mintyse, desperatiškai kamantinėdamas meistrą, kodėl pernešė tokią negražią moterį. Man asmeniškai visa tai primena rafinuotą meškos paslaugą pačiam sau, – niurzga po nosim Raineris. Moterį per kanalą pasisiūlo nešti Berntas, greičiausiai dėl kelių priežasčių: itin blogai mato ir girdi, įskaito nebent reklaminius užrašus. Budistų pasakos jam yra nulis. Moterį didelėmis storomis kojomis nešti sunku, lyg kokį maišą, be to, kojos slidinėja gličiais kriauklėtais akmenimis. Rainerį slegia atsiradęs gėdos jausmas, antra, jis pavydi Berntui plieninių raumenų. Moteris šypsosi apglėbusi savo nešiko pečius. Kitas krantas visai šalia, bet vyrai įsmunka iki ausų į duobę. Atoslūgio poveikis, matyt. Berntas panyra, o moteris spiegia springdama vandeniu ir plaka paviršių šlapiais sario sparnais. Bernto galva išnyra, moters panyra, Berntas visas panyra, Raineris klykia irdamasis link kranto. Berntas nardo bandydamas gelbėti moterį. Raineris stovi iki pusės vandenyje ir mato srovės tolyn į atvirą jūrą nešamą sarį.

Išlipę į kitą krantą jie neturi vienas kitam ką pasakyt. O ir ką galėtų, juk nė vienas nepernešė tos moters. Berntas netikėtai spiria Raineriui į paslėpsnius, o tas sugurina jam kumščiu nosį. Tyli abu šnopuodami ir piktai spokso vienas į kitą. Nuo kelnių galų laša vanduo ir susigeria be pėdsakų į purviną smėlį. Raudonas saris, matyt, iš kažkokios sintetinės neskęstančios medžiagos, virsta mažyčiu gęstančiu tašku, nešamu atoslūgio.

Viename iš "Gyvenimo" puslapių Benvenuto Cellini pasakojo, kad būdamas penkerių matė, kaip krosnies ugnyje siautė padaras, panašus į driežą. Nubėgęs į kitą kambarį papasakojo tėvui. Tas susimąstęs pasakė, kad tai salamandra, ir čia pat primušė Benvenuto. Kad šis nuostabus, itin retas reginys išliktų tavo atmintyje, dėdamas antausį rėkė tėvas.

II

Jeigu mane pakviestų dėstyti piešimo aukštojoje dailės mokykloje, jau pirmą dieną stovėčiau šviesdamas iki žalumo nuskustais žandais prieš dūzgiančią nekantrumu klasę, – kasėsi šerius Raineris. Veržtelėjęs kaklaraiščio kilpą ir kaukštelėjęs kulnais štai ką studentams pasakyčiau: o dabar, mielieji, piešim juodu tušu ant didelio sviestinio popieriaus lapo mažą drugelį.

Poveikis maždaug toks: pakėlus lapą prieš šviesą, atrodys, kad drugelis tupi vienoje balkšvo stiklo pusėje, o jūs tykojate užgniaužę kvapą iš kitos. Laikykit dviem rankom nuo jūsų pulso virpantį popieriaus lapą, kad tik nupieštas drugelis nenuskristų. Nepatikliam skaitytojui, kambario glūdumoje stebinčiam šitą jaudinančią sceną, Raineris nusprendė priminti vieną klasikinį paranojos atvejį.

Anot legendos, vienuolis Dschuang-tse kartą susapnavo esąs drugelis ir paskui atsibudęs laužė galvą, ar tik jis nėra Dschuang-tse, kurį sapnuoja drugelis.

Mano sparnai yra neproporcingai dideli, palyginti su mažyčiu, pūkeliais apžėlusiu kūneliu, suraukęs kaktą apžiūrinėjo augalotas rankas vienuolis.

Sklido gandai apie neįprastą Dschuang-tse šukuoseną. Vienuolis kiekvieną vakarą skustuvu lygino "rėmelį", t. y. plaukuotą sprando liniją, želiančią piktžolių greičiu apykaklės link. Tam reikėjo trijų išgaubtų veidrodžių, kad nenukreivintų ir neįsipjautų. Vienuolis tikėjo, kad pakaušio linija turi susilieti su horizonto siūlu. Na ir kas, kad pėdomis vaikštote po riebią žemę, galva esate aukščiau už nuodėmingą horizontą, švelniai glostė ištikimų mokinių sprandus vienuolis.

Skaitytojas turbūt prisimena klausimus marmuro imitacija dekoruotoje kirpykloje: rėmelį tai pakelsim, o ką darysim su žandenomis? Apžiūrinėjate save veidrodyje lyg Romos konsulas, vos sukiodamas profilį virš baltu audeklu drapiruotų pečių, pakaušyje alsuoja kirpėja, gilioje žydro chalato iškirptėje skambsi auksinė žvaigždutė, ausį kaitina karštas džiovintuvas. Cak cak, – sako žirklės, cik cik cik, – atsako kitos.

Šukuosena baigta, draperija nutraukiama lyg nuo skulptūros pečių. Puiki forma, pasakytų bet kuris kirpėjas. Jeigu norite žinoti, kitados visi mėgo mane, o aš mėgau pats save, pasakė operų kūrėjas Salieri gyvenimo pabaigoje, spoksodamas į juostantį ties pakraščiais veidrodį. O jeigu esamuoju laiku kalbėtume?

Kūdra ir žvaigždė. Naktis.

Kūdra ir žvaigždė yra nesuderinami, bet tvirtai vienas su kitu susiję dalykai, eidamas ratu aplink tykų vandens telkinį sugalvojo Dschuang-tse. Vandens paviršius vos virpėjo nuo tūkstančių besiporuojančių varlių kurkimo. Garsai trukdo mąstyti apie žemės ir dangaus sąjungą, o varlė yra šalta kaip ir jos gleivėtose akyse atsispindinti žvaigždės šviesa, užsirašė vienuolis. Bet kas man iš tų akių, galvojo prisiminęs kitą vienuolį, kuris daugybę metų studijavo magišką drakonų užmušinėjimo meną, bet likusį gyvenimą neturėjo nė mažiausios galimybės jį pritaikyti.

Į minkštus šipulius daužo žvaigždes nuo kranto vaikėzų mėtomi akmenys. Vienuolis apsidairė, ar jo niekas nemato, čiupo akmenį ir švystelėjo atsivėdėjęs į ką tik pasirodžiusią vandenyje žvaigždę. Garsiai juokėsi pataikęs, žvaigždė vilnijo į visas keturias puses, kol prapuolė, pasislėpė, matyt, už debesų. Lygus vandens paviršius ir yra horizontas, šypsojosi Dschuang-tse, brisdamas iki rėmelio linijos į gelmę. Debesys išsisklaidė ir vandenyje vėl suspindo ištisi spiečiai žvaigždžių. Pasigirdo nekaltas vaikų juokas ir supliaukšėjo akmenys. Apie Dschuang-tse daugiau niekas niekada negirdėjo, Raineriui niekas, žinoma, nesiūlė dėstyti drugelių piešimo meno. Kad savamoksliai neturi nė mažiausios nuovokos apie pedagogiką, žino juk visi.

Tik gyvulys yra iš tikrųjų nekaltas, rašė Hegelis savo "Istorijos filosofijos" pradžioje. Kiekviename iš mūsų slapstosi gyvulys, – tyrė savo veido bruožus veidrodyje rašinio autorius, žavėjęsis studijų metais Hegelio įžvalgomis. Autorius sąmokslu įtarė blogus genus, taip, netikusius ligotus genus, nuo pat gyvenimo pradžios susikrovusius lizdą menkaverčiame jo kūne, negana to, nuolat mėginančius prasiveržti į kitus kūnus. Gamta rėkė, ne, tiesiog vertė kasinėti drėgnas dirvas ir ieškoti velniai žino ko tamsiose pakrūmėse. Tik pagalvokit, evoliucija elgiasi lyg sąvadautoja! Bet kodėl būtent dabar šita nemandagi beveik trijų milijonų metų senumo dama nusprendė paversti jį pajuokos objektu veidrodyje? Na, o jūs ar pažįstate "žmonių" su pailgomis kaip asilo ausimis, kiškio kapliais, arklio žandikauliais, žuvies akimis? Smirdančių šunim arba kate. Viską žadančių dvišakiu liežuviu ir iš lėto smaugiančių glamonių išsiilgusį gulbės kaklą. Gal jau gana gamtos savivalės privačiame gyvenime? Įdėmiau pastudijavę bet kurio paukščio skeletą, lengvai atrasime mezozojinės reptilijos požymių. Reiktų tik plunksnas nupešti. O tie ilgi, nuolat augantys, raudonai dažomi bendradarbių nagai jūsų nebaugina?

Rašinio autorius apžiūrinėjo savo iššieptus dantis veidrodyje, nurudę iltiniai buvo dar ganėtinai aštrūs, o goslios šnervės vertė galvoti apie šerno šnipą, prižėlusį juodų gaurų. Dar įdėmiau apžiūrėjus, ištisi kaklo odos plotai apėję žilsvais šeriais, akys mažos, rausvos ir įsiutusios. Rašinio autorius juto, kad šernas, matomas veidrodyje, ruošiasi pulti. Tie žvėrys tikrai pavojingi per rują, prisiminė medžiotojų pasakojimus iš vaikystės užstalių. Todėl vos tvardydamas pašlijusius nervus atsargiai išsitraukė iš kišenės patirpusį šokoladuką, prisiviliojo patiklų gyvulį arčiau ir sugrūdo į prasižiojusį snukį. Gyvulys spoksojo į veidrodį ir abejingai čepsėjo, čiaumojo, vis atsiraugėdamas. Rašinio autorius, vengdamas staigių gąsdinančių judesių, kiek drebančiomis iš baimės rankomis išsitraukė iš kitos kišenės atlenkiamą peilį ir sustūmė iki kriaunų į niekuo dėto, iš nuostabos veizolus išvertusio kuilio gerklę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 32 iš 32 
14:47:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba