ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Kinematografiška literatūra: du viename

Vaikų literatūros apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Grįždama su vaikais iš bibliotekos, neretai jaučiuosi kaip knygnešė – maišas knygų lyg girnapusė sveria rankas, laimė, kad nors niekas neareštuoja. O gal turėtų – imti tiek daug knygų iš karto gali šiaip jau arba kvanktelėję, arba neturintys ką veikti, arba apskritai įtartini asmenys. Juk šiais laikais visi skuba dirbti ir tvarkyti reikalus – kas jau čia skaitymą gali laikyti prasminga veikla?.. Kai namie su sūnum, dukra ir knygom griūvame ant sofos, jaučiamės ne kaip iš bibliotekos, o kaip iš šachtos parėję. Bet fizinis nuovargis greitai praeina, o stachanoviečio džiaugsmas lieka. Tik savo džiaugsmo šaltinio mes nesiruošiame nei krauti krosnin, nei, gink Dieve, įtraukti į socialistinio lenktyniavimo planus. Tiesiog – skaitome.

Jau artėja šv. Kalėdos ir prasideda „stebuklų“ metas, aišku, susijęs su išpardavimais, nuolaidomis ir akcijomis. Tai tarsi kokios epidemijos pradžia – ištari žodį „Kalėdos“, ir (pa)sąmonėje nušvinta netgi ne tvartelis su ėdžiomis, o storas ir raudonas Santa Klausas ir kokakolos butelis. Jie kažkuo labai panašūs – gal dirbtiniu ir, kaip sako gydytojai, nesveiku saldumu?.. Jeigu netrokštate žiūrėti kalėdinės televizijos, kurioje tuomet nors rieškučiomis semk visokių triukų ir nesąmonių, vadinamų stebuklais, tada tinka skaityti literatūrą, kurioje magiškas pasaulis turėtų keisti ir veikti realųjį. Šiam kartui ir prisirinkau tokių knygų – apie magiškus pasaulius. Bet skaitant neapleido mintis, kad Dievas sukūrė pasaulį nedaugžodžiaudamas, o žmogui prireikia baisybės žodžių, kad sukonstruotų savo pasaulėlį, o šisai nuo menkiausio pūstelėjimo gali sugriūti...

Pradėsiu nuo vienintelio lietuviško vardo šioje apžvalgoje – Daivos Vaitkevičiūtės („Marius Pietaris ir Burtų knyga“, „Rosma“, 2004). Ir negudriam aišku, kad rašytojos pasinaudota populiarumo rekordus viršijusio Hario Poterio įtekme. Kaip komercinis triukas tai pateisinama, bet literatūroje šis reiškinys vadinamas paprasčiausiu epigonizmu. Ir nors nesu skaičiusi D. Vaitkevičiūtės meilės romanų (turbūt jau ir nebeskaitysiu – priskiriu šį žanrą prie neišaugusių iš naiviojo amžiaus žmonių literatūros), vis dėlto pritarti mielai kolegei Gintarei Adomaitytei („Literatūra ir menas“, XI.24), kad D. Vaitkevičiūtė, rašydama knygas vaikams, yra visiškai kitokia nei kurdama meilės romanus – nesiryžčiau!.. Bet kokia saviveikla, literatūrinė ar teatrinė, yra labai gaji, jos suformuoti stereotipai – labai stiprūs. O prisimindama vieną „gyvenimo būdo“ reportažą laikraštyje, kur D. Vaitkevičiūtė buvo pavaizduota kaip moteris, kurianti savo knygas estetiškoje aplinkoje, prie žvakių, pasipuošusi nėriniais ir perregimais šalikais, su įkvėpimą žadinančiu makiažu – tik giliai atsidusau. Nes aš rašydama esu tikra apsileidėlė. Ant stalo – puodukas su kavos tirščiais, šūsnys popieriaus lapų, katė tupi ant rankraščio, plaukai (mano!) styro į visas puses, makiažas likęs ant miegamojo staliuko, kojos – su vilnonėm kojinėm, o kūnas – su chalatu... (Va dabar tai sudaviau smūgį savo įvaizdžiui! Niekas mano knygų nebepirks!..) Tik nesuprantu vieno dalyko – ar estetiška aplinka neturi daryti tokios pat estetinės įtakos tuo metu kuriamam tekstui. O gal estetizmas čia apskritai niekuo dėtas?.. Mat nors ir buvau nustebinta autorės fantazijos ir įdomiai sukurtų personažų, vis dėlto labai krito į akis savotiškas teksto „nevalyvumas“, nesantūrumas, pagrindinės siužetinės linijos trūkinėjimas ir įkyriai žodingi kai kurių personažų dialogai. (Kaukai Spira ir Replius savo nuolatinėmis rietynėmis mane tiesiog nukamavo. Gal būtų geriau, jei jie be žodžių tiesiog būtų pasimušę?..) Reikėtų atsakingiau derinti ir įvairias tarmybes su lotyniškais (?) burtažodžiais (lietuvių mitologijos fone jie keistokai atrodo, žinoma, jei tik tai galima vadinti lietuvių mitologija). Vertėtų daugiau dėmesio sutelkti į personažų kalbą, nes kai kur ji perdėm monotoniška. Vienodai šneka ir bajoras, ir kaimietis, ir net iš K. Borutos romano „pasiskolintas“ Baltaragis. Baltaragis atsiduria savotiškoje „skaistykloje“ – juk nieko nėra baisiau, kaip būti įgrūstam į svetimą kūrinį.

Nors skeptiškai žiūriu į drakonus kaip į vienus dažniausių fantasy literatūros personažų, susijusių su ugnies ir oro stichija, Cornelijos Funkės „Drakono raitelis“ („Alma littera“, 2005) maloniai nustebino. Autorė, kurios pasakojimai apie ugus, mugus, ugniabaisius ir kitus šiurpius vaiduoklius parašyti paprasta ir nesudėtinga kalba (kad įvairaus amžiaus vaikai suprastų!), šioje storoje knygoje nesiruošia stebinti skaitytojo žodžių ekvilibristika ir painiu siužetu. „Drakono raitelį“ lengva skaityti – tačiau šis lengvumas neatrodo paviršutiniškas. Ir nors vėl erzina kai kurių personažų kiek pritempta kalba (pavyzdžiui, kaukė Sierakailė kaip keiksmažodžius vartoja šungrybių vardus, ir daugiau nieko!..), imi ir nejučia prisiriši prie to liūdno sidabrinio drakono, keliaujančio į Dangaus Pakraštį ir mintančio tik mėnulio šviesa... O juk „niūriame“ ir „negailestingame“ folklore (bent jau baltų ir slavų) šitos būtybės (tiesa, jos įvardijamos kaip slibinai – vandens ir požemio stichijos padarai) dažniausiai susijusios su nekaltų mergelių galabijimu, šulinių nuodijimu ir neleistinais ryšiais (kartais toks slibinas veda kokią mergelę, sakoma, kad ausims kasyti, bet bala žino kam...). C. Funkės knygoje šio stichiško padaro ir racionalaus žmogaus nesietų niekas – jei drakono raitelis nebūtų mažas berniukas Benas. Na, bet vaikai – dar ne visai „žmonės“, kaip galima įsivaizduoti. Jie dar daug ką turi iš to magiško, elfiško pasaulio, kuriame nėra realiojo pasaulio apribojimų ir normų. Taigi jie gali bendrauti su pasakiška būtybe, nes tik vaiko amžiuje toks bendravimas atrodo esąs normalus ir leistinas. Įsivaizduokite suaugėlį, kuris tiki drakonais ir basiliskais ir dar drįsta tvirtinti matęs juos ir su jais kalbėjęs?.. Jis gali būti palaikytas prietranka ir žmogumi, kuris per daug sau leidžia. Na, galbūt dar rašytoju – išsigalvotoju, fantazuotoju, nes šis pasaulis, šiaip ar taip, pasaka netiki. Ir tai yra normalu. O tas, kuris netiki pasauliu, jau yra ligonis, kurį reikia gydyti arba izoliuoti. C. Funkės knyga man pasirodė graži (ir teisinga!) tuo, kad joje egzistuoja toks „ligonis“ (profesorius Vyzengrundas), kuris mūsų šiurkščiame pasaulyje ieško pasakiškų būtybių pėdsakų ir, aišku, juos randa, nes jam svarbios ne sensacijos, moksliniai laipsniai, traktatai ir pripažinimas, o tiesiog tikėjimas pasaka.

Isabel Allende, kurios irgi nepažįstu kaip romanų suaugusiesiems autorės (kaip ir D. Vaitkevičiūtės – gal tai koks dėsningumas?), įsiminė savo romanu paaugliams „Žvėrių miestas“ („Alma littera“, 2005). Gal būtų buvę ne pro šalį romaną pavadinti „Bestijų miestas“ (originalas skamba taip: „La ciudad de las bestias“, o lotynų kalbos žodis „bestia“ reiškia ne tik žvėrį, galviją, bet ir bjaurybę, nenaudėlį). Neaišku, kaip toks pavadinimas paveiktų knygų pirkėjus, mat „žvėris“ skamba ir kilniau, ir paslaptingiau, o „bestija“ labiau paplitusi liaudyje ir taikoma daugiau ne keturkojui, o dvikojui padarui... Ir nors I. Allendės romano žvėris pasirodo besąs viso labo tripirštis tinginys, į mielą plepų „Ledynmečio“ herojų jis nė per nago juodymą nepanašus. Tai trijų metrų klaikiai dvokianti pabaisa, išvengusi evoliucijos pokyčių, bet kaži kodėl mokanti kalbėti ir, regis, netgi šiek tiek mąstyti. Kalbos ir mąstymo ryšys čia nelabai aiškus – paprastai juk manoma, kad artikuliuotais garsais išreikšti savo nuomonę yra neabejotinas evoliucijos laimėjimas. Bet čia, atrodo, yra kitaip. Amazonės džiunglės, nieko nepadarysi. Ten dar daug neatskleistų paslapčių...

„Žvėrių miestas“ – iš tiesų patraukli knyga, ir jeigu jau I. Allende su kuo nors lyginčiau (lyginimas tampa lyg ir kokia literatūros klasifikacija!..), tai su ponu J. Verne’u ir jo „Penkiolikos metų kapitonu“. Mat „Žvėrių miesto“ herojus Aleksandras – irgi penkiolikmetis, tik ne kapitonas, o tipiškas problemiškas paauglys, mokantis groti klarnetu, nešiojantis akinukus à la Haris Poteris, geriantis kokakolą ir niekuo neišsiskiriantis iš kitų tokio amžiaus vaikiščių. Tai, kad ne kokia nors gauja ar sekta, o Amazonės džiunglės tampa jo iniciacijos vieta, kur jis įpranta kautis už būvį ir gauna Jaguaro vardą, sakyčiau, primena garbiojo J. J. Rousseau šūkį „Atgal į gamtą!“. Tik kaži ar ponas Rousseau būtų ištvėręs Amazonės džiunglėse bent dieną – ši gamta, nors labai graži ir paslaptinga, nėra tinkama civilizuoto žmogaus įsivaizdavimams įsikūnyti. Gal todėl vienas iš komiškiausių (o gal – graudžiausių?) personažų I. Allendės romane yra profesorius Leblanas (jis iš tų, kurie netiki pasakomis, o trokšta šlovės ir mokslinių laipsnių). Jo kalbos ir elgesys šiek tiek primena p. Verne’o Paganelį, bet Leblanui gerokai trūksta pastarojo įtaigos ir žavesio. Juk Paganelis, nepaisant savo mokytumo ir traktatų, tebėra didelis vaikas, kuriam menkiausias atradimas kelia baisiausią entuziazmą, o noras žinoti tiesą neatsiejamas nuo drąsiausių fantazijų.

Jeigu turėsiu laiko, paskaitysiu ir „suaugusią“ I. Allende. Kitados visi kvaišo dėl jos „Dvasių namų“, o aš taip ir likau to visuotinio pakvaišimo neįtraukta. „Lietus Lietuvoj, lietus Lietuvooooj...“ – dainuoja toks lietuviškos estrados donžuanas, ir aš, ko gero, surizikuosiu perskaityti I. Allende „ne sezono“ metu. Lietingas ir žvarbus mūsų metų laikas padės neprarasti galvos.

Kitas pasaulis, į kurį taip pat lengviausia patekti vaikui, yra sapnų pasaulis. Vaikai sapnuoja kitokius sapnus nei suaugusieji – turbūt todėl, kad dar neskaitė S. Freudo, C. G. Jungo, pseudofilosofinių ir pseudomeilės romanų. Todėl tikiu Wolfgango ir Heikės Hohlbeinų sukurta pasakiška sapno šalimi („Pasakų mėnulio šalis“, „Vaga“, 2006). Ji šiek tiek panaši į L. Carrollio „Alisos“ karalystę, nes kiekvienas žmogus ir daiktas turi savo atspindį, šiek tiek primena R. L. Stevensono daktarą Džekilą ir poną Haidą – nes tie atspindžiai nesutaria, kovoja, ir truputį – „Žvaigždžių karus“, nors tai literatūra, o ne kinematografija. Aliuzijų ir analogijų daug, tarsi eitum seniai pramintais takais. Bet siužetas suregztas meistriškai, ir atsitraukti nuo knygos sunku, nors savo apimtimi ji primena „Žvaigždžių karų“ kino epopėją. Beje, W. Hohlbeinas – vienintelis autorius iš čia minimų, kurio kūrinį suaugusiesiems esu skaičiusi. Galiu pasakyti, kad nenuvylė. („Inkvizitorius“ – rafinuoto siaubo kupinas pasakojimas apie užnuodytą žemę, raganas ir jų budelius.)

„Pasakų mėnulio šalyje“ irgi apstu būtybių, apie kurias realiame gyvenime kalbama arba su šypsena, arba su pašaipa – drakonų, milžinų, burtininkų. O šios šalies išgelbėtojas (kartu ir pražudytojas) yra mažas berniukas Kimas. Personažas primena kito vokiečių rašytojo – Michaelio Endės – herojų Bastijaną iš „Begalinės istorijos“, kuris išgelbėjo Nieko ryjamą Fantazijos šalį, duodamas jos Karalienei naują vardą. Kimo misija (skamba gal ir patetiškai, bet būtent vaikai sapnų šalyse atlieka tai, ką vadiname šiuo žodžiu) – kitokia. Jis trokšta sunaikinti tamsiąją veidrodžio pusę, o tai reiškia, kad turi sunaikinti ir save, nes gėris ir blogis negali egzistuoti vienas be kito. Taigi W. ir H. Hohlbeinų ištarmė nevienaprasmė ir, regis, tinka ne tik sapno pasauliui, bet ir mūsų kasdieniam gyvenimui.

Imdama į rankas Andrzejaus Sapkowskio „Elfų kraują“ („Eridanas“, 2006), nesitikėjau nieko gero, nes iš viršelio į mane dėbsojo du niūrūs tipai su kirviais ir pilnomis strėlinėmis, pasiruošę žudyti kiekvieną skaitytoją, kuris tik įžengs į jų karingą pasaulį. Virš jų galvų plazdėjo tokia lyg ir vėliava su užrašu „J. R. R. Tolkieno mokiniai“, ir aš pamaniau, kad šitie du kareivos ir bus įvardijami kaip tie mokiniai. Bet kaži!.. Tai, ko gero, tik jaukas, padėsiantis užkibti potencialiam pirkėjui ir skaitytojui. Kadangi nemėgstu fantasy – tai „negrynas“ žanras, kuriame gali pasireikšti įvairūs literatūrinių kokteilių plakėjai, – ir į „Elfų kraują“ žiūrėjau rezervuotai, Tolkieno autoritetas nedarė jokios įtakos (nors jo „Hobitą“ mėgstu, o „Žiedų valdovo“ – ne). Po kiek laiko tirštas, sunkus, vietomis šiurkštokas, vietomis – lengvai hipnotizuojantis A. Sapkowskio tekstas ėmė veikti, o jo kuriamas pasaulis pamažu įgijo kontūrus. Viduramžiai – tik kokie viduramžiai?.. Kieno viduramžiai?.. Žmonių, elfų, nykštukų, raganių, burtininkų pasaulis, egzistuojantis kartu, „suplaktas“, daro keistą įspūdį. Pasaulis be sakralumo, be Dievo vardo, monstrų ir mutantų pasaulis yra skirtas Niekiui. Man visada labiau patiko manyti, kad, pavyzdžiui, elfai – dvasinės būtybės, ir jų pasaulis – dvasinis, ir jeigu jau jis turi ribas, tai jos visiškai nepanašios į grubias žmogiškąsias užkardas. Elfas – oro dvelktelėjimas, o ne bernas su kalaviju ir voverės kailio kepure, tegu ir gyvenantis tris šimtus metų. Todėl, pavyzdžiui, kai girdžiu A. Grigorian ir I. Prudnikovaitę, atliekančias „Elfų karalių“, nugara nubėga pagaugai, nes ir šiurpu, ir gražu, ir net tiesos nuojauta aplanko. Elfų karalius – netiesioginė Mirties personifikacija, priminimas, kad susidūrimas su pasakų būtybe ne visada pasibaigia gerai. Žmogiškas gailestingumas graudų gyvenimo faktą neretai paversdavo pasaka (pavyzdžiui, sakmės apie laumių pasiimtus ir auginamus palaukėse motinų paliktus vaikus – tai gali būti reali to šimtmečio „kriminalinė kronika“, bylojanti apie mirti paliktus naujagimius). Tarsi siekta kažkokios satisfakcijos, teisingumo – bent jau sakmės plotmėje. O šiandienos „pasakose“ tos satisfakcijos ir ryšio su realiuoju pasauliu tarsi ir nebėra. Nebėra to ryšio prasmės ir tikslo (gelbėjimo, atpirkimo, apgynimo...). Į Kitą pasaulį nebeinama ieškoti teisybės ir atlygio – nes Kito pasaulio, bent jau „Elfų kraujyje“, nėra.

Rašant apžvalgą, už lango ėmė taip drioksėti ir gausti, kad „Elfų kraujas“ vos neiškrito iš rankų. Kaip tik skaitinėjau epizodą, kuriame iš upės išnyra aštriažiauturė pabaisa ir nusitempia vieną laivo keleivį pietums. Sindbado istorijos ir „Odisėjos“ Scilė su Charibde sugriuvo į vieną krūvą, bet taip sunerimau dėl triukšmo, kad šovė mintis ir apie „Karibų piratus“ (atlekia J. Deppas su kovos šūksniu lūpose!..).

O iš esmės visai nežalinga kartais paskaityti ir „Lietuvos rytą“, nes, be pasakojimų apie estrados „princų“ sutryptas širdis, gali rasti informacijos apie tai, kad Kalėdų Senelis iš Laplandijos Katedros aikštėje įžiebs Kalėdų eglutę. Ta proga į liūdną lietuvišką dangų bus iššauti linksmi fejerverkai.

Va ir po visų scilių ir charibdžių, ir visos kinematografiškos literatūros.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba