ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-09 nr. 824

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (71) • HANS CARL ARTMANN. Neužgimusi žinia. 90 sapnųKĘSTUTIS LABANAUSKAS. Ginčijimosi konkursas tęsiasiRASA ŽIEMYTĖ. Aštuoniolika-js-. Sekmadienio postilėMARIUS IVAŠKEVIČIUS. Civilizacija „Veržbolovo“ (33) • NIDA VASILIAUSKAITĖ. Atpažinimo schemaDARIUS POCEVIČIUS. Lietuva: muzikos avangardas ir literatūros ariergardasSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEMILIS MILKEVIČIUS. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą (15) • RŪTA BROKERT. Eilės (2) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (2) VALDAS PRUSKUS. Gali nusipirkti viską, visur ir visada (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Kinematografiška literatūra: du vienameJŪRATĖ ŠLEKONYTĖ. Paslaptingoji aristokratė šarka (10) • JUOZAS ŠORYS. Šarka krežena (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (413) •

Pasakojimas apie Adomą ir Ievą

EMILIS MILKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Obuolys. 1994
Eglė Kuckaitė

    Maim rabim lo iuchlu lechabot et-haahavah.
    Giliausi vandenys negali užgesinti meilės.

    Gg 8,7

Tai kūnas iš mano kūno, abejodamas ištarė Adomas. Dievas linktelėjo; Jam palengvėjo, ar bent jau taip atrodė. Adomas pavadino ją iša, moterimi, pridėdamas h raidę prie vieno iš žodžių, Dievo kitados pasiūlytų pačiam Adomui įvardyti; nuo dabar iš turėjo reikšti Adomą, patiną arba bitės traną; iša reiškė naujai sukurtąją ir gyvulių pateles; bet bitę reiškiantis žodis debora jau buvo, ir Adomas mintyse nutarė, kad iša tegu negalioja bitėms, o tik . Visuose kalbos dalykuose Dievas buvo nurodęs Adomui vadovautis tokia taisykle: nieko per daug. Pagalvoti, ar būtina; atmesti, kada nebūtina. Adomas jau norėjo garsiai pasakyti, kaip nusprendė su bitėmis, – idant žinotų ir Dievas; bet šis kaip tik tuo metu ištarė žodį Ieva. Dabar linktelėjo Adomas – patvirtindamas, kad priima naująjį žodį kaip išos vardą.

Dievas apskritai kalbėdavo labai mažai, o kartais ir visai išsiversdavo tik linktelėjimais; kai jie dirbdavo kartu, tik paskelbdavo, ką sugalvoję, arba įvardydavo, kas, jų galva, ne taip. O štai Ieva tiesiog mėgo kalbėti; sužinojusi naują žodį, ji kartodavo jį daugybę kartų, lyg žodžiai turėtų skonį kaip vaisiai; prašydavo, kad Adomas pasakotų jai viską apie žvėris, paukščius, žuvis ir vabalus. Labiausiai Adomas nustebo, kai moteris ėmė vadinti vardais debesis, nors šie nė pusės dienos neišsilaiko tokie patys. Iš pradžių jis pyko, paskui įprato; kai kartą Ieva pamatė debesį, panašų į banginį, ir užšokusi ant akmens iškilmingai paskelbė: Zorobabel, Adomas pratrūko kvatotis kartu su ja.

Adomas pastebėjo, kad jam būna labai gera, kai Ieva prašo jį papasakoti, kas buvo iki jai atsirandant. Kartais jis apsimesdavo, kad yra pavargęs ar kad nusibodo, idant ji ilgiau kaulytų. Ir vis pasakodavo tas pačias istorijas: kaip Dievas, nuėjęs į Pišono molyną, lipdė jį, Adomą, kaip išmokė linktelėjimo ir pirmųjų žodžių, kaip juodu vaikščiodavo ir galvodavo vardus medžiams, žolėms ir žvėrims; ypač ji mėgo klausytis pasakojimo apie tai, kaip Dievas nusivedė Adomą po vakvako medžiu, užmigdė, išėmė šonkaulį ir sukūrė ją, Ievą. Moteris suraukdavo kaktą, paskui nusijuokdavo ir sakydavo, kad šį kartą beveik prisiminė.

Dabar Adomas vis rečiau vaikščiodavo su Dievu po sodą, nes beveik visi gyviai jau buvo pavadinti. Tuo tarpu Ieva vis išgalvodavo kokią kvailystę, apie kurią Adomas niekada nebūtų pagalvojęs. Ji ėmėsi mokyti kai kuriuos gyvūnus kalbėti; greitai varnėnai čirškavo vien tik žodžiais (tiesa, niekaip nejungdami jų į sakinius); jautis ir liūtas išmoko po keletą veiksmažodžių. Geriausiai sekėsi žalčiui: jis išmoko sudėti paprastus sakinius; vargšas žaltys vis bandydavo kalbint Adomą, bet šis nelabai suprato, kam tie pašnekesiai būtų reikalingi. Ieva pasiųsdavo žaltį atnešti vaisių arba išnaršyti kokią drevę. Ji sakė, kad tai toks žaidimas ir kad ji sugalvojusi tam žaidimui vardą, bet jam, Adomui, nesakysianti – tegu pats įspėja. Galop pasakė žodį daat ir sukdama akis šalin aiškino, kad daat jai yra ne tik kai ką nors žinai, bet ir kai nori sužinoti, paskui staiga sužinai ir tau būna malonu. Paskui jie sugalvojo žaidimą: numesdavo sausą apelsino žievelę į žolę ir bandydavo atspėti, atvirto oranžinė ar geltona puselė. Žaidimą jie taip pat pavadino daat.

Vieną vakarą Dievas pasišaukė Adomą pasivaikščioti ir tylėdamas nuvedė jį prie nuvirtusio medžio. Po juo gulėjo stambus driežas serap; Dievas pajudino gyvį koja, bet driežas nesujudėjo. Tada Dievas ištarė žodį movet ir pasakė, kad ir Ievai, ir jam, Adomui, gali taip atsitikti; jeigu nori, aiškino Dievas perbalusiam žmogui, kad to nebūtų, turi tvirtai pažadėti vieną dalyką: niekad neliesti vakvako medžio ir nevalgyti vaisių nei nuo jo, nei po juo. Šito nepamiršk, pridūrė, ir viskas bus po senovei; bet dieną, kada valgysi nuo vakvako, mirsi neišvengiamai.

Adomas linktelėjo.

Grįžęs jis pasakė Ievai, kad vakvako vaisiai nevalgomi. Moteris nepatikėjo, bet Adomas atsisakė toliau apie tai kalbėtis. Po kelių dienų Ieva jo vėl pasiteiravo apie vakvaką. Tada Adomas pasakė jai žodį movet ir kiek įmanoma vaizdžiau atpasakojo, kaip atrodė negyvas driežas. Paskui juodu ilgai tylėjo.

Praslinko dar kelios dienos.

– Prisimeni, – pasakė Ieva, – kaip tu man aiškinai, kodėl debesys negali turėti vardų, nes greitai keičiasi?

– Taip?

– Ir aš nesupratau, o tu pykai.

– Taip.

– Tiesa ta, kad tu ir pats nežinojai, kodėl kas nors turėtų būt negalima. Ir kūrei visokias istorijas, kas būtų, jeigu netvarūs dalykai turėtų vardus. Tada, girdi, atspindys upėje užsimanytų išlipt ant kranto ir būtų du Adomai...

Jis nuleido galvą.

– ... Gryniausia kvailystė. Tai yra kaip... – Ieva užsikirto, – tai yra kaip tada, kai aš tau pasakiau, kad bičių spiečius paliko seną avilį ir belakiodamos sugėlė jautį, o tu nubėgai ieškoti jaučio, kad ištrintum jį bitžolėm. Nors aš tai pasakiau juokais, kad gražiau pasakyčiau, jog jautis labai ilgai neateina. Ar supranti?

– Nelabai.

– Tai yra, – pratarė Ieva, – tarsi tu sakytum kažką, ko iš tikrųjų nėra, norėdamas, kad kitas tuo patikėtų.

– Kam? – nesuprato Adomas.

– Nežinau. Gal norėdamas, kad kas nors nubėgtų ieškoti jaučio, kurio nėra.

Adomas susimąstė.

– Ieva, – pasakė, – aš vis tiek norėčiau, kad tu linktelėtum galvą, jog mes nevalgysim nuo vakvako.

– Man žaltys sakė, kad jis valgė. Ir nieko nebuvo.

– Gal jis valgė ne nuo to medžio? – spyriojosi Adomas.

– Ne. Aš pamačiau raudonas sultis jam apie burną; tokias tirštai raudonas, kokių neturi nė vienas valgomas vaisius; delnu nušluosčiau ir pamiršau, o paskui pamačiau ant delno suskretusią dėmę ir pamaniau, kad būsiu įsipjovusi į akmenį. Tada pašaukiau žaltį ir paklausiau, kokie vaisiai turi tokias sultis. Adomai, tik vakvako vaisiai tokias turi. Jų sultys baltos, o skonis jų kaip karvės pieno, bet viduje yra stambių kauliukų mazgas, žaltys jį netyčia perkando priekiniais dantimis, ir pradėjo eiti raudonos sultys.

Nuo tada ji tapo niūri, rimta; juodu kalbėjosi mažai; Ieva vaikštinėdavo po sodą viena, kelis kartus jam teko siųsti žaltį, kad ją pašauktų. Adomas nugirdo varnėnus tariant žodį movet, bet pamanė, kad jam tik pasigirdo. Po kelių dienų prie jo prišliaužė žaltys ir pasakė, kad Ieva norinti, jog jis ateitų, ir laukianti jo po vakvako medžiu. Tada jis spyrė žalčiui; tai nebuvo pirmas kartas – prieš tai jis jau buvo mušęs jautį.

– Adomai, – Ieva sėdėjo medžio šešėlyje; pamačiusi jį, liko sėdėti; ramus, neperprantamas veidas.

– Kas atsitiko? – paklausė jis.

– Aš norėčiau, kad tu man dabar papasakotum, kaip aš atsiradau.

Vangiai pasispyriojęs Adomas ėmė pasakoti. Jis aiškiai prisiminė tą saulėtą pavakarę, kai Dievas nusivedė jį prie nelemtojo medžio ir davė gerti iš molinio indo, ir kaip jį staiga suėmė snaudulys; Dievas pasakė jam gultis ant nugaros; paskui pasaulis dingo; kai Adomas atsibudo, saulė buvo per plaštaką pajudėjusi į vakarų pusę. Ir Ieva tada jau buvo, o jisai, Adomas, sugalvojo žodį iša, ir Dievas linktelėjo galvą.

– Mes turim, – pasakė ji, – nuskinti vieną vaisių nuo vakvako.

Žaltys jau sliuogė medžio kamienu. Nuskynė vieną vaisių, apsivijęs šaką pasilenkė ir padavė Ievai.

– Čia tik tavo daat. Žaidimas. Bet driežas buvo tikrai...

– Ne daat. Man baisu.

Kai Ieva dar tik plėšė vaisiaus žievelę, Adomą jau krėtė šaltis. Per švelnų, dar tik pradėjusį temti vakaro dangų greitai slinko keli debesėliai. Tolumoje Adomas išgirdo jaučio baubimą, bet gal tai buvo kuris kitas stambus žolėdis. Vėl stojo tyla; Ievos rankos skverbėsi į praplėšto vaisiaus minkštimą, platindamos properšą neperregimame vaisiaus apvalkalėlyje, panašiame į akidangčių plėvę; ant žolės varvėjo tirštas baltas skystimas. Adomui pasirodė, kad vakvako medis sudrebėjo.

– Adomai, žiūrėk!

Kaip tik tuo metu ore pasigirdo šaižus aiktelėjimas. Jis nebuvo panašus į jokio žvėries ar paukščio balsą; Adomui pasirodė, kad suriko Ieva, bet jis apsiriko. Pažvelgė į vaisių, ir jo ertmėje pamatė mažytes rankutes, panašias į beždžionės jauniklio. Vaisiaus viduje buvo gyvas padaras; beplaukė raudona oda tarsi šlapias Pišono molis; kelios sulipusios plaukų sruogos ant galvos; mėlynos didelės akutės be akivalkčių. Šaltis, krėtęs Adomą, tapo nepakeliamas. Žmogaus jauniklis vaisiuje konvulsiškai gaudė orą, jo lūpos mėlo, rankutės ir kojytės apmirė. Adomas ir Ieva sėdėjo prie perplėšto vaisiaus ir ilgai žiūrėjo į negyvą žmogaus jauniklį.

– Nieko nesakyk, – pratarė Adomas, jau smaugiamas ašarų.

Jis prisiminė saulę, pasislinkusią per plaštaką vakarų pusėn; Dievą, stovintį po vakvako medžiu, apkibusiu neragautais vaisiais, kuriuos jis paskui uždraus grasindamas mirtimi. Kūnas iš mano kūno, pasakė tada Adomas, Dievas linktelėjo ir tarsi lengviau atsiduso – kodėl? Nes jis nuskynė Ievą nuo vakvako medžio, kol Adomas miegojo; nes jis negalėjo būti tikras, ar per sapną Adomas ko nors neįžiūrėjo; nes patikėjo, ir Dievo apgaulė pavyko. Žmogus pratrūko verkti, paskui pro ašaras jam prasimušė atviras palengvėjimo juokas, bet jį tuojau pat vėl keitė verksmas; drebėdamas nuo šalčio, Adomas abiem rankom apsikabino verkiančią ir besijuokiančią Ievą, kuri niekada nebuvo jam artima ir dėl to buvo dar artimesnė. Kartu jie verkė ir juokėsi, ir negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito, tarsi būtų suaugę kūnais, tarsi atsiplėšę vienas nuo kito būtų ėmę kraujuoti.

Temo. Papūtė vėjas, ir juodu galop pasislėpė medžių tankmėje, kartu pasiėmę nuskintąjį vaisių. Adomas rankomis išrausė duobę, ir juodu užbėrė žmogaus jauniklį žemėmis ir medžių nuokritomis.

– Adomai, – tarė moteris, – tu privalai kaip nors pavadinti tai, kas su mumis atsitiko.

Jis tylėjo. Mąstė.

– Nes Dievas to nevadins. Arba jo sukurtas žodis bus prakeikimas.

Adomui į galvą atėjo vardas paties Dievo – vardas, kurį šis išvedė iš žodžio būti; jis reiškė Tą, kuris visada yra – atseit buvo dar prieš Adomą. Dabar žmogus mintyse pakeitė jod raides dviem vav, bet skambėjo bjauriai; tada dviem alef.

Ahavah, – pasakė, – bus vadinama tai, kas su mumis atsitiko. Bet aš nežinau, ką reiškia šis žodis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


69943. vandenis2006-12-10 20:19
ir netingek tu man...

69963. varna2006-12-11 10:03
Nevykusi Marko Tveno parodija. Ir šiaip nykus tekstukas.
( nėra tokio žodžio mOvet - yra mAvet,
ahavah (tikrai nežinau ką reiškia šis žodis) - niekas taip netaria - taria paprasčiausiai ahava,
kaip iš IHWH (Dievo vardas) kuriame yra vienas I(jUd, o ne jOd) gauti AHVA, įstatant du A (alef), kai žodyje yra vienas A (alef) - nežinau.
Darau išvada, jog autorius yra lochas, nes net nepasidomi originalo rašyba, užtat puola "kurti")

69965. ei,2006-12-11 11:48
Gerai, kad kuria, o ne kopijuoja. Kaip Varna savo romaną. Copy style, varna.

70024. tinginė2006-12-12 10:33
Kas yra lochas?

70030. Queer2006-12-12 11:58
Kam taip grieztai, Varna? Emilis - tik studenciokas.

70064. Queer nuo varnos2006-12-12 19:29
Bet studenčiokas tinginys - neprisiverčia iki bibliotekos nušliaužti. Jei nori, susirastų hebrajų kalbos žinovą (tipo mane) ir pasikonsultuotų. Tai ne - "kuria" kaip akla višta, tik kad grūdo neranda.

70071. Nerijus2006-12-12 20:07
Cia juk ne apie hebraju kalba... O kas esme pasidomes?

70078. vandenis2006-12-12 20:52
ar tas zodis neprisideda prie esmes?

70151. tinginė, ostentationistės draugė2006-12-13 20:06
Teksto esmė yra viename sakinyje. Visa kita yra filigranas.

70168. Ahavah2006-12-13 23:17
Visa teksto esmė yra liga. Vadinasi ji grafomanija.

70388. tinginė netinginei2006-12-15 10:05
Nejaugi taip niekas ir nepaaiškins savais žodžiais. Kokia ta liga grafomanija. Kokie jos požymiai.

70394. tinginė, ostentationistės draugė (atseit)2006-12-15 11:02
Gal jau man reikėtų būti gera ir daug dirbti.

Vieną kartą.

80403. Taira :-) 2007-04-12 21:37
Pakomentuosiu kaip kvailas skaitytojas: Kūrinys kažkuo užkabinantis ir baigiasi gana dideliu anekdotu. Varna,suprantu,kad esi genijus ir norisi prisikabinti prie kekvieno nieko. Filosofinė dalis,pagal mano įsitikinimus apie varnos komentarą: žmogus visad peikia tai ko pats nesugebėtų padaryti ,nes pavydėti ir kabinėtis yra žmogiškoji paprastybė. Tarkim,kad varna nėpriklauso paprastiems žmonėms,nes jis pats tai teigia. Žmogaus įprastoji būtis visada norės būti aukštesniu,geresniu,greitesniu už kitus(Patino sindromas),tad buvimas,ar liaudiškai tariant "kėlimąsis" tik parodo žmogaus būties menkumą,nes keliasi tik tas ,kuris mano esąs per žemas(Nepilnavertiškumos kompleksas). Klaidos Hebrajų kalboje yra klaidos ir nuo jų neatleidžia niekas,tad kitą kartą vertėtų būti atidesniam. Grafomanija - tai terminas vartojamas beprasmių kompleksuojančių būtybių sumenkinti kitas būtybes. Bet kokiu atveju niekas iš šių paminėtų dalykų neturi prasmės,nes mano žodžius nuneigs bet kokio tipo tikėjimas. Ačiū už dėmesį.

115149. amerika :-) 2008-04-21 18:03
Uzkabino! tikrai idomu...rasytojo versija, kad vaisiaus viduje - zmogaus pradzia ir Dievo draudimas zmogui skinti ir ragauti ta vaisiu tampa...tokia tikra ir suprantama...nei abstraktus draudimas-nevalgyk ir neskink...tai is tiesu gali buti tikrasis gerio ir blogio pazinimas...aciu!!

116229. a2008-05-02 21:32
puikus, jaudinantis tekstas... :)

Rodoma versija 30 iš 30 
14:47:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba