ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-09 nr. 892

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Gyvenu poliklinikoje (59) • MARIO ERDHEIM. Psichopatologijos ir kultūros palyginimo pažintinė vertė (3) • ANDRIUS PATIOMKINAS. Šiltnamis (1) • -js-. Sekmadienio postilė (7) • JURGIS BUITKUS. Vieta, kur grąžinama siela į kūną (1) • Šimto poetų šimtas eilių (1) • JUOZAS SAVICKAS. Prieškario mokytojai (3) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ROLANDAS KAUŠAS. ...in memoriam... (26) • LINA ŽALYTĖ. Jie gyveno prie stalo (21) • VIRGINIJA VITA. Eilės (5) • VYTAUTĖ KUZMICKAITĖ. Eilės (5) • NEŽINOMAS AUTORIUS. Jokių autorių! (11) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Šviesėjantis ekranas (1) • ELENA KIŠKIENĖ. Uteniškių keiksmai (11) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Nemunas (3) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLII) (1) • čiadabarkas (378) • 2008 m. gegužės 16 d. Nr. 19 (893) turinys (33) •

Uteniškių keiksmai

ELENA KIŠKIENĖ

[skaityti komentarus]

Iš pateikėjų anketų matyti, kad uteniškių keiksmuose velnias, perkūnas ir įvairūs gyvūnai yra patys populiariausi. 110 pateikėjų 175 kartus keiksmuose paminėjo velnią ir 19 kartų su velnio buvimu susijusią vietą, 79 kartus minėjo perkūną, 47 – rupūžę, 73 – išskyras, 44 – užpakalį, 31 – gyvatę, 228 – įvairius gyvūnus, 10 – augalus, 18 – prasmegimą skradžiai, 17 – žaltį, 10 – neraliuotus objektus. Vyresniųjų pateikėjų keiksmuose vardijami tradiciniai objektai: velnias (paibelis, biesas, šėtonas, kipšas ir t. t.), perkūnas, ragana, rupūžė, kalė, užpakalis (šikna, rura ir pan.), o lietuviškai besikeikiantis jaunimas dažniausiai mini ožį, gaidį ir šūdą, kartais pasirenka ir netradicinius objektus – briedį, tarakoną, genį, grybą.

Mitinės būtybės

Velnias. Dažniausiai keiksmuose minimas velnias ir su juo susiję objektai. Keikimasis minint velnią net įvardijamas žodžiu velniuotis.

Pasak Gintaro Beresnevičiaus, „lietuvių tautosakoje velnias – bene dažniausiai sutinkama mitinė būtybė, kurios provaizdžiu neabejotinai buvo kadainykštis dievas Velnias ar Velinas“. Velnias šnekamojoje kalboje, taip pat ir keiksmuose, yra vadinamas daugeliu vardų, tai pati spalvingiausia mitinė būtybė lietuvių tautosakoje. Remiantis tikėjimais, sakmėmis ir padavimais – kūriniais, kuriuose vaizduojamo velnio buvimu yra tikima, – taip pat šnekamąja kalba, galima spręsti apie keiksmuose minimų velnio vardų, išvaizdos ir pasirodymo vietos vaizdinių kilmę ir raidą. Tautosakoje ir šnekamojoje kalboje aptinkami velnių vardai yra nevienodo populiarumo, senumo ir tikrumo. Vieni yra gana seni ir nuolat vartojami šiai mitinei būtybei pavadinti, kiti atėję įvedus krikščionybę, dar kiti – atsitiktiniai, rečiau pasitaikantys.

Dažniausiai keiksmuose vartojamas žodis velnias: „Ak tu, velnio išpera!“, „Kad tave velnias griebtų!“, „Lįsk tu, kur velnias smalą verda!“, „Po šimts velnių!“ Kiek dažniau velnias vadinamas kipšu, šėtonu, biesu, nelabuoju, pavyzdžiui: „Ak, tu nelaboji!“, „Kipšas raguotas!“, „Šetona tu išgama!“ Šnekamojoje kalboje velnias dažnai įvardijamas kaip prakeiktasis („Ak, tu praklentasai!“), paibelis („Kad tave kur paibelis!“), paralius („Po paraliais!“), raistas („Ogi raistas jį čia!“).

Norbertas Vėlius teigia: „Didesnė velnio vardų dalis yra lietuviškos kilmės, tačiau pasitaiko ir skolinių iš slavų (biesas, čiartas, čiortas, ledokas, neprietelius, nečystasis, nečystikas, nečysčius, paibelis, smakas) [...], žydų (šėtonas) [...] kalbų.“ Iš slavų kalbos kilęs velnio vardas yra ir uteniškių keiksmažodžiuose: „Kad tave kur biesas!“, „Kad tave nečyščius nuneštų!“, „Lįsk smaka ruron!“, iš žydų: „Kad tave šetonas per sausus raistus nuneštų!“ Kartais velnias tautosakoje, o kartu ir keiksmuose, turi tikrinius vardus. Pavyko užfiksuoti tik porą keiksmų, kuriuose minimas velnias tikriniu Balvono vardu: „Eik tu, Bulvone!“

Matome, kad velnias keiksmuose vadinamas įvairiai, tačiau vien iš keiksmažodžių nustatyti velnio vardų kilmės senumą beveik neįmanoma. Manoma, kad dauguma šių vardų išplito kartu su krikščionybe, mat tikintieji bijodavo ištarti tikrąjį velnio vardą, nes kasdieniame gyvenime minėti velnią buvo laikoma nuodėme. Bet gali būti, kad velnias jau iš seno turėjo daug vardų, atsižvelgiant į tai, kur ir kokiu pavidalu jis pasirodydavo, su kokiais reiškiniais buvo siejamas. Nors lietuviškuose religiniuose raštuose nelabuoju, negerąja dvasia buvo vadinama ir krikščionių piktoji dvasia, paprastiems žmonėms šie žodžiai galėjo būti žinomi ir anksčiau. Iš krikščioniškojo laikotarpio religinių raštų yra atėję šėtonas, judošius, tikriniai vardai Liucipierius, Belzebubas ir pan. Todėl galima numanyti, kad ir keiksmai „Ak, tu šetona vaike!“, „Tu judošiau dvyliktas stacijas!“, „Liciperius!“ yra jau krikščionybės laikų tautosaka.

Keiksmuose neretai minimi su velniu susiję objektai: pelkė, raistas, kelmas, miškas, pragaras (pekla). N. Vėlius pažymi: „Velnias lietuvių tautosakoje taip dažnai vaizduojamas vandenyje ar prie vandens, kad gyvoje kalboje žodžiai bala, raistas, reiškiantys didesnius ar mažesnius vandenis, kartais pavartojami ir kaip velnio eufemizmai (ypač keiksmuose) [...].“ Tad tokiuose keiksmažodžiuose kaip „Kad tau kur raistas pagautų!“, „Suk tau pelkė!“, „Kad tave kur bala!“ bauginantį velnio vardą pakeičia neutralesnis, švelnesnis žodis raistas, pelkė, bala.

Lietuvoje XIX–XX a. įsigalėjus krikščionybės paveiktam tikėjimui, kad velniai gyvena pragare, vis dažniau vartojamas žodis pragaras (pekla). Rytų aukštaičių keiksmuose neretai ten pasiunčiami keikiamieji: „Aik tu peklon!“, „Šauk pragaran!“ Keiksme „Eik tu smalon!“ į pragarą siunčiama netiesiogiai. Tačiau žinant, koks gajus senų kaimo žmonių tikėjimas, kad pragare velniai verda dervą (smalą), galima nuspėti, jog ir šiame keiksme kalbama apie pragarą. Lietuvių tautosakoje pragaras ne visada sutampa su krikščioniškuoju pragaro vaizdiniu. Pasakose apie kvailą velnią, mitologinėse sakmėse pragaras neretai įsivaizduojamas kaip esantis čia pat, žmogaus pašonėje – ežere, pelkėje ar urve. Todėl per daug drąsu būtų teigti, kad keiksmai, kuriuose minimas pragaras, yra iš vėlesnio krikščioniškojo laikotarpio.

Keiksmas „Velnio išpera!“ galėjo rastis iš labai seno tikėjimo, kad velnias išsiritąs iš kiaušinio, jei vištą mėnesienoj „ažulipo“ nelabasis (LMD I 183 /36/). Tačiau labiau tikėtina, kad šiuo keiksmu įvardijamas pavainikis mergos vaikas. Iš lietuvių tautosakos galima numanyti apie velnio vaidmenį vestuvėse. Sakmėje „Velnias ir vagis“ (LPK 3282) velnias, norėdamas pakenkti, pasislėpęs tokioje vietoje, kur seniau vykdavo svarbūs vestuviniai ritualai, tyko pavogti jaunąją. Kad velnias susijęs su vestuvėmis, matyti ir iš šių priežodžių: „Mergų kasõs velnias gyvena“ (LTR 778 /1089/), „Merga netekėjus – velnias kasõs, o ištekėjusios – rankos“ (LTR 70b /477/). Lietuvių mitologinėse sakmėse velnias kartais siejamas su pirmagimiais, ypač gimusiais iki vestuvių. Sakmėse (BLS 139–141; LTR 774 /20/) mergina, norėdama greičiau ištekėti, pažada velniui pirmagimį arba atiduoda dar neišnešiotą, iki vestuvių pradėtą vaiką. Kitoje sakmėje velnias kenčia gimdančių merginų skausmus, kad šios jam atiduotų savo vaikus – nužudytų juos (LPK 3254). N. Vėlius, apibendrindamas velnio santykį su mergos vaiku, teigia, kad „mergos vaikas lyg ir priklausąs velniui, kad velnias juo rūpinasi“.

N. Vėlius, paremdamas Vladimiro Proppo įžvalgą, sutinka, kad pasakose apie slibino ar kitų jam artimų mitinių būtybių pavogtas merginas galima įžvelgti senųjų toteminių defloracijos apeigų atspindį. Gali būti, kad žiloje senovėje asmuo, atliekantis defloraciją (toteminis protėvis, burtininkas su kauke), buvo gerbiamas, vėliau, pasikeitus visuomeninei santvarkai, vestuvių papročiams, jis imtas traktuoti neigiamai, kaip merginų grobėjas, prievartautojas. N. Vėlius daro išvadą: „Pripažįstant velnio vaidmenį senosiose vestuvių ir iniciacijų apeigose [...], darosi suprantamos ir jo pretenzijos į pirmagimį vaiką, nes jis esąs pradėtas ne žmogaus, o mitinės būtybės (velnio).“

Perkūnas. Nors Perkūnas – vienas svarbiausių senovės lietuvių dievų, rytų aukštaičiai keiksmuose jį mini rečiau nei velnią, tačiau ir apie Uteną išgirsime: „Kad tave perkūnas iš giedro dangaus nutrenktų!“, „Suk jį griausmas!“ Keikimasis minint Perkūną, kaip ir minint velnią, nusakomas žodžiu perkūnuoti – perkūnais keikti, perkūnus laidyti.

Tautosakoje dažniausiai pasakojama, kad Perkūnas globoja atmosferinius reiškinius, gyvena tarp dangaus ir žemės, kažkur debesyse, valdo griausmą ir žaibą. Nijolė Laurinkienė rašo, kad Perkūną, kaip ir velnią, vengta vadinti tikruoju vardu. Žmonės jį gerbė, bijojo, kad neužrūstintų, nesupykdytų, todėl ypač vaikams griežtai drausdavo jį minėti. Perkūnas, kaip ir kitos mitinės būtybės, turi ne vieną vardą, jis dar vadinamas Dunduliu, Griausmu, Dievaičiu, Spirgučiu, Trinkučiu ir t. t. N. Laurinkienės teigimu, „populiariausias Perkūno vardo pakaitalas – Dundulis“, jis užfiksuotas mitologinėse sakmėse, smulkiojoje tautosakoje. Tačiau šis vardas uteniškių keiksmuose buvo paminėtas tik vieną kartą: „Kad tave Dundulis užtrenktų!“

Daug dažniau, vengiant tiesioginio įvardijimo, vietoj perkūno sakoma griausmas: „Kad jį griausmas!“, „Kad tau griausmas nutrenktų!“ Turint omeny, kad Perkūnas – griaustinio ir žaibo dievas, tai dažniausiai Perkūnas ir griausmas suvokiami kaip žodžiai sinonimai. Žodis griausmas kartu įvardija ir Perkūno veiksmą. Žodis perkūnas vartojamas ir kaip bendrinis – griaustinio reikšme. Tais atvejais keiksmuose jis įgyja daugiskaitos formą: „Po perkūnėliais!“ Perkūnas kaip bendrinis žodis tikriausiai yra sukasdienintas mitinės būtybės vardas, vartojamas jau gerokai demitologizuotam gamtos reiškiniui įvardyti.

Keiksmuose dažnokai pasitaiko devyni ar šimtas perkūnų: „Trauk tave devyni perkūnai!“, „Po šimts perkūnų!“ Tai nerodo būtinų sąsajų su Perkūnu, nes posakiai su skaičiais „devyni“ ir „šimtas“ aptinkami taip pat ir keiksmuose minint velnią, vilką, pypkę. Šie keiksmams būdingi posakiai yra greičiau frazeologizmo variacijos, kai vienas iš objektų pakeičiamas kitu, pavyzdžiui: „Po šimts perkūnų!“, „Po šimts velnių!“, „Po šimts pypkių!“ N. Laurinkienė primena: „Tautosakoje žinomas ir devynių perkūnų vaizdinys.“ „Paprastai, – rašo Zenonas Slaviūnas, – Perkūnas turi devynis sūnus. Kai užpyksta, juos veja – kyla tada audra ir perkūnija (Kybartai).“ Todėl keiksmas „Trauk tave devyni perkūnai!“ gali net labai smarkiai sietis būtent su Perkūnu.

Jaunimo pateiktas keiksmažodis „Kad tave žaibas nutrenktų!“ taip pat priskirtinas prie keiksmų, susijusių su Perkūnu. Gali būti, kad jaunimas žodžiu žaibas čia galėjo įvardyti tiek Perkūno įskeltą ir paleistą ugnį, tiek patį Perkūną. N. Laurinkienė mano, kad „pats griaustinio dievas galėjo būti laikomas tos dangiškos ugnies – žaibo – įkūrėju“. Z. Slaviūnas, aptardamas mitinius įvaizdžius Mažvydo raštuose, mini, kad „apie Kvietiškį (Marijampolės apskr.) Perkūnas ir Žaibas laikomi atskiromis būtybėmis“, kitur sakoma: „Žaibas – tai ant Perkūno galvos deganti ugnis (Skaudvilė), pliaukštelėjimas botagu (Marijampolė), sušvytravimas kalaviju (Raseiniai).“

Ragana. Dažnokai nusikeikiama: „Ak, tu ragana!“, „Ok, tu raganėla!“ Raganos vardas pirmiausia susijęs su žodžiais regėti, viską žinoti ir viską galėti, būti aiškiarege. Žodžio ragana etimologija taip pat turi sąsajų su žodžiu ragas. Marija Gimbutienė mano, kad „ryšys su ragu rodo Raganos lunarinį pobūdį ir vaidmenį, būtent transformuojantį, susijusį su ciklišku mėnulio ir visos gamtos atgimimu“. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos tokios žodžio ragana reikšmės: „1. mit. pikta burtininkė, kerėtoja; 2. prk. pikta, bjauri moteris.“ Jau iš šio aiškinimo matome, kad raganos vieta yra kažkur tarp mitinės ir žemiškosios būtybės. Taigi ragana galėjo būti ne tik pusiau dieviška būtybė: žiniuonė, aiškiaregė, lunarinė nakties regėtoja, bet ir žemiška moteris, išsiskirianti būdu, išvaizda ir gebėjimu atlikti magijos veiksmus. Apie raganų veiklą Lietuvoje nemažai sužinome iš XVI–XVIII a. „raganų bylų“, kada jos dėl krikščionybės įtakos buvo paskelbtos velnio sąjungininkėmis ir imtos teisti, buvo kankinamos ir deginamos ant laužų.

Dėl raganos gebėjimo kerėti, burti galėjo atsirasti ir keiksmažodis „Eik tu šikt, čeraunike!“ „Čeraunikė“ čia taip pat gali būti siejama su ragana, nes, anot N. Vėliaus, tai yra vienas iš Lietuvoje vartotų raganos sinonimų.

Pasakojama, kad ragana – bjauri, baisi senė, turinti didelius dantis, šluba, labai didelė. Slavų kalboje čiučela suvokiama kaip kaliausė, baidyklė paukščiams baidyti ar gyvulio iškamša. Todėl keiksmas „Čiučela!“ gali būti pasakomas turint omenyje būtent raganą ar jos išvaizdą.


Gyvūnai

Ropliai. Lietuvių etiologinėje sakmėje (LPK 3081) Dievas, paėmęs ir metęs aukštyn molio gabalėlį, sukūrė vieversį, velnias, norėdamas padaryti tą patį, sukūrė rupūžę, ne patį gražiausią gyvį žemėje. Tačiau šis padaras neliko nepastebėtas tiek liaudies medicinoje, tiek tautosakoje, ypač keiksmuose: „Eik tu, rupūže!“, „Ak, tu rupūžyte rugienoj!“ „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ rupūžė nusakoma kaip „zool. panašus į varlę naktinis sausumos gyvūnas nelygia nuodinga oda“. Todėl keiksmažodžiai „Rupūže raupuota!“, „Rupūže tu gauruota!“ tiksliausiai nusako rupūžės išvaizdą.

Šie savotiškos išvaizdos ropliai nuo seno buvo laikomi gyvybės, mirties ir atgimimo simboliu. Senovėje buvo tikima, kad rupūžės esančios raganos ir raganiai, pasivertę jomis, arba žmonės, jomis paversti raganų. Tokios rupūžės buvusios piktos prigimties, naudojamos blogiems velnio darbams vykdyti. Tačiau buvo ne vien pavojingų rupūžių. Rupūžėmis virtusios ir už nuodėmes turėjusios atkentėti mirusiųjų vėlės žmonėms nekenkdavo, jų buvimo vietos – kapinės, klebonijos kiemas, šventorius. Kartais jos būdavusios geros namų globėjos, jaukios, nepiktos ir gyvendavusios trobose, galbūt dėl šios priežasties kartais keiksmuose gana meiliai nuskamba: „Rupūžyte rugienoj!“

Keiksmai „Eik tu, rupūže purvinom akim!“, „Rupūže žemėtom akim!“, o jaunimo – „Rupūže purvina šikna!“ gali rodyti tiek rupūžės kaip velnio padaro priklausymą chtoniškajam pasauliui ir jos buvimo vietą ant žemės, žemėse, tiek medžiagą, iš kurios ji esą buvusi sukurta. Etiologinėse sakmėse sakoma, kad velnias ją sukūręs iš dumblo, molio ar žemės grumsto. Tačiau galima ir kita prielaida, kad keiksmai, kuriuose minima purvina, žemėta rupūžė, yra praeito šimtmečio liaudies kūryba, nes tokių keiksmų nerasta nė viename tautosakos rinkinyje, jų nepateikė ir senyvo amžiaus pateikėjai. Juos dažniausiai nurodo ir vartoja jaunimas bei vidurinės kartos pateikėjai. Galima numanyti, kad jie rupūžę sieja su jos buvimo vieta ant žemės ar įsirausus žemėse. Jaunimas pateikė keiksmų, kuriuose rupūžė apibūdinama netipiškai, pavyzdžiui: „Rupūže plaukuotom akim!“ Tai būdinga jaunimo kalbai, kai apibūdinant objektą pasirenkami netikėti epitetai.

Rupūžės dar buvo vadinamos piktvarlėmis, pamatinėmis, nes buvo tikima, kad negalima rupūžės šaukti vardu, ji tuojau gali pasirodyti ir prikibti prie žmogaus. Žmonės tikėjo magiška žodžio galia ir, Pranės Dundulienės pastebėjimu, „manė, jog vardas yra neatskiriama būtybės, to vardo savininkės, dalis“. Keiksmažodis „Rupūže pamatine!“ gali būti jau vėlesnių laikų posakis, sujungęs abu rupūžės vardus. Tačiau tai gali būti ir piktokas senas keiksmas, nes būta žmonių tikėjimo, „kad ten, kur rupūžės apsigyvena po grindimis, žmonės vis miršta“ (M. Gimbutienė). Vadinasi, pamatinė rupūžė, gyvenanti po grindimis (po pamatais), taip pat yra labai pavojinga žmogui.

Ne visai aišku, kokios sąsajos rupūžę sieja su rugiais, rugiena ar miltais (greičiausiai ruginiais). Gana populiarūs keiksmai „Rupūže miltuos!“, „Och, tu rupūže rugienoj!“, „Rupūžyte rugiuos!“ rodo, kad rupūžės ir rugių minėjimas tame pačiame keiksme nėra atsitiktinis. Iš lietuvių tautosakos žinome, kad sakmėse rupūžė yra artima gyvatei, todėl ir žmonių tikėjimuose galėjo pasitaikyti tų pačių funkcijų priskyrimas ir gyvatėms, žalčiams, ir rupūžėms. P. Dundulienė mini, kad gyvatė kartais padeda atkeršyti šeimininkui už padarytą skriaudą. Prūsijos lietuviai dar XVII a. esą mokėjo prisišaukti žynį žaltonį, kuris užkalbėdavo žaltį ir paleisdavo jį per lauką sakydamas: „Šmikšt per ežią“, ir nuo to sunykdavo rugių laukas. O kai kas sakydavo: „Šmikšt per aruodą“, tai nuo to aruoduose javai sugesdavę. Galima daryti prielaidą, kad panašaus rezultato tikėdavosi ir keikūnai, minėdami rupūžę rugiuose. Tačiau įmanoma ir kita versija. Lietuvoje buvo tikima, kad javų lauke gyvenanti tam tikra dvasia, kuri globoja ir saugo javus. Anksčiau ja buvo šventai tikima. Kai kur ji buvo vadinama Rugių boba. O vėliau virto paprasta ragana ar laume, gaudančia vaikus (Jonas Balys). Žinodami, kad ragana lengvai galinti pasiversti rupūže, galbūt suaugusieji turėjo omeny būtent šį variantą ir gąsdindavo vaikus, kad neitų į rugių lauką, nes ten jie gali paklysti, išmindžioti javus, padaryti nuostolių.

Įdomu, kad etiologinėse sakmėse „Varlės snukis“ (LPK 3190), „Nubausta varlė“ (LTR 3831 (14)) matyti akivaizdžių rugių ir varlės sąsajų. Antai sakmėje „Varlės snukis“ pasakojama, kad žmonėms sėjant rugius varlė pasakiusi, jog juos praris. Tuomet dievas ir užrakino jai snukį: „Tai po šiai dienai, kai rugius sėja, varlių snukis užaugęs.“ Analogiškai dievas pasielgė su varle ir sakmėje „Nubausta varlė“ – už išdavystę užrakino dantis nuo Švento Baltramiejaus, kai tik pradeda rugius sėti. Gali būti, kad žmonės, sakydami „Rupūžyte rugiuos!“, turi omeny nekantrų, paslapčių laikyti nesugebantį žmogų.

Keiksmų „Ak, tu varlės blauzda!“, „Ak, tu varlioke!“ kilmė gali siekti labai senus laikus. M. Gimbutienė, kalbėdama apie simbolius, susijusius su moters kūnu (gimda) arba su vos gimusiu kūdikiu, mini ir varlę. Varlė, anot M. Gimbutienės, sietina su atgimimu. Norėdama šiuos simbolius susieti su lietuvių mitologija, su Lietuvoje išlikusiu rupūžės ir varlės simboliu, kaip pavyzdį pateikė antkapius iš Nidos. Krikštų forma šiek tiek primena ir varlės ar rupūžės išnarą.

Jau senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose randame žinių, kad Lietuvoje buvęs roplių kultas, minima, kad lietuviai garbinę šventas gyvates. Todėl nėra nieko stebėtina, kad keiksmai „Ak, tu gyvate!“, „Kad tau gyvatė įgeltų!“, „O, tu žalti!“ taip smarkiai įsišakniję gyvojoje kalboje. Tačiau, kaip pažymi P. Dundulienė, „tautosakoje ir gyvoje kalboje lietuviai įvairias roplių rūšis painioja: gyvatėmis vadina ne tik nuodingąsias pantines gyvates, bet ir nenuodingus žalčius, gluodenus“.

Lietuvių kalboje yra labai senas gyvatės pavadinimas „angis“, tačiau tautosakoje jis retai aptinkamas, dažniau minimas žaltys, gyvatė, kirmėlė, šliužas. Erika Drungytė rašo: „Tiek gyvatės, tiek žalčio pavadinimas siejamas su gyvybės semantika: šaknis gyv-: gyvata, gyvas, gyvenimas ir pan., šaknis žal-: žalias, želti ir pan.“ Galbūt todėl vaisingumo, nėštumo, meilės idėja pirmiausia buvo siejama su gyvate ir žalčiu. Tačiau ir gyvatė, ir žaltys lietuvių mitologijoje, kaip ir velnias, priklauso chtoniškajam pasauliui, jie sergsti ir prižiūri žemėje glūdinčius turtus, užkastus ir užkeiktus lobius, jiems priskiriama didelė išmintis ir aiškiaregystė. Žalčio globa, jo prielankumas taip pat siejamas su turto ir derliaus padidinimu, jis yra ir teisingumo vykdytojas. Z. Slaviūnas, rašęs apie ypatingą žalčių vietą liaudies kultūroje, neabejoja buvus žalčių kultą Lietuvoje, tačiau, „ar žaltys buvo tik šventas gyvis, ar pati dievybė“, nenurodo.

Keiksmai, kuriuose minimas žaltys („Ak, tu žalti!“, „Žalčio išpera!“), nėra populiarūs uteniškių kalboje. Juos pateikė tik keli pateikėjai, bet viena senyva pateikėja minėjo ir tokį keiksmą: „Žaltys raudonom akim!“ Kodėl žaltys raudonom akim, pateikėja negalėjo paaiškinti. Iš tautosakos žinome, kad dalinis aklumas yra būdingas raganoms ir kitoms mirusiųjų pasauliui priklausančioms mitinėms būtybėms, dalinis arba visiškas aklumas būdingas ir velniui. Galbūt šiame keiksme raudonos žalčio akys rodo jo dalinį aklumą, taip pat ir aiškiaregystės galią? Tačiau Z. Slaviūnas, aptardamas žalčio savybes, pabrėžia: „Savotiška žalčio spalva, netikėtas jo pasirodymas ir dingimas, baimę sukeliąs „magnetiškas“ žvilgsnis, laikymasis po namų pamatais [...] turėjo reikšmės ir atitinkamų įvaizdžių susidarymui.“ Galbūt pasakymą „Žaltys raudonom akim!“ galėjo išprovokuoti ir baimę sukeliantis „magnetiškas“ jo žvilgsnis, bet, atidžiau įsižiūrėję į žalčius ir gyvates, matome, kad lygiažvynio, paprastojo žalčio akys oranžinės, o paprastosios angies – raudono atspalvio (Bronius Šablevičius).

Keiksmuose dažniau nei žaltys minima gyvatė: „Tu gyvatėnai!“, „Ot, gyvatė gelažinė!“ Gyvatė geležine ar varine, matyt, buvo vadinama dėl jos priklausomybės žemajam pasauliui, nes visi metalai glūdi požemyje, jos valdose. Bet galimas ir kitas atvejis, tai gyvatės išorinis prilyginimas žalčiui žibuliui, žibančiam variniu atspalviu (P. Dundulienė). Apie Ramygalą geltonasis gluodenas vadintas geležine gyvate. Kituose pasakojimuose kalbama, kad tai gyvačių karalius driežas gluodenas. Tikėta, kad geležinei gyvatei įkirtus nuo jos, sunkiosios gyvatės, daug sunkiau atkalbėti nei nuo lengvosios.

Rečiau pasitaiko keiksmų, kuriuose gyvatė vadinama kirmėle, pavyzdžiui: „Ak, tu gyvate, kirmela plaukuota!“, „Kirmelyte rainuota!“ Tiek žodis gyvatė, tiek rečiau aptinkamas kirmėlė greičiausiai jau yra žodžio angis pakaitalas, vartojamas laikantis tikrinio vardo tabu. Gali būti, kad kirmėlė buvo sakoma vengiant sakyti gyvatė.

Jaunimo vartojamas keiksmas „Ei, kirmino gale!“ vargu ar turi sąsajų su gyvate, jų pačių aiškinimu, tai daugiau siejasi su paprastu kirminu ar vyriško lyties organo galu.

Pasaulio mitologijoje neretai kalbama apie didžiąsias gyvates, didžiuosius žalčius ir slibinus, kaip visatos materialinės kultūros, visuomeninės santvarkos kūrėjus. Lietuvių tautosakoje jie dažniausiai aptinkami stebuklinėse pasakose, vaizduojami kaip galingos pabaisos, turinčios didžiules magiškas gyvybingumo galias. Keiksmuose slibinas minimas retai, keiksmažodžius „Eik tu, slibine!“ ir „Slibinas!“ pateikė tik du pateikėjai.

Gali būti, kad keiksmai, susiję su roplių paminėjimu, yra nepaprastai seni ir siekia senųjų medžiotojų ir rinkėjų kultūros laikotarpį, kai viešpatavo totemistinė samprata, kad giminė yra kilusi iš totemo. Arūnas Vaicekauskas svarsto: „Gali būti, kad garbinti kelių rūšių gyvūnai (arba skirtingose giminėse – skirtingi). [...] Galbūt plačiai buvo paplitęs vėliau gerai paliudytas roplių, taip pat paukščių kultas.“

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


117368. kad jį kur2008-05-14 14:29
šimts

117390. krankt2008-05-14 19:31
liuks straipsnis!

117418. Skaitytoja2008-05-15 10:13
Eik tu balų deginti - taip patiko.

117608. dalgis2008-05-17 21:54
o kiek kartu paminejo "eik tu na..." ar "kur.."? negi ne vieno

117618. matyt, dalgeli,2008-05-18 00:57
buvo prašyta lietuviškų keiksmažodžių.

117712. Kodėl2008-05-19 15:17
straipsnyje nė karto nepaminėtas prof. Landsbergis? Čia kažkokia bolševikinė propaganda.

117735. Katė2008-05-19 17:24
Kai kvailiai neturi ką pasakyti, sako Landsbergis. Mano pasislėpsią, bet tik dar daugiau atsidengia.

117843. Sena Ragana :-) 2008-05-20 16:59
Geras, na ir pririnko. O straipsniukas kietas, tik įdomu, ar jaunimą apklausė?...

154560. jklgi7 :-( 2009-03-21 18:28
nesamone

Rodoma versija 27 iš 27 
14:46:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba