ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Iš mėlynųjų mansardų II

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

O stūkso, inspektoriau!

Visuotinio skepsio, anarchijos, nusiminimų ir nevilties fundamentas:

jeigu apskaičiuotum, kiek dalykų yra ydingi, t. y. iš principo kenkia žmogui, gyvenimas neįmanomas žemėje.

O kiek amžių, kiek milijardų čia niaujasi.

Pasirodo, kad Kazio, kuris čia visiems pjaustė tvoras, mirtį pagreitino jo paties brolis, prie pat K. nosies atsiėmęs geriausią sklypo dalį ir pradėjęs statyti tokį „šikinyką“.

To Kazys neištvėrė. Kaip rašiau, numirė savo vežimaityje. Laukuos kaip viduramžių karaliūnas.

Viskas yra įmanoma

Svarbiausia, kad žmonės būtų kietai prislėgti. Antai Ruklos (ar Pabradės) pabėgėlių stovykloje – vienas latvis, rusas, azerbaidžanietis ir uzbekas pradėjo varyti naminę... Sąšlavų kibire.

– Žiemą sunkiau, – sako, – cukraus atsinešdavom iš valgyklos, duonos plutelių irgi... Šilumos yra. Ko dar reikia?

Man rodos, mielių.

Guminė pirštinė – užtraukti. Be to, ji praleidžia orą, nes rūgstant viskas ima burbuliuoti.

Pani Stanislava mokėjo taip išvaryti „braškę“. Vienąkart per jėgą esu ragavęs – siaubingas smirdalas. Išsyk durnėji...

Bausmė: internacionalinė išradėjų brigada buvo požiauriai nubausta, kilo riaušės, atvyko „Aras“ ir gaisrinės mašinos su „pipirinėmis dujomis“.

Visi gavo pipirų.

Pelės, prisikišusios pažandes nokstančių kvietrugių, krapų, aguonų, brazda naktimis už mūsų verandos lentų. Ir man – kaifas. Jeigu pats nesisvaigini, tai kiti užkrečia tokia smagia rugpjūčio kvaišybe.

Jonas – dar nuo Joninių, paskui buvo Šv. Ona, paskui bus jo vardadienis...

Kaip nesisvaiginsi?

Kita Onutė jam jau sakiusi:

– Toks neateik. Jokios naudos.

Šuniukas, regis, Kudlius (Kurmio jau nėr), bidzena iš paskos, per naktį budi prie visų vasarų viešnamėlio.

J. W. Goethe – Nidoje...


        Kas savo duoną valgė ir ašarom nevilgė,
        Tam liko nepažįstama visa dangaus galybė...

Sakoma, kad tuos žodžius senojo Kuverto smuklėje žiedo deimantu žiemos šerkšnotam lango stikle išraižė sielvartaudama karalienė Luizė, 1807 metais besitraukdama nuo artėjančios Napoleono Bonaparto kariuomenės. Yra išlikęs ir raižinys: nustėrę – tarnaitė, senis Kuvertas ir jo žmona... Nunarinusi galvą ir pavargusi karalienė krėsle. Naktis.

H. Nagys apie V. Petravičių

Pasakodamas apie jį vis smagiai nusijuokdavo. Girdi:

– Tokio primityvo nebuvau matęs. Jokių mokslų nėjęs, jeigu ir ėjo, tai nesimokė. Dievo duotas talentas. Jokios kalbos nepramokęs, nebent po kelis būtiniausius žodžius. Žmona – prancūzė, tokia pat...

Po karo internuoti prancūzų zonoje – V. Petravičius neturi linoleumo, negali dirbt, dėl to graužiasi ir geria.

Galop pamato, kad vokiečio virtuvė išklota linoleumu. Ima lupti...

Vokietis bando skųstis, net policiją iškviečia.

– Kam jam jo reikia?

– Jis menininkas, raižo paveikslus...

– Menininkas? Tai tegul ir iš kitur lupa, – atlyžta vokietis.

Dėstė koledže (tam pačiam, kur ir H. N.), nemoka mokiniams paaiškinti. Prieina, ten perbraukia, ten pataiso.

– Turi būti taip!

Ir – visas dėstymas.

Rugpjūčio 6, penktadienis

Iš šito krašto keiksmažodžių (nelabai švankių posakių):

– Dar mergos puspi...dės atėjo! Tada jau gėrėm iki keturių, pakol išaušo...

Rugpjūčio 7, šeštadienis

Žaliai geltonas žiogas

Tai apie kombainą, kuris įsisuko į pernokusius senio Karauskio rugelius. Šiemet juos spėjo peraugti violetinės smilgos. Rugeliai stirkso, jų supami, varpos, t. y. galvytės, žemyn nunarintos...

O aną rudenį mojavo rankogaliais čia vidur laukų tokia smagi iškamša! Frenčius – dar lenkiškas, 1944-ųjų, kai kariškų rūbų, batų, konfederačių buvo visos panemunės nusėtos... Vieni bėgo, kiti vijosi. Negi plauksi su kareiviškais čebatais?

Meilės laiškutis

Atnešė jį Kurmis, vos ne dantyse įsikandęs. O iš ryto tokia maža narsi moterytė beldė į visas duris.

– Ar nepasakysit kur P...lionių Jonas gyvena, Pališkiavės du...

– Čia, čia, ponia, kaimynystėje.

– Tai aš užkišiu jam laišką už durų, ba ty viskas užrakyta...

Žaliais treningėliais, trumpakojė ir – drąsiai išsišovusiomis krūtimis.

– Kiškit, kiškit... Jonas mišką kerta.

– Tai ty jo benzopjūklas girdėc?

Kurmis – nebūtų kurmis, netrukus paklebeno duris, laiškas išsprūdo. Kur dės? Atnešė kaimynams, gerokai apseilėtą.

– Skaityk, – sakau Vitui, – gal svarbus pranešimas, kad net šunys nujaučia.

    Mielas Joneli,
    ataik! Aš išvažiuoju Palangon. Liko dar tau biškutis nepriemokos iš ano vakaro, tai atiduosiu su kaupu. Ir taip nelabai trivoju. Žinai, tas radikulitas mani visai pribaigs. Nors tu dar sykelį pamankysi.
    Neužmiršk ir kiaušinių.
    Onutė

– Kas toji nepriemoka? Kas kam skolingas? Netrivoju – čionykšte kalba „negaliu kentėti, netveriu, esu pasiilgusi...“ Radikulitas? Kaip čia jį gydo?

Smarkiai pasikeitė laiškai nuo tų laikų, kai mes, penktokai ir septintokai, rašydavom nelabai išprususioms panelėms.

Ir tų laiškų šunys nenešiojo!

Žvaigždės naktimis – kaip supleišėję, šviečiantys grybai girių ūksmėj.

Geriausiu atveju: rutuliniai medžiai, apaugę dideliais geltonais spygliais

Kyla, vartosi, ritinėjasi, kol užmiegi žmogus ir panyri į košmarišką sapną.

Laimės žiburio versija

Vieną kartą R. Gr. klausė, iš kur, mano nuomone, Jonas Biliūnas „iškniso“ tą savo „Laimės žiburį“.

Ilgai negalvojęs sakau:

– Gal iš kokių indiškų pasakų. Buvo juk tokia mada dvidešimtojo amžiaus pradžioj.

Tiesą sakant, panašių vaizdinių esama ir kitų to meto žmonių kūryboje. Netgi M. K. Čiurlionio. Visos tos eisenos tamsoje, kalnai, šmėklos, žvakės...

Skaitinėdamas V. Katiliaus „Židiniai ir žmonės“ („Vaga“, 1997) radau tokią pastraipą:

„Visi mes Lietuvoje žinome V. Veresajevą, nes pagal jo prototipą J. Biliūnas parašė „Laimės žiburį“, tai štai šis M. Gorkio bičiulis dabar susigūžęs (turima galvoje 1934-ieji) berašė knygas apie Puškiną, o paskui pasitraukė į nuošalų užutėkį ir dar giliau – per aštuonetą metų lig mirties vertė „Iliadą“ ir „Odisėją“ (p. 387).

Pytaras po pagrabo

Pagrabas – laidotuvės, šermenys. Pytaras visad sėdėdavo stalo gale, pasidėjęs maldaknygę su šermeninėm giesmėm. Virvagaliu suraišioti akiniai (amerikoniškais rėmeliais!) ant nosies. Vesdavo visus tris vakarus. Išgert turėdavo bent po 2–3 taureles du sykius per vakarą. Kiti giedotojai ateidavo jau išmetę, kad „balsas būtų“. Paskui, žinoma, bažnyčia, kapinės ir šermeniniai pietūs. Vėl tekdavo taurelė, kita. Į trečią dieną Pytaras parsirasdavo namo. Tada vis vien dar trukdavo „šermenys“...


        Kas nor tikrą išganymą gauti,
        Turi jį pas Viešpatį išsitarnauti,
        Dabot savo dūšią ir čystatą kūno,
        Bėgt nuo moteriškių, šnapso ir durnumo...

Man regis, paskutinė eilutė – iš jo paties galvos pasiutimo. Kai paimdavo ant seno piliakalnio ar prie bažnyčios šventoriaus – girdėdavosi visoj Pakliaštorėj ir Panemuniškiuos (anapus Nemuno). Iki Senųjų Vieciūnų kapinyno.

– Ilsėkitės ramūs! – sakydavo guldamas.

– Tai ar čia tu pats sau linki? – perklausdavo jo moteriškė.

– Ir sau, ir kitiems, – atsikirsdavo jau krioguodamas.

Žydų pasakojimas apie Raudų sieną

Vienas Jeruzalės gyventojas jau 20 metų eina prie Raudų sienos ir ten įteikia savo raštelius Dievui. Taip 20 metų.

Atvažiavę žurnalistai nutarė pasikalbėti su juo apie tai, kaip Dievas atsako į jo prašymus.

– Ko jūs prašote iš ryto?

– Truputį duonos savo šeimai...

– O per pietus?

– Truputį pinigų savo šeimai...

– O vakare?

– Truputį laimės savo šeimai?

– Ir koks jausmas? Ar jūsų prašymai kada išsipildo?

– Na žinot, toks jausmas, kad kalbuosi su siena...

W. Gombrowicziaus 100-metis

Pagrindinė jo kūrybos tezė buvo: kada pasaulio egzistavimas abejotinas, tai ir visa kita sąlygiška, t. y. reliatyvu.

Po „atlydžio“ – 1956 metais – jį pradėjo spausdinti ir soc. Lenkijoje. Tai sukėlė ažiotažą.

– Matot, net komunistai jį vertina!

1958-aisiais Lenkijoje jį uždraudė. Šis faktas paskatino jį išgarsinti Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Taip jis tapo populiarus ir be Nobelio premijos.

Vokietijoje jį leido solidi leidykla (ta pati, kur spausdino ir Heideggerio raštus...) – nedideliu tiražu parengė ir išleido 13 tomų. Prancūzijoje – populiarias, kišeninio formato, pigiam popieriuj...

Dėl to Vokietijoj jį labiau skaito akademinė publika, o Prancūzijoje – masės.

Rugpjūčio 9, pirmadienis

Visos pakelės pilnos pražydusių cikorijų. Tai tokios mėlynos žvaigždėtos gėlės, kitaip dar – arklių rugiagėlės...

Jeigu N. būtų gyva, tai pašnabždėtų jums į ausį:

– Kai sužydi cikorijos, tada jau tikra vasara...

(Dar kartą į ausį pašnabždėtų Nijolė...

Betgi man dabar daug gražiau gladiolė...

Fiu-it! Kažkoks paukštis prieš nosį.)

Bajorės – išties prakilnios, šviesžalių pumpurų bokštai, kur besisuksi. Netrukus jie bus geltoni. Ir dar, ir dar.

Spėk sukinėti žlibes...

Anapus Neries – plikų moterų susirinkimas, diskusija kūno klausimais.

Apie nepažįstamus potyrius

(...) keistas jausmas tūnoti po slibino sparneliu.

(...) ten šilčiau, negu tu gali įsivaizduoti.

Pokalbis naktį

(...) o šventas Mykolas išvijo Šėtoną iš rojaus...

– Bet kaip jis tatai padarė?

– Žygdarbis vertas šventojo.

(...) o kodėl Viešpats įleido Šėtoną į rojų?

Rugpjūčio 10, antradienis


        Viskas už rūdijančių, už grotų,
        Kad kas nors dainuotų arba grotų...
        Niekas senožiaus neprisimena, –
        Daukantėlį prisiminkit! Simoną?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba