ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-14 nr. 632

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Giedra Radvilavičiūtė. Prabudimai (5) • Laima Pacevičienė. Traktatas apie kandidatavimo į prezidentus strategiją (1) • Gintarė Adomaitytė. Vėjuoti šokiai Ylakiuose (2) • vytautas iš parangužės. šaltą akmenėlį, tylųGottfried Benn. Motina (3) • Romualdas Ozolas. Supratimai: kasdienės mintys (4) • Walter Wink. Įveik sistemą (2) • Mark Hanson. Klausinėtojas JėzusJonas Stankus. Mano dienoraštis (1) • Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai (5) • Laurynas Katkus. Eilės (2) • Kazys Saja. Tas, kuris (1) • Vilius Bronius Mačiulis. Kalvų baritonasRima Pociūtė. Amerikiečių katinai yra jaukūs ir su nematomais čiuptuvėliais (3) • Gintaras Beresnevičius. Kitos dimensijos (5) • Maksas Kempinskis. Netark Dievo vardo be reikalo (4) • Emilija Liegutė. Vai Kalėda da Kalėdziene (3) • Rasa Ramonaitė. ŠviesulysVykintas Pugačiauskas. Būgštavimai dėl nepriklausomybės (9) • Evaldas Juozelis. Konkistadorai (4) • Paslaptingas traktorininkų dvasinis pasaulis (2) • Andrius Šiuša. Legenda apie remezą (3) •

Kitos dimensijos

Gintaras Beresnevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kryžių kalnas
P.Normantas

Paulius Normantas. Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba.

V.: R. Paknio leidykla, 2002. 103 p.

Daugiasluoksnė knyga, galima ją vis kitaip skaityti, kiekvieną nuotrauką. Čia dovana skaitytojui, kuris gali skaityti nuotraukas savo stalčiuje pasirankiotais raktais. Senrakčiais. Prisitaikyti savo požiūriui. Ir jį pakeisti, antrą ar dešimtą kartą versdamas. Gal ir ne albumas, norisi vadinti knyga. Man ji gali vadintis – "Dingusi Lietuva". Lietuva, 9-asis dešimtmetis. Ir būti taip skaitoma, ir teisingai. Tam pačiam man – "Lietuva, metafizinės įkirtos". Smėlį, medį, siluetą pažymėjusi dvasia, dievybė, deivilas. Veidą pažymėjusi. Dvasios pasaulis – kietas, akmenį ir metalą pažymintis. Būtent kietas, tegu ir su smėliu dirbantis, smėlyje pėdsaką paliekantis šintoistinių dvasių takas, smūtkelių takas, dvasių takas, raukšlėje paliekantis. Švelni, žiauri dvasios realybė. Normantas įžiūri jėgą toje proveržoje, galią. Tibetietiškose nuotraukose to apstu. Čia irgi.

Fotografijose tai svarbiausia greta kitų svarbiausių dalykų. Ne aksominis grožis, ne rūstybė, – tai saviti dvasios apsireiškimai, jie yra, bet tai tik paviršius, kelio ženklai. Normantas įžiūri materializaciją. Kažkokios kitokybės materializaciją, ir ji turi daug vardų. Ta kitokybė. O Normantas užkabinęs vieną jos rūšį, nežinau kokią, bet tai ta pati rūšis, iš albumo į albumą einanti. Tai dvasia ir dvasios, pasireiškiančios savita struktūra. Kažkas tas pats visai kitaip, medžiaga su įspaudu. Gal tai dvasių materializacija. Ne spiritistinė, o egzistencinė. Fotografinis dievų buvimo įrodymas. Anapusybė įdaiktinta.

Čia nėra grožio, nėra bjaurumo, bet yra estetika. Nėra noro metafizikos pertekliumi partrenkti žiūrovą. Tiesiog – taip jau viskas yra. Paprasta, grubu, anarchiška tvarka. Tai kitokia tvarka. Orvidų sodybos tvarka, bet ji ir lietuviškose kapinėse, tik rakursą reikia parinkti. Kitokia tvarka vėjo palikta kopose.

Kitoks daiktų išdėstymas ir daiktai kiti. Kitoks žvilgsnis, ir matosi kopas kapines persmelkusi ar pagrindusi struktūra. Ne šiapusinė, čia ji tik atsispindi.

Kad Normantas savitas fotografas, aišku, 9-ojo dešimtmečio nuotraukos rodo tą patį, ką rodys po dešimties ar dvidešimties metų – bet ta nuojauta, tibetietiška, Nepalo arba Tolimojo Oriento nuojauta. Įdomiausia, kad viskas, kas dar bus fotografuojama už tūkstančių kilometrų, jau yra. Net veidai yra.

Normantas labai įdomus tuo, kad jis gali lyginti. Tas "tibetietiškas" knygos įspūdis gali būti paaiškintas nauja nuotraukų atranka. Bet tai techniniai dalykai, pagal ką atrinkta – pagal kažkokią vidinę armatūrą. Įdomu, kad jis pateikia kitą normatyvą – kas yra Lietuvos, kas yra lietuviška? To labai daug. Lietuviškumo. Jis nepaiso metų, sovietmečio aplinkos. Kryžių kalnas, Neringa, kapinės – archetipiniai, jie už laiko ir erdvės ribų, ir čia angelai pėduoja drauge su milžinais, suvelkančiais riedulius į Orvidų sodybą. Ten dar tik sukimosi pradžia. O metafizinė laisvė yra visiems laisvė. Ji visada "kažkiek duota".

Lietuviškas normatyvas yra kažkas kita, sunkiai pagaunama. Tibeto Lietuva? Mėnulio Lietuva? Kryžių Lietuva? Bet jei kryžių, tai šokančių po Mėnuliu tibetietišką bon-po šokį.

Sakiau, kad Normanto skaitymų yra daugybė. Vienas, kritęs į akį pirmąsyk: dvasių materializacija. Kitas skaitymas vėl siūlosi pats. Žvilgsnis iš kapinių. Žvilgsnis, kuriuo žiūri vėlės, dievai, deivilai, žvilgsnis, kuris palieka pėdsakus. Žvilgsnis, kuris gali būti nufotografuotas. Nepaprasto materialumo žvilgsnis, knygoje labai daug materijos. Jos tiek daug, kad matai, jog visas jos žiaurumas eina iš dvasios. Grubumas tai jos, jos pačios.

Akmenys, medžiai, veidai yra kieti. Šita vieta, dviejų pasaulių sandūra, yra kieta ir žiauri, ir beprotiško grožio. Jį atveria žvilgsnis, kuris nesusietas su subjektu. Lietuviškas zen porūšis.

Tokie dalykai, kurie čia užkabinti, už kurių užsikabinama, įsižiūrėjus sako, kad tai gali būti tik savitos civilizacijos pagrįsti dalykai, tai ne provincijos ar centro žaidimai, tokios kopos gali būti tik ten, kur buvo savaranki civilizacija, tebevelkanti akmenis į tas orvidiškas vietas, kur jiems privalu būti, tokie veidai iš žemaitiškos Šambalos, tokios kapinės tik ant pasaulio stogo, Žemaitijos. Tos nuotraukos gali įtikinti bet kuo. Bet jos, kartoju, suteikia kitą, mums neįprastą atskaitos tašką pasakyti, kas yra Lietuva ir lietuviška. Ir suprasti, kad Normantas tą įvardija vaizdais; ar tą reikia mėginti atsekti žodžiais? Ir ar tai bus tas pats?

Yra kita Lietuva, kurios mes nematome per savo šurmulį, ir nepaisant nieko, būtent ta, kitokia, yra mūsų, ir mes joje būvam, nors to ir nepastebime. Normanto žvilgsnis rodo, kad ji tebeegzistuoja. Mūsų žvilgsnis irgi gali sukurti netikėtus kampus. Pagal Normanto ar pagal savą pavyzdį.

Šito sluoksnio atradimas yra didelis nuopelnas, šitos sąsajos, šitie kapų ir kopų sąskambiai. Jeigu mes, lietuviai, galėtume įsikibti į šias dingusio kontinento nuolaužas, gal net ir išsitiestume visu ūgiu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23. S`. Atenu atradimai:2002-12-13 15:55
Nuostabi nuotrauka, tuomet ir tekstas pakyla i kita "dimensija", lieka prisiminimas ir "kitu dimensiju" ilgesys. "Zemiskieji" tekstai, kad ir kokie stiprus ir sodrus bebutu, palieka prisiminima ir nora prie ju negrizti.

24. J :-) 2002-12-13 16:32
Apie Paulių Normaną visuomet įdomu paskaityti, o čia toks sugrįžimas į Lietuvą! Gaila, kad strapsnelį iliustruoja tik viena nuotrauka. Būtinai susirasiu paskaityti šią knygą. Lauksiu ir daugiau straipsnių apie Pauliaus Normanto keliones.

37. tulas2002-12-15 02:45
siekia nuogirdos,esa P.N. isleisias haiku rinkini. kas norit ir galit, patvirtinkit.

38. xX2002-12-15 13:33
Man Normantas yra fanatikas Pėdsekys. Tautos palieka pėdsakus, jie nėra giliai įspaudžiami, ypač sparčiai dyla nuo globalizacijų ir totalitarizmo vėjų, bet pagal juos ateities kartos vėl galėtų sekti savo protėvių pėdomis. Metraščiai - tai ne įspūdis po išgertos vyno taurės ar maudynių aromatinėje vonioje, kur irgi pajuntama kita erdvė. Normanto mistinės dvasios neįmanoma protu suprasti... Nejaugi jis nebegrįš?

140459. edva 2008-11-30 18:18
Raiškiai ir naujai parašyta lieka šis esėa.a. Gintaro Beresnevičiaus

Rodoma versija 27 iš 27 
14:46:21 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba