ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-21 nr. 781

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (73) • WISŁAWA SZYMBORSKA. Skaityti nebūtinaGARRISON KEILLOR. Šalta mano atostogų tiesaDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Lietuva muzikos terapeuto akimis (100) • JŪRATĖ BARANOVA. Emmanuelio Lévino sugrįžimasSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsSIMON REES. Supernova: kita didžiojo britų sprogimo teorija (4) • ANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraCASTOR&POLLUX. Verba de verbisJONAS MIKELINSKAS. Jūratė prieš JūratęRYTIS RADAVIČIUS. Metų netektisVYTAUTAS P. BLOŽĖ. AristokratasDANIUS ZALIECKAS. Visa teisybė apie Ispanijos apelsinus (3)JESSICA SEIGEL. Liūtas, ragana ir metaforaSu humanitarinių, utilitarinių ir filosofinių mokslų magistru, begalės tarptautinių fekalinių instaliacijų laureatu, gerbiamu TUALETINIU POPIERIUMI kalbasi "Š. A." popieriaus vartotojas Andrius Šiuša. Skrisk, svajone (60) • LAIŠKAI (509) •

Jūratė prieš Jūratę

Polemika

JONAS MIKELINSKAS

[skaityti komentarus]

Perskaičiau Jūratės Baranovos straipsnį "Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena?" ("Š. A.", 2005.XII.24) ir prisiminiau, kad kadaise – rodos, 1994 metais – rašiau: "Buvo metas, kai ne vienas mūsų žodžio meistras, degdamas nekantrumu ir troškuliu įkopti Olimpan ar geisdamas įtikti socialistinio realizmo metodo "prorabams", noriai ir mikliai iliustruodavo pagrindinius marksizmo-leninizmo klasikų teiginius, o nūnai vis daugiau ir daugiau atsiranda tokių kūrėjų, kurie, baimindamiesi būti pakrikštyti provincialais ar "homosovietikais", neriasi iš kailio desakralizuodami visa tai, kas dar vakar buvo šventa. Iliustruodami froidizmo arba postmodernizmo korifėjų postulatus, neigdami tradicines, daugelio metų patikrintas dvasines vertybes ir pasigavę madingą seksą, jie stengiasi kuo greičiau įkopti į pasaulinės literatūros aukštumas" ("Žmogus ir jo legenda", p. 67).

Prisiminiau ir pagalvojau: nejaugi ir ši iškili, mąsli asmenybė, kurios tekstams skaityti laiko surasdavau net ir senatvės dienų bėgsmo kūlverstynėje, pasidavė visą mūsų literatūrą ir kultūrą užplūdusiai seksomanijai? Ir dar negrabiai paramstytai tokiais neurotiniais, save pasaulio centru laikiusiais genijais kaip Sigmundas Freudas.

Pagalvojau ir nejučiom vėl žvilgsniu prilipau prie tokio J. Baranovos teiginio: "Nedrįsčiau diskutuoti dėl Urbonaitės knygos "Posūkyje – neišlėk" literatūrinių pranašumų. Neturiu kompetencijos. Sutinku, kad autorė gana isteriškai reklamuodamasi oriau besilaikančių kritikų ir skaitytojų akyse padarė sau antireklamą. Tačiau akivaizdu ir tai, kad autorė yra girdėjusi apie Freudą ir įvesdama meilės tėvui motyvą bandė parodyti, jog Vilnius gali būti labai panašus į Vieną".

Argi šis teiginys objektyviąja savo prasme nekviečia rašytojus iliustruoti Freudą? Bent jau pagrindinį jo atradimą – Edipo kompleksą? Žodžiu, jeigu rašytojas, vaizduodamas individą ir jo seksualinius nuotykius ar manijas, nenori prašauti pro šalį, jis turi įsikibti į skverną Freudui. Tai liudija ir Audronės Urbonaitės patyrimas. Argi to dar neužtenka, kad jos knyga būtų verta indulgencijos? Tai kas, kad Freudas, kurdamas savo Edipo kompleksą, vadovavosi vien graikų mitais ir savo neurotine prigimtimi. Tai kas, kad, anot Carlo Gustavo Jungo, Freudo seksas yra "seksualinis apsėdimas". Tai kas, kad ir pati J. Baranova teigia: "Neprisimenu, kad kada nors būčiau norėjusi mylėtis su savo tėvu, ir manau, kad didžioji dalis moterų taip pat nežino, koks tai jausmas". Tai kas, kad vargu ar bent vienas iš šimto ar tūkstančio normalių žmonių teigiamai atsakys į tokį paprastą klausimą: ar jam buvo kada nors atėjusi mintis nuknekcinti savo tėvą kaip konkurentą siekiant motinos meilės?

Ir vis dėlto visa tai nereiškia, kad Freudas niekur neteisus. Net ir sekso srityje. Be abejo, ne. Tik jis pernelyg apibendrina savo asmenišką patyrimą, savo fobijas. Be to, ir genijai klysta. Ir dažnai jų klaidos esti "genialios". Neduos meluoti ir mūsų Vytautas Didysis, kuris kaimo gyventojus, protestavusius prieš jo sąjungą su Kryžiuočių ordinu, visus iki vieno susodino ant nusmailintų kuolų ir pasmerkė baisioms kančioms. O ką darė anglų išgarbintasis Winstonas Churchillis? Argi ne jis Jaltos konferencijoje išliaupsino didžiausią žmonijos istorijoje kraugerį Staliną? Ir paskui dar pareiškė, kad žmonijos ateitis kuriama Kremliuje.

Visa tai tebūnie lyrinis nukrypimas. O visai ne lyrinis nukrypimas yra, kai J. Baranova teigia: "Supratau tai (turima galvoj jos klaida polemikoje su Leonidu Donskiu – J. M.) perskaičiusi Sprindytės "Rudens skaitinius". Jie, ko gero, simptomiški. Lietuvos kultūra kol kas dar ginasi nuo individo".

Čia jau nebe lyrinis nukrypimas, o, ko gero, net apmaudus nesusipratimas, jeigu ne sąmoningas faktų ignoravimas. Juk kas bent kiek geriau yra susipažinęs su Jūratės Sprindytės kritikos straipsniais ir konkrečiai su minėtais "Rudens skaitiniais", vargu ar išdrįs pasakyti, kad ji įsitikinusi, jog lietuvių literatūrai ne pakeliui su detalesniu individo pavaizdavimu. Beje, tai įtikinamai liudija J. Sprindytės dėmesys Virginios Woolf knygai "Orlandas", kur to susidomėjimo individo vidaus gyvenimu irgi netrūksta. Arba ką sako jos pasigėrėjimas Stefano Zweigo, kuris, anot J. Baranovos, "knaisiojasi po individualios sielos užkaborius", autobiografija "Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai"? Tad ar ne įtikinamiau ir teisingiau būtų teigti, kad J. Sprindytė, kaip literatūros kritikė, gina lietuvių literatūrą ne nuo individo kaip tokio, bet nuo vis akivaizdžiau ryškėjančių kūrėjų pastangų tą individą paversti dvasios invalidu. O dvasios invalidų, tai yra psichinių ligonių (argi ne psichinis ligonis, kuris nori mylėtis su savo tėvu ar motina?), mes turime gailėtis ir pagal galimybes jiems padėti, o ne juos estetizuoti ir jais žavėtis.

Jeigu viskas dėl "individo psichologijos ir jo pažeidžiamumo suvokimo" bus leista, tai estetizuosime ir tokį subjektą, kuris šimtų liudininkų akyse atsitupia, nusilengvina ir to nusilengvinimo produktą deda į burną.

Ir tai dar ne viskas. J. Baranovos fantazija ir logika atsiskleidžia dar ryškiau, kai ji imasi samprotauti apie rašytoją ir kritiką.

Bet čia reikėtų pradėti nuo to, kad J. Baranova, įklimpusi ar įsijautusi į individo apologijos autoritetų adoravimą ir citavimą – Stefano Zweigo, Sigmundo Freudo, Leonido Donskio, Marcelio Prousto, Franzo Kafkos, Aurelijaus Augustino, Michelio Montagne’io, Jeano Jacques’o Rousseau, Søreno Kierkegaard’o, Friedricho Nietzsches, Jacques’o Derrida, Sokrato, Platono, Vandos Juknaitės, – vargu ar galėjo savo poleminiame straipsnyje "Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena?" padaryti kitokią išvadą, nukreiptą prieš oponentę J. Sprindytę, kaip toji: "Ar korektiška, tiksliau, ar prasminga rašytoją mokyti išminties iš viršaus?"

Ką tai reiškia? Vargu ar ką mažiau, kaip: nedrįsk kritikuoti tai, ką parašė rašytojas ar rašytoja. Kodėl? Ogi vien todėl, kad "rašytojai rašo apie tai, kas kyla iš jų intuityvaus suvokimo, iš jų talento atvertų įžvalgų. Vadinasi, pasaulis yra arčiau rašytojų nei kritikų. Mes, kritikai, jei būsime išmintingi, seksime iš paskos, suvokdami, kad nedisponuojame šia rašytojams atsivėrusia paslaptimi. Jei disponuotume, tiesiog patys kaip pavyzdį imtume ir parašytume romaną – tokį, kokį reikia, – teisingą ir išmintingą".

Štai ir visa rašymo paslaptis bei sudėtingo klausimo saliamoniškas sprendimas.

Štai kur postmodernizmo adepto, įsitikinusio, kad viskas pasaulyje reliatyvu, estetika ir etika. Žodžiu, šalin kritikus, šalin išminčius, šalin kūrinio ar reiškinio vertintojus! Jie ne burtininkai ir ne pranašai.

Šitaip iškėlusi rašytojus bei jų produkciją ir šitaip suniekinusi kritikus ir išminčius bei jų nuomonę, J. Baranova gana dviprasmiškoje situacijoje pastato ir L. Donskį, kurio ką tik atsiprašė už paklydimą (mat Atviros Lietuvos namų diskusijų salėje ji viešai sumaišė Lietuvos personalinius eseistus su subtiliaisiais individualistais) ir apie kurį rašė: "Pamenu, tada Leonidas Donskis, žvelgdamas iš labai plačios perspektyvos, teigė, kad Lietuvoje sunkiai suvokiama Vienos kultūra, kuri buvo nukreipta į subtilų individo psichologijos ir jo pažeidžiamumo suvokimą. Freudas galėjęs atsirasti tik Vienoje. Tik ten išryškėjo Edipo kompleksas. Lietuvoje jis sunkiai suprantamas, nes čia dar gajos..." "lituanistinio-dorovinio terorizmo, agresyvaus nacionalizmo, absoliutaus akonceptualizmo, siauraprotystės, sąmonės uždarumo ir nekritiško požiūrio į savąją tautą" tendencijos... Atsiprašau, atsiprašau – tai buvo jo, tai yra L. Donskio, pasakyta daugiau kaip prieš dešimt metų (žr. "Kultūros barai", 1995, Nr. 1, p. 13), o dabar iš esmės pasitaisyta – gajos tik "į visuotinumą ir tautiškumą nukreiptos tendencijos. Individas nėra svarbus".

Tad ar ne be reikalo J. Baranova L. Donskio atsiprašė? Juk jis, būdamas ne rašytojas, o tik "išminčius" ir lietuviškojo "visuotinumo ir tautiškumo" kritikas, jau "be pykčio" samprotavo apie tai, kas jo nerašytojiškai prigimčiai neduota.

Juokai juokais, bet atidžiau perskaičius J. Baranovos straipsnį galima atsakyti, kad Vilnius – nei Viena, nei Roma, nei Sodoma, nei Gomora, o tik Europos centras, kuriame dar apstu intelektualų ir rašytojų, anot C. G. Jungo, mėgstančių propaguoti ir iliustruoti genialų neurotiką S. Freudą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:45:51 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba