ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Kelias link Babelio

IAN BURUMA

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 45

Žargoniška anglų kalba šlykšti, tačiau vargu ar ji kelia pavojų kitų didesnių kalbų išlikimui. Ir net tose šalyse, kur ji tapo pagrindine kalba – daugiausia atitekusi joms kaip kolonializmo palikimas, – jos poveikis vietos gyventojų savimonei toli gražu ne toks didelis, kaip kartais manoma. Bene ryškiausias pavyzdys yra Indija. Anglų kalba yra Indijos elito ir valdžios kalba. Iš esmės ji yra vienintelė tikra šalies nacionalinė kalba, nors ja kalba tik penki procentai gyventojų. Moderni Indijos nacionalinės savimonės samprata pirmiausia ir ryškiausiai buvo suformuluota anglų kalba, Nehru raštuose. Anglų kalba buvo ne tik kolonizatorių, bet ir daugelio nacionalistų, kovojusių už nepriklausomybę, kalba. Šia kalba kuria žymiausi nūdienos Indijos rašytojai, ir ne tik tie, kurie daugiausia laiko praleidžia Londone ar Niujorke, bet ir tie, kurie nuolatos gyvena Delyje, Kalkutoje ar Bombėjuje.

Žinoma, Nehru ir kiti nacionalinės savimonės gaivintojai norėjo, kad nacionaline Indijos kalba taptų hindi. Tačiau jie rinkosi akivaizdžiai dirbtinę hindi formą, smarkiai perkrautą archajiškomis, iš sanskrito pasiskolintomis sąvokomis. [...] Šalies pietuose apskritai niekas nekalbėjo hindi kalba, todėl nenuostabu, kad idėja liko neįgyvendinta. Saujelė entuziastų dar bandė siūlyti liaudišką hindi kalbos variantą kaip oficialią alternatyvą anglų kalbai, bet irgi nieko nepešė.

Vienas mano draugas aptiko internete straipsnį, kurio autorius, gyvenantis pietų Indijoje, taikliai išryškino kai kuriuos problemos aspektus. Straipsnio autoriaus Rajeevo Srinivasano gimtoji kalba yra malajalam, Keralos kalba, ir jis ištikimas jai su tikru romantišku XIX a. idealistų įkarščiu. Jis rašo: „Kaip ir kiekvienas dvikalbis, laisvai kalbantis tiek anglų, tiek malajalių kalba, nė kiek neabejodamas pasakysiu, kad malajalam man yra širdies, o anglų – proto kalba. Nei hindi, nei anglų kalba negali išreikšti malajalių etoso, jam būdingo ilgesingumo ir svajingumo, kuriuo užkrečia prašmatnus atogrąžų kraštovaizdis“.

Norėdamas paremti savo širdies ir proto kalbos tezę, jis pateikia citatą iš sero Walterio Scotto eilėraščio: „Nerasi tokio besielio žmogaus, / kurs niekad sau nebūtų taręs: / „Tai mano žemė, tai mano tėvynė“.

Nors sero Walterio Scotto eilės parašytos kalba, bylojančia tik į Rajeevo Srinivasano protą, vis dėlto jis mieliau renkasi anglų kalbą nei hindi, nes, anot jo, anglų kalba bent jau susieja su plačiuoju pasauliu, ką ir kalbėti apie internetą, o hindi kalba verstų žmogų, kurio gimtoji kalba yra malajalam, jaustis antrarūšiu piliečiu. Hindi, teigia jis, yra „užgrobianti kalba“. Taigi senosios imperijos kalba gali padėti apsiginti nuo kitos imperijos puolimo.

Tokio fenomeno pavyzdžių rasime ir kitur. Rytų Timoro, kur nūnai vartojama indoneziečių ar bahassa indoneziečių kalba, gyventojai nori kitos nacionalinės kalbos. Ir tam tinkama, jų manymu, tik portugalų kalba. O gentiškai įvairialypės Irian Džajos gyventojai susidūrė su keblumais, kliudančiais jiems priešintis Indonezijos viešpatavimui, nes gentys kalba skirtingomis kalbomis ir vienų genčių atstovai nemoka kitų genčių kalbų. Jie irgi galėtų kovoje už autonomiją pasitelkti kokią bendrą regioninę kalbą. Galbūt olandų?

Įdomus atvejis šiuo požiūriu yra Filipinai, nes ši buvusi europiečių kolonija pereina prie amerikiečių kalbos. Pirmasis iškilus filipiniečių romanas – José Razalio „Noli me tangere“, savotiška savarankiško filipiniečių identiteto ir nepriklausomybės biblija, modernios nacionalinės savimonės persmelkta knyga, – buvo parašytas ispanų kalba. Ne vienas angliškai rašantis XX a. filipiniečių rašytojas sielvartavo, kad ispanų kalba jau nėra nacionalinė Filipinų kalba. Kai kurie rašytojai pasitelkia tagalog. Tačiau dauguma ją mokančių ir ja skaitančių žmonių, daugiausia gyvenančių Lusono saloje, mieliau renkasi komiksus nei romanus, kad ir kokie stiprūs nacionaliniai jausmai juose būtų išreikšti. Taigi anglų kalba lieka elito, taip pat ir filipiniečių literatūros – bet ne filmų, liaudies pamėgtos meno formos, – kalba.

Tagalog, mano nuomone, kaip ir malajalių kalba, išliks ilgai. Tačiau daug mažesnių kalbų nyksta, ir ne tik dėl anglų kalbos spaudimo. 1992 m. savo namuose Turkijos kaime mirė toks Tefvikas Esencas, paskutinis žmogus, kalbėjęs ubykh kalba. 1996 m. Pietų Karolinoje mirė Rote Donnerwolke, jau senokai neturėjusi su kuo kalbėtis gimtąja catawba-sioux kalba. Australijoje anksčiau buvo du šimtai penkiasdešimt aborigenų kalbų. Greitai nebeliks nė vienos. Jidiš miršta, bent jau kaip literatūros kalba, ladino jau galima laikyti mirusia kalba. Mirtis visuomet tragiškas įvykis. Tačiau man atrodo, kad gedulingos ekolingvistų kalbos prie mirusių kalbų kapo toli gražu ne visada adekvačios.

Labai liūdna, kai miršta kalba dėl to, kad jos vartotojai išžudomi arba priverčiami vartoti kitą kalbą, tačiau ekolingvistai teigia, esą kalbinė įvairovė per se yra vertybė ir kiekvienos kalbos praradimas yra nuostolis žmonijai, nors ir kokia nereikšminga ji buvo, nors ir kokios buvo jos mirties aplinkybės. Antai Danielis Nettle’is ir Suzanne Romaine knygoje „Tylantys balsai“ („Vanishing Voices“, 2000) teigia: „Kiekviena kalba yra gyvas muziejus, kultūros paminklas, jos ruporas“. Pasakyta, be abejo, taikliai. Bet kas kaltas, jeigu gyvieji muziejai ima ir „užsidaro“: argi ne jie patys turi palaikyti savo egzistenciją? Literatūra gal ir turi savaimingą vertę, bet ar ją turi šnekamosios kalbos? Ekolingvistai mano, kad turi. Kalbos, teigia Nettle’is ir Romaine, „yra tarsi šachtininkų kanarėlės: ten, kur pavojus kyla kalboms, lauk ir ekologinių bėdų“.

Ar taip būna visada? Antai Nunavuto inuitai, anksčiau vadinti eskimais, yra sparčiai nykstanti etninė grupė, bet juos „naikina“ anaiptol ne Kanados vyriausybė – savižudybių skaičius tarp šių pasaulio pakrašty gyvenančių žmonių grupelių tiesiog stulbinantis. Tačiau jie vis dar kalba gimtąja kalba. Kita jų identiteto išraiška yra retų rūšių banginių medžioklė penkiasdešimto kalibro šautuvais. Ir medžioja jie anaiptol ne tik dėl mėsos. Savo elgesį jie aiškina kultūriniais motyvais: medžioti banginius esą svarbu norint išsaugoti eskimų identitetą. Įdomu, ar ekolingvistai pritartų tokiam identiteto saugojimo būdui?

Per pastaruosius du šimtmečius vis didesnį pavojų mažumų kalboms kėlė stiprėjantys nacionalizmai. Antai Prancūzija anksčiau buvo daugiakalbė šalis. Tačiau respublikoniški laisvės, lygybės ir brolybės idealai reikalavo, kad visi Prancūzijos piliečiai – o geriausia, ir visas pasaulis – kalbėtų prancūziškai. Vienos kalbos įsigalėjimas turėjo ir gerąją, ir blogąją pusę. Geroji pusė buvo ta, kad bendra kalba sustiprino bendrą pilietinę sąmonę, kuri iš principo – nors jis ne visada pasitvirtina praktikoje – peržengia rasinės ir religinės priklausomybės ribas. Blogoji pusė buvo ta, kad bretonai ir kitos mažumos – vadovaujantis įsitikinimu, kad daugiakalbė nacija neišvengiamai suskils – buvo verčiamos atsisakyti savosios kalbos ir pradėti vartoti kitą. [...]

Tapatinti kalbą su valstybe gal ir neteisinga, tačiau ne mažiau neteisinga tapatinti ją su konkrečia vietos kultūra arba bendra kilme. Antai ekolingvistas Davidas Crystalas laikosi „subalansuoto“ požiūrio į kultūrą ir kalbą. Kalba, teigia jis, yra labai svarbus, bet ne vienintelis identiteto požymis; kultūra gali gyvuoti ir perėjusi prie kitos kalbos. Tačiau paskui, norėdamas parodyti, kokių katastrofiškų padarinių gali sukelti kalbos praradimas, jis sako: tik įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jeigu normaniškoji prancūzų kalba po 1066 m. būtų išstūmusi senąją anglų kalbą – nebūtų buvę Chaucerio, Šekspyro, Wordswortho, Dickenso. Skamba lyg ir įtikinamai, bet tik tuo atveju, jeigu tarsime, kad Šekspyras nebūtų galėjęs išreikšti savęs kita, ne anglų kalba. Pasitelkdami nė kiek ne mažiau vaizdingą pavyzdį, galime pasakyti: tik įsivaizduokite, kas būtų atsitikę, jeigu anglų kalba nebūtų Airijoje išstūmusi airių kalbos – nebūtų buvę Joyce’o, Yeatso, Wilde’o, Shaw. O kur „padėsime“ Beckettą, kuris rašė ir prancūziškai, ir angliškai, ir kuris, paklaustas, ar jis britas, atsakė: Au contraire?

Literatūros genijus yra paslaptis. Neįmanoma racionaliai paaiškinti, kaip atsiranda tokie rašytojai kaip Nabokovas arba Beckettas, tačiau kilmė ir tautybė tikrai neturi didesnės reikšmės. Žinoma, augdamas tam tikroje kalbinėje aplinkoje, klausydamasis lopšinių, bendraudamas su bendraamžiais, žmogus jaučia jos ritmą ir išraiškingumą. Tačiau tai nėra esminga. Josephas Conradas rašė svetima kalba, bet vis tiek tapo didžiu rašytoju, ir visai ne todėl, kad išreiškė „lenkiškumą“, ką ir kalbėti apie „angliškumą“.

Kai Conradas pradėjo rašyti savo žymiuosius romanus, anglų kalba buvo didžiulės imperijos, bet dar ne pasaulio lingua franca. Ar dėl anglų kalbos dominavimo gims daugiau tokių rašytojų kaip Conradas? Pastaraisiais metais vienas iš įdomesnių literatūrinių įvykių buvo Ha Jino, JAV apsigyvenusio kinų rašytojo, rašančio angliškai, sėkmė. Į Jungtines Valstijas jis atvyko įkopęs į trečiąją dešimtį. Conradu Ha Jino gal ir nepavadinsi, tačiau jo kūriniai kelia susižavėjimą. Vienas iš būdingų jo kūrybos bruožų yra kultūrinis minimalizmas – Ha Jino kūriniuose nėra jokių literatūrinių ir kultūrinių aliuzijų. Jo romano „Waiting“ veiksmas vyksta Kinijoje, taigi aliuzijos, susijusios su angliškai kalbančiu pasauliu, vis tiek būtų atrodžiusios ne vietoje. Ir vis dėlto Ha Jinas laikomas naujos tarptautinės literatūros anglų kalba, kurioje kultūra ir kalba visiškai nesusijusios, šaukliu. Kazuo Ishiguro, gimęs Japonijoje, bet užaugęs Britanijoje, sąmoningai nesirinko svetimos kalbos (japonų kalbos jis nemoka), tačiau jis stengiasi vengti bet kokių aliuzijų, kurios galėtų būti suprantamos tik tiems skaitytojams, kurių gimtoji kalba yra anglų. Jis tvirtina rašąs pasauliui. Kitaip tariant, jis sąmoningai atsisako pasitelkti kalbos kaip slaptažodžio funkciją.

Dabartinės kartos ne anglų kilmės rašytojai, rašantys anglų kalba, gyvena kitokiame pasaulyje negu Conradas, Nabokovas ar Arthuras Koestleris. Prieš Antrąjį pasaulinį karą rašytojai ir jų skaitytojai, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo kilę iš Londono, Sankt Peterburgo ar Budapešto, dar rėmėsi bendromis kultūrinėmis nuorodomis. Išsilavinę žmonės buvo gerai susipažinę su Senuoju bei Naujuoju Testamentu ir su klasikine mitologija. Dabar gi tokių žmonių kur kas mažiau. Anuomet vis dar egzistavo toks dalykas kaip Europos ar net Vakarų civilizacija. Dabar apie tokią civilizaciją kalbėti vis sunkiau. Bendrosios nuorodos šiandien yra ir globalios, ir siaurai vietinės, tai yra jos daugiau ar mažiau amerikietiškos: Holivudas, populiarioji muzika, aviacinis ir kompiuterių žargonas. Ir tokia padėtis tam tikrais aspektais gali būti pavojingesnė amerikiečiams negu kalbantiesiems mažesnėmis kalbomis.

Didelis olandų, danų ir net vokiečių ar bengalų pranašumas yra tas, kad jie priversti išmokti dar bent vieną kalbą. Net aršiausi ekolingvistai nepropaguoja vienkalbystės. Crystalas palaiko „sveiką dvikalbystę“, ir nors šis terminas gana abejotinas (nes neaiškūs dvikalbystės „sveikumo“ kriterijai), jo reikšmė aiški: gimtoji šnekta vartojama istorijos, kultūros srityse, identitetui palaikyti ir literatūrai kurti, o metropolinė kalba skirta bendrauti su pasauliu. Tokia skirtis, mano manymu, pernelyg griežta, tačiau gebėti kalbėti ir skaityti ne viena kalba, be jokios abejonės, yra gerai. Svetimų kalbų mokėjimas leidžia mums suprasti ne tik ką galvoja kitur gyvenantys žmonės, bet ir kaip jie galvoja. Tai nereiškia, kad kitokia kalba nulemia ir kitokį mąstymą ar kitokius jausmus. Priešingai, svetimų kalbų pažinimas padeda suvokti žmonių prigimties bendrumą. Bendrumo suvokimas neišspręs žmonių konfliktų. Karai kiltų net jeigu visas pasaulis kalbėtų anglų arba esperanto kalba. Tačiau savąją kultūrinę, politinę ir socialinę vietą pasaulyje galima suprasti tik suvokus kitų pasaulį, ir todėl naudinga suprasti, ką jie sako.

Tam tikrais atžvilgiais metropolija gali būti provincialesnė negu periferija. Žmonėms, mokantiems tik vieną kalbą, net jeigu tai pasaulinė kalba, kiti gali atrodyti arba labai keisti, arba apgaulingai panašūs į juos – girdi, jie kalba angliškai, valgo „McDonald’s“ mėsainius, žiūri Holivudo filmus, taigi yra tokie patys kaip amerikiečiai. Toks požiūris ne mažiau klaidingas negu įsitikinimas, kad jeigu nesuprantame, ką žmonės sako, jų mintys mums svetimos.

Anglų kalba tapo tarptautinio elito kalba-slaptažodžiu, ir kur kas platesniu mastu negu anksčiau prancūzų ar lotynų kalba. Tai lėmė ne vidinės anglų kalbos savybės, o istorinės raidos ypatumai ir Jungtinių Valstijų galia. Galbūt kada nors ateityje verslo ir kultūros lingua franca taps kinų kalba – nors tai sunku įsivaizduoti, tačiau teoriškai įmanoma.

Daugybė žmonių siekia prisijungti prie anglakalbio elito. Galbūt kada nors anglų kalbą mokės beveik visas pasaulis. Tačiau norą būti suprastam, be abejo, atsvers ne mažesnis troškimas išsaugoti savuosius slaptažodžius. Kitaip nei buvęs Olandijos švietimo ministras, nemanau, kad olandų kalba pagrindinės kalbos vietą Olandijoje greitai užleis anglų kalbai. Priešingai, mano nuomone, išoriškas globalizacijos vienformiškumas daug kur paskatins fryzų kalbos atgimimą. Internetas, susiejantis visą pasaulį, laikomas imperialistiniu anglų kalbos bastionu, tačiau iš tiesų jis pamažu virsta visiems atvira elektroninės informacijos priemone, kur žmonės gali vartoti bet kurią kalbą. Negana to, internetas tampa ne tik egzistuojančių, bet ir beveik išnykusių kalbų saugykla. Tik internete dar galime išgirsti retų įrašų Australijos aborigenų kalbomis, tokiomis kaip jiwarli (paskutinis žmogus, kuriam ši kalba buvo gimtoji, mirė 1986 m.). Todėl manau, kad nors visada mėginsime atstatyti Babelio bokštą, jis kaskart bus nugriaunamas.


„Sinn und Form“, 2003, Nr. 2

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba