ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-03-18 nr. 789

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (6) • HUGO VON HOFMANNSTHAL. TeisingumasGINTARAS BLEIZGYS. Eilės-gk-. Sekmadienio postilėANDRIUS MARTINKUS. Bažnyčia ir maištas (1) • Su ekonomistu, Masačusetso universiteto profesoriumi emeritu HERBERTU GINTISU kalbasi Chhavi Sachdev. Išvirkščioji altruizmo pusėSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Secvijokliai glamonėja socarchitektūrąINEZA JUZEFA JANONĖ. Pas Dievą visos vietos gerosJŪRATĖ SPRINDYTĖ. Žiemos skaitiniai (27) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisVIRGINIJA MIKUTAVIČIŪTĖ. Senoji krosnis (1) • DAINIUS JUOZĖNAS. "Enverdo"ARŪNAS UOGINTAS. Labirintai (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Turėk pupų rėtį, gliaudytojų atsiras (15) • LAIŠKAI (246) •

Žiemos skaitiniai

JŪRATĖ SPRINDYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aušros Laurušaitės nuotrauka

Literatūra kontrastinga kaip lietuviška žiema – šlapdriba, speigas, atodrėkis, šerkšnas, lijundra ir viskas vėl iš pradžių. Kontrastingos ir kalbos apie literatūrą, todėl gyventi darosi įdomiau ir karščiau.

Žiemą didelę dalį skaitinių laiko suryja renginiai tarp Kalėdų ir Užgavėnių, įskaitant ir Knygų mugę. Ir be mugės aišku, kad literatūroje gyvuoja keturi metų laikai iškart. Keturi metų laikai yra gerai subalansuota gamtos malonė mūsų geografinių platumų senbuviams, kuria pamirštame džiaugtis. Man artimas žmogus, atvykęs iš Meksikos pašonės ir šešerius metus nematęs žiemos, glamonėjosi su šalčiu ir fotografavo šerkšno spygliukus ant pernykščio stagaro – rafinuotai dekoratyvų šalčio įsivaizdinimą. Buvo sausio pradžioje tokia puošni viešoji žiemos prezentacija – trys Šerkšno dienos.

Bet literatūroje tikrai viskas yra iškart, nors Vytautas Martinkus ir sako: "Sunku parašyti žodžius visiems. Tokių juk nebūna" (esė-apysakų knyga "Šuns mazgas"). Lietuvių literatūroje baigėsi visos krizės, ji pilnakraujė ir gausi, o įvairėjimo tarpsnis vis dar tęsiasi – apstu skirtingiausių knygų, tarp kurių poliariškų taškų išsidėsto plati skalė skaitinių įvairiems adresatams, ir elitiniams, ir mėgėjams. Kas skaito de Strozzi, neįveiks V. Martinkaus, ir atvirkščiai. Dabartinės prozos topografija pasigėrėtina. Ir gero lygio knygos pilnos minėto poliariškumo: V. Martinkus dažnai kalba apie sielą, kurios persikūnijimas – metempsichozė – tampa pirmos esė "Šuo, kuris paliovė lojęs" ašimi, o debiutantė Gabrielė Klimaitė novelių knygoje "Liūdnas malonumas" teigia, kad netiki vidiniais pasauliais: "Sakyti žmogui, kad jo turtinga dvasia – tai versti jį šikti lotoso žiedais" (p. 89). Po Sigito Parulskio tai bene vienintelis balsas, kurį galėtume laikyti nedeklaruojamu, bet vis dėlto kartos manifestu. Tokių programinių formuluočių aptikau novelėje "Sugrįžę draugai":

Mes diskretiškos epochos ekspertai, mes neniekinam pagalbos ar užuojautos, nors pasikeitė jų pobūdis, mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa – fantazijos, pramogos – ramybės. Savo dvasinius klozetus valome nepretenduodami į draugo higieną. Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo pykčio. Tarsi naujieji budos, nušvitę ne po vyšnia, o ant kelmo, vadinamo pofig. Ir nereikia kalti prie kryžiaus laiko, jis iš draugystės neatėmė grožio, bet pavertė ją liudijimu. Mes vienas kito liudininkai, o ne broliai kančioje (p. 41).

G. Klimaitė artikuliuoja savo kartos pasaulėjautą ir patirtis: švelnus pragmatizmas balansuojamas su valdomais jausmais, racionalumas – su saikingu hedonizmu, jokių skundų ir kompleksų. Pastabi aplinkai, bet iš esmės – yra pati sau ("Kūnui"). Jauna autorė savitai įsiterpia į moteriškuosius rašymus – per išbėgusią kojinės akį sugeba aptarti ir kitas "lytiškumo kilpas" bei formuluoti netikėtus aforizmus ("Kiekviena moteris yra savo pačios akis, bėganti slidžiu sąmonės stogu"). Stebėtina, kad debiutuojančios dvidešimt penkerių metų autorės rašymuose galima aptikti svarbių sąlyčio taškų su V. Martinkaus proza. Novelėje "Gobelenas" G. Klimaitė gija prie gijos audžia visą gyvenimo srautą: ką mato, jaučia, mąsto ir supranta. Klasikinis tekstilės pavidalas tarsi padeda suvaldyti chaosą, reflektuoti vyksmą be dirglumo ir pasimetimo. Šis "gobeleniškas" gyvenimo visumos pojūtis ir artina su V. Martinkaus "mąsliąja" eseistika, kurioje kartu plėtojami du skirtingi siužetai – šunelių dramatiškos lemtys supintos svarstymais apie žodžio, kalbos, kūrybos dalią istorinių pervartų metais. Kodėl taip greit nuvertėjo uždegantis Sąjūdžio žodis? Kodėl žodis toks bejėgis artimiausių žmonių santykiuose? Susikalbėti su paaugle dukra padeda šuva, tampantis ne tik išmintingu tarpininku tarp gamtos ir sociumo, bet ir blogį absorbuojančiu simboliu. Dvigubos pasakojimo struktūros įtaiga ir slypi jungtyje tarp gamtos ir kultūros. Jei kam mažiau rūpės rašytojo visuomeninės ir kūrybinės refleksijos, minėtas esė galima skaityti kaip intriguojančias, jautriai papasakotas istorijas apie šunis su tragedijos ir mistikos elementais.

Zitos Čepaitės "Neapšviestas kelio ruožas" – penktoji autorės knyga ir, manau, geriausias jos kūrinys – dokumentinė proza apie Panevėžio kalėjimo moteris. Esama netikėtos gyvasties, kurią anksčiau slopino pagiežinga pasakotojos ironija. Z. Čepaitė bando suvokti kalėjime atsidūrusių moterų gyvenimo istorijas be išankstinės nuostatos. Čia įgyja balsą iš esmės negirdima, nenorima girdėti socialinė grupė. Kaltė, bausmė, atleidimas, neteisybės pojūtis – tai žmogaus vidinio pragaro ar socialinių struktūrų dariniai? Man atrodė, kad Z. Čepaitės akcentas šiurpiai socialus – visuomenėje klesti toks neteisingumas, kad negali nenusikalsti, jei nesi vidutinybė. Regimantas Tamošaitis mugėje pristatydamas šią knygą pateikė kitokią – psichoanalitinę – interpretaciją per troškimo, kaltės ir bausmės triadą.

Visos kalinės turėjo vaikystės traumų, tai iširusių ar neįvykusių šeimų vaikai, tad priešiška laikysena užprogramuota. Konfliktuojančios pusės – sistema ir saviraiškos laisvė. Žmogus iš paskutiniųjų gina orumą, "teigia vidinę tiesą" (svarbus romano sakinys). Įsidėmėtina ir tai, kad nusikaltimui reikia aistros. Kalinių istorijos sąžiningai perpasakotos (galbūt iš diktofono įrašų), jos skamba kartais kaip skundas, kartais kaip išpuolis. Z. Čepaitė retransliuoja tai, kas tiesiog liktų nutylėta. Retransliavimo forma – reportažai, visi jie vienodo modelio, iš to kyla kompozicinė monotonija, bet akivaizdu, kad ką nors literatūrinti čia buvo neįmanoma. Teko girdėti nuomonių, kad į žurnalistinę medžiagą įterpta asmeninė pasakotojos drama gadina tekstą. Atvirkščiai, manau, kad papildo ir pagilina, nes padeda gretinti ir vieną kitam prilyginti laisvės ir kalėjimo diskursus. Nauja patirtis transformuoja pačią pasakotoją, tik įstojimas į Darbo partiją ir retorinis ryžtas tokiu būdu pagerinti pasaulį atrodo kone komiškas.

Svarbi Z. Čepaitės etinė pozicija kalbėti apie marginalią gyvenimo pusę, nuošalės žmones – Padugnes. Tai Valerie Solanas, feministės revoliucionierės, parašiusios "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą", išdidus į(si)vardijimas. V. Solanas įžvalgos nukreiptos į tą izoliuotą, nelegalų sluoksnį, kuris kiekvienoje bendruomenėje funkcionuoja kaip jos dalis (slepiama, uždaryta, apribota, eliminuota – bet tik laikinai) ir atakuoja įstatymą, valdžios principą, sistemą, nes tai sugalvojo vyrai. "Neapšviestas kelio ruožas" liudija, kad kiekvienas stengiasi palikti pėdsaką, būti pastebėtas – jei negali to padaryti kūrybiškai, imasi destrukcijos. Daugumai Z. Čepaitės moterų kalinių tinka teiginys apie V. Solanas radikalumo ištakas: "Ji buvo apleista, išnaudota ir nuolat nepakankamai įvertinta" (p. 29). Pačios V. Solanas nedidelis agresyvus manifestas, parašytas dar 7-ajame dešimtmetyje, šiandien skamba keistokai, lyg feminizmas jau būtų gerokai nuskurdęs ir nebeturėtų konceptualesnių darbų. Ji buvo aktorė, o norėjo būti laikoma rašytoja. Popmeno karalius Andy Warholas pametė jos pjesės rankraštį ir tapo pasikėsinimo objektu. Apie įvykį pranešta paskutiniame laikraščio puslapyje šalia šiukšlių išvežimo grafiko. Tai buvo smūgis labiau A. Warholui – suvokė savo nereikšmingumą. Žinoma, V. Solanas tekste yra vienas kitas įdomesnis krislas. Revoliucingų Padugnių motyvą galima sieti ne tik su Z. Čepaitės, bet ir su V. Juknaitės, B. Vilimaitės proza. Sunku nesutikti su V. Solanas teiginiu, kad vyrų gyvenimui reikalingi autodestruktyvūs stimulai (vyrams patinka rizika ir mirtis, ji juos seksualiai jaudina, be to, vyrus nenugalimai traukia žiaurios pabaigos). Jie šaudo, žudo, kariauja, išradinėja naikinimo technologijas, neveikiančius įstatymus, užsiima narkotikų verslu, naikina gyvybės perteklių. Skaitant V. Solanas pasitvirtina, kad gyvename interpretacijų epochoje, kai antriniai tekstai pranoksta pirminius: įvadinis mokslininkės Avital Ronell straipsnis "Netaiklus atkirtis: Valerie Solanas taikiniai" yra kur kas įdomesnis už manifestacijas psichiškai nestabilios ir nelaimingos moters, kuri daug norėjo, bet jai nuolat nesisekė – tad ir rašė, kaldama rašomosios mašinėlės klavišais, ir šaudė į vyrus kaip simuliakrus.

Prie Padugnių ir kalėjimo leitmotyvo natūraliai pritampa naujas Raimondo Kašausko romanas "Milijoną! arba Stokholmo sindromas", įkaitės ir nusikaltėlio suartėjimo istorija (moteris siekia išsigelbėti dėl dukrelės, o pagrobėjas trokšta prilygti zekui patėviui: "Gyvenimas laisvėje per daug nuobodus ir sunkus", p. 91). Per visą romaną nusidriekęs ilgas ir beveik lyriškas antagonistų pokalbis rodo neįtikėtinai beletrizuotą nusikaltėlio paveikslą be tikros tapatybės (to pavyko išvengti Z. Čepaitei). Kaip gali būti, kad visiškai nesiskiria aukos ir pagrobėjo kalbos turinys ir tonacija? (Į pastarojo išpažintį kyštelti žargonizmai tik didina dirbtinumą.) R. Kašauskas reziumavo esąs konservatyvus ir pagal gyvenimo, ir pagal rašymo būdą – norėjo sukurti detektyvą apie įkaitų pagrobimą, bet grįžo prie sau įprasto pasakojimo, nevengdamas skausmo, jausmingumo ir nelabai įtikinančio psichologizavimo.

Girdėjau raginimų neberašyti "Šiaurės Atėnams" po to, kai ten ėmė rodytis Castor&Pollux knygų apžvalgos. Kiekvienas leidinys turi išlaikyti deramą savigarbos aukštį, jei mato save kaip kultūros, o ne undergroundo tribūną, ir dargi savo pavadinimu implikuoja turįs europinės tradicijos geną. Kai Castor&Pollux leidžia sau pareikšti, kad "leidykla iššiko knygą", tiesiog parodo savo mentaliteto specifiką, nors kai kurios mini recenzijos liudija ir įžvalgumą, ir erudiciją (bet ne geranoriškumą).

Vis dėlto "Šiaurės Atėnams" rašau. Man priimtinesnė ne neigimo ir nusišalinimo, o tiesiog kitokios savo nuomonės sakymo pozicija. Diskutuokime.

Žmonės nori peno minčiai. Nori ginčytis idėjų, įžvalgų, laikysenų, o ne juslių ir įspūdžių lygmeniu. Kodėl taip sparčiai populiarėja interneto dienraštis www.bernardinai.lt, vasarį šventęs tik antrąjį gimtadienį? Todėl, kad atliepia kintančią atmosferą – pozityvo troškimą. Ir jų internetinių esė rinkinys "Aštuntoji diena" (sudarė Andrius Navickas) yra šviesi, kupina ramios reiškinių refleksijos knyga. Nors rengėjai ne kartą aiškino antraštės semantiką, vėl pakartosiu, nes ji konceptuali: pasaulis sukurtas per septynias dienas, o mes tęskime darbą nesibaigiančią aštuntąją. Kviečiama imtis konstruktyvaus judesio, pasakojama, kaip tai sunku, kaip nesiseka. Bet nekniaukiama... Drįstama stebėtis pasaulio grožiu. Donatą Petrošių domina sniego substancija ("ir žodžiai, kuriuose yra tikro sniego, tirpsta skaitant", p. 90), Elvyra Kučinskaitė svarsto, kodėl mes taip drastiškai "atšokome nuo senatvės"; daugelis iš šešiolikos autorių kalba apie socialinio paribio kontingentą ir bet kokios labdaros bejėgiškumą; vienuolika tekstų parašyti Juliaus Sasnausko, gebančio įžvelgti esmę po visokiomis pakuotėmis, mimikrijomis ir autoapgaulėmis. Išgyvenau fantastišką tikrumo pojūtį, kai, Alfonso Bieliausko naujo romano "Sau paminklą sta..." sutiktuvėse pakviestas reprezentuoti programoje paskelbtą "Užupio foną", J. Sasnauskas autoriui girdint kūrinį įvertino: "lėkšta ir banalu". Analogiškai garbingų žodžių retai išgirsi. Kunigas savo teiginį puikiai pagrindė, panaudodamas ir etinius, ir ideologinius, ir krikščioniškus argumentus. Mat mugėje A. Bieliausko romanas buvo garsinamas kaip kūrinys apie "neprisitaikiusį menininką". Tai iškart vertė suklusti: argi beveik tobulai oficiozinis ir konjunktūrinis sovietmečio rašytojas galėtų ką nors esminga pasakyti apie neprisitaikymą? Juolab kad jo vaizduojamas menininkas skulptūras lipdo iš itin plastiškos ir netvarios medžiagos – vaško.

Mugėje praleistos keturios dienos buvo labai informatyvios. Visi aplankyti knygų pristatymai savaip įdomūs, o kai kurie tiesiog gero lygio. Viešnia iš Greifsvaldo universitetui priklausančio Baltistikos instituto dr. Liane Klein stebėjosi, kaip gerai jie organizuoti, kokie dalykiški ir patrauklūs. Mugė buvo kaip tik ta vieta, kur nerėžė akių vis svarbesnę funkciją įgyjantys paraliteratūriniai veiksniai, susiję su efektinga knygas aptarnaujančių institucijų veikla. Knyga ne kartą buvo pagerbta ir kaip kultūros faktas, o ne tik produkcijos vienetas.

Kitas klausimas, kad šiandien kritikai stinga ir aiškesnės teorinės sąmonės, ir vertybinių kriterijų. Iš daugelio knygų ir iš jų vertinimų dingo pats svarbiausias elementas – literatūros savastis (jos pradžių pradžia – talentas valdyti žodį). Jeigu mes tą savastį pripažįstame, turime vienokius vertinimo kriterijus, jei ne – kitokius. Būdama studentė klausiausi baisiai nuobodžių paskaitų apie senuosius tautinius epus, kurie dėl dėstytojo primityvumo mums atrodė visiškai vienodi. Apie Vidurinės Azijos epą sakydavome: joja kazachas per stepę ir apdainuoja, ką mato aplink. Daug jis mato! Dalis nūdienos knygų gamintojų nuo kazacho skiriasi vien tuo, kad aprašinėja dar ir "vidinius interjerus" bei fiziologines skyles. Nors bet kurioje veiklos sferoje vis labiau vertinami kvalifikuoti specialistai, literatūroje kažkodėl atvirkščiai – nuolat didėja profanų, mėgėjų, prašalaičių, mėgstančių ką nors papasakoti. Studentas Vilis Normanas, išleidęs romaną "Šnabždesys", prisipažįsta nežinąs, kaip reikia konstruoti tekstą, rašąs kaip išeina. Tas rašymas "kaip išeina" tampa užkrečiamas, visiems juk kaip nors "išeina". Vis nauji pasakotojai yra paklausi dienos prekė leidėjams, iš jų galima padaryti greitą biznį, sukurti sensaciją. Kur kas mažiau įdomus Romualdas Granauskas, rašantis jau keturiasdešimt metų (niekas nė nebeužsimena, kad pernai jis išleido dvi knygas). Dėmesio centre galima išsilaikyti trejus penkerius metus, paskui tave aplenks jaunesnis, egzotiškesnis, skandalingesnis. Pasakojimų daugėja, jie virsta knygomis, bet per jų gausą sunku rasti, išsirinkti KNYGĄ, sako Marcelijus Martinaitis ("Apie skaitymo malonumą ir nemalonumą", "Nemunas", III.2–8). Literatūros lauke ir po mugių vis labiau matomas nebe kūrinys, o kolektyviniai subjektai – leidyklos, skandaliukų šniukštinėjanti žiniasklaida, reklaminiai triukai, draugiškų kritikų-rėmėjų rateliai, kuriuos tarpukariu Balys Sruoga vadino "bičiuliška birbyne". Smagu stebėti tuos nedidelius galios žaidimus (nedidelius todėl, kad mūsų literatūros laukas apskritai per mažas).

Atsiduri keistoje situacijoje, jei nepriklausai kuriai iš dviejų dominuojančių kritikos rūšių – nei panegirinei, nei "vėzdinei". Pamėgink nepaglostyti paplaukiui ir pabūti mažumėlę kritiškas – oho, koks kyla nepasitenkinimas. O jei dar drįsti suabejoti esė, kaip žanro, amžinaisiais burtais! Nežadėjau kaip nors įsiterpti į nedidelę diskusiją, kuriai pretekstą davė lapkritį paskelbti "Rudens skaitiniai". Bet kai "Baltų lankų" renginyje apie esė Alfonsas Andriuškevičius visą puikią menotyrinę paskaitą pagrindė neva mano teze apie objektyvumą / subjektyvumą literatūroje, porą žodžių turiu pasakyti.

Manau, ginčas kilo ir – mano nuostabai – tęsiasi dėl vieno sakinio: "Neišmintinga kuistis ir knebinėtis kiekvieno savo fiziologinio taško plotelyje, rašytojui kaip aukščiausią siekinį išpažįstant privačius potyrius ir ekshibicionizmą". Mugės pokalbyje apie esė, kuriame dalyvavo A. Andriuškevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, buvo aiškiai juntama gynybinė pozicija. Bet kodėl? Nuo ko gintis? Juk esė – klestintis, adresato geidžiamas ir, anot renginio vedėjo Sauliaus Žuko, brandžiausias dabartinės prozos žanras, kuris ateityje galbūt transformuosis į kitus pavidalus. Gal tos transformacijos slapta bijomasi? A. Andriuškevičius grindžia esė žanro esmę, darydamas skirtį tarp objektyvaus ir subjektyvaus pasakojimo. Eseistai esą renkasi subjektyvųjį, kurį J. Sprindytė ir puolanti. Bet juk aš dariau kitokią skirtį, skirtį tarp: kasdienybė, fiziologija, nuovargis, kompleksai, juslės ir t. t. – ir bendrumas, universalumas, konstruktyvumas, pastanga, šviesa etc. Tarp: kūno bėdos, irzlumas – ir bandymas sveikti, išsikapstyti.

Čia jau laikas ir apie paklodes kaip dokumentus pakalbėti. A. Andriuškevičius teigė, kad istorinių romanų rašytojas naudojasi vienokiais dokumentais, o, pavyzdžiui, S. Parulskis – kitokiais. Jo dokumentas esąs – paklodė. Su dėme. A. Andriuškevičius tęsė, kad ir istoriniame dokumente, ir ant paklodės – vienodai svarbūs rašmenys. Istoriniai rašmenys (archyvinis dokumentas, metraštis, senas rankraštis ir t. t.), mano reliktiniu požiūriu, nepalyginti informatyvesni – jie visi labai skirtingi ir tikrai duoda daugiau galimybių interpretacijoms už dėmėtą skudurą, ir čia jau nebe talento ar pasakojimo būdo, bet medžiagos, objekto pasirinkimo klausimas. Objekto kalibro klausimas. Ant paklodžių rašmenys ne itin dosnūs informacijos, tai gana kosmopolitiškos, vienodos dėmės. Fiziologija greičiau išsisemia nei istorija. Nesiekiu rašytojų mokyti, tik sakau, ką jaučiu – jaučiu kintančią atmosferą. Dalis skaitytojų pavargo nuo liguistumo ir perversijų. Randasi kitokių tekstų ir išskirtinis dėmesys šviesesnei pasaulėjautai (pvz., Lauros Sintijos Černiauskaitės prozai). "Rudens skaitiniuose" tenorėjau pasakyti, kad jau perviršis knygų, kuriose deklaruojamas pasidygėjimas gyvenimu ir perdėtai mėgaujamasi kūniškais (ne)malonumais. Ir visiškai nesvarbu, tai daroma subjektyviu ar objektyviu pasakojimo būdu, pirmuoju ar trečiuoju asmeniu.

Pelnytai puikaus rezonanso sulaukė gana tradiciškas Alvydo Šlepiko novelių rinkinys "Lietaus dievas", kuriame eksponuojami klasikiniai formos elementai – stiprus charakteris, konfliktas, įsimenantis įvykis, psichologinė kolizija, siužetas. Magiškojo realizmo dvasia persmelkia vieną geriausių novelių "Lapė". Tarp personažų vyksta tikros gyvenimiškos dramos, verda aistros, lūžta likimai, išbandomas žmoniškumas. Šiandien tai vėl įdomu, nes panyra į kitokį kontekstą. Dominuojantis retorinis kodas – kalbėti tik ironiškai ir žaismingai arba kaišioti madingus vardus, citatas kaip kultūrines ikonas – irgi jau tampa banalybe. A. Šlepikas iš jos žabangų išsprūsta ramia pasakojimo tonacija, pagarbiu santykiu su vaizduojamais dalykais. Sena vėl tampa nauja.

Novelė atsigauna, ir jau vien dėl to eseistams iškils problemų. Esė žanrą alina epigonų pulkas (esė imituoti lengviau nei novelę), be to, net ir talentingiausieji ima kartotis. Nėmaž neketinau kritikuoti subjektyvumo literatūroje. Bet kalbėdamas turi matyti visumą, o ne tik personalijas, žvaigždes. Ir kai uodi pavasario drėgmę, jauti permainas, pasidaliji tomis nuojautomis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


54109. Jūratei Sprindytei2006-03-18 20:21
Jau perskaitėme - liuks... Gal kiek mažoka knygų apžvelgta, bet užtat kalbama apie tendencijas. Ir viskas profesionaliai - ne Baranovos lygiu.

54113. Jūratei Sprindytei iš Bitės namų2006-03-18 23:26
Parašyta švariai ir neambicingai, vertybių aspektu-labai įtaigiai. Ypač taikliai apie eseistų "demaršą prieš Sprindytę" knygų mugėje.

54117. virusas2006-03-19 13:28
Sprindytė: "....jei mato save kaip kultūros, o ne undergroundo tribūną..." O čia tai įdomi įžvalga:D Bet kultūra ir yra kultūra tiek, kiek ji yra undergroundas, kitaip tai visiškai ne kultūra, o popsas su visais "aukštaisiais" jo išvediniais.

54126. a propos2006-03-20 14:18
Nereikia mokyti kaip rašyti, geriau išmokti pasirinkti, ką skaityti, ir nebus problemų.

54133. Klajūnas2006-03-20 17:13
Ačiū už taiklias ir tikslias įžvalgas.Ir... labai prašau: niekada nebijokite būti kritiška.

54135. ežeras -541262006-03-20 17:27
;) na o bet taciau ...problemu neturi tik idiotai.

54136. apie kritikos savimonę2006-03-20 17:31
Bijau, kad Paties "kritiškumo" samprata vulgarizuota-buitinė. Tokia ji ir Srindytės. Girdėjau klestint įvairias kritikos mokyklas ir pakraipas, tačiau apie "vėzdinę", "panegirinę" ir "tą, kuri nepriklauso nė vienai iš dominuojančių kritikos rūšių" išgirdau pirmą kartą. :)))

54137. 54136> Klajūnui2006-03-20 17:32
:)

54138. kas bijo Aldono P.2006-03-20 17:36
Turbūt derėtų sakyt "suvulgarėjusi", "suvulgarinta","vulgarioji", ne "vulgarizuota".

54143. a propos ežerui2006-03-21 09:03
Nereikia ieškoti problemų ten, kur jų nėra

54145. ežeras2006-03-21 09:43
o kur ju nera? -:)

54146. a propos2006-03-21 10:41
Ar būtina verkšlenti dėl visko, kas nepatinka? ir taip sunkumų užtenka. Bet kai kam patinka dirbtinai išpūsti "problemas" :)

54147. e2006-03-21 12:14
sunkumai, kaip sake breznevas,- laikini, o problemos, kaip sako ezeras,- gyvos amzinai.-:)

54148. andrėjus bergsonas2006-03-21 12:43
Pervoje pravilo: Proverka na istinnost` ili ložnost`dožna primeriatsia k samim problemam. Nužno otbrasyvat` ložnyje problemy i primeriat` istinu i tvorčestvo na urovne problem.
Problemos ne atrandamos, o išrandamos, t.y. konstituojamos. Atrasti galima tai, kas jau egzistuoja-aktualiai ar virtualiai. O išradimas įbūtina tai, ko iš tikrųjų nėra. Žmogaus istorija - tai problemų konstravimo istorija.
Dopolnitel`noje pravilo:Ložnyje problemy byvajut dvuch vidov:"nesuščestvujuščije problemy" (v samich terminach kotorych soderžitsia putanica) i "plocho postavlennyje problemy"(ich terminy predstavliajut plocho proanalizirovannyje kompozity)
Karlo Marx:"Žmonija iškelia tik tokias problemas, kurias įstengia išspręsti":)

54158. tekstui2006-03-21 17:21
Būtum tu prastas, būtų ant ko pasikąsti, o dabar , kai geras - nėra ką rašyti, tiesiog geras, ir tiek.

54191. tekstui22006-03-21 21:30
Nei geras, nei blogas. Joks. Nėra ką rašyti.

54215. šiaip2006-03-22 00:27
"...deklaruojamas pasidygėjimas gyvenimu ir perdėtai mėgaujamasi kūniškais (ne)malonumais". Keistas derinys. Sakyčiau, kad pasidygėjimas gyvenimu ir kyla būtent dėl visuomenėje paplitusio (ir visai ne pastaraisiais metais) perdėto mėgavimosi kūniškais malonumais...

54244. Laima :-) 2006-03-22 16:32
Jūratei Sprindytei: Ačiū (-: Ir dar-atsiverskite www.urantija.lt, gal irgi patiks...

54251. vs2006-03-22 18:00
vienas geriausių pastaruoju metu aptiktų tekstų. ir stilius, ir turinys. manau, kad ir Jūratės, ir Castor&Pollux tekstai ŠA gali šalia egzistuoti, kaip dvi man atrodo tiesaus kalbėjimo formos, kokios tolimos jos nebūtų. po vienų ir kiti kitaip skaitosi. vsio poznajiotsia v sravnienii, taip sakant

54413. edvos prašymas Jūratei S.2006-03-25 12:08
Parašysi, tikiuosi, nes turi absoliučią literatūrinę klausą(kaip ir prof. Viktorija), parašysi "atliepimą" Giedrai(sistemiški jos argumentai, bet esama juose "juodųjų skylių").

54484. edvai2006-03-26 23:29
"Turi absoliučią literatūrinę klausą(kaip ir prof. Viktorija)". Kaip nesubtiliai sulįsta, kolega.

54528. edva>544842006-03-28 10:03
Išlįsk iš nuosavos slėpynės ir pasikalbėsime akis į akį.Ar tik nesi-rudrini?

54545. VILIS NORMANAS2006-03-28 17:09
Studentas Vilis Normanas, išleidęs romaną "Šnabždesys", prisipažįsta nežinąs, kaip reikia konstruoti tekstą, rašąs kaip išeina.O,DIEVE, IŠ KUR TOKIOS NESĄMONĖS? KRISTUPAS SABOLIUS MANĘS KLAUSĖ, AR TURIU ŠABLONĄ, PAGAL KURĮ "DARAU" KNYGAS. MANO ATSAKYMAS BUVO KONKRETUS IR AIŠKUS - NE.KAIP REIKIA KONSTRUOTI TEKSTĄ? NEGRAŽU MAN PAČIAM DĖL TO GINČYTIS, GALIU TIK PACITUOTI JUSTINĄ ŽILINSKĄ: "patiko tai, kad "Šnabždesys" yra tvirtai sustyguotas (išskyrus kiek suveltą ir be reikalo "sudetektyvintą" pabaigą), sukonstruotas ir apmąstytas darbas.". DĖL LITERATŪRINIŲ SUBTILYBIŲ NESIGINČYSIU. Tas rašymas "kaip išeina" tampa užkrečiamas, visiems juk kaip nors "išeina".TAIP, KOKIA ĮŽVALGI MINTIS. BŪTENT TAS "IŠEINA" IR PARODO TIKRĄJĄ KŪRINIŲ VERTĘ. Vis nauji pasakotojai yra paklausi dienos prekė leidėjams, iš jų galima padaryti greitą biznį, sukurti sensaciją.BIZNIS, SENSACIJA, PAKLAUSI PREKĖ - AR MES GYVENAM TOJ PAČIOJ ŽEMĖJ? Kur kas mažiau įdomus Romualdas Granauskas, rašantis jau keturiasdešimt metų (niekas nė nebeužsimena, kad pernai jis išleido dvi knygas).AŠ PASAKYČIAU KITAIP - JIS IŠVIS NIEKAM NEĮDOMUS. IR TAI NE DĖL TO, KAD ATSIRANDA VIS NAUJŲ VEIDŲ, KURIE SUTINKAMI SU TOKIU NEPASITENKINIMU, KAD NEŽINAI, AR ŽMONĖS BIJO KAŽKO NAUJO, AR TAI IŠANKSTINIS NUSISTATYMAS. BET ŠTAI, IMA AIŠKĖTI PRIEŽASTYS: BIJOMA, KAD NEBŪTŲ UŽGOŽTAS R. GRANAUSKAS. O KAIP TIE RAŠYTOJAI, KURIE JAU SENIAI RAŠO, BET VIS DAR YRA DĖMESIO CENTRE, TARKIM, JURGA IVANAUSKAITĖ? Dėmesio centre galima išsilaikyti trejus penkerius metus, paskui tave aplenks jaunesnis, egzotiškesnis, skandalingesnis. VISADA DĖMESIO CENTRE BUS TIE, KURIE SUGEBA SUKURTI KAŽKĄ ĮDOMAUS IR NAUJO. TAS PAČIAS TEMAS ATRAJOJANTYS "GENIJAI" - YRA PAPRASČIAUSIAI NIEKO NESUGEBANTYS RAŠEIVOS, KURIE TURI GARSŲ VARDĄ IR DAUGIAU NIEKO.

54570. Edva>to VILIS NORMANAS2006-03-29 12:14
Na ir SUINTRIGAVAI, jomajo, nuo kuklumo nemirsi!?Perskaitysiu, mirtinai perskaitysiu, ir negalvok, kad išankstinių PRIEŠ ar UŽ nuostatų turėdamas.Objektyviai ir super smalsiai perskaitysiu.Dėl R.Granausko- susitvardyk: kai Tu parašysi t o k i ų apsakymų ir apysakų("Jaučio aukojimas" ir "Bružas"),bus puiku.Einu skaityti ŠNABŽDESIO...

54574. Vilis Normanas2006-03-29 14:05
Intriga yra gerai, net labai gerai. R.Granauskas man ir pačiam patinka - bet aš kalbėjau apie kitus dalykus: jei talentingas rašytojas rašo tą patį per tą patį...? Nuo kuklumo nemirsiu, buvau miręs, bet prisikėliau. Savo kūrinio negiriu, jokiu būdu, bet kai iškraipomi mano pasakyti žodžiai - tikrai nešnabždu, o pasakau garsiai. Gero skaitymo.

54593. edva>Viliui Normanui2006-03-29 17:36
Ačiū už linkėjimus. P.S.:R.Granauskas, tarčiau aš, d a b a r daugumai skaitančiųjų NEBEĮDOMUS, bet nežinia, kaip bus ateityje. Būk sveikas , kūrybingas ir savikritiškas!

54596. Vilis Normanas2006-03-29 18:13
Ateityje?>>>Jei rašys tom pačiom temom - įdomumas nepadidės, bet visada ateina laikas, kai perkainuojamos vertybės, tegul tai renesansas ar dar kažkas, bet LT tai sunkiai įsivaizduoju. Nors, niekada nesakyk visada...p.s.dabar jau aš dėkoju už linkėjimus.

Rodoma versija 33 iš 34 
14:46:34 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba