ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Gali nusipirkti viską, visur ir visada

VALDAS PRUSKUS

[skaityti komentarus]

Pastaruoju metu daug kalbama apie didėjančią individo priklausomybę nuo socialinio pasaulio dalykų. Šalia senųjų priklausomybių, tapusių jau įprastų – alkoholizmo, narkomanijos ir pan., atsiranda ir tarpsta naujos. Priklausomybė nuo vartojimo – viena iš jų.

Ji ypatinga tuo, kad, viena vertus, nėra taip pastebima, krintanti į akis kaip kitos priklausomybės, kita vertus, ji nelaikoma blogu užsiėmimu, priešingai – visaip skatinama ir grindžiama vartojimo kultūros ugdymo būtinumu.

Pagrindinis vartojimo visuomenės siekis – skatinti vartojimą. Tam padeda ir vartojimo paslaugų įvairovė bei kryptingas jos palaikymas. Taip kuriamas vartojimo standartas. Individo kaip vartotojo vertė tokioje visuomenėje siejama su jo gebėjimu įsigyti atitinkamų prekių ir paslaugų. Kitaip tariant, kuo daugiau prekių, paslaugų individas sugeba įsigyti ir vartoti, tuo labiau jis vertinamas vartotojų visuomenės akyse. Savo ruožtu jo vartojimo mastas rodo galimybių tai daryti turėjimą (jo finansinę padėtį), norą ne tik atitikti galiojantį vartojimo standartą, bet ir jį keisti. Pagal vartojimą jis prisistato aplinkiniams ir yra jų atitinkamai vertinamas.

Individo kaip vartotojo vertingumas, svarbumas matuojamas dviem kriterijais. Pirma – pagal suvartotų prekių, paslaugų skaičių, kokybę ir jų įvairovę, antra – pagal vartojimo dažnumą ir intensyvumą

Įtraukti individą į vartojimo karuselę – pagrindinis vartojimo visuomenės tikslas. Tačiau tam, kad žmogus būtų įtrauktas sklandžiai ir neskausmingai, reikia jį parengti, ugdyti.

Vartojimo rinkai reikalingas ne šiaip sau eilinis vartotojas, bet nuo jos priklausomas ir jos valdomas vartotojas. Taigi pagrindinis vartojimo visuomenės uždavinys – išugdyti „paklusnų“ ir siūlomoms naujovėms imlų vartotoją. Geriausias būdas tai pasiekti – išugdyti jo priklausomybę nuo vartojimo pasiūlos. Kitaip tariant, išugdyti vartotojo priklausomybę nuo visuomenėje egzistuojančio vartojimo standarto.

Vartojimo visuomenėje prekių ir paslaugų pasiūla orientuota į tai, kad jas kas nors vis tiek nupirks. Žinoma, pirmiausia tie, kuriems jų iš tikrųjų reikia, kurie be jų negali apsieiti. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie šiomis prekėmis taip pat domėsis, bet negalės įsigyti, nes neturi tam pakankamai lėšų, šiuo metu jos dar nėra gyvybiškai būtinos ir pan.

Pasyviųjų pavertimas aktyviais taip pat yra vienas iš pagrindinių vartojimo rinkos siekių. O tam būtina sukurti atitinkamą aplinką, kuri skatintų vartotoją ugdytis pastovias, į nuolatinį aktyvų dalyvavimą vartojimo procese orientuotas nuostatas.

Vartojimo visuomenėje egzistuoja ir nuolat įvairiais būdais (pasitelkus žiniasklaidą ir naudojant reklamą) palaikoma keletas nuostatų (mitų), padedančių ugdyti palankų ir priklausomą vartotoją.

Pirmas mitas: mes galime patenkinti bet kokius jūsų poreikius. Taip sukuriama iliuzija, kad individas gali gauti viską ar bent jau daugelį dalykų, kurių trokšta. Jeigu taip, tai jam tereikia stengtis praplėsti savo, kaip vartotojo, fantazijos ribas ir įsigyti trokštamų daiktų, kuriuos įsigyti buvo vis atidėliojama. Visai nesvarbu, ar už tuos daiktus ateityje jis bus pajėgus atsiskaityti. Svarbiausia yra tai, kad turės daiktus, kuriuos turi daugelis. Ilgainiui jis jau negalės to įgyto daiktų ir gaunamų paslaugų komforto atsisakyti. Tai skatins užsidirbti visais įmanomais teisėtais ir neteisėtais būdais, net nusikalstamais, kad galėtų atitikti vartojimo standartą. Standartą, kuriuo jis prisistato aplinkiniams, kuris rodo jo, kaip vartotojo, vertingumą šioje visuomenėje. Šio standarto praradimas reiškia ir žmogaus vertės smukimą aplinkinių akyse, o tai individui yra baisu, nes kito prisistatymo būdo vartojimo visuomenėje, kur galioja principas „esi tiek vertingas, kiek vartoji“ („esi toks, ką ir kiek vartoji“), nėra. Taip žmogus tampa priklausomas nuo egzistuojančio vartojimo standarto.

Tačiau vartojimo standartai keičiasi, ir individui tenka nuolat prie jų taikytis, ieškant vis naujų galimybių neatsilikti. Taigi vartojimo visuomenėje vyraujantis standartas ima formuoti ir standartinius vartojimo poreikius, kuriuos individui privalu tenkinti.

Individualūs asmens poreikiai praranda svarbą ir vertę. Juos stengiamasi įvairiais būdais standartizuoti. Šūkis „Mes galime patenkinti visus jūsų poreikius“ iš tikrųjų reiškia: „Mes darysime viską, kad jūsų individualius poreikius būtų galima standartizuoti“. Taip padaryti jus labiau priklausomus nuo vartojimo standarto, kad galėtume jus valdyti.

Antras mitas: mes geriausiai žinome, ko jums reikia. Vartojimo rinka siūlo daugybę prekių ir paslaugų, apie kurias individas žino labai nedaug arba visai nieko nežino. Susidūręs su gausybe pasiūlymų žmogus sutrinka, jam sunku išsirinkti ir... neapsirikti. Čia į pagalbą ateina įvairūs „siūlytojai“. Jie imasi darbo, kurio kartais kratosi pats individas – rodo iniciatyvą ir siūlo priimti sprendimus. Perleisdamas šią teisę kitiems, pasirengusiems tai padaryti už jį, žmogus įpranta pats nesirinkti, o pasikliauti tais, kurie geriausiai žino, ko iš tiesų jam reikia... Taigi individo nesavarankiškumas, konformizmas, neryžtingumas, neprincipingumas yra savybės, reikalingiausios vartojimo rinkai.

Tačiau „siūlytojai“, teigdami, kad jie geriausiai žino, ko individui iš tikrųjų reikia, siekia vieno – „įpiršti“ prekę ar paslaugą vartotojui, suteikdami šiam veiksmui maginę prasmę. Neįsigijęs siūlomos prekės, paslaugos, daikto, kurį turi daugelis, jūs atrodysite kaip nevykėlis ir būsite nelaimėlis! Taigi per pirkti įsiūlytą daiktą žmogus padaromas laimingas – pasirodo, kad tik to daikto jam betrūko iki visos laimės. Sėkmė, laimė, dvasinės pusiausvyros atkūrimas siejamas su naujos siūlomos prekės įsigijimu. (Čia į pagalba pasitelkiami ir įvairūs horoskopai, pranašaujantys konkretaus Zodiako ženklo atstovams sėkmę įsigijus atitinkamą prekę ar paslaugą.) Taip kuriama sėkmės iliuzija, suteikiama viltis (juk būtent viltimi ir gyvas žmogus). Žmogus ima laukti naujų prekių, daiktų, kurie palengvintų gyvenimą, padėtų spręsti problemas.

Trečias mitas: mes galime patenkinti jūsų poreikius palankiausiomis sąlygomis. Už prekes ir paslaugas žmogus gali sumokėti ne dabar, bet ateityje. Taigi jam suteikiama galimybė, viena vertus, elgtis ne visada pamatuotai ir atsakingai (neįvertinti savo finansinio mokumo, vadovautis principu carpe diem), bet vis tiek gauti tai, ko nori ir, svarbiausia, ką turi aplinkiniai – čia ir dabar, tapti tokiam kaip „kiti“, neišsiskirti išoriškai. O tai neabejotinai suteikia psichologinį komfortą. Kita vertus, tapti įkaitu institucijų, suteikusių galimybę įsigyti prekių ir paslaugų, susisaistant kuo subtilesniais įpareigojančiais ilgalaikiais saitais.

Šie mitai nėra nei geri, nei blogi. Jais grindžiamas rinkos visuomenės egzistavimas. Jais galime tikėti ir netikėti. Tačiau jų poveikį jaučiame kiekvienas, nors reaguojame skirtingai. Kyla klausimas: kaip galime pasipriešinti šiai priklausomybei?

Pirma, ugdytis kritišką požiūrį į tai, ką siūlo vartojimo industrija. Tai yra kreipti atidesnį žvilgsnį į teikiamus pasiūlymus, nereikšmingas, kruopščiai užmaskuotas detales. (O tam būtinas tam tikras raštingumas – vartotojo raštingumas, kuris turėtų būti ugdomas jau nuo darželio, kaip daroma Vakarų šalyse...)

Antra, aktyviau ginti teisę gauti ne tik geros kokybės, bet ir individualią, nestandartinę prekę ir paslaugą. Artikuliuoti savo poreikius, aiškiai įvardyti jų prioritetiškumą ir siekti juos įgyvendinti. Taigi mažinti vartojimo industrijos, orientuotos į kolektyviškumą, visagalybę ir skatinti pripažinimą ir pagarbą individualiems nestandartiniams poreikiams.

Nestandartinis vartojimas taip pat yra vartojimas, kuriam reikia dėmesio ir pagarbos. Būtent nestandartinis vartojimas, kaip ir nestandartinis mąstymas, yra vienintelis priešnuodis ne tik nuo pilkumos, visuotinio sąstingio ir apatijos įsigalėjimo, bet ir nuo pasaulio galingųjų puoselėjamos pagundos per vartojimo standartizavimą standartizuoti ir žmogaus pilietines bei politines nuostatas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


155844. taika :-) 2009-04-01 20:19
Patiko, tačiau jį suprasti buvo nelengva

Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:05 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba