ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Šarka krežena

JUOZAS ŠORYS

[skaityti komentarus]

„Šarka krežena – bus svečių“, – sako tėvas, grįžęs į trobą iš kiemo. „Ir vaikų“, – priduriu. Taip kalbant esu girdėjęs ir mūsų matulitą, ir kitus narvydiškius. Nors, tiesą sakant, toks posakis būdavo retesnis ir kaimynų ištariamas su šypsena, pakrizenant. Ar gali pasitikėti ta rėksminga ir aršia padraika? Labiau buvo tikima lemtingu, nors ir retai girdimu pelėdos ūkimu – jos pasirodymas biržėje prie Šikšniaus žemės ar prie namų (ar kokiame krūmynų tankmės medyje, ar sodo galo obely, ar žieminės sulaukėjusios kriaušės uokse, ievoje, ypač liepoje) lemdavo vaiko (kitaip – „svečio“, „pribuvėlio iš tolimų kraštų“) gimimą arba karšinčiaus mirtį. Svečias pro duris – Dievas namuose... O šarka ką – švaika pašvaika... Nors ir pasiutusiai graži. Žiemiškai grafiška tarp liepos galo žalimo. „Ir perėtis nebėr kam. Kur naujas peras? Sugrajijom snuopį. Tururu... Vien senos bobos kvarksi. O jaunos arba mauna pavėjui į airijas, arba išsimetindina, arba ryja visokias pročkas ir grybelius. Lyg duoną“, – atitaria. „Gal šarkos čerškimas ir dažnesnis maskatavimas aplink ir orą pamaišo? Jos uodega tam kaip daktaro priskirta?“ – tarsi tarp kitko, kiek gudraudamas „tardau“ tėvą toliau. Nužvelgia, ar kokios „mašinkos“ ar radijo, kuris kažkodėl pats nekalba, rankose neturiu, ir išdaužia kelis žodžius: „Je, jei šarka smarkiai šaukoja, lazgatija, tai greitai bus oro permaina. Veizėk, kur suka uodegą... Ir kokiu balsu krežena. Ir garsus, ir tylus, ir prikimęs, ir lyg riešutu būtų užspringusi ir jo neatrytų... Kaip žmogaus. O dėl oro spėjimo... Geriausi prognozininkai – krankliai. Daugiausia skraido po du. Vis surikdami... Kai tik krankliai lekia į šiaurės pusę, bus atšalimas, pūs žvarbus žiemys. Užeis žmogšala. Jei į vakarus – bus lietinga. Ypač kandus šiaurės rytų vėjas – tas, kur pučia nuo Griavos, nuo latvių fermos. Nuo ten, kur seniau tankiai buvo sužėlę šilai, kitų, girdėjau, vadinami viržiais. Grobia toks už kinkų kaip iš pasalų puolantis šuo – tyliai, bet skaudžiai. Iki kaulo“.

Tas šarkų kreženimas, pats šio žodžio ištarimas, gal ir vien nueinantis per ausis (dėl garsinio sąskambio?), man primena niekad atminties vyniotinyje nesibaigsiančius vaikystės ir paauglystės metus, dažnai leistus apžergus bulvių vagą, išrietus nugarą tarsi miauškiui, kinkuojant vis beveik vietoje su knabiu rankose. Galbūt į fėjos Morganos miražą sodo obelų tarpueiliuose? Fata morgana! Turi ištverti, net pirmąsyk atėjęs į dirvą, kad nebūtum apjuoktas vyresnių kasėjų, privalai „nudiryti“ kas prieš nosį, įprastai sakant, nuvaryti vagą iki galulaukės. Nuvaryti, kad bent tą vasarą ji nebesugrįžtų strėnų skausmu. O ant vagų pūpso maišai ir iš karklo vytelių pinti krepšiai arba krežiai. Būtent krežiai, nes senosios vietinės moterys kito žodžio tam, jei didesnis, dušvelkiui arba rankų „išgyslintojui“ (tai jau vėlesnis knyginis „mokytų žemaičių“ paauglių darinys) nusakyti neturėjo. Nuo tų krežių tavaruodavo akyse – lyg nuo šoklaus elegantiško šarkos marginio, iš dviejų amžinųjų – baltos ir juodos – spalvų sulipdyto. (Jų miksas sudaro jos nedidenybę, bet beveik visad laiminčią kasdienybės pilkę.) Tas krežis gali būti ne tik bulvinis krepšys, bet taip pat kartais pavadinamas ir vaikas, ir dar ne visai išgūžėjęs vyriokas, toks, apie kurį sakoma – išperėtas, bet nesutupėtas. Toks pamparėža... Rėžiantis sparną, kol koks gūsis šokant prieš vėją neperšnioja. Krežis, krežatis... Ir kaip tai išgirdęs nepagalvosi, kad tą iš tolo veizint vagon įaugusį krežį, tiksliau, abu juos, – ir lūpą paleidusį krežatį, bus išrėkusi ilgauodegė krežentoja šarka.

... O šios vasaros šarkų kreženimai! Aidėjo vienkiemio medžiai, patrobiai pakūčiai, visa laukų pamargė – nuo plento sargybinių klevų iki nebešienaujamos, smilgomis ir viksvomis užeinančios pievos, kurioje ėmė veistis ne bet kur dygstančios švarutės gimnazistės jonažolės. Vos tik įspįsta Saulė, jau per miegus girdi, kaip ant verandą gaubiančios ąžuolo šakos nutupia šarkutė. Tikra vaisko šarka šarkovna – motušė Šarkaž. Plačiu mostu, paplasta, išrėkdama to ryto (ir vienatinio ankstesnio pasaulio) mantrą. Patupi, pasitrypia, sukrykščia, aptyla, tarsi atrydama pelę ar rupūžę sugruma, pati sau atitaria, apmeta ir ataudžia įvairių moduliacijų, plataus nepakartojamo diapazono garsynu. Strykt ant verandos stogo (kur buvo įsiveisę ilgieji širšinai) – ar kad nusibodo ant šakos, ar iš smalsumo, ar gūžį tuo pačiu trukimu kimšdamasi vikšrais (ne tankų), kirminais (dar nesukirmijusiais), vabalais (vaikiškų knygų vabaldozeriais). Vababa – iš vaikiško, paties esmingiausio žodyno ši eilutė, dar nevirtusi pasipjautinai išlyginta „baltųjų apykaklaičių“ uniformine kliše. O šarkai plevanto na zakono – gal išvydusi šešką ar šermuonėlį gargaliuodama savuoju kleketu mauna į tujas, iš ten į alyvas (pliorius), ašoklius, liepas, galop į žieminę kriaušę jau rugpjūtį juodai žaliais geltonais ir kariškai kamufliažiniais lapukais. Iš kažkur suplaka sparnais, rodos, pikiruojantis, nuo vandenų atsiplėšęs gulbinas – patino ilgesio (gal ne taip nuožmiai sakant – monogaminio pabrinkimo ar sindromo) kamantinėjamas (kamuojamas) šarkinas. Varninės paukščių grupuotės, sako, gyvena po du – šeimomis. Kur viena, ten tuoj ir antras įkandin tarsi tuzikas prie pasaito prisegtas. O gal atvirkščiai... Tik kai šarkienė peri, matyt, šarkinas radikaliai suvientulėja ir sklendžia išleisti savo kavalieriaus ar „kavalerinių“ talerių. Ypač pavasariais arba antrosios vados vasaromis – pagerti mažylių paukštukų lizduose stropiai sudėtų veislės tąsos kiaušiukų. O jei užkūčio nuotrynose randa slapta sudėtus kurės, perekšlės vištos, kiaušinius! Tikra puota, kai ta sušiurusi lubinka sėlina prie grūdų lovelio (ir šarkos ten dažnai sukiojasi). Gviešiasi abu nuolat kažkaip atsainiai ore kybantys sparnuočiai ir jauniklių – ne vegetarai, sulesa nė nemirktelėję. Ir vėl tartum lėtosios mini torpedos tarp nebeįkandamų nebepavejamų naujosios kartos kregždučių naivučių – mudu abudu. Krioglai tarp tarsi iškirptų iš popieriaus būsimų tautos guvernančių, tuoj, žiū, užtrauksiančių „Ąžuolai žaliuos...“. O paukštijos „ir kiti“ ką užtrauktų? Gal šlubą „Palvą arklį“: vaikai padainuos, šarkos pakrežens...

O išperėjusi jauniklius „šarkelė varnelė“ pagal vaikų žaidinimų tekstus „čia grūdo, čia malė, / Čia košelę virė, / Mažus vaikus sodino / Ir košelę dalijo“. Ir ne tik vaikiškame (arba ne tik tokiu laikytiname) folklore vis pasimaišo gal ne šiaip sau sulipusi formulė – šarkelė varnelė. Žinia, abi iš varninių rūšies, bet atrodo, kad toks gana skirtingo būdo paukščių „sukabinimas“ galėjo turėti ir kitą logiką, pasaulėjautos matmenį. Gal tam tikrą rato, begalinės kaitos, grožio ir bjaurasties, gėrio ir neteisumo, baltumo ir juodumos, niekad nesibaigiančių perėjimų idėją? Juolab prisimenant, kad mums, baltams (ir ankstesniems protėviams), ir balta, ir juoda spalva yra reiškusi ir gedulą, ir ką kita – rimtį, nekaltumą, laisvę...

... Šarkų šeimynos šiemet įsikūrė visai netoli sodybos trobesių, nors seniau „laikydavo atstumą“. Tartum irgi „mišrūnai“ – juodaodžiai boksininkai baltomis vidinėmis delnų pusėmis. Būdavo seniau jų lyg ir visur, lyg ir niekur – net akyli varliamušiai retai, specialiai neieškodami, aptikdavo jų lizdus. Šarkų taboras Narvydžių kaimo dalį Šilalę supo puslankiu – nuo pagelžkelės paupių pro Eidino maudyklą, Apšos „rubežinį“ tiltą einant link Griavos, jos lapių olynų kupros. Kažkada ir kažkodėl jos įsidrąsino ir gūžtas įniko suktis arčiau žmonių gyvenimų. Antai gluosnyje prie kūdros, tėvo noru iškastos melioruotoje pievoje („Mano žemėje turi būti visiems prieinamo vandens“). Lizdą sudėstė iš grubokų šakelių medžio viršutinėje dalyje (sako, kad jie kaip bunkeriai – su dviem išėjimo angomis). Veikiausiai jame įsikūrė savosios, po ta pačia kaip ir mes padange gimusios ir augusios šarkos. (Kodėl feministės, beje, šarkiškai nerėkia, kad kalbant apie jas ignoruojami maskulinai šarkinai – įvardijant nevartojama vyriškoji giminė?) Jei iš kitur jos būtų – atrodytų, kad iš niekur? Iš kitų valdų? Iš svetimų vadų? Ilgainiui prie tos iškastos balos (jau ir su, sako, totorių atneštais vandenų skaistalais ajerais) suvešėjo tikras sąžalynas – žolynų stinberiai, gluosniai, šermukšniai, šaknimis pieva keliaujančios drebulės, topoliai. Atkultūrindamas šią pakalniui nuo sodybos slystančią erdvę įpuoliau į totalinę amazoniją. Papūgų ir jaguarų, tiesa, nesutikau, bet begenėdamas apatinį gluosnio šakų vainiką aptikau šarkos lizdą. Šarkų giminės tada, žinoma, – nė padujų, nors ir genėjau (nušakojau, kaip dzūkai sako) ne kaip genys. Nekaliau nei įrankiais, nei snapu, be reikalo nestuksenau, nekėliau lermo, nors rugpjūčio mėnesį šarkiukai jau būna paūgėję ir išvesti iš lizdo, o ir šiaip ši veislė – iš atsargiųjų. Po šio nors ir taikaus, bet antpuolio į senąjį lizdą šarkų dvejetas nebesugrįžo, matyt, iki tol patikrintoji saugumo erdvė šakų tankmėje nebebuvo tokia neperregima, vėjų neperpučiama ir plyna kaip veltinis. Maniau, spruks anos atgal į paupius, bet visa pasisuko kitaip. Šarkos ne tik tolėliau neatsitraukė, bet kartu su jaunikliais „prisitraukė“ arčiau sodybos! Ramu, patikima gal pasirodė. Mažai kas vaikšto. Susuko lizdus už šimtinės sieksnių nuo trobos – slyvų ir vyšnių sąaugų šakelyne.

Šarka patarška. Smalsi, bet be užtūros plepi. „Skrandinio paveldo“ ieškotoja, lasiotoja, įspūdžių ir jų emocinės iškrovos „preso“ – intuityvių, todėl nepakartojamų skiemenuočių – skanduotoja. Šarka vagilė. Galva kruta, akys bėginėja, kojos lyg ant timpų, snapas godus... Šarka čigonė. Įžūli, alkana, visada norinti... Visada žinanti, kaip pasiimti, nori tu burtis likimą ar ne.

Šią vasarą šarkos mano gamtiškąjį, kaimiškąjį, natūrinį mėnesinį gyvenimą pavertė spalvingesniu. Mane jos globojo, nepaleido iš akių, barė, mokė, graudeno, tyčia ir tarp kitko tyčiojosi, laikė per paiką drimelį. Dvi šarkų poros su jauniklių ariergardu. Kartu su aštuoniais (su puse) vėjais, žaibais ir perkūnkulkėmis – gyvas šarkų šuoras. O kai tėvas vakario vėjo užuoglaudoje prie tujų žvirbliams ir zylėms paberdavo pagnaibytų vakarykščių blynų, ant cemento luitų atsiverdavo valgomasis „Betanija“. Šarkų šaras. Tam davė, anam kliuvo, o striukiui beuodegiui... Atrodo turbūt daugeliui, kad būtent tau (ir visiems alkaniesiems) taip nutinka. Lyg didžiulis orkestras griežtų tik tau. Šarkų crescendo.

Paklausykime verčiau šarkelės varnelės. Per jos rypavimą ir kreženimą gal išgirsime vaikiškos nevaikiškos liaudies dainelės prieštaras ir dermę:


        – Šarkele varnele,
        Keli tavo vaikeliai?

        – Du namuos, du kapuos,
        Du duoną raiko.
        Du sėja, du akėja,
        Du pinigus skaito.
        Du laukuose aria,
        Du tvorą tveria.
        Du kulia, du guli,
        Du miežius paiso.
        Du miške kiškius gaudo,
        Du šunis šaudo.
        Du prigėrė ežere,
        Du ant kranto rauda.

Ir ten, ir šen – po du porinius kinkinius. Buvėlių nebuvėlių jungtis. Ir ištara (ne)baigtinė: šarkelė varnelė – mūsų sesuva, protėvių krenkštimų įgarsintoja. Ji per mus, mes per ją. Per amžius. Visada. Kiek bebūtų laukų pamargėje vaikelių, kurie „miežius paiso“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152637. SIMONUTE :-) 2009-03-03 14:49
NA PATIKO TIKTAI GALAS O SEIP NELABAI NA VERTINU PZTIKO KAIP IR SEKMES JUMS NUOSIRDZIAI SIMONA!

Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba